Valdas Papievis “Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ (2015)

Valdas Papievio “Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – mano pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, neskaičiuojant netyčinio prasilenkimo šalia miesto bibliotekos, kai išėjęs laukan prie durų radau mano pečius siekiantį vyriškį su cigarete ir daugiakampiais akiniais. Nelaimei, tik įtariau iš nuotrupų televizijoje ar spaudoje, kad čia ne šiaip koks mokytojas iš gimnazijos, kažkas kitokio…Kitą kartą taip lengvai nepaleisiu, parlezvous français?

Knygos mano rankose atsiradimo istorija irgi neverta didesnio dėmesio, bet labai lietuviška: nueinu gi į paštą, atsiimti kažkokiu kiniškų menkniekių.  Paštas – toks, kaip prieš 30 metų, niekas labai nepasikeitę, išskyrus grindų laminatą ir prekyba visokiais š*dukais. Knygomis – irgi. Paimu “Odilę“, nes viršelis tikrai “kabina“. V. Papievis, tikrai ne pieva, girdėtas ir lauktas, laba diena! Atsiverčiu pradžią, patį pirmą lapą, ir…ir viskas, užkabina mane, patinka ir tinka, kaina keli eurai, jaučiu gerą sandorį, imam! Kai pagalvoji – mano tos dienos high-end’as ir buvo, ne kažkiek lauktas siuntinys, o būtent pigiai įsigytas Papievis. Tai juk taip lietuviška!

O toliau – tyla, kaip OKT spektaklyje…knygelė patupėjo lentynoje, palaukė savo eilės ir buvo visa perskaityta. Reikia pripažinti,  visas tas pirminis “Vau!“ kiek sumažėjo, o tas pirmasis lapas ir liko, tikriausiai, pats svarbiausias. Kodėl? Tuoj, pakalbam…

“Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, arba kaip viena skaitytoja perdariusi, “Odilė, arba odė senatvei“ – tai ramus, melancholiškas pasakojimas apie senatvę, vienatvę ir Paryžiaus gatvę. Čia kiek rimuojasi, bet romane irgi buvo panašių elementų…Taigi, pagrindinis veikėjas prižiūri devyniasdešimties metų Odilę, tikrą paryžietę, meiliai vadinamą petite madame, mažąja dama. Jis yra ir močiutės kaimynas, nuomojasi butą iš jos. Vėliau tampa pagrindiniu ramsčiu, nebyliu partneriu, josios asistentu, slapta meile…galima visaip manyti ar interpretuoti, vieną aišku – lyrinis “aš“, nors ir akcentuoja vienatvišką savo būseną, tarsi būtų aerouoste, stipriai susigyvena su Odile. Kadangi jau pačioje pradžioje suprantame, jog pasakojimas turėtų baigtis Odilės išėjimu, visame kame lydi pasiruošimo tam, susigyvenimo, susitaikymo jausmas…ne tik Odilės, bet ir pačio pasakotojo.

Pati romano struktūra komplikuota –  mintys šokinėjančios, siužetas kaitaliojasi. Ir viskas taip lakoniškai, trumpai ir aiškiai…arba trumpai ir neaiškiai. Įterpiamas Odilės rašytas romanas, perskaitome jį per kelis kartus. Dar – nuotrupos iš Odilės dienoraščio, kuris turėjo būti sunaikintas. Nors “Odilė“ iš kelių dalių, konstrukcija sudėtinga, maišant laikus, siužetus…tarsi sumiksuota, tikrai šiuolaikiškai. Prancūziškas DJ set’as, kažin, ar visi supras?

Ne visai ir aš supratau esmę, tačiau pritariu kai kuriems skaitytojams, kad šitame keistame pasakojime pagrindinis veikėjas neaiškus – lyg ir tas “aš“, lyg ir senutė Odilė, lyg ir pats miestas ar netgi laikas? Tiesą sakant, man tai visiškai tas pats, lygiai taip pat, ar šis romanas panašus į “Eiti“, ar jis, kaip kažkas super-protingai pareiškė, lyg impresionistų drobė, vos ne Manė, Monė&co – neįdomu! Dar skaičiau, kad gal per daug prancūziškas, per daug išreklamuotas…ko aš tik neradau? Vieniems kliūna, kad va, Paryžius, vynas, kruasanai – atseit, jei būtų Vilkaviškis ir šnapsas, niekam neįdomu būtų? Kiti gi piktinasi pakartotinais tiražais, tai irgi nuodėmė?..Trumpai tariant, kuo daugiau diskusijų, tuo labiau vidinė nuojauta sako, kad čia kažkas įdomaus…

Ką aš radau ir pagavau “Odilėje, arba Oro uostų vienatvėje“? Tobulai neaiškiai, o todėl, matyt, metafiziškai ar dar kitaip, apibūdinamas laikas, vienatvė ir žmogus visame tame. Nesu skaitęs M. Proust’o (kaip kalbama “Odilės“ pagrindinio veikėjo lūpomis, “Kas gi gali perskaityti visą Proust’ą?“; arba toliau apšnekant Proust’ą, jo “Prarasto laiko beieškant“ – “visi daug kalba, bet niekas neskaito“), bet įtariu, kad to egzistencinio vienišumo, susvetimėjimo, savęs ir savo laiko pametimo jausmas, puikiai keliais sakiniais įvardintas pirmame romano lape, yra šio klasiko įtaka? Pasikartosiu, pati romano pradžia, žuvėdros ir lėktuvai, pilnas aerouostas vienas kitam svetimų žmonių, “jos kyla ir leidžiasi“…toks tobulas modern art paveikslas apie vienatvę, vienišumą, laukimą kažko. Man tai – Giorgio de Chirico, metafizinių simbolių pilni darbai – paslaptis, vienatvė ir ilgesys…Visą tai savotiškai ir radau “Odilėje“, šalia pagrindinės pasakojimo linijos, jos variacijų…

Negaliu praleisti ir veikėjo lūpomis išsprūdusio “ką aš čia veikiu?“, tokia egzistencinė abejonė ar skausmas, užklupę vienatvės akimirkomis…Tai kiek primena man patinkantį K. Navaką, jo lyriką su džiazu: “jei į nieką nežvelgčiau: neskubėčiau nieko / suvokti: gal kambariai kas rytą liautųs kartotis“. Žmogus ir kambariai, tie laikinieji aerouostai; individas ir vienatvė, buvimas ir laikas…Smagu, kad “Odilėjė“ apie kalbama daug ir iš esmės, skaitytojas vos ne pats tampa veikėju.

Įsibėgėjant istorijai, žavėdavo ir pasakotojo vidinės refleksijos, ramūs apmąstymai, saviti atradimai – personažo prisitaikymas, susigyvenimas su metafizika, visko ėjimu myriop, prasmės ir tikslo  ieškojimas. Kai atrodo, viskas prarasta, “Odilė“ numiršta, butas parduodamas ir lyriniam “aš“ reikia eiti į gatvę, atsitinka stebuklas ir viskas pasibaigia optimistiškai, su viltimi – tikra magija! Lygiai taip stebuklingai pasakotojui atrodo Paryžiaus trumpos pavasarinės liūtys, kai, atrodo, dar dar nelyja, dar lašas kitas, o po sekundės tu jau visas šlapias, tas sunkiai pagaunamas virsmo laikas, tarp…O po to – tarsi prabudimas po ilgų apmąstymų ir savirefleksijų.

Internetuose keletas moterėlių labai atvirai burnojo apie tai, kad V. Papievis skatina frankofoniją su frankofilija (gi ne pedofiliją?!) ir nėra čia ko tam pataikauti, tik dėl to visi “Odilę“ ir perka! Gerai pagalvojus, dar mokykloje, berods, apie H. Radausko posmą “aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“, kaip lietuvių literatūros pasaulėjimo simbolį, išaiškinusi lituanistė padarė meškos paslaugą – tiesiog ir norisi sulaukti daugiau tų akacijų, o ne mūsiškų beržų ir kerpių…“Odilė“ susiskaitė be jokios nuojautos, kad tai lietuvių autoriaus darbas – sutikite, tai komplimentas! Taip, gal tie prancūziški žodeliai ir tik jų atskleidžiamos prasmės irgi padarė tam daug įtakos, bet…Viskas taip europietiška, arba greičiau, pasaulietiška! Charmant!

Nesu tikras, ar patiko tos pauzės, nutylėjimai, atsidusimai…Kai kur susiskaitė vos ne kaip haiku ar trumpi dailūs etiudai. Kartais, kai pradėdavo trūkti veiksmo, apimdavo tokia pati melancholija ar liūdesys, kartais tas siužetų miksavimas išmušdavo iš vėžių? Ir tas kontrastas, tas žodžių ir raidžių skirtumas – vienur taupiai ir apgalvotai, kitur pratrūkstama, nesusivaldoma. Tikras impresionizmas! O gal tiesiog daug laiko rašytas kūrinys, kuris sulipdytas iš dalelių ir raidelių? Kartais tai pajusdavau…Ar tas tarinio nukėlimas į galą patiko, nežinau – kol skundų neradau, lyg neužkliuvau? Keistai šiek tiek, aš maniau…bet ir toliau skaičiau (va ką tik pats taip pabandžiau, vis dėlto kiek erzina).

Valdo Papievio “Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – geriausia, kas lietuviškai literatūrai galėjo nutikti, “komandiruotės“ Paryžiuje metu. Tai tarsi šviežias kruasanas,  kava su cigarete šiltą popietę, žvelgiant į didmiesčio šurmulį, ramiai apmąstant laiką, erdvę ir savo buvimą. Tai kartu ir taurus epas senatvei, pagarbą jai, kartu apdainuojant prarastą laiką, kuriam jau nebebūti. Ateitis niekada nebebus tokia, “Odilė“ ir yra elegija praeičiai, kai viskas buvo kitaip. Trapu, dužlu ir paveiku. “Lusteliai jau lydosi.“

P. S.: geriau nerasi:

https://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Buti-su-zmogumi

https://literaturairmenas.lt/literatura/du-egzistencialistai

https://literaturairmenas.lt/literatura/virginija-cibarauske-tarpines-busenos-prozoje-ir-poe-zijoje

Patiko:

“Galvoju, kad norėčiau, kai drovumo buvo daugiau nei įžūlumo, nuoširdumo – daugiau nei cinizmo, abejonių, dvejonių – daugiau nei beatodairiško pasitikėjimo savimi, kai viskas, rodosi, buvo truputį trapiau, dužliau, subtiliau, tai kas, kad galbūt truputį liūdniau.“

“Kartojimaisi šiokiadienių įpročiais virtę, o šventadienių įpročiai – ritualais, bet dienos spindis bėgant metams trumpėja, miesto masteliai – stambėja: kartais atrodo, kad sukinėjiesi po kaimelį, kuriame visi vienas kita pažįsta ir kuriame kitąsyk nė užuominų nebereikia, būna – nė žvilgsnių. Daug ką iš to, ką darai, darai tik dėl to, kad šitaip per daugelį metų įpratęs; tai – tik praėjusių metų atlaidai.“

„Nesibaigiantys oro uostų koridoriai – kaip neišsemiama, neužpildoma oro uostų vienatvė. Tikroji tavo būtis, kurią slepia buities kasdienybė. Laikas į begalybę ištįsęs, bet jo pamiršt nevalia.“

„Ar nesutiksi, Odile, kad viskas, kas bent truputėlį kitaip, nei buvo mūsų laikais, mums jau savaime prasčiau?“

“Sakau, tuomet maniau, kad Odilės ir mano pasauliai – du nesusisiekiantys arba vos vos susisiekiantys indai; dabar, kai prisimenu ką, tolyn labyn man atrodo, kad neva šalutinės melodijos, iš ūkuose skendinčių tolumų tau vos vos pasigirstančios, gali būti bylesnės už kasdienos triukšmą, kurį vadini savo gyvenimu, o neva šalutiniai keliai gali atverti daugiau ir platesnių perspektyvų nei pagrindiniai <>.“

“Tunelis. Atrodo, niekada nesibaigs. Ką šiame mieste aš veikiu? Ką kiti žmonės šiame ir kituose miestuose veikia?“

“O aš – išsitiesę ant grindinio – žiūriu į dangumi plaukiančius plunksninius debesis ir galvoju, kad norėčiau gyventi kokiame aštuntajame dešimtmetyje. Tarp gegužės maišto ir AIDS. Anais laikais, kai didieji greitkeliai buvo neseniai nutiesti ar baigiami tiesti. Kai tais dar naujais greitkeliais skriejo įdegę vaikinai, vilkintys spalvotais marškiniais atlapotom apykaklėm, ir grakščios merginos, plačiai besišypsančios, ryšinčios šalikėliais, atdarų langų skersvėjų plaikstomais: saulė, kelias ir greitis, kaip sakė Odilė. Tais laikais, kai dar ausų neūžė kvailais patarimais penkias daržoves ir vaisius būtiniausiai per dieną suvalgyti. Nė nebaugino, kad saulės spinduliai odos vėžį gali sukelti. Ir kai baudimasis kavinėse uždrausti rūkyti būtų pasirodęs toks neįmanomas, kad visi iš jo būtume tik nusikvatoję – kokią vaizduotę, brolau, reikia turėti, kad taip šmaikštautum!“

“Miestuose žmonės miega; miestuose žmonės pabunda; miestuose žmonės kyla ir leidžiasi metro eskalatoriais; miestuose žmonės dirba įvairius darbus, dažniausiai – dienomis, kartais – ir naktimis; miestuose žmonės susipažįsta, bendrauja; miestuose žmonės įsimyli, lieka ištikimi vienas kitam visą gyvenimą arba susipyksta, būna, dėl menkniekių; negali nė įsivaizduoti, kiek miestuose žmonės bet kurią paros valandą mylisi, iš meilės saldumo inkščia, dejuoja ar klykia – privačiuose butuose, viešbučiuose, kur tikrai nori.“

2020 03 06

Turinys: 8/10

Gylis: 10/10

Eiga: 7/10

Menas: 9/10

Ech…: 8/10

8,4

Mika Waltari “Sinuhė egiptietis“ (2017)

“Sinuhė egiptietis“ – senokai, dar 1945 metais, bene garsiausio suomių rašytojo Mika’o Waltari’o išleistas romanas apie dar senesnius laikus, 1390 – 1335 metus pr. Kr., menantį Egiptą. Tai iš dalies istorinis romanas, jame garsaus ir talentingo gydytojo Sinuhės akimis pasakojama apie faraono Amenchotepo IV (vėliau pasivadinusio Echnatonu) iškilimo ir nuopolio laikmetį.

Romanas, nors tiksliai ir detaliai pasakoja apie to meto paprastų bei turtingų žmonių gyvenimą, turi daug sluoksnių – šalia puikaus, meistriško, valtariško papročių bei kasdieninių detalių aprašymo, randame ir magijos, žmogaus psichologijos, politikos įžvalgų. Taip bepasakodamas ir atsimindamas “Sinuhės egiptiečio“ populiarumą bei man suteiktas teigiamas emocijas, pagalvojau – juk apie Bibliją irgi keliasi žodžiais nelengva papasakoti, šis romanas irgi tokio storio kaip Naujasis ar Sneasis Testamentas…

Pagrindinis romano veikėjas – Sinuhė, naivus, viskuo tikintis, nekilmingas egiptietis, įtėvių rastas nendriniame lopšelyje upėje Nile. Iš įmotės namų šeimininkės Kipos bei įtėvio liaudies gydytojo Senmučio įgavęs “teisingą“ bei objektyvų pasaulio suvokimą, pats pasiryžta tapti Rūmų gydytojų. Čia ir prasideda jo karjera, per kurios vingius bei viražus susipažįstame su visos šalies bei regiono istorija. Sunki karjeros pradžia, nelengvas kelias į medicinos viršūnę, darbas lūšnelėje gydant vargšus ir beturčius, numirėlių balzamavimas. Galop – įvertinimas, darbas su karališkuoju kaukolės atvėrėju, tapimas žynių sąjungininku, galu gale Sinuhė – faraono asmeninis gydytojas.

Romane kelias žodžiais užsimenama apie garsius amžininkus – sutinkame gražiąją Nefertitę, godžiąją Nefernefertitę (šita turbūt istoriškai nereikšminga), o kur dar Sinuhės draugu tapęs faraonas Echnatonas, žynys Ejė, būsimas faraonas Horemhebas, Tutanhamonas bei daugelis kitų? Kur Babilono, Mitanijos, Sirijos vadai, Kretos valdytojai, Hato (hetitų, panašu, graikų) didikai? Nors iki galo sunku patikėti, Sinuhė aplanko juos visus, tampa jų draugais ir turi ką apie tai papasakoti…

Mika Waltari, romano autorius, ne veltui dešimt ilgų metų paskyrė Egipto istorijai, jo medicinos istorijai, medžiagos rinkimui bei vertimui į suomių kalbą…Pats nė karto nebuvęs Egipte, dėl to kartais pajuokiamas egiptologų, autorius sukūrė šimtemečio, gal net jų kelių, šedevrą – “nukalė“ savo “Kalevalą“, savitomis intelektualiomis šiaurietiškomis akimis tiksliai, jautriai, subtiliai pataikęs į istorijon nugrimzdusius įvykius. Gal kai kas ir kliūna, ne visi istoriniai faktai tikslūs, gal nuo 1945 metų išaiškėjo kažkas naujo, gal ne visi duomenys iki galo patikrinti, bet romanas traukte įtraukia, susiurbia visą laiką ir nepaleidžia…Egipto politinės peripetijos, reformos, pasipriešinimas joms ir šalies žlugimas – juk tai matome ir dabar, taip vyksta ir šiuolaikiniame pasaulyje.  Mika Waltari dėka, įvykius Senovės Egipte matome, lyg jie vyktų šalia mūsų.

“Sinuhė egiptietis“ labai primena Axel Munthe “Knygą apie San Mikelę“ – atviru ir nuoširdžiu tekstu, įsigilinančiai ir užjaučiančiai pasakojant jautrias istorijas. Gal “Knyga apie San Mikelę“ kiek šviesesnė, fantastiškesnė?

Mika Waltari “Sinuhė egiptietis“ pagrindinė mintis – “kaip ir danguje, taip ir ant žemės“. Gal ir ne visai teisingai pagavau, bet keliose vietose autoriaus lūpomis teigiama – visi žmonės panašūs, tiek faraonai, tiek vargšai “mėšlinais tarpupirščiais“, tiek juodaodžiai vergai, tiek karingi hetitai, visi iš esmės vienodi – taip pat myli gyvenimą, nekenčia neteisybės, yra akli pinigams, pigiems malonumams…Niekas iš esmės per amžius nesikeičia,  tekant laikui kaip pro šalį Nilui. Tik kregždė, praskrisdama šalia, mums primena mūsų buvusius norus, svajones ir viltis, bet šiandien, daug kas priklauso nuo mūsų pačių, neretai, kaip Sinuhė, jau esančiu vienišais ar greit jais tapsiančiais…Bet jei mūsų širdis, greit būsianti sveriama ant Ozyrio svarstyklių, pilna gerų darbų, vilties dar yra.

Tokia realistinė, ne optimistinė, autoriaus pasaulėžiūra, pasirodo, adekvati romano sukūrimo laikmečiui – 1945 metai praktiškai dar pats karo sūkurys ar šalia jo, manau, tai lėmė Mika Waltari šiokį tokį nusivylimą žmogumi, matant karo negandas…Keliose vietose akcentuojama, kad žmogus gali tapti piktas kaip krokodilas, o silpnieji visada skriaudžia ir skriaus silpnesnius, ir nieko čia nepadarysi – tokius frazeologizmus galime vadinti net ir per švelniais, jei šalia pradundėjus karo mašinoms..Nepaisant to, romane apstu (apie šį žodį vėliau) gėrio, jis kupinas teigiamų emocijų, šviesaus, kartais elegiško požiūrio į žmogų ir pasaulį. Skaityti, dar ir dar!

Mika Waltari “Sinuhė egiptietis“ – viena geriausių mano skaitytų pasakojamojo pobūdžio istorinių knygų. Šio rašytojo knygas žadu/reikia perskaityti visas.

P. S. : “apstus“, “apstas“, “išdaras“, “bergždystė“ – romano vertėjos Aidos Krilavičienės, manau, taip pat ilgo darbo vaisiai. Pats tekstas toks “skanus“! Nerealiai įdomūs, tarsi senoviniai sakiniai, jų struktūra…net nežinau, kiek čia vertėjos, o kiek autoriaus meistrystės? Bet kokių atveju, viskas tobula.

“ – Ptahorai, – pasakiau, – kai nakties danguje dega Tebų šviesų pašvaistė, pajuntu meilės dilgulį.  – Meilės nėra, – griežtai atkirto Ptahoras. – Vyrui liūdna gulėti be moters. Bet, permiegojęs su moterimi, jis dar labiau nuliūsta. Taip buvo ir taip bus.“

“Kaip gydytojas norėjau jam pasakyti, kad mirtis lengva ir lengvesnė už gyvenimo skausmą, liūdesį bei kančią. Gyvenimas – tai karšta liepsna, kuri degina, bet mirtis – gilus užmaršties vanduo.“

“Žmogus bet ką gali papirkti ir apgauti. Meilę ir valdžią gali papirkti, gėrį ir blogį, savo galvą ir širdį, tačiau gimimas ir mirtis nepaperkami. <> mirties neriekia bijoti, mirtis gera. Lyginant su visa pasaulio piktybe, mirtis – geriausias žmogaus draugas. <> mirtis man regisi kaip ilgas sapnas, mirtis man kaip vėsi naktis po kaitrios dienos. Iš tiesų, Azirau, gyvenimas – karštos dulkės, o mirtis – atgaivus vanduo.“

“Nurimk, kvaila širdie, – tu nekalta, nes visa, kas pasaulyje nutinka, yra beprotystė, o gerumas ir piktybė, – betiksliai, nes pasaulį valdo godulys, neapykanta ir aistra. Ne tu kaltas, Sinuhe, nes žmogus visada toks pat, žmogus nesikeičia. Metai bėga, žmonės gimsta ir miršta, jų gyvenimas – tarsi karštas alsavimas ir gyvendami jie nebūna laimingi, o būna laimingi tik mirdami. Todėl nėra didesnės bergždystės nei žmogaus gyvenimas, ir ne tu kaltas, nes žmogus per amžius išlieka toks pat. Bergždžia gramzdinti žmogų į upę – jo širdis nepasikeis, jis išbris iš upės toks pat, kaip įbrido. Bergždžia mėginti jį karu ir nelaimėm, maru ir gaisrais, dievais ir ietimis, nes nuo išmėginimų žmogus tiktai diržta, kol tampa piktesnis už krokodilą, todėl tik miręs žmogus yra geras.“

“Atvirai tau pasakysiu, Sinuhe, kad net mintis apie vyrą man kelią siaubą, nes vyrų prisilietimai šiurkštūs ir begėdiški, o jų stangrūs kūnai gniuždo gležnas moteris, todėl manau, jog džiaugsmas, kurį vyras gali suteikti moteriai, labai perdedamas.“

“Gyvensiu verksme ir džiaugsme, liūdesy ir baimėje, gerume ir piktybėje, tiesoje ir skriaudoje, silpnume ir stiprybėje. Kaip žmogus gyvensiu žmoguje per amžius, todėl aukų mano kapui nereikia ir nemirtingumo mano vardui nereikia. Tai parašė Sinuhė egiptietis, Tas, kuris visą gyvenimą buvo vienišas.“

“žmonės vienodi – visi į pasaulį ateina nuogi, žmogaus širdis – vienintelis juos skiriantis matas. Žmogaus negalima matuoti jo odos spalva, jo kalba, žmogaus negalima matuoti jo drabužiais ir papuošalais, negalima matuoti jo turtu ar skurdu, o vien jo širdimi. Todėl geraširdis žmogus vertesnis už blogą ir teisybė vertesnė už skriaudą.“

“Viskas sugrįžta ir nėra nieko naujo po saule, žmogus nesikeičia, nors keičiasi jo padarai ir kalbos žodžiai. Todėl manau, kad ir ateity bus rašoma taip, kaip lig šiolei, nes pats žmogus nesikeičia. Mat apie melą žmonės spiečiasi lyg musės apie medaus korį ir pasakoriaus žodžio kvepia smilkalais, nors jis sėdi ant gyvulio mėšlo gatvės kampe, bet nuo tiesos žmonės bėga.“

“Nes piktybės apimtas žmogus baisesnis ir nuožmesnis už upės krokodilą. Jo širdis kietesnė už akmenį. Jo tuštybė už dulkes lengvesnė. Nugramzdink jį į upę, o jis išsidžiovins drabužius ir bus toks, koks buvęs. Nugramzdink jį į liūdesį, į neviltį nugramzdink ir, jeigu pakils, bus toks, koks buvęs. Per savo gyvenimą aš, Sinuhė, daug permainų mačiau, be viskas tebėra po senovei ir žmogus nepasikeitė. Kai kas sako, kad to, kas atsitiko, anksčiau nėra buvę, bet tai bergždžios šnekos.“

“Aš, Sinuhė, mačiau, kaip sūnus gatvės kampe užmušė tėvą. Mačiu vargšus, kylančius prieš turčius, ir dievus, kylančius prieš dievus. Mačiau, kaip žmogus, kuris kitados gėrė vyną iš aukso taurės, nupuolęs į skurdą, rieškučiomis upės vandenį samstė. Kaip tie, kurie kitados svarstė auksą, elgetavo gatvių kampuose, o jų žmonos dėl kąsnio savo vaikams už vario apyrankes parsiduodavo išsidažiusiems negrams.“

“Tad nieko nauja mano akyse nenutiko, o tai, kas atsitiko anksčiau, ir ateity atsitiks. Žmogus anksčiau nesikeitė, vadinas, nepasikeis ir ateityje. Tie, kurie ateis po manęs, bus lygiai tokie kaip tie, kurie gyveno iki manęs. Tad ar jie supras mano išmintį? Ar verta tikėtis, kad jie perskaitys mano žodžius?“

“Bet tuščiai kalbu, nes tu vis tiek nesupranti mano minčių, o tavo paties mintys – silpno ir bejėgio žmogaus mintys, bet silpni ir bejėgiai neturi teisės pasauly gyventi, o jie gimę, kad stiprieji juos sutryptos, ir teisingai, kad sutrypia. Šitaip stipriųjų kojomis bus sutryptos ir silpnos tautos, ir didieji atims iš mažųjų kąsnį. Taip buvo ir taip visada bus.“

“Mat žmogaus gyvenimas nuaustas iš daugeriopų vaizdinių, todėl tiesa žmogui skaudi ir aitri, ir tūlam verčiau, kad nužudytų jį patį, nei kad sudaužytų jo vaizdinius. Todėl tyčiomis nedaužiau žmonių vaizdinių, jei dėl savo vaizdinių jie jausdavosi laimingi ir nedarė piktybių, o tenkinos vaizdiniais.“

2020 04 06

Turinys: 9/10

Gylis: 10/10

Eiga: 9/10

Menas: 9/10

Ech…: 10/10

9,5

M. Atwood „Tarnaitės pasakojimas” (2019)

Neseniai perskaičiau šį kūrinį, todėl pasidalinsiu keliomis mintimis…Tiesą sakant, aiškiau ir tvirčiau neradau niekur:

https://www.kulturpolis.lt/knygos/margaret-atwood-tarnaites-pasakojimas/

Įdomiausia, kad kai internetuose kas nors nusitveria vieną frazę, ir jos nelabai supranta, tai tampo ją kaip šuo kaulą – man, peržvelgiant recenzijas ir atsiliepimus, įstrigo “siaubą kelianti mizoginiška distopija“, radau pusėje visų skaitytų…Nežinau, ką tai reiškia, bet baisiai moksliška. Distopija ar ne, bet šis romanas išties yra kiek creapy

Kaip ir didelio populiarumo susilaukęs serialas (ne paslaptis, pirmiau mačiau jį, tik paskui radau knygą), šio romano stilių pavadinčiau “postapokaliptiniu“ – kas atsitinka po didelio masto katastrofos? Kaip gyvenama toliau? Kaip pasikeičia žmogus? Ir kodėl?

„Tarnaitės pasakojimas” kalba apie netolimą ateitį JAV, panašu, dabartinės Meino valstijos teritorijoje, kai naujojo judėjimo šalininkai nuverčia teisėtą valdžią, perima šalies kontrolę, ir įkurią naują Gileado respubliką. Naujoji valdžia kiek fanatiška – panašiai, kaip musulmonų nesąmonės Rytuose – todėl Gileade vyrauja toks vons ne krikščioniškas šariatas, yra įvedamos griežtos naujos, Biblija paremtos, taisyklės. Na, tas pats, jei Širinskienės sapnus paverstumėme tikrove, ir viskas vyktų padedant armijai…

Trumpai pasakojant ir visko neišpliurpiant, Gileade atsiranda “puiki“ įvairių iškrypimų sintezė: visas valdymas ir filosofijos pamatas remiasi Biblijos citatomis; bausmės už nuodėmes paįvairinamos viduramžių inkvizicijomis ir, tikriausiai nesuklysiu, Mengelės eksperimentais…O kas kenčia labiausiai? Silpnesnė visuomenė dalis, moterys.

Pasirodo, dėl kažkokio mistinio viruso (kas romanui kaip ir “prideda“ fantastikos, bet tik “iš reikalo“) vis daugiau vyrų ir moterų tampa nevaisingais. Kadangi naujoji valdžia, panaši į savotišką sektą, Biblijoje randa eilutę, jog toks senų laikų Rachelės Jokūbas, būdamas nevaisingas, su žmonos leidimu “tvarkydavo“ tarnaitę, kol ši susilaukė vaiko, tai paimama kaip dogmą. Visi svarbūs valdžios asmenys turi namuose tarnaitę, kurią išnaudoja kaip surogatinę motiną.

Va tau ir tarnaitės pasakojimas – daugiasluoksnis, kelis etapus apimantis moters, vadintos Fredine, rastų kasetinių įrašų monologas. Veiksmas “šokinėjantis“, pasakojama tai dabartinis, tai praeitis…Kartais sustojama, tarsi atsidūstama, kad “norėčiau, jog taip būtų nebuvę, bet…“, ir sukandus dantis tęsiama toliau. Pati pabaiga nustebinanti (kaip sakė mano žmona, nu nafik) – pasakojimas “įvelkamas“ į rastų įrašų nagrinėjimą, mokslinėje konferencijoje. Tai tarsi žvilgsnis iš toliau, per atstumą, į šią visą istoriją. Kartu lieka neaišku, kaip pagrindinei veikėjai sekėsi toliau, pats pasakojimas pabaigiamas klaustuku…iš įrašų nagrinėjimo galima spėti, kad Fredinė išgyveno, valio, pabaiga optimistinė.

Jei pati istorija, siužetas pusiau siaubiakas, pusiau fantastika, „Tarnaitės pasakojimo“ esmė – žmogaus psichologija, greičiau, jos kaita, evoliucionavimas ar regresija kritinių atvejų metu. Kiek gali išsigimti, nužmogėti visuomenė, šiek tiek pakeitus įprastą tvarką? Kiek žingsnių šių dienų žmogui trūksta iki koncentracijos stovyklų? Ar viskas gali būti pateisinama religija ir jos interpretacijomis? O ar padarius ir tai, visuomenė taptų tobula? Kodėl moteris ir toliau išlieka silpnoji visuomenės dalis? Ir kodėl moteris kitai moteriai tokios žiaurios?

Romanas dažnai lyginamas su G. Orwell “Gyvūlių ūkiu“, dar ir priduriama, kad viskas išlieka aktualu ir šiandien – vis dar gyvename laikmečiu, kai moterų teisės nėra lygios vyrų; išlieka gamtosaugos problemų, o kur dar nuolatinis karo pavojus? Nepaisant romano pirmojo pasirodymo datos (1985 m.), visos kūrinyje pasakojamos baimės ir fobijos išlieka aktualios ir šiandien, ratas sukasi, bet nesustoja…

„Tarnaitės pasakojimas” – kiek kitoks, su visa derama pagalba šiam teiginiui, moters romanas apie moterį. Gilus, šokiruojantis, apmąstantis ir turintis daug “tarp eilučių“. Nepaisant to, jog serialas pasirodė įdomesnis nei knyga, tai vienas įdomesnių pastaruoju metu skaitytų romanų.

P. S.: Nolite te bastardes carborundorum (neleiskite tiems šunsnukiams jūsų iškrušti).

“Niekas dar nenumirė be sekso, mes mirštame be meilės.“

“Noriu būti visiškai švari, be mikrobų, be bakterijų, kaip mėnulio paviršius.”

“Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius, liūtis ar sniegą.“

“Kaip sename anekdote: Ar kas negerai, brangioji? Ne, kodėl klausi? Tu sujudėjai. Tiesiog nejudėk.“

“Aš vėl stebiuosi vyrų gyvenimo nuogybe: dušai atviri, kūnas išstatomas apžiūrai ir palyginimui, viešas intymių kūno vietų demonstravimas. Kam to reikia? Kodėl moterims nereikia įrodynėti viena kitai, kad jos moterys? Šuniškai apsiuostinėti.“

“- Tai reiškia, gamtos neapgausi, – atsako jis. Vyrų prigimtis reikalauja įvairovės. Tai logiška, dauginimosi strategijos elementas. Tai gamtos sumanyta. <> Moterys tai suvokia instinktyviai. Kodėl jos anais laikais pirkdavosi tiek įvairiausių drabužių? Kad apgautų vyrus, kad jie manytų, jog tai vis kita moteris. Kasdien vis nauja.“

“Arba kartais, netgi vis dar mylėdama, vis dar puldama žemyn, atsibundi vidurnaktį,kai mėnesiena pro langą užlieja jo miegantį veidą,<> ir galvoji: Kas žino, ką jie daro likę vieni arba su kitais vyrais? Kas žino, ką jie kalba ir kur eina? Kas pasakys, kokie jie yra iš tikrųjų? Savo kasdieniškume?“

“Kadaise buvo sakoma, kad Dievas – tai meilė, o mes apvertėme viską aukštyn kojom, ir meilė, nelyginant rojus, visada būdavo čia pat, už kampo. Kuo sunkiau būdavo mylėti vyrą, kuris šalia, tuo karščiau tikėjome Meile, abstrakčia ir visuotine.“

“Ir dabar aš įsivaizduoju tuos Angelus ir jų bekraujes baltas nuotakas, urzgesius ir prakaitą, drėgnų gaurų susistumdymus arba, tikriau, gėdingas nesėkmes, pimpalus kaip trijų savaičių senumo morkos, varganą šalto ir negyvo kaip žalia žuvis kūno grabinėjimą.“

“Įsimylėjimas, pasakiau jam. <> Kaip jis gali taip šito nevertinti. Tarsi mums tai būtų kasdieninis dalykas, maivymasis, kaprizas. Priešingai – tai būdavo išmėginimas. Visa ko esmė, būdas pažinti save. “

Apie moterų žurnalą: “Visame kame, kas ten buvo rašoma, slypėjo pažadas. Jie prekiavo virsmais, siūlė nesibaigiančius galimybių rinkinius, nusidriekiančius kaip atspindžiai vienas prieš kitą stovinčiuose veidrodžiuose. Jie siūlė vieną nuotykį po kito, vieną garderobą po kito<>. Jie siūlė atsijauninimą, skausmo numalšinimą ir nežemišką, amžiną meilę. Tikrasis jų pažadas buvo nemirtingumas.“

“Aš tarytum cukraus vata: cukrus ir oras. Suspausk mane ir aš virsiu mažu šleikščiai gličiu seilėtu gniužulu.“

“Mūsų paskirtis daugintis, mes ne sugulovės, ne geišos, ne kurtizanės. Priešingai: padaryta viskas, kas įmanoma, kad būtume nuo tos kategorijos atskirtos. <> Mes esame dvikojės gimdos, štai ir viskas: šventi indai, nešiojamos bažnytinės taurės.“

Apie penį: “<>paskui išpampsta vėl, gale kiek paburksta ir keliauja priekin lyg per lapą, į jų vidų, trokšta matyti. Praregėti štai tokiu būdu, keliaudamas į tamsą, kuri sudaryta iš moterų, iš moters, kuri mato tamsoje, o jis tuo tarpu tik aklai stumiasi priekin.“

“Kaip jaučiasi vyras, kai jį nuolat stebi moterys. <> Kai jį vertina. <> Kai jos jį velkasi, maunasi, nusimauna, ir jis pats maunasi jas kaip kojines ant kojos, ant savo bigės, savo papildomo jautraus nykščio, savo čiuptuvo, savo švelnios šliužo akies ant kotelio.“

“Ji su viena geriausių savo suknelių – žydra su baltu papuošimu<>. Net būdama tokio amžiaus ji primygtinai nori apsikarstyti žiedais. Tuščios pastangos, sakau jai mintyse sustingusiu veidu, tau jos nebedera, tu nuvytai. Kadaise kažkur skaičiau, kad žiedai – tai augalo lyties organai.“

 

2020 05 09

Turinys: 9/10

Gylis: 10/10

Eiga: 8/10

Menas: 9/10

Ech…: 8/10

8,8

Samuelis Shemas “Miestelio dvasia“ (2009)

“Orvilis, kaip gydytojas, be jokių pastangų suprasdavo kūnus, kaip ūkininkai supranta žemę ir orus ar jūreiviai orus ir jūrą“ – taip pradedama paskutinė iš trijų knygų susidedanti trilogijos dalis, Samuel’io Shem’o “Miestelio dvasia“. Deja, nors gal ir būsiu žiaurus, paskutinė, ir/todėl pati prasčiausia. Teko skaityti ir gėrėtis “Dievo namais“, “Vargo kalnu“ –  puikūs to paties autoriaus kūriniai, savo laiku sukėlę aistrų bangas, o S. Shem’ą įrašę į literatūros apie medikus Olimpą. Deja, “Miestelio dvasia“ yra šioks toks žingsnis atgal, nors 2008 m. “USA Book Awards“ ir gautas geriausios nacionalinės metų knygos titulas.

Beje, angliškai pavadinimas skamba kiek kitaip,  “The spirit of the place“ išsiverčia kaip ir “Vietos dvasia“? Gal nėra esmių esmė, bet…

Romane pasakojama apie tolesnį jau ankstesnėse trilogijos dalyse sutikto gydytojo Orvilio Rouzo likimą. Vieną dieną gydytojas, beatostogaudamas Italijoje, sužino liūdnų naujienų – pasirodo, prieš dvi savaites numirusi jo motina, ir dėl korespondencijos niuansų Orvilis pavėlavęs į jos laidotuves.  Prislėgtas abiejų žinių, Orvilis ryžtasi grįžti į savo gimtąjį miestą, Kolumbiją.

Čia jo laukia viską, ką gali sutikti filmuose apie JAV gyvenimą provincijoje arba, kaip teisingai pastebėjo vienas komentatorius, rašytojo J. Irving’ o romanuose: mažas miestelis, nelaiminga ir kaimietiška liaudis, traumos ir avarijos, gandai ir keistos istorijos. Tarsi mažas “Tvin Pykso“ variantas, tiesą sakant…Ne gana to, atsiranda keletas stereotipinių elementų – į rinkimus kandidatuojantis buvęs klasiokas – sadistas; skaidančios – mirusios motinos vizijos (vos ne M. Chagall’o peizažas, kas irgi akcentuojama), o kur dar meilės trikampis?

Nepasakosiu visų detalių ar istorijos vingių, bet kaip teisingai konstatavo internetai, “Miestelio dvasioje“ yra visko – ir to, ir ano; ir Italijos, ir Amerikos; ir žydų, ir filipiniečių; ir meilės, ir nemeilės; ir krūtų, ir užpakalių, ech…

…Dar viena auksinė mintis, rasta interneto platybėse, kad šis romanas – tarsi 5 kilogramai karolių, iš kurių būtų išėjęs puikus vėrinys, bet, deja, taip ir liko tie kilogramai maiše. Visko tiek daug ir tokiomis porcijomis, kad sunku suprasti esmę – ar tai dar vienas romanas apie mediciną? Iš dalies – taip, pasakojama apie miestelio gydytojo kasdienybę, iššūkius, pakilimus ir nuopolius. Bet tik tiek, jog sužinome, kad darbas sunkus, kaimiečiai (pardon, miestiečiai, bet besielgiantys kaip kaimiečiai) buki, o pagrindiniam veikėjui ten nepatinka. Ar tai romanas apie meilę? Jep! Yra trikampis, yra krūtys ir seksas, santykių viršūnė ir nuopolis…yra daug ko, bet ko nėra – tai subalansuoto šedevro apie kažką vieną.

įkirtau, kad pagrindinė “Miestelio dvasios“ mintis – nereikia būti mediku, kad suprastum paprasto žmogaus godas. Nereikia baigti Oksfordo, kad padėtum kenčiančiam. Galų gale, nereikia bijoti mirties, nes tai dar vienas etapas, kuris pasitinka mus visus, ir mes turime būti stiprūs ir susitaikę…vardinčiau ir vardinčiau šio romano tezes, bet tai būtų tarsi tų pačių karolių kratymas maiše. Maiše, bet ne gėrėjimasis ant moters kaklo. Tegyvuoja meilė!

Berašydamas neigiamą pažymį, radau interviu apie “Miestelio dvasią“ su S. Shem’u:

https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/zvaigzdes-ir-pramogos/romane-cinizmas-humoras-ir-atjauta-601415

Patiko šie žodžiai:

“Kodėl romano fonu pasirinkote devintojo dešimtmečio pradžią? – Todėl, kad Ronaldo Reagano prezidentavimo metais daugelyje pasaulio vietų vykdyta skerdynių politika, ir tai reikėjo iškelti aikštėn. Nuo R. Reagano prasidėjo rafinuoto melo, kuriuo dangstomas kraujo praliejimas, epocha. Aišku, tai niekis, palyginti su George’o Busho prezidentavimu, kai buvo nuspręsta, kad melo slėpti net nebūtina.“

“Man patinka tos dienos akimirkos, kai ką nors veikdamas staiga stabteli ir pagalvoji: “Kodėl taip elgiuosi?“, o paskui pamiršti ir vėl imiesi veiklos. “Dievo namus“ parašiau Richardo Nixono apkaltos metais, “Vargo kalną“ – pirmaisiais R.Reagano prezidentavimo metais, o “Miestelio dvasią“ pradėjau, kai buvo perrinktas R. Reaganas. Naujausio romano veiksmas vyksta 2003 m., prasidėjus tam Cheney ir Busho režimo “Misija įvykdyta“ siaubui. Istorija ir man, ir mums visiems labai svarbi – ji yra palengvėjimo, kad karas baigėsi, liudininkė.“

Nors romanas ir nėra politinis, vis dėlto per savo buvusio klasioko – sadisto Skunerio tipažą “užkabinama“ ir Amerikos politinė situacija. Bet tik tiek, ši linija bene vienintelė ir menkai plėtojama.  Dar kalbama apie JAV ir veiksmo vietos – Kolumbijos miestelio – istoriją. Dar daug kas pasakojama, bet ne iki galo, neapjungus visko viena rišamąja tinktūra (romane akcentuojamas kitas panašus junginys – “laiko tinktūra“, suprask, kantrus laukimas)…
Trumpai tariant, “Miestelio dvasią“ kaip visos šios medicininės Samuel’io Shem’o trilogijos dalį perskaityti būtinai reikia. Jei esi medikas ar prijaučiantis jiems, šis romanas irgi neturėtų visiškai nuvilti. Kitu atveju, aš dar gerai pagalvočiau…

Dar šis tas: “Jei Dievas norėtų padaryti Amerikai klizmą, – sako Volfis, – įkištų ją Altūnoje.“

“Kolumbiečiai valgo mėšlą, drybso kaip kiaulės ir rūko tiek, kad nuo nikotino visą laiką šiek tiek apsinešę, o tuo metu kancerogeninės dervos maišosi su polichlorintais bifenilais iš upės bei cemento dulkėmis ir ardo jiems plaučius bei kepenis, Tada jie sako: “Rupūs miltai, turbūt riekia eiti pas gydytoją!“

“Voli <> svarbiausia yra darbas. Tavo mama dirba Kolumbijos vaisių ir daržovių saugykloje, taip? <> – O tavo tėtis dirba Skomparcos namų griovimo ir baldų apmušimo bendrovėje, ar ne? <> – Tai štai, sūneli, tavo darbas yra kakoti į puoduką. Aš duosiu ta kakojimo sulčių, pagamintų vien tam, kad padėtų.“

“ – Amžinybė yra dabar. Kol čia neatvažiuoji, myliu tave visa savo širdimi, krūtimis, speneliais ir kojų pirštais.“

“Ar kada nors jaučiau didesnę vidinę ramybę, svarstė Orvilis, kaip tada, kai mudu, priėmę dvynukus kažkokioje Dievo užmirštoje lūšnoje, kažkokiame giliausiame užkampyje, priešaušriu važiavome namo, ir sėdėjau šalia Bilo jo juodame kadilake?“

“ – Nežinojau. Man pasisekė. Čia ir yra gydytojo darbo bjaurumas: visada turi padaryti šimtaprocentinį sprendimą turėdamas tik penkiasdešimt procentų informacijos.“

2020 04 19

Turinys: 8/10

Gylis: 7/10

Eiga: 7/10

Menas: 6/10

Ech…: 6/10

6,8

Kurt Vonnegut „Žmogus be tėvynės“ (2007)

Prisipažįstu, nepirkau šios knygos. Ir taip turiu Vonnegut’o gal keturias – penkias, tokias storas ir solidžias, ten viskas didelėmis raidėmis ir keistu redagavimu atspausdinta, daug popieriaus, o esmės…va tiek, kiek mano skaitytame elektroniniame „Žmogus be tėvynės“, kur 152 puslapius galėčiau lengvai suspausti į 50,  koncentruoto turinio…

Click to access zmogus%20be%20tevynes.pdf

Kaip žinia, tai paskutinė šio rašytojo knyga – gal net tiksliau, visi jo paskutiniai surinkti tekstai, buvę atspausdinti “New York Times“. Kitaip tariant, paskutiniai šio garsaus JAV rašytojo žodžiai, vos ne testamentas…

Skaitydamas, o tiksliau ir vaizdingiau pasakius, “prarydamas“ šį tekstą, įtariau, kad tai visa K. Vonnegut’o esmė – ką jis norėjo pasakyti visa savo gyvenimo kūryba. Stilius, beje, irgi toks pat – sarkazmas, marazmas, orgazmas, kaip pasakytų S. Parulskis. Pagrindinė tema – gamtosauga, žmogaus godumas ir savanaudiškumas, trumparegiškumas ir negailestingumas…Kaip teisingai rašė internetai, šiame dėl planetos išsaugojimo pamišusiame pasaulyje, tokios temos bus aktualios dar daug laiko – įtariu, gal net daugiau nei žadamus šimtą metų.

Negali nesutikti su JAV valdžios, biurokratinio aparato, žiniasklaidos ir šiaip, tamsių bukų žmonių kritika – gyvename pokyčių laikais, ir ne viskas yra taip gražu ir gera. Pritariu autoriaus į grosteską ar absurdą įvilktiems kaltinimams, dėl mūsų planetos alinimo, taršos, branduolinio ginklavimosi ar kitų bėdų…tai nepateisinamą.

Kaip ir “Beždžionių planeta“, šis reikalas buvo dalimis pateikiamas spaudoje – na kaip J. Erlickas “Lietuvos ryte“, o dabar patogiai viskas surinkta ir sudėta į vieną vietą. Galbūt todėl viskas taip nesueina į vieną, visi tekstai tarsi kiekvienas sau. Juos jungia bendras vonegutiškas stilius ir minėtos “Greenpeace“ pažiūros. O gerai suskaičiavus, autoriaus taip mėgstamų šiknos skylučių, Bokonono eilėraštukų ir tuščių lapų knygoje daugiau nei prasmingo teksto. Nieko nepadarysi…

Trumpai tariant – perskaityta, pasijuokta, trumpai susimąstyta ir pamiršta.

P. S.: tekstas apie rašytojų garsių kūrinių “eiga“ patiko labiausiai. Pagarba!

2019 09 13

Turinys: 8/10

Gylis: 9/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,4

Kurt Vonnegut „Katės lopšys“ (2015)

Kelios mintys, užvertus paskutinį „Katės lopšio“ puslapį ir pasidomėjus, ką apie šį romaną pateikia google. Šiap jau seniai aišku, kad Kurt’o Vonnegut’o kūryba tampa savotiška kliše, naudojama, užklausus “ką aš skaitau labiausiai?“ Iš to gali sekti panašus anekdotas, žinomas apie M. Proust’ą: “Visi daug šneka apie jį, bet niekas neskaito.“

Prisipažinsiu, Kurt’as Vonnegut’as man irgi tapęs vos ne ikona, kelis kartus esu pasigyręs, jog šio barzdoto rūkaliaus ir alkoholį mėgstančio “dėdės“ kūryba man patinka. Net knygas kelias esu nusipirkęs, ir jomis tikrai nebuvau nusivylęs…išskyrus „Katės lopšiu“.

Jei kam įdomu, katės lopšys yra tūkstančių metų senumo žaidimas su virvute, rodomas dažniausiai vaikams. Atsiradęs tikriausiai tada, kad atsirado pirmoji virvutė. Senas reikalas. Štai nuoroda, kas ir kaip ten:

Mano nuomone, romanas „Katės lopšys“, persisunkęs absurdu ir grotesku, perteikia, anot vieno veikėjo lūpomis pasakyta fraze, situacijos absurdiškumą: “Kur ta katė, kur tas lopšys?“. Nieko nėra, tik fikcija, tik žaidimas…Vis dėlto, perskaičius “Katės lopšį“, tenka pridurti, o kartu ir pritarti vienam internautui (pasirodo, ne aš vienas taip galvoju): “Kur ta kūryba, kur tas rašytojas“?!

„Katės lopšys“ – istorija apie rašytoją Joną, nusprendusi parašyti knygą apie vieną iš atominės bombos kūrėjų, tokį F. Hionikerį. Šis mokslininko portretas, teisybės dėlei, yra išgalvotas; jo prototipas – “General Electric“ kartu su K. Vonnegut’u dirbęs toks Irving’as Langmuir;as. Šis tipas kadaise svajojo sukurti dirbtinį ledą, svarstė apie kiaute lindinčio vėžlio stuburo anatomijos ypatybes ir panašiai (knygoje rasime daug Hionikerio keistumų, “paveldėtų“ iš Langmuir’o). Taigi, Jona, sekdamas atominės bombos kūrėjo pėdsakais, atvyksta į autoriaus išgalvotą San Lorenso salą, vieną iš mažų “bananų“ valstybių. Čia klesti keista religija, bokononizmas, besiremianti fomomis – kvailais melais, kuriais taip lengva patikėti. Trumpai tariant, kažkoks absurdo kampelis. Netyčia Jona tampa salos valdovu, draugauja su labai dailia salos buvusio valdovo dukterimi, Mona…Galop išaiškėja galingo ginklo – ledo, galinčio sušaldyti viską aplinkui – galia, visi sušąla, sala paskęsta apokalipsėje…

Trumpai tariant, „Katės lopšys“ – dar viena fantastinė, pilna įžvalgaus humoro, neva juokelių, po kuriais slepiasi nepatogi tiesa, knyga. Autoriaus sarkazmas, absurdas su pusiau anarchija, groteskas ir visi kiti stiliais, puikiai “suėjo“ tiek išleidimo metais, puikiai tinka ir šiems laikams, ypač mūsų Tėvynei…Žinoma, kontekstai kiek skiriasi – “Katės lopšys“ išleistas 1963 – iais metais, tokiu laiku “buvo daug reikalų“ su atominiais ginklais, sovietų – amerikiečių lenktynėmis, karo baime ir grėsme. Kartu turėjo atsirasti ir gyvenimo beprasmybės, visiško  pažeidžiamumo klausimas – kas, jei rytoj prasidės atominis karas?…Neveltui romane ir nagrinėjamas makabriškas neva vieno iš atominės bombos kūrėjo gyvenimas, plius iš tikro vaizduojamas fikcinis mirtinas ginklas – viską šaldantis ledas…Kas būtų, jei šiais laikais kokia nors “bananų“ šalis, Š. Korėja ar kažkas panašaus, turėtų mirtino ginklo atsargų, o kažkas iš mūsų taptų jos karaliumi? Makabriška? Taip. Linksma? Nelabai…Viskas yra fikcija, mitas – kur lopšys, kur ta katė? Kur saugus pasaulis, kur tas šiuolaikinis protingas ir atsakingas homo sapiens?

Nepaisant visos romano gelmės, šįkart net “užkabintos“ politikos reikalų, palaipsniui viskas susiliejo į “bardaką“…Taip, skaitosi romanas ypač lengvai, kaip ir visa K. Vonnegut’o kūryba. Ir dialogai kaip Q. Tarantin’o, ir šriftas didesnis, bet…man romane pritrūko elementarios tvarkos, tinkamai “subalansuoto“ siužeto. Ilgainiui pradėjo erzinti visokios fomos, miomos ar karasai…Kažkokia mokslinė šizofrenija! Vienas iš pliusų – kad greit “prariji“, kažką “pagauni“, o vėliau ir pamiršti viską…Siužetas prastas, atsiranda vis naujų ir naujų veikėjų, visi tame epizode kažkuo svarbūs, paskui vėl dingsta…vis daugiau ir daugiau visokiausių detalių, o ką norima tuo pasakyti, niekas nežino – kūrinio gylis paskęsta melduose.

Nusipirkau, perskaičiau, padėjau į lentyną. O dabar jau ir parduodu.

2019 01 06

Turinys: 8/10

Gylis: 9/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,4

Kurt Vonnegut „Sveiki atvykę į beždžionyną“ (2009)

Ši knyga – tai garsaus vokiečių kilmės JAV rašytojo K. Vonnegut’o apsakymų, rašytų 1950 – 1968 metais, rinkinys. Taip sakant, kai jau neturi, ką parduoti, išleidi visus rastus autoriaus straipsnius, visą rašliavą, ir tiek? Nebūtinai, nors bendras vaizdas panašus…

O apsakymų kilmės istorija intriguojanti – kaip šio rinkinio “Įžangoje“ giriasi pats autorius, kažkada, norėdamas papildomai užsidirbti (ir planuodamas pabėgti iš savo taip nekenčiamo “ofisinio“ darbo), jis pradėjęs rašyti trumpas istorijas įvairiems komerciniams žurnalams. “Playboy“ – irgi. Taigi visi 25 apsakymai kažkada džiugino amerikonų skaitytojus – vonegutiškas pasakojimas ir plika Marilyn Monroe. Nice!

Tiesą sakant, „Sveiki atvykę į beždžionyną“ perskaičiau jau seniausiai. Tada norėjau kažką brukštelti apie jį, bet neišėjo, nes…viską jau buvau pamiršęs. Teko dar kartą įveikti gana dailiai į lietuvių kalbą išverstą tekstą – jausmas panašus, nors istorijos įdomios, bet nelieka nieko…Taip, atsimenu tą pasakojimą apie ateitį, kai visi gyvens be galo, be krašto ilgai, o vienas iš gyvenimo malonumų – savanoriška eutanazija, padedant gražioms merginoms. Dar kelios fantastinės istorijos, pateikiamos “aš“ vardu…dar pasakojimas apie meilę, įsižiebusią teatro mėgėjų būrelyje…Daugiau kaip ir nepamenu, niekas neįstrigo.

Taip, šio rašytojo stilius, pasakojimo būdas, visas tas sarkazmas – marazmas – orgazmas man patinka. Toks savotiškas, jam vienam būdingas tiesus, groteskiškas, pašaipus, bet kartu aštriai gilus žvilgsnis yra jėga…Tik tos istorijos istorijėlės, nu tokios mizernos… Kažkokie seni pezalai, su išgalvotais neįtikinančiais veikėjais, kai istorija nors ir gili, bet baigiasi ir tiek. Galbūt žurnalui tinka, bet skaityti kaip grožinę literatūrą, man nelabai…Nors autoriaus mintis aiški, pagrindinė problema tiek 1950 metais, tiek dabar –  ta pati: visuomenės susvetimėjimas, baimė dėl žmonijos (plačiąja prasme – planetos) ateities, individo “aš“ nužmogėjimas. Visos istorijos – trumpos, į personažų vidinį “aš“ sunku įsigyventi, todėl ne visada “užkabina“.  Perskaitai, pamąstai ir viso gero.

Trumpai tariant, smagu, kad perskaičiau, tačiau net pačiam darosi nesmagu, kad greit pamiršau tąkart, greit pamiršiu ir dabar. “Trumpai ir aiškiai“, ne visada tampa “trumpai ir iki pat sielos gelmės“. Nors jei būtų “Žmonių“ žurnale, tikrai skaityčiau.

P. S. Viršelyje ta žvaigždutė – tai suraukta užpakalio skylė. O šalia stovi didžiulis termometras. Aišku, tokiu būdu galima pamatuoti temperatūrą…Vis dėlto, termometras rodo, kiek žmonių savanoriškai pasirinko orų ir neskausmingą išėjimą iš ateities pasaulio. Nieko nepadaryti…

2019 09 08

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7

Beatos Tiškevič „Vyvenimas“ (2018)

Nuo 07:20.

Trumpai apie šitą brūdą: prisiekiu, tikrai nenorėjau skaityti “Vyvenimo“ – kažkada teko netyčia išgirsti tos būtybės pezalų, iškart buvo aišku, kas ir kaip – prašom paklausyti, ką “rašytoja“ galvoja apie vyrus, kiek aukščiau, nuo 7 min. 20 sek. Iš principo, tai ir yra viskas, ką reikia žinoti apie “autorę“.

Knygą atidavė kolegė, sakydama, jog metė skaityti net normaliai nepradėjusi. Aš ir susiviliojau, nauja knyga, už dyką…kadangi esu skaitymo mazochistas, kodėl gi ne, pasikankinti. Tai ir buvo ne skaitymas, o kančia, lyginant su “Motinos pienu“, net neseniai “prasikankintas“ “Vėtrų kalnas“ nebeatrodė taip prastai…Ką gi, greit peržiūrėjau ir padėjau į bendrų knygų lentyną darbe.

Jei trumpai – tai net ne knyga, o pezalų rinkinys. Taip, pavyzdžiui, kaip koks plėšomas kalendorius, gi nėra romanas, o lapelių su numeriais kolekcija. “Vyvenimas“ – panašiai, tik stebina tai, jog šis šūdas patenka į perkamiausių knygų top’us, dėl ko darosi graudu…ir taip, norisi, kaip Beatai, įsisupti į paklodę ir verkti iki ryto. Kyla siaubas, kai pagalvoji, kiek jaunų žmonių perkasi tokį brūdą ir skaito…ir patenkinti šypsosi, gėrisi, egzhaltuojasi (ačiū sesei, naujas žodis)…

Kas negerai su “Vyvenimu“? Pradėkime nuo to, kad tai ne knyga, o atviras Beatos rašinėlis apie save. Jis yra infantiliškas, nelogiškas, sau prieštaraujantis, mėmiškas, kaltinantis kitus – kaip minėjau, pezalų rinkinys. Šiaip pradžia man patiko, apie Beatos karjeros pirmus žingsnius, teatrą, sunkumus darbe ir gyvenime. Tačiau vėliau supratau, kad Beata tiesiog…serga. Mano giliu įsitikinimu, Beatos bėda vadinama bipoliniu sutrikimu, kai depresiją (dešimtis kartų aprašytą gulėjimą lovoje kelias dienas) keičia manija (sportavimo pradžia, aktyvūs gyvenimas, tūsai ir baliai…ir vėl liūdesys). Nesu vilkas, man gaila jauno, kartais visai jausmingai ir uždegančiai per TV kalbančio žmogaus, bet…kodėl turiu apie tai skaityti? Ir kokią teisę ji turi žeminti visus vyrus, nors ir to pačio deklaruojamo feminizmo knygšėje kelios pastraipos, panašu, ji visiškai apie tai nesupranta nieko?

Beatos aprašyta būtybė (vis dar tikiuosi, kad ten vidinis “aš“, kitas veikėjas, ne pati Beata) – bestuburis, nuolat verkiantis, psichine liga sergantis, meluojantis ir sau prieštaraujantis iešmutis. Yra toks zoologinis vienetas, tokia pasirodė ir knygos pagrindinė veikėja. Ji visada kažkuo nepatenkinta, liūdna, kaltinanti tėvus, antrąją pusę, Lietuvą, paskui ir Maskvą, dar vėliau Azerbaidžaną…Ji gi labai protinga moteris, na ir kas, kad išore vienokia, o vidus gi labai gilus – kelis kartus net apie Dostojevskį su kažkuo šnekėjo, o su režisieriumi Nekrošiumi ir repetavo…Gaila, kad tai ir visa išmintis, nes pagrindinė veikėja visiškai tuščia ir kiaura. Tiesa, ir aseksuali. Gailestys ir liūdesys (abu žodžiai su y ilgąja. Nes kas gi man uždraus?).

Galų gale, pritariu vienai komentatoriai, net atmetus visą idiotizmą, “Vyvenime“ tik forma, be turinio. Tuščia tuščia tuščia. O visų tų pezalų esmė, ji tokia (čia, panašu, citata iš tokio Povilo Šklėriaus recenzijos):

„Man buvo nelengva.“
„Jaučiausi labai nesaugiai <…>“
„Verkėm kartu su mama.“
„Nebeturėjau jokių svajonių.“
„Buvau per jautri tai aplinkai.“
„Viskas mano viduje subyrėjo.“
„Jiems pabodo mane guosti <…>“
„Ėmiau verkti, visko gailėtis.“
„<…> ir mes abu apsiverkėm.“
„Pasikūkčiodami verkėm.“
„Aš visiškai suskydau <…>“
„Aš buvau visiškai vieniša.“
„Atsiguliau į lovą, pakišau galvą po antklode ir pradėjau balsu raudoti.“
„Atrodė, kad suplyšiu perpus <…>“
„Man labai skaudėjo širdį <…>“
„Visą kelią iki Maskvos praverkiau.“
„Maskvoje verkiau dar dvi paras.“
„Širdis pasruvo krauju <…>“
„Išskydau.“
„Kai išgirsdavau, kad skamba mano telefonas, puldavau į isteriją, pradėdavau verkti ir negalėdavau sustoti.“
„Su kiekviena diena vis labiau nykau.“
„Kaip šmėkla vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir visko bijojau.“
„O aš ir toliau gesau.“
„Jaučiausi niekur nereikalinga <…>“
„Nebejutau jokių jausmų ar emocijų, nebeturėjau jokių norų ar tikslų.“
„Galiausiai nusprendžiau numirti.“
„<…> pasikūkčiodama ėmiau verkti.“
„Jis verkdavo kartu.“

Trumpai tariant, šis šlamštas yra brūdų brūdas, jį reiktų deginti. O pavadinimą keisti į “Bybenimas“ (ai, tiesa, lyrinis to pezalų rinkinio “aš“ nenori mylėtis, jam nepatinka tai) arba geriau, į “Pezenimas“.

2019 07 01

Turinys: 5/10

Gylis: 1/10

Eiga: 2/10

Menas: 2/10

Ech…: 2/10

2,4

Andrius Tapinas “Prezidentas“ (2019)

Kaip pasakoja pats Andrius Tapinas, parašęs išgarsėjusius steampunk stiliaus fantastinius romanus “Vilko valanda“ ir “Maro diena“, jam norėjosi padaryti pertrauką ir sukurti tikrą politinį trilerį. Kadangi, tvirta Andriaus nuomone, toks kūrinys gali subręsti tik esant tam tikrai “įdomiai“ politinei situacijai, kad ir, pavyzdžiui, artėjant prezidento rinkimams. Taigi – arba dabar, arba niekada, taip savo interviu atviravo Andrius…

Antrinant O. Šurajev, kad “Knygą gali sukurti bet kas“ (čia yra iš tikrųjų jo išleistos knygos pavadinimas), viskas pavyko. A. Tapino “Prezidentas“ išleistas, dabar jau ir Lietuvos prezidentas išrinktas, finito. Vis dėlto, naujasis Andriaus romanas yra labai perkamas ir mylimas, kas dar nėra aišku dėl naujojo LT vadovo…Taigi, apie ką mes čia?

 

Ogi pasirodo, apie mūsų Lietuvą, apie jos politinio gyvenimo užkulisius. Apie intrigas, kuriomis raizgytę apsiraizgę viskas – nuo eilinio žurnalisto, iki šalies vadovo. Apie Rusijos veikėjus, kurie stengiasi visus įvykius Europoje pakreipti sau naudinga linkme, ne išimtis ir artėjantys mūsų šalies prezidento rinkimai…Romane tarsi įjungiamas atgalinio skaičiavimo laikmatis, ir visi įvykiai matuojami nuo “Likus 14 mėnesių iki rinkimų“ iki “Rinkimų diena“. “Prezidente“ sutinkame, rodos, daugelį dabartinių personažų, galėtum dėti lygybės ženklą: kadenciją baigiantis šalies valdovas R. Daubaras (aka V. Adamkus) norėtų tinkamo kandidato į savo postą. Jo protežė, jaunas ir perspektyvus Rokas Oginskis (net nežinau, gal koks Gabrielius Landsbergis), pasirodo, turi meilužę (norėčiau sužinoti ir pamatyti gyvą atitikmenį), juos abu jau “užpelengavo“ rusų samdytiniai, todėl perspektyvų dėl kandidatavimo nebėra…Bet Tautos ateities (aka konservų?) partijoje yra tokia Žemyna Rimšė (na čia tikrai panašu į I. Šimonytę…), kuri lyg ir partinė, lyg ir ne, bet sutinkanti tapti kandidate į prezidentus. Jai paramą pareiškia ir dabartinis šalies vadovas…

Kad nebūtų taip banalu ir paprasta, į rinkiminę kovą stoja kairysis radikalas Kazimieras Liaudis (Puteikis ar Tomaševskis, kas ten žino), o ir partijos viduje intrigas kelia a la Ušačko atitikmuo, viskas kaip ir mūsiškuose, jau praėjusiuose rinkimuose…O kur dar Maskvos letena – nuo koordinavimo centro rusų sostinėje iki agentų darbelių Vilniuje. Paliečiama ir oligarchijos problema, minimiems personažams bet kuris iš mūsų priskirtų kokį daug kartų per žinias matytą mockų/statkevičių/wtatever…Patiko A. Račo avataras – žurnalistas Benas Morkius, kišantis savo nosį į įvairius nešvarius reikalus, žinoma, už mūsų rytinės kaimyninės šalies pinigus…

Kas gerai “Prezidente“? Knyga yra nenuobodi, veiksmas nesustoja (apie tai pakalbėsime vėliau), dialogai panašus į tikrus, atrodo, tarsi matytum įtempto siužeto filmą, kokį vos ne politinį “Jason Bourne“ ar net dar geresnį. Gal A. Tapinas iš tiesų kada sugalvos parašyti scenarijų filmui, pagal šį trilerį? Pliusas ir už formatą – veiksmas vyksta atgaline seka, lieka vis mažiau ir mažiau laiko iki rinkimų, įtampa auga. Galų gale, ar kas nors iš mūsų atsimename lietuvišką knygą apie politikus, šių laikų įvykius (išskyrus Malūkas&co “kūrybos“, ja aš nesidomiu)? Tiek steampunk, tiek politinis trileris – nauja ir nematyta, už tai Andriui respektas.

Kas nepatiko? Na…man šis veikalas kiek bedvasis. Paaiškinsiu, kodėl: nors ir smagu, kad kūrinio dinamika yra tikroviška, bet perskaičius viską iki galo, aš…nieko gero ir nebeatsiminiau. Turiu omenyje, “Prezidente“ pastoviai bėgama ir bėgama, tas padarė tą, sutiko aną, anas sutiko dar aną, ir taip toliau. Nėra atokvėpio, pamąstymo, refleksijos, įžvalgos…veiksmas tęsiasi toliau, action! Taip, filmo scenarijui tas tiktų, skaitydamas juokiausi net – čia gi puiki medžiaga pirmam lietuviškam politiniam komiksui, tarkime, kokiame “Lietuvos ryte“ (norėtųsi geresnės reputacijos, bet nežinau tokio).

Užkliuvo ne tik chaotiškas lakstymas, bet ir…personažų vardai ir pavardės. Gal, kai esame pripratę prie to kelių šimtų veidelių iš TV, naujos pavardės nelimpa, bet trileryje rasti reikalai, na…man jie nelimpantys. Benas Morkius – nesąmonė. Žemyna Rimšė, Emilis Rimša…na netikiu, kad taip gali žmonės vadintis. Daubaras, Liaudis – gal dar dar, bet irgi, ne fontanai…Kai vos ne kiekviename naujame skyrelyje trumpai ir glaustai (ir ne visur įtikinančiai) susipažįstame su vis naujais, prastai pavadintais personažais, prie kurių jau nebegrįšime, ne kažką…Bendras vaizdas tampa panašus į bėgimą maratone vis sutinkant kažkokius nepažįstamuosius. Nelimpa ir tiek…

Abejonių ir šypsenos sukėlė pats siužetas – tarkim, na, visiškai fantastinė vieta, kai močiutė pro langą atsitiktinai pamato nepažįstamus vyrus, ir nufotografavusi viską nusiunčia savo anūkui, kuris atsitiktinai susijęs su saugumu…C’mon, nagais “pritempta“! Kažkaip netikiu, kad ir mūsų saugumas toks budrus, arba rusų agentai tokie kvaili. Ir atvirkščiai. Trumpai tariant, kai kurie siužeto vingiai nuo trilerio linksta link fantastikos. Man tai nepatiko…

“Prezidentas“ – nauji vėjai mūsų literatūroje, gaila, greičiau, rašytinėje spaudoje. Naujiena, nors ir turinti potencialo, vietomis šlubuoja dėl kai kurių autoriaus sprendimų…Kitą vertus, trilerio aštrumas, dinamiškumas įtraukia, o ko daugiau reikia, nuotykių mėgėjams? Galų gale, manęs tikrai nenustebintų, jei kai kurie įvykiai, schemos ar pokalbiai mūsų politiniame gyvenime jau buvo ar, neduok Dieve, bus.

Mano išvados: skolintis iš draugo, bet ne pirkti (aš taip ir padariau). Andriau, sorry

2019 06 25

Turinys: 7/10

Gylis: 6/10

Eiga: 9/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,2

Emily Bronte “Vėtrų kalnas“ (2018)

“Tai pasakojimas apie meilę, stipresnę už mirtį, beveik metafizines aistras, kuriose stipriai susipina prigimtis ir aplinkybės, rojus ir pragaras…“ – toks romano apibūdinimas dominuoja mūsų internetuose.  Perskaitęs “Vėtrų kalną“, bandžiau surasti “šviežesnių“ minčių, nei copy – paste aprašymas kiek aukščiau, deja…Dažniausiai akį patraukdavo ditirambai šiam nuostabiam, labiausiam labiausiam romanui ir ta pati, jau vemti verčianti, anotacija…

“Vėtrų kalnas“ – romanas apie XIX amžiaus kelių šeimų dramą Anglijoje. Taip, rašytoja Emily Bronte yra Šarlotės, geriau žinomos dėl savo romano “Džeinė Eir“, sesuo, todėl veiksmo rekvizitai, laikas ir vieta panašus. Užtat veikėjų charakteriai,  jų pateikimas ir drama kiek skiriasi.

Pss! Verta dėmesio ir pačios rašytojos Emily Bronte drama – tai vienintelis šios anksti, turint tik 29 – ius metus, mirusios klasikės romanas, patekęs į literatūros istoriją. Vienintelis, bet rimtas šūvis jos gyvenime – tai tikrai verčia suklusti ir kiek sukrečia…Radau informacijos, jog yra sukurta netgi sąmokslo teorija, esą, “Vėtrų kalną“ iš tikrųjų parašė sesuo Šarlotė, norėdama padėti Emily. Kas ten žino, kaip buvo, jei kam įdomu – skaitykit visą Bronte kūrybą.

Apie ką mes čia? Ogi gyveno tokia puiki Eršo šeima, tėvas su mama, ir du jų vaikai, Hindlis, Katerina. Vieną kartą Eršo šeimos galva į namus parsiveda tamsaus gymio vaikį, kurį randa mieste – lyg ir indiškos kilmės, gal kiek ir dar labiau egzotiškos…Pamestinuką pavadina Hitklifu. Jis auga kartu su “nuosavais“ vaikais. Žinoma, kažkas kažko nekenčiau, jaučia nuoskaudą ar tiesiog yra labiau mylimas nei kiti…Dažniausiai kliūna įvaikiui, nors patėvis jį ir gina. Hitklifas išauga į sunkios vaikystės užgrūdiną, storaodį  jaunuolį. Nors santykiai su netikra seserimi labai draugiški ir meilūs, Katerina išduoda jaunuolį, ištekėjusi už jos luomą atitinkančio kaimyninio dvaro savininko sūnaus, džentelmeno Lintono…Hitklifas kuriam laikui dingsta, o vėliau sugrįžta, trokšte trokšdamas atkeršyti. Tai jis padaro su pasimėgavimu ir be gailesčio. Romano pabaiga – kiek nustebinanti, žinant visą kontekstą, gal net romantiška…

Visas romanas – tamsus, gal net tamsesnis nei personažo Hitklifo oda…Tikriausiai jei ne 50 pilkų, tai bent 50 juodų atspalviu čia tikrai rasime. Dominuoja pasakojimas pirmu asmeniu, kadangi romano struktūra savotiška – bevardis ponas džentelmenas užklysta į “Vėtrų kalno“ vilą, ten pernakvoja, o paskui grįžta atgalios, į “Strazdų lizdo“ namus, kur jam namų ekonomė Elena Din per keletą dienų, kol šis pasveiksta, papasakoją visą Eršo ir Lintonų šeimų istoriją…Taigi turime tarsi savotiškus rėmus, kuriuose vyksta pusiau “nešvari“ drama.

Iš kur tos negatyvumas? Pagrindinis veikėjas, kurį tokiu aš laikau Hitklifą, yra šiurkštus, piktas, kerštingas tamsiaodis, apie save atveriantis tarsi juodąją skylę…“kai jis pasakė “Labos nakties!“, atrodė, tarsi siųstų po velnių“. Prie ko tik jis prisiliečia, viskas vysta, žūsta, dūžta ar verkia. Jo “misija“ ne veltui tokia – jis yra nukentėjęs, todėl keršija. “Vėtrų kalnas“ iš principo – romanas apie kerštą, ilgai brandintą ir puoselėta. Kartu tai tarsi puikus pykčio anatomijos atlasas, kur keikiamasi, mušamasi, manipuliuojama, mirštama…Sutinku, tai dar ir žmogaus prigimties, jos negražiosios pusės, liudijimas – ką tu padarytum tave išdavusiam žmogui, jei tavęs nestabdytu išsilavinimas, kultūra bei tavo super ego? Kada tu sustotum kenkti tave išdavusiems ir visai jų giminei, jei žinotum, kad jie bejėgiai, o nuoskauda dar labiau aitrėja…Kaip rašė berods St. King’as, “vyro širdis – kieta“, tuo mes net neabejojame, vaizduotėje tarsi matydami šėlstantį Hitklifą…

Kaip kažkas pastebėjo, “Vėtrų kalnas“ yra tarsi antiromanas – čia viskas virsta tragedija, eina velniop, personažai žūsta vos ne akyse. Vieni – bjaurūs pikčiurnos, kiti – išlepę nuobodos…“Vėtrų kalne“ tarsi varžomasi, kurio blogis didesnis, tai tarsi vos ne “Clash of clans“ žaidimo priešistorė. Iš vienos pusės, tai retas reiškinys literatūroje, iš kitos pusės – man tai nepatiko. Veiksmas visada yra arti konflikto, viskas krypsta blogyn arba dar blogyn – tai ne man. Žinoma, gal iš šios jaunos Emily Bronte tikėjausi panašios meilės dramos kaip “Džeinė Eir“, tačiau to tikrai nėra. Romano pabaigoje vis dėlto gimsta gėrio daigelis, du neigiami personažai susidraugauja ir atsiranda šviesos – o tai irgi atrodo šiek tiek neįtikinančiai.

Nepatiko romano sandara – beveik visą laiką prapasakojama, kambarinės lūpomis. Tai gal kiek originali schema net aniems laikams, bet veiksmas tarsi sustoja, pasakotoja Elena Din padaro pauzę, tarkim, užkuria židinį, ir vėl kol viskas įsivažiuoja…Galų gale, pats pasakojimas – nuobodus. Jei ne tie negatyvumu pritvinkę veikėjai ir įvykiai, seniai būčiau užmigęs…borring! Keista ir romane minimų šeimų giminystė, kelis kartus skaičiau ištisas pastraipas, nes nesupratau, kas ten kieno pusseserė ar svainis, kas ten už ko ištekėjo ar vedė…Tikriausiai aš ne vienas toks, nes angliškoje Wiki radau net…visą giminės medį!

Trumpai tariant, kol “Pegaso“ kolekcija pasieks pačią topų viršūnę, Senąjį Testamentą, aš, vis pirkdamas (negi dabar sustosi?) naujas šios serijos knygas, dar ne kartą snustelsiu…Klasika yra klasika, gal išsiauklėjęs džentelmenas ar ledi ir turėtų skirti Emily nuo Charlotte, bet…pasiilgau šviežienos!

2019 06 16

Turinys: 7/10

Gylis: 7/10

Eiga: 6/10

Menas: 8/10

Ech…: 7/10

7,0