John Irving “Malda už Oveną Minį“ (2019)

Pirmą kartą 1989 – aisiais metais išleistas romanas ne tik tapo vienu iš “stipriausių“ J. Irving’o kūrinių, bet ir sulaukė daug tokių įvertinimų, kaip “mano geriausia perskaityta knyga“, “gyvenimo romanas“ ir pan. Šventa Dž. Irvingo trejybė – “Malda už Oveną Minį“, “Sidro namų taisyklės“ bei “Pasaulis pagal Garpą“ – dažnai patenka į perskaityti privalomų knygų sąrašus daugelyje šalių. Teko už Oveną Minį pasimelsti prieš kokius 15 – ką metų, kadangi toliau renku “Pegaso“ kolekcijos leidinius, užsiirvingavau ir vėl…

Prisipažinsiu, kad ir kiek metų praėjo nuo “Maldos už Oveną Minį“ skaitymo pirmąjį kartą, pasąmonė viską atsimena, ir lentynoje tūnojusi knyga mane veikė. Ne taip, kaip romane pagrindinis veikėjas paveikė romano pasakotoją, ta jo vidinį “aš“, tačiau kas kartą vis praeidamas pro šalį, jutau tokį “na kada vėl galėsiu tai pajusti…kažką įdomaus, metafiziško ir seniai pažįstamo“? Faktas, kad šiuo gyvenimo periodu, dievaži, skaitau nedaug, o išmaniosios technologijos traukte traukia į šalį nuo knygų…bet šis juodas ir storas tomelis, tarsi kvietė – “perskaityk mane“!

“Malda už Oveną Minį“ – sudėtingas, daugiasluoksnis, supainiotas ir dėl konteksto labiau JAV skirtas romanas apie dviejų berniukų draugystę. Jei tingisi skaityti mano rašliavas ir stebėtis klaidomis, va ką radau, aiškiau nebūna:

https://lt.wikipedia.org/wiki/Malda_u%C5%BE_Oven%C4%85_Min%C4%AF

Nesiveliant į detalius aprašymus, istorija pradedama nuo pasakotojo, dabar jau virš keturiasdešimties metų turinčio JAV išeivio, gyvenančio ir mokytojaujančio Džono Vilraito pažinties su pagrindiniu veikėju Ovenu Miniu. Romano struktūra nenuosekli, čia kalbama dabarties laiku, Džonui bedirbant išeivijoje, čia atsimenama pati draugystės pradžia, čia cituojamas Oveno Minio dienoraštis. Iš daugybės spalvotų siūlu, neskubant, sustojant ir išvardinant, pvz., to ar ano miestelio įkūrėjų pavardes, neskubriai pinamas tankus romano audinys. Įtikinantis, kiek fantastiškas, gyvenimiškas ir sužavintis.

Visuose aprašymuose akcentuojama skaudi dviejų berniukų draugystės pradžia – mažo sudėjimo, balso negalią turintis ir vaikų pašaipos objektu esantis Ovenas bereikšmėse beisbolo rungtynėse vienu puikiu smūgiu lazda į kamuoliuką užmuša Džono mamą. Šis įvykis, turėjęs tapti draugų išsiskyrimu, tarsi juos sujungia, ir likusį laiką, iki Oveno žūties, jie tampa neišskiriami. Berniukai, nors būdami skirtingo socialinio statuso (kas JAV 7 – 8-ame dešimtmetyje, pasirodo, būdavo vis dar aktualu), išgyvena daugybę nuotykių, išbandymų ir stresinių situacijų, kurias tarsi lydi svarbus “leitmotyvas“ – Ovenas Minis jaučiasi esąs…Dievo pašauktasis, Dievo įrankis ar…šių laikų Jėzus Kristus?

Oveno personažas išskirtinis tiek piešiamu vaizdu, tiek savo charakteriu. Nepaisant to, kad šis berniukas yra mažo ūgio, silpnas ir labai juokingu balsu, bėgant metams jis tampa LYDERIU (smulkmena, bet kaip…keista? Romane Oveno žodžiai išskirti didžiosiomis raidėmis, atkreipiant dėmesį į falcetinį ir silpną jo balsą, kuris vos girdimas). Ovenas – darbininkų klasės pusiau invalidas prestižinėje mokykloje, turintis Dievo dovaną, todėl užaugantis iki mokinių leidžiamo laikraščio vedamojo redaktoriaus, arba Balso, – ar baigiamąją mokyklos kalbą turinčio sakyti geriausio laidos mokinio. Panašiai kaip valytojas – genijus Vilis iš filmo “Gerasis Vilis Hantingas“, Ovenas iškart supranta esmę, giliu intelektualiu žvilgsniu blaiviai vertina įvykius ir situacijas, o savo nuomonę, kad ir silpnu balsu, pateikia tiesiai šviesiai – kaip deimantinis pjūklas, kuriuo yra pjaustomi granito luitai, Oveno tėvų skaldykloje. Berniukas turi savo supratimą apie politiką (apie jos vaidmenį romane kiek vėliau), gali pasiginčyti su dvasininkais, miestelyje esančių kelių tikėjimų bažnyčiose. Galų gale, pamatęs savotišką viziją (o gal iš tikrųjų būdamas šiuolaikiniu Dievo sūnumi?) ir sužinodamas savo bei kitų artimųjų ateitį, jis pavirsta vos ne Mesijumi. Nežinau, ar šaltinis patikimas, tačiau atseit kartą rašytojas Stephenas Kingas apie romaną „Malda už Oveną Minį“ yra pasakęs, kad „… dar niekas taip neparodė Kristaus taip, kaip tai padarė Johnas Irvingas savo romane“.

J. Irvingas turi ir kitų draugu…mano ego pasąmoningai slapta vartėsi iš džiaugsmo, kai perskaitęs “Maldą“, pagalvojau – gi Ovenas yra iš akies trauktas Oskaras, iš Giunterio Graso “Skardinio būgnelio“! Nu va, taip ir yra, nors personažai – paliegę berniukai, pusiau invalidai ir nuskriausti likimo, bet turintys Dievo dovanų – panašus, romanų tematika ir istorijos kiek skiriasi…Pasirodo, G. Grasas yra Dž. Irvingo įkvėpėjas ir draugas, romanas irgi skirtas G. Grasui. Nors literatūros Nobelio tiek Irvingas, tiek Kingas dar negavo, svarbu turėti “teisingus“ draugus…

“Malda už Oveną Minį“ – romanas ne tik apie draugystę. Kūrinyje, pilname politikos, Biblijos ir tikėjimo klausimų, mažomis puzzle detalėmis sumaišyta viskas. Ne veltui autorius knygos gale, savo padėkoje pamini Vietnamo karo almanacho sudarytoją – “Maldoje už Oveną Minį“ JAV – Vietnamo konfliktas išnagrinėtas vos ne iki generolų sprendimų ir mūšių eigos! Autorius nepatingėjo skirti laiko militaristiniams klausimams, ne kartą vieno iš veikėjo lūpomis burbtelima kažkas tokio – “TOKIE KARAI NELAIMIMI“. Iš tiesų, amerikiečių karinis patriotizmas, vėliau – hipių bei gėlių vaikų kultūra, abiejų jų sankirta, prezidentų veiksmai ir atsakomybė, susilauktų dar vieno, atskiro Dž. Irvingo romano. “Maldoje“ pilna citatų, vertinimų ar cinizmo, atsirandančio tiek Džono, tiek Oveno lūpose.

Nemažiau dėmesio skiriama religijai, dvasingumui, dorovei ir moralei – iš principo, tai ir yra romanas apie Tikėjimą. Tiesą sakant, jau pirmame skyriuje susimaišiau tarp Episkopalinės, Kongracionistų ar anglikonų bažnyčių…dar buvo ir presbierijonai? Tų religijų, bažnyčių ir šventikų gausa įvesta gal ir specialiai, nes esmių esmė gi yra…tikėjimas Dievu! Gali būti bet kurios religijos gerbėjas, svarbiausia, tu tiki ar ne? Iš šia ir kyla romano grožis – pasakotojas prisipažįsta blaškęsis po visas krikščionybės religijos šakas, kol galop sutiko Oveną ir atrado Dievą…Kito svarbaus personažo, kongracionistų dvasininko Merilio lūpomis pasakoma svarbi tiesa – sunkiau visą gyvenimą stipriai tikėti Dievu ir nenustoti, negu niekuo netikėti, pamatyti stebuklą, ir įtikėti šimtu procentu. Panašu, abiems berniukams nutiko būtent šis variantas.

Jei “Maldoje“ iki detalių aprašomas Dž. Kenedžio ir M. Monro romanas (patiko išsireiškimas, esą jei tokia daili subinė kaip pas Marilyn, kas galėtų jos nenorėti?), panašiai tiek laiko skiriama ir Biblijai, citatomis iš jos. Ovenas jaučiasi esąs Dievo sūnus, todėl savo dienoraštyje užsimena: “AŠ ŽINAU TRIS DALYKUS. ŽINAU, KAD MANO BALSAS NEPASIKEIS, IR ŽINAU, KADA MIRSIU. AŠ NORĖČIAU ŽINOTI, KODĖL MANO BALSAS NIEKADA NEPASIKEIS, AŠ NORĖČIAU ŽINOTI, KAIP MIRSIU; TAČIAU DIEVAS MAN LEIDO ŽINOTI DAUGIAU NEGU DAUGUMAI ŽMONIŲ – TODĖL NESISKUNDŽIU. TREČIAS DALYKAS, KURĮ ŽINAU, YRA TAI, KAD AŠ ESU DIEVO ĮRANKIS. Apie Oveno rankomis “veikiantį“ Dievą aiškinama net pasitelkiant Šventą Tomą Akvinietį:

“Kadangi viskas, kas juda, veikia kaip tam tikras judinančiojo prado instrumentas, judinančiajam pradui nesant, visi judantys daiktai būtų paprasčiausi instrumentai. <>Dabar netgi neišsilavinusiems žmonėms būtų juokinga manyti, kad instrumentai juda judinami ne kažkokio vieno pagrindinio judinančiojo veiksnio. Nes tai būtų tolygu manymui, jog sukonstruoti dėžę ar lovą gali vien pjūklas ar kirvis be dailidės, kuris jais naudojasi. Todėl virš visa ko turi būti judinantysis pradas – ir jį mes vadiname Dievu.“

Ovenas Minis – tikras Dievo įrankis. Jei berniuko rankomis nelaimingo atsitikimo metu žūsta draugo motina, ar tai atsitinka ne be priežasties? Romane dažnai akcentuojama lemtis ir žmogaus pastangos keisti savo likimą – ar tikrai viskas nulemta iš anksto ir iš aukščiau? Dž. Irvingo kūryba ypatinga savo sarkazmu, grotesku, tragikomedija ar ironija – “Maldoje“ pilna visko, todėl rimtus filosofinius klausimus papildžius linksmomis istorijomis, gaunama klasika. “Malda už Oveną Minį“ – kietas, kietas, labai kietas romanas, tikintiems ir ne, vaikams ir suaugusiems, pacifistams ir militaristams, amerikiečiams ir vietnamiečiams, visiems. Viso laikmečio, būtent JAV šešto – septinto – aštunto dešimtmečio gyvenimo istorija pateikiama gyliai, tiksliai ir vietomis, su linksmais anekdotais. Šis romanas gana ilgai laukė savo pakartotino perskaitymo lentynoje, o mano senas – naujas literatūrinis nuotykis neprailgo ir vis dar jaučiu tokį “Vau!“ iki šiol.

Ieškant erzinančiu smulkmenų, pritariu, atsibosta ilgos įžangos, lėti apmąstymai, tarsi lietuviškam filme, iš lėto judanti kamera, rodanti lauką…Gal tai daroma tyčia, kad paskui įsivažiavus ir kaip “Simpsonų“ seriale daugmaž žinant kiekvieno veikėjo praeitį, viskas taptų tobulai įtikinama? Sutikime, išmetus balastą, iš beveik 700 puslapių liktų 300 – 400, ir tikrai esmė nedaug pasikeistų…Gali būti, kad savotiškai kaltas yra autoriaus rašymo būdas, kai sukuriama pabaiga, o po to “lipdomas“ vidurys ir pradžia. Man nepatiko ir JAV karo su Vietnamu linija – nei aš ten žinau, kas, kaip ir kur, nei suprantu kontekstą, nesu tikras, ar gerai atsimenu “Votergeito“ bei kitus skandalus; M. Monroe gyvenimo melodrama mano irgi girdėta tik viena ausimi…

Romano pabaiga, nors pati savaime stipri, įtikinanti, bet lyginant su visu pilstymų iš tuščio į kiaurą, labai trumpa…“Maldoje“ veiksmas po truputį juda, kruta, įtampa auga labai lėtai, o čia – bac! – katastrofa, ir nuleidžiama uždanga. Jei iki finišo perskaitome 690 puslapių, o visa istorija pabaigiama per 10, sutikite, tikrai nesąžininga….

Dž. Irvingo “Malda už Oveną Minį“ – viena iš geriausių mano perskaitytų knygų, kurią rekomenduoju visiems.

 “Išmokyk taip mane gyventi, kad aš bijočiau mirti ne labiau, negu bijau užmigti. Mirties mane išmokyk“.

“Tikėjimas nėra intelekto dalykas. Jeigu jis turi tiek abejonių, vadinasi, eina ne tuo keliu“.

Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“. Taip sunku įsivaizduoti, kad “turintys vargdienio dvasią“ galėtų taip daug pasiekti.“

Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“. Man buvo vienuolika metų, kai buvo užmušta mano motina. Aš iki šiol liūdžiu. Aš liūdžiu ne tik jos. Ir nesijaučiu “paguostas“, kol kas ne.“

Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ – BET NĖRA JOKIŲ ĮRODYMŲ, – pareiškė Ovenas poniai Volker sekmadieninėje mokykloje“.

Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“. – BET AR JIEMS BUS GERIAU, KAD REGĖS DIEVĄ?“

“ – Ar galiu tavęs kai ko paklausti? – pasakė ponia Liš Ovenui. – Jei Merilina Monro norėtų su tavimi permiegoti, ar tu jai leistum? <> Na? Tai kaip? – gundomai paklausė ponia Liš. – Mes kalbame apie Meriliną Monro – mes kalbame apie pačią tobuliausią subinę, kokią tik galima įsivaizduoti!“

“JI (Merilina Monro) BUVO KAIP VISA MŪSŲ ŠALIS – JAU NEBE TOKIA JAUNA, BET DAR IR NE SENA; ŠIEK TIEK TANKIAU KVĖPUOJANTI, LABAI GRAŽI, GAL KIEK KVAILOKA, GAL DAUG PROTINGESNĖ, NEGU ATRODO, IR KAŽKO IEŠKANTI – MANAU, JI NORĖJO BŪTI GERA, ATKREIPK DĖMESĮ Į JOS VYRUS, KOKIE JIE VISI ATRODO GERUČIAI! ATKREIPK DĖMESĮ, KOKIA VILIOJANTI JI BUVO! ŠTAI KOKIA JI BUVO; VILIOJANTI, ŽAVINGA IR SEKSUALI – IR TAIP PAT PAŽEIDŽIAMA. NIEKADA NEBUVO IŠ TIKRŲJŲ LAIMINGA, VISADA SVERIANTI ŠIEK TIEK VIRŠ NORMOS, TOKIA PAT, KAIP MŪSŲ VISA ŠALIS“.

2021 07 11

Turinys: 10/10

Gylis: 9/10

Eiga: 8/10

Menas: 10/10

Ech…: 9/10

9,2

P. S.: pagal šį romaną yra sukurtas filmas “Simonas Birčas“ (1998). Internetinio puslapio http://www.imdb.com įvertinimas 6,9, mano manymu, turėtų būti gana tikslus. Filmui tokį pavadinimą davė pats rašytojas, kuris negalvojo, kad originalus pavadinimas galėtų atkreipti kieno nors dėmesį. Pats nemačiau, būtinai peržiūrėsiu…

P. S. S.: labai juokinga ir tikra teisybė yra lentelė su Dž. Irvingo romanuose dažniausiai sutinkamais tipažais bei istorijomis…negalėjau susilaikyti nesusijuokęs! Tiesa, amputacijų tema irgi nėra tabu šiam rašytojui, todėl ir ““Maldoje už Oveną Minį“ galūnės gana dažnai nukentėdavo – nutrauktos šarvuočių letenos, manekenas be rankų, Marija be galvos ir rankų…Kažin, ką Z. Froidas pasakytų apie tokį fetišą?

Truman Capote “Pusryčiai pas Tifanį. Kiti balsai, kiti kambariai“ (2019)

Neseniai pabaigta “Pegaso“ serijos knyga, sudaryta iš vienų garsiausių T. Capote’ės kūrinių, nuteikia dviprasmiškai – arba kažko pats nesupranti ir esi kvailas, arba Capote iš tikrųjų kiek pervertinamas? Atsakymas gali būti kažkur per vidurį, tą supratau guglindamas apie šį JAV tikrai garsų ir visų žinomą rašytoją. Taigi, apie viską nuo pat pradžių.

Visų pirmą, norėčiau pareikšti, kad minėtą rinkinį skaičiau… du su pusę karto! Tikrai taip, skaičiau pirmą kartą, nepatiko; pradėjau iš naujo, numečiau. Tada, pasidomėjęs autoriumi ir radęs daug naujos informacijos apie jį, skaičiau dar kartą… ir vėl “nudegiau“, nes to literatūrinio stebuklo neradau. Faktas, kad Capote’ės prieš tai net girdėjęs nesu (tai nieko gero nesako apie mano išsilavinimą), faktas, kad pokario Amerikoje jis buvo literatūrinė superstar, pagal šio rašytojo kūrinius nufilmuota kelios dešimtys filmų, vien ko vertas “Pusryčiai pas Tifani“ su Audrey Hepburn!

Pirmoji knygos dalis – apysaka “Pusryčiai pas Tifani“. Čia pasakojama apie pradedančio rašytojo draugystę su išdykusia kaimyne… ir žodis “išdykusi“ čia parašytas su avansu. Pasakojama pirmu asmeniu; tarpukario Niujorke butą išsinuomavęs vyriškis susipažįsta ir susižavi savo kaimyne, panele Hole Golaitli. Ši jauna, daili mergaičiukė rengia savo bute vakarėlius, šokius ir susitikimus su gausia vyriška kompanija, elgiasi su visais draugiškai, ji visada pasipuošusi ir žavinga. Rašytojas pamažu susidraugauja su kaimyne, atsiskleidžia gana komplikuotas ir sudėtingas šios jaunos moters pasaulis ir tamsūs praeities šešėliai… Apysaka baigiasi rašytojui tampant vis garsesniam, o dailiai kaimynei sprunkant iš šalies.

Keli pastebėjimai apie “Pusryčius“ – jei ne visas amerikoniškas ažiotažas, filmai ir muzikos, nieko gero tame pasakojime aš ir neradau…Pagalvojau, vos ne kaip Žemaitės pasakojimas apie “Laimę nutekėjimo“ (šiuo atveju, gal labiau, laimė netekėjimo), tik apie kitus laikus ir su kitais veikėjais. Banalus pasakojimas apie pasileidusios moters kelius ir klystkelius, ir taškas. Patiko reveransas jaukiam, prabangiam dolce vita Amerikoje, blizgučiai, niekučiai, o jei turi kapitalo, ir auksučiai prabangioje parduotuvėje “Pas Tifani“, kur taip malonu ir gera pabūti… tas toks naivus amerikietiškos svajonės vaikymasis. Patiko rašytojo “gimdomas“ naujos Amerikos Veneros įvaizdis – nepriklausoma mergina, galinti daryti ką norinti ir su kuo norinti (nors ir pati nežinanti, ko siekianti iš gyvenimo). Visą kita – lėkšti pliurpalai, deja.

Nebūdamas tikras dėl savo literatūrinio išsilavinimo, peržiūrėjau pagal šią apysaką susuktą filmą, su minėta Audrey Hepburn – gal kažką ne taip supratau, gal kažkas praslydo? Nė velnio, viskas taip, kaip yra – filmas pasirodė dar š*dinesnis už knygą, viskas saldu, pakeista ir išdarkyta! Gal tie dorovės niuansai, tokie kaip paleistuvės vaidmens įtaka aktorės tolimesnei karjerai ar pan., kažkam ir įdomus, man tai nelabai. Iš tiesų, tai tas 1961 metų filmas yra saldi pasaka apie eilinę pifą barakudą, kuri pati nežino, ko nori iš gyvenimo, nepaisant dailios aktorės A. Hepburn pastangų suvaidinti įtikinančiai. Vienintelė nauda ir laimėjimas iš to filmo – tai kompozitorius H. Mancini ir daina “Moon river“. Visiškas nusivylimas ir pasipiktinimas!

Mano natūralus pyktis kiek atlėgo, tęsiant skaitymą toliau – trys T. Capote apysakos, „Namukas tarp gėlių“, „Deimantinė gitara“ ir „Kalėdiniai atsiminimai“, jau šis tas, jau jau. Pirmajame pasakojama apie miesto palydovės ir vyrų linksmintojos įsimylėjimą, atsivertimą ir išsikraustymą į kalnų namelį, su naujuoju draugu. Gana magiška, įstrigo emocingi dialogai, egzotika, yra G. G. Marquez’o stiliaus stebuklingo realizmo atspalvių. Pati istorija, nors su nutylėjimais, dvasinga ir ori.

“Deimantinė gitara“ – pasakojimas apie nuteistuosius; čia “piešiamas“ atokaus kalėjimo gyvenimas, kurį pakeičia naujai atvežtas jaunuolis. Šis kasdieną linksmina draugus gitara, pasakoja kolegoms apie egzotiškas šalis (kuriose nebuvo), o susidraugavęs su pačiu šustriausiu iš kalinių, pradeda regzti planą, kaip pabėgti į laisvę… Tokie pokyčiai negali nedaryti įtakos nuteistiesiems, rizika, viltis ir svajonės sumaišo jiems galvas… Jaunuolis pabėga, visiems trumpai akyse užsidegusi viltis užgęsta, gyvenimas po to jau nebebūna toks, koks prieš tai. Gana išbaigtas ir gilus pasakojimas, viskas susiskaitė puikiai.

„Kalėdiniai atsiminimai“ – labiausiai patikęs kūrinys visoje knygoje. Čia pasakojama močiutės ir anūko draugystės istorija. Panašu, autobiografiška apysaka todėl ir užkabino, nes viskas nuoširdu, šilta ir tikra…Berniuko akimis prisimenamos dienos su sena močiute, ir kertinis jų draugystės akcentas – kalėdinių pyragų kepimas. Tam ruošiamasi vos ne visus metus, atėjus tinkamai momentui, kelias dienas vyksta intensyvus darbas, galop skanūs pyragai siunčiami šalies prezidentui, atiduodami už produktus ar padovanojami patikusiems žmonėms. Su nostalgija ir meile pasakojama draugystės istorija turi graudžia pabaigą, o visa istorija tikra, nesumeluota, graudi ir elegiška.

“Kiti balsai, kiti kambariai“ – kietas riešutėlis, kurio, bene pirmą kartą gyvenime, arba neperkandau/nesupratau, arba nelabai ir patiko…Tarp kitko, ieškant kitų skaitytojų nuomonės, nustebau, kad dažniausiai naudojama šita klišė, nuo kurios reikia bėgte bėgti: “Kiti balsai, kiti kambariai“ – tai moderniosios JAV Pietų literatūros kūrinys, pasakojantis apie jautrų berniuką, kuriam peržengti paauglystės siaubus ir vienatvę padeda du žmonės: pasaulio išmintį sukaupęs ciniškas intelektualas dėdė ir šauni, naivi padūkėlė jo draugė.“ Šis atpasakojimas yra visur, visiškai vienodai nukopijuotas, gana tikslus, bet tik tiek.

Pats romanas pasirodė gana klampus, toks noire stiliaus filmas apie…nieką. Kaip ir matyta “Pusryčiai pas Tifani“ ekranizacija, nelabai supratau, apie ką mes čia kalbame? Taip, tai vėlgi gana autobiografiška istorija apie berniuką, kuris, netekęs mamos, patenka pas keistą nematytą tėvą, keisto miestelio keistame rajone, su keistais giminėmis. Paaiškėja, kad tėvas paralyžuotas tetraplegikas, po buvusio šautinio sužalojimo, taigi tėvo kaip ir nėra, o tikroji mama mirusi. Berniukui Džoeliui Noksui tenka gyventi su nepažįstamu pusbroliu Randolfu, jo pagalbininke (žmona?) Eime, tarnais juodaodžiais, savo paauglystės siaubais ir šimtu mistiniu regėjimu bei magija aplink.

“Kiti balsai, kiti kambariai“ turi savo magic – vien ko verti gamtos aprašymai, kurie tarsi suasmeninami su veikėju ar jo mintimis, net neįsivaizduoju, kaip tai vadinama literatūriškai? Gana tikroviškai įsigilinamą į vaiko virtimo suaugusiu pasaulėjautą ir pasaulėvaizdį, tas trapus ir dramatiškas amžiaus tarpsnis… po nuotykių Skalių Laukymėje Džoelis jau kitoks, už nugaros paliekama vaikystė ir einama toliau. JAV aktyvistai, gėjai ir lesbietės tikriausiai dievina personažą Randolfą, kuris neslepia savo homoseksualumo, vaikšto prie jaunojo Džoelio pusplikis ir mėgsta persirenginėti. Nu tikrai pasaka!

Internetai rašo, kad išdykusi ir nenuorama pagrindinio veikėjo Džoelio draugė Anabelė – kitos žymios JAV rašytojos, Harper Lee, „Nežudyk strazdo giesmininko“ autorės prototipas. Gi šioji garsi rašytoja, savajame “Strazde“ irgi yra įvedusi veikėją, kuris panašus į T. Capote…Gražu, bet jei nesi JAV literatūros žinovas, koks gi skirtumas? Pasirodo, JAV T. Capote yra garsus savo homoseksualiais pasisakymais (tas jaučiasi ir skaitytuose kūriniuose), jis netgi neslėpdavo savo pažiūrų, kas ankstyvais pokario metais būdavo tikrai stipru net ir JAV. Labai gerai, bet man koks skirtumas?

Turiu pažymėti, kad skaitomas tekstas nebuvo sklandus gal ir…dėl vertimo? Puikus pavyzdys – jau minėtas “Trempdamas stangų atvašyną“. Neįsivaizduoju, kokį originalų tekstą turėjo išversti vertėjas, bet net ir man atvėpo žabtai, WTF?! O jei pabandžius paprasčiau, aiškiau? Kai kurios mintys tokios klampios, kad perskaitai vieną kartą, antrą – ir, tiesą sakant, jau būni pavargęs, o prasmė “įklimpsta“ į stangų atvašyną. Žinoma, kažkada piktinausi ir J. G. Ballard “Saulės imperijos“ tekstu, pasirodo, ir originalas parašytas būtent tuo klaikiu stiliumi – gal čia panašūs reikalai? Kitą vertus, tai gali patikti arba nepatikti, ir man nepatiko.

Mano pažintis su T. Capote – savotiška, kitokia, europietiška. Viskas kiek komplikuota, tačiau daug išjausta, nostalgiška, elegiška ir beprasmiška. Gaila, kad ne viską supratau, gaila, nelabai patiko. Gal kiek vėliau, imsiuosi kitų jo kūrinių?

“Pasaulis – baugi vieta, taip, jis tą žino – pasaulis netvarus (kas gali būti ar bent atrodyti amžina?): uolos suyra, upės užšąla, vaisiai supūva; juodiesiems ir baltiesiems kraujas iš žaizdos dūrio teka vienodai; bene daugiausia tiesos pasako dresuotos papūgos, o kas vienišesnis – vanagas ar kirmėlė? – visos žydinčios širdys suvysta ir susiraukšlėja, kaip ir jas iškėlus žolė, vyras senatvėje subobėja, o žmonai ima želti ūsai; visa kinta ir kinta kas akimirką, kaip slenkančios „velnio rato“ kabinos.“

“Vienatvė, kaip ir karščiavimas, tarpsta naktį, bet su juo sulaukiau aušros, brėkštančios medžiuose nelyginant paukščio giesmė, o kai patekėjo saulė, jis išnėrė savo pirštus iš manųjų ir nuėjo – mano draugužis, miglų bernelis.“

“Juk mums tereikia, kad kas apkabintų… ir pasakytų…kad viskas (viskas yra keistas dalykas – pienelis kūdikiui ir tėtės akys, šaltą rytą pleškančios malkos, ūkaujančios pelėdos ir po pamokų tave pravirkdęs berniūkštis, ilgi mamos plaukai, bijojimas ir iškreipti veidai ant miegamojo sienos)… viskas bus gerai.“

“Galva gali paklausyti patarimo, bet ne širdis, o meilė nepaiso geografijos ir neturi ribų: nugramzdink ją į gelmes su svarčiu – vis tiek išnirs į paviršių; ir kodėl gi ne? Bet kokia žmogaus prigimty tūnanti meilė yra tikra ir graži, tik veidmainiai laiko žmogų atsakingu už tai, ką jis myli <>.“

“Mylėti reikia dar ir daugybę dalykų, kuriuos mylimas žmogus ima tik simbolizuoti; mylinčiojo akyse tikri šios žemės mylimieji – tai alyvų properša, laivo žiburiai, mokyklos varpeliai, peizažai, pašnekesių nuotrupos, draugai, vienas vaiko sekmadienis, pradingę balsai, pamėgtas kostiumas, ruduo ir visi metų laikai, prisiminimai – taip, gyvenimo žemė ir vanduo – prisiminimai.“

“Šiame kambaryje nebūna nei dienos, nei nakties, metų laikai čia nesikeičia, ir kai mirsiu, jeigu dar nesu miręs, norėčiau būti mirtinai girtas ir susirietęs, kaip motinos įsčiose, šiltame tamsos kraujyje. Ar ne ironiškas galas? Juk savo prakeiktos sielos gelmėj tenorėjau švelnaus tyro gyvenimo, duonos ir vandens, paprastos pastogės su mylima moterim, nieko daugiau.“

“Danguje driekėsi balsvas popietės veidas; mano priešas, pamanė Džoelis, yra ten, už tų stiklinių dūmuojančių debesų; kad ir kas tas priešas būtų, ši švytinti blausa ir yra jo atvaizdas. Šiuo atžvilgiu Aidabelei galima pavydėti, ji bent pažįsta savo priešus.“

“Jiems dar negimus, taigi – kažin kokie tada buvo laikai? Tokie pat, kaip ir dabar, o jiems mirus irgi bus tokie pat: šitie medžiai, dangus, žemė, štai šios gėlės, saulė ir vėjas liks visai tokie pat, pasikeis tik jie – širdys virs dulkėmis. Dabar, būdamas trylikos, Džoelis priartėjo prie mirties pažinimo labiau nei kada nors vėliau: jo viduj žydėjo gėlė, ir netrukus, kai stangrūs žiedlapiai visai prasiskleis, kai jaunystės saulė pasieks zenitą, jis, kaip anksčiau kiti, nusigręš ieškodamas, kur atsidaro kitos durys.“

“Perėję per cukrašvendrių lauką, užkopę siauru kaip siūlas takeliu, praėję pro negrų namelį, kur kieme nuogas vaikas glamonėjo juodą ožką.“

“O keisčiausias buvo regėti du suaugusius vyrus, stovinčius bjauriame kambarėlyje ir besibučiuojančius.“

“O keistasis senas namas jau, Dievas žino, keik laiko stovi tuščias, kalbama, kad kadaise jame gyveno trys rafinuotos seserys, kurias išprievartavo ir žiauriai nužudė nuožmus banditas iš Šiaurės, jojęs sidabriškai širmu žirgu ir vilkėjęs aksominę mantiją, raudoną nuo pietiečių moterų kraujo.“

“Pradžioj vanduo, o pabaigoj ugnis. Geroji knyga niekur nepasakojo, kodėl mes pusiaukely tarp jų.“

“Dirbame tamsoje, darom, ką galim, duodam, ką turim. Mūsų abejonė – tai mūsų aistra, o aistra – mums skirta užduotis.“ (citata iš H. Džeimso apysakos).

P. S.: Pirmasis “Kiti balsai, kiti kambariai“ leidimas buvo su intriguojančia autoriaus nuotrauka viršelyje, kur jis užsidėjęs rankas sau…ant klyno. Tuo metu tai sukėlė puritoniškų skaitytojų skandalą, pateko į spaudą ir pan. Nu tikrai tas Capote kietas!

2021 02 16

Turinys: 7/10

Gylis: 7/10

Eiga: 8/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7.2

Anita Amirrezvani “Gėlių kraujas“ (2020)

Neseniai užverčiau paskutinį šios knygos puslapį, visas patenkintas ir besišypsantis…Pagaliau radau tai, kas tiko ir patiko. Po keletos sunkių, klampių skaitytų knygų, radau lengvumo, paprastumo, nuoširdumo ir gilumo. Galų gale!

“Gėlių kraujyje“ pasakojama bevardės išgalvotos kilimų rišėjos iš XVII amžiaus Irano istorija. Mirus tėvui, vargšė keturiolikmetė kartu su mama iškeliauja į tuometinę Irano sostinę Isfahaną, pas tolimą giminaitį. Šis, pasirodo, yra karališkasis kilimų rišėjas, jo amatas sudomina mergaitę. Ilgainiui, niekam nežinoma kaimo mergaičiukė tampa viena iš geriausių savo amato žinovių sostinėje.

“Gėlių kraujyje“ paprastos mergaitės istorija, nors ir yra pagrindinė romano ašis, yra apsupama kaip brangaus persiško kilimo raštai, meilės bei tradicijų gijomis…Smulkiai sužinome apie musulmoniškus papročius, ypač merginimo, piršlybų ar vestuvių tradicijas. Nustebau sužinojęs, jog paprastas pičės (kiek supratau iš paaiškinimų knygos gale, galvos apdangalo) pakėlimas ir veido parodymas, yra tarsi savotiškas koketavimas, jei ne pasileidimas! Nustebino smulkmenos apie sige – tai tarsi oficialus ir tradicine prasme, legalus merginos “nusipirkimas“ trims arba daugiau mėnesių, kai su ja gali daryti…ką tik nori? Smulkiai papasakojami receptai, kaip suvilioti patinkantį vyrą, kokios yra gražinimosi ir puošimosi tradicijos…Negalima nepagirti ir etninių religinių papročių, burtų bei užkeikimo aprašymų, persiškos kalbos įvedimu ir paaiškinimu.

Merginos pasakojimas paįvairinamas mamos, o paskui ir pačios pagrindinės herojės pasakojamomis bei susapnuotomis pasakomis. Šios beveik visos yra autentiškos, kelių šimtų metų senumo. Tai romanui suteikia magiško realizmo, o dažniausiai kontrastas tarp išgalvotos istorijos bei realybės suteikia pasakojimo eigai dramatiškumo.

Atskiras pagyrimas autorei – už meilų žvilgsnį į persiškus kilimus, jų rišimo meno smulkmenas, už gana tikroviškai atskleistą XVII amžiuje tikrai Iraną valdžiusio šacho Abaso Didžiojo polinkį menams, grožiui bei kilimų rišimo tradicijoms. Nesu gyvenime čiupinėjęs persiškos tautodailės kūrinių, bet perskaitęs knygą, taip užsimaniau gyvai pamatyti bet kokį kilimėlį! Bent tą netikrą, iš Ikea’os?!

Gana įtikinančiai papasakota ir apie istorines to laikmečio dramas ir aplinkybes – kaip rašoma guglėje, “Gėlių kraujyje“ minimas Persijos šachas Abasas į valdžią atėjo būdamas septyniolikos. Jo rasta šalis buvo ką tik išgyvenusi pilietinį karą – kovose dėl valdžios Safavidų dinastijos žmonės buvo išžudyti ar jiems buvo išdurtos akys, karuose pražuvo daugybė kareivių, šalis neteko didelių teritorijų (kaip rašoma romane, tik kilimų rišėjų buvo pasigailėta). Šachas sugebėjo tame chaose priimti teisingus sprendimus ir atstatyti tuometinę Persiją. Abasui neseniai buvo pavykę apginti sienas, įveikti vidaus politinius priešus ir sukurti menams palankų klimatą. Vienas iš valdovo aktyviai puoselėjamų amatų buvo kilimų gamyba, ji buvo pakylėta iki dailiojo meno. Persiškus kilimus tada jau vertino Europos karaliai, didikai, turtingi pirkliai ir menininkai. Porą kilimų, ataustų sidabro siūlais, 1601 metais buvo užsisakęs Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas III.

“Gėlių kraujyje“ užsimena ir apie farandžius – taip buvo vadinami užsieniečiai. Vienas ir jų, olandas, apgauna neturtingą mergaitę, išvilioja iš jos kelis mėnesius austą kilimą ir pabėga…Vaizduojamų europiečių įvaizdis tikrai ne koks, o dar eiliniai musulmonų ir krikščionių higienos skirtumai – kad ir prausimasis kelis kartus per metus Europoje, ir kassavaitinė (čia pačių skurdžiausių gyventojų) rytietiška pirtis hamamas Irane, bei kiti esminiai kūno priežiūros kultūros ypatumai…eiliniam smirdančiam europiečiui tais laikais turėtų būti gėda, prieš bet kurį musulmoną.

Verta pagirti ir vaizdingus rytietiškus buities akcentus – datulės, mirkytos piene, kvepiantis rožių vanduo, smilkalais iškvėpinti rūbai, viskas taip neįtikėtina! Gal ir kiek iš fantazijos srities, bet kas galėtų paneigti? Skaičiau vienos skaitytojos nuomonę, kad šis romanas – erotinis? Iš tiesų, erotika dvelkia ne tik vaizduojami vyrų – moterų santykiai bei būdai, kaip labiau patenkinti savo valdovą vyrą…Aistra gyvenimui, aistra mėgstamai veiklai ar darbui, vėliau, aistra sutiktam vyrui, lydi visus pagrindinės veikėjos žingsnius. Mylėjimasis rožės žiedlapių pilnoje lovoje? Taip! Vyne mirkytos datulės, iš mylimojo lūpų savo moteriai? Buvo…

Visa ši rytietiška pasaka kiek panaši į Reşat Nuri Güntekin “Čiauškutę“ – ne tik, jog abi autorės musulmonės ir moterys, bet ir pagrindinių veikėjų panašumu? Moters valia atsispirti negandoms ir būti aukščiau visko pagrindinę “Gėlių kraujo“ heroję šik tiek sutapatina ir su Lina iš “Tarp pilkų debesų“…gerai pagalvojus, moterys visais istorijos laikotarpiais būdavo silpnesnioji pusė; kadangi skaitytojus gėrio kova prieš blogį visada žavi, natūralu, kad daugumoje gerų romanų sutinkame sunkiai kovojantį pagrindinį veikėja, labai dažnai tai būna moteris.

Ieškant trūkumų, jų gali rasti visada ir visur…Kartais apima jausmas, kad viskas yra kiek per gražu, jog būtų tikrovė, kartais kliūna geografiniai įsireiškimai (ar tikrai iraniečiai žinojo, kad jų sostinė tuo metu buvo didesnė nei dauguma Europos sostinių?), kartais ir pati istorija sušlubuoja (įstrigo – romano gale vaizduojama vos ne numirusi mergaitės motina, kuri…po kelių sriubos lėkščių atsigauna?), bet tai nepakeičia to gero jausmo, perskaičius “Gėlių kraują“ – geras!

“Gėlių kraujas“ – užburianti Šechrezada, tobula rytietiška pasaka apie eilinės mergaitės ryžtą, nenugalimą norą daryti tai, kas jai patinka, kantrų ėjimą tikslo link. Tartu tai lyg margas persiškas kilimas, pilnas įvairiausių akyse besimainančių raštų – meilė, aistra, menas, rytietiška kultūra…viskas susimaišo į vieną didelį grožį.

Įstrigo:

“Būdama kaime, niekada nebūčiau net įsivaizdavusi, kad moteris, tokia kaip aš – vieniša, bevaikė, neturtingam galėtų jausti palaimą. Mano likimas buvo kitoks, ne tas, kur šalia vyras ir septyni gražūs sūnūs, kaip kad pranašavo motinos pasaka. Ir vis dėlto, uosdama aplink sklandantį vištienos su granatais ir riešutais kvapą, girdėdama, kaip šalia juokiasi rišėjos, grožėdamasi ant staklių platėjančiais kilimais, džiūgavau; tas džiaugsmas buvo neaprėpiamas kaip dykuma, kurią turėjome įveikti, kol pasiekėme naująjį gyvenimą Isfahane.“

“Vis dėlto nepavydėjau jai. Kaskart, kai už nugaros dunksteldavo uždaromi vartai, prisimindavau, kad galiu laisvai ateiti ir išeiti kada panorėjusi, o ji negali palikti rūmų, nepateikusi rimtos priežasties ir iš anksto negavusi leidimo, ir visada keliauja su didele palyda. Ji negali žingsniuoti per Trisdešimt arkų tiltą ir gėrėtis vaizdu arba kiaurai permirkti lietingą naktį. Ji negali daryti tokių klaidų, kaip kad padariau aš, ir pradėti viską iš naujo. Ji pasmerkta prabangiai gyventi pačiame nuostabiausiame kalėjime.“

“Saulės spinduliai, prasiveržiantys kilimo viduryje, praneša apie šitą ribų nežinantį švytėjimą. Gėlės ir medžiai kalba apie rojaus džiaugsmus, o kilimo centre visada yra taškas, teikiantis dvasiai ramybę.“

“Pagalvojau apie tėvą, ir jo meilė apsiautė mane tarsi upė.“

“Neprisipažinau, kad tai aš piešiau ir rišau tą kilimą. Pamaniau, kad jei ji pamatytų mano nuospaudų nusėtus pirštus ar įdėmiau pažvelgtų į paraudusias iš nuovargio akis, jei suprastų, kokio didžiulio darbo reikalauja kilimas, jo grožybės jai amžiams nublanktų. Geriau tegu įsivaizduoja, kad tą kilimą rišo nerūpestinga jauna mergaitė, vaikštinėjanti kalvų šlaitais, skinanti gėles dažams ir kartais prisėdanti, kad lengvai sumegztų keletą mazgų, vis gurkštelėdama granatų sulčių.“

“O pati žinojau: man skaudėjo nugarą, kojos buvo sustingusios, jau mėnesį neišsimiegojau <> Buvau girdėjusi pasakojimų apie moteris, kurioms ilgos valandos, prasėdėtos prie staklių, iškraipė kūnus, tad mėginant gimdyti jų kaulai tarsi įkalindavo kūdikį viduje. Tokiais atvejais ir motina, ir kūdikis mirdavo po nepakeliamų kančių.“

“Visas mūsų darbas tarnavo grožiui, bet kartais atrodydavo, tarsi kilimo siūlelis būtų išmirkęs gėlių krauju.“

“Ir dabar geidi kaip nors pataisyti savo klaidas. Taisyk jas kaip išmanai ir būk kaip datulė, kuri nokdama tampa vis saldesnė, nors ją maitinanti dirva akmenuota ir atšiauri.“

P. S.: rašytoja yra iraniečio bei išeivės lietuvės duktė, ji kelis kartus yra lankiusi Lietuvą, Net ir “Gėlių kraujyje“, brūkštelta: „Skiriu savo šeimai – iranietiškai, lietuviškai ir amerikietiškai”.

P. S. S.: taip ir nesužinome pagrindinės herojės vardo, taip yra ne šiaip sau – pasirodo, Anita Amirrezvani specialiai ją palikusi bevardę, pagerbdama niekam nežinomus persiškų kilimų rišėjus, amžiais gaminusius juos pergyvenusius kilimus.

2021 02 02

Turinys: 8/10

Gylis: 9/10

Eiga: 9/10

Menas: 9/10

Ech…: 8/10

8,6

Jurga Ivanauskaitė „Placebas“ (2018)

Perskaičiau šitą reikalą dar kartą…dar ir dar, bet kas iš to? Nežinau, kodėl, bet vienintelis perskaitytas Jurgos Ivanauskaitės kūrinys man pasirodė toks prastas, kad net pats savimi nustebau, pasipiktinau, kol galų gale, tarp visų ditirambų, radau gerb. R. Kmitos minčių – pasirašau po kiekviena iš jų:

https://www.rasyk.lt/knygos/placebas/1966.html

Jurga Ivanauskaitė „Placebas“ – romanas apie suklastotą, netikrą, neveikiantį, mistinių “jų“ mums siūlomą pasaulį. Šioje savotiškoje “Matricoje“ viskas surežisuota, valdoma, įtakojama, nuspėjama, o eiliniai tautiečiai panašūs į lėlių teatro marionetes, su kuriomis gali daryti, ką tik nori. Panašu į paranoją, bet, deja, neįvardinta mistinė organizacija valdo eilinius žmogelius per jau užkrėstą laikraščių popierių, nekalbant 25-ą kadrą turinčią televiziją, visokius suicidometrus ir panašiai. Trumpai tariant, visi esame pavirtę zombiais, lengvai manipuliuojamais individais. O DABAR – REKLAMA!

Pati istorija “sukalta“ iš keletos veikėjų gyvenimo siužetų – žuvusios/nusižudžiusios/nužudytos būrėjos Julijos pomirtinių klajonių po Vilniaus miestą ir buvusio gyvenimo apmąstymo; jos draugės žurnalistės Ritos specialaus tyrimo bei besikeičiančio gyvenimo peripetijų; dviejų brolių, TV žvaigždės Makso Vakario a.k.a Prano Purvanecko, bei Angelo Sargo, a.k.a Tado Purvanecko, nuotykių. Dar kažkur kniaukia ir savo istoriją pasakoją būrėjos katė Bastetė, sutinkame ir mistinių ““ agento Jono Jonaičio personažą, sekame jo apmąstymus.

Jau žinant pagrindinius veikėjus bei jų likimus, galime patys savo mintyse susidėlioti visą istoriją – Vilniaus mieste žūsta garsi būrėja Julija. Šios draugė žurnalistė Rita bando išsiaiškinti mirties priežastį. Paaiškėja, kad Julija artimai bendravo kone su pusę Vilniaus, tačiau romanas sukasi apie du jos mylimus brolius – pramogų verslo atstovą Praną – Maksą Vakarį ir Tadą, mistinių galių turintį žmonių gyduolį. Paradui diriguoja nežinomasis “jis“, darydamas įtaką visur. Savo pačios buvusią erdvę mato tiek mirusi Julija, tiek jos katė. Va ir visos mišios!

Deja, dar ne visos. “Placebas“ margas kaip nukainotą mišrainė, be minimo detektyvo elementų, yra ir mistikos, pasakos, vietomis bandyta atsikąsti ir humoreskos? Viskas “sutepta“ tarsi kokiu majonezu, įvairiais 2000 – ųjų metų atributais ir gyvensenos žymėmis, kai kur – lyriniai nukrypimai, kaip būdavę prie sovietų…boring! Jau kelintą kartą skaitant šį romaną (pirmąkart jis buvo tiesiog numestas, nebeišvėrus), susidaro įspūdis, jog jei a. a. J. Ivanauskaitė būtų rašiusi apie Jonuką ir Grytutę, būtų išpasakotą tiek apie tarybinius Grytutės vystyklus, tiek apie Jonuką pirmos klasės vargus…apie viską, bet ne apie esmę.

Deja, dar kartą – perskaičiau “Placebą“ dar kartą ir atnaujinau savo skelbimą, kad noriu šią dovanų gautą knygą parduoti…nu baisu! Žinoma, tikėjausi daug, žinoma, knyga išleista n-ioliktą kartą, žinoma, Jurga buvo superstar, tik aš nieko nesuprantu…Bet žinote ką? Man tai nerūpi, o ši knyga – ne stebuklai! “Placebas“ vokiečiams? Baikit, nemanau!

Bandant atrasti kažkiek grožio purvyne, J. Ivanauskaitė, įsijausdama į kasdienybės mantras, gana detaliai pasakoja apie tuometinio gyvenimo peripetijas – politika, manipuliacijos masėmis, TV ardomoji veikla. Ir kasdieninis miestas Vilnius – barokas, Pilies gatvė, žmonės ir katės. Nemanau, kad Jurgos taip reklamuojamas budizmas&Co yra šventa karvė (tiesą sakant, nepamenu ir man visiškai dzin, ar pati Jurga buvo garsi budistė? Lietuvos budizmo matrona? O kam tai rūpi?), bet tie visi smilkalai, mantros, budizmo vietinių, o gal ir visuotinių, dievukų minėjimas ir veiksmas aplink mandalas…ne literatūra, bet gražu. Kažkiek rytietiškos estetikos “Placebe“ radau…

Ne literatūra, bet kažkiek gražu ir aprašomas būrėjos Julijos virsmas miriop link, jos patiriami regėjimai…kažkas dar nesutikto kitur, vibracijos ir virpesiai, vos ne Uspaskicho vanduo, bet kiek kitaip. Todėl – gražu. Pora dialogų yra tikrai iš gyvenimo. Užskaitom! Taro kortos – sudomintas, kelioms minutėms.

Visa kita romano dalis man badyte badė akis…gal kažko nesupratau, bet prikibau vos ne prie pavadinimo – placebas? Tai visas lietuvio gyvenimas toks? O kokia romano prasmė ir peršama mintis – kovoti prieš tai? Tada, pagal rašytoja, pavirsi eiline “jų“ suvystyta Rita arba būsi nužudytas kaip Julija…Dirbi kartu su įsivaizduojamais blogiukais? Bet tai ne išeitis, ką parodoma per Makso Vakario personažą…kokia pavadinimo ir à la “Matricos lithuanicus“ prasmė tada? Beprasmis kūrinys?

Apie lotyniškus įvardinimus ir apskritai, pavadinimus – negi J. Ivanauskaitė manė, kad pezėdama lotyniškais žodžiais bus populiari ir kieta? Tuomet su jos logika visai pro šalį – romane pilna visokiausių menamos mafijos programų ir suktybių pavadinimai lotyniškai, pvz., aparatas VOX POPULI, nužudymas MORTAL KOMBAT ir panašus briedas…visiška neskoninga ir popsinė mišrainė…Kaip ir veikėjų vardai – Julija, Tadas, Pranas, Rita, Jonas…nu taip netikroviška, lyg būtų tyčia sugalvota kuo idiotiškiau!

Galima kibti ir kibti, bet nekyla ranka…apie pačio romano tikslo ir vidinio “aš“ kovos beprasmybę jau išsiaiškinome – “Placebas“ yra apie nieką, nieko nesiūlantis fantastinių faktų rinkinys. Ne gana to, net ir menama slapta organizacija vaizduojama…taip skystai!!! Neįtikino nė kruopelės, mistiniai užnuodyti laikraščiai (bet nuodai veikia dvi dienas tik), nuodinga TV programa, suicidometrai ir dar kitokie idiotiški aparatai…net nesugalvočiau dar prasčiau! Net su R. Gavelio “Vilniaus pokerio“ paranojine Vargalio (bent veikėjo vardas normalus?) fantazija, Jurgai iki to šimtai metų meditacijų…

Apie vieną iš romano herojų – katę Bastetę. Čia reiktų atskiro zoologų ir literatūrologų ištyrimų, bet visa ta panegirika ir patosas mistinei katei, Egipto faraono sesei (kad ir kaip ten bebuvo), jos nuostabiai idealiam kūnui, jos gracijai ir maloniam balsui…atsibosta gal? Nemanau, kad blogai apie žmogaus pasaulį ir jo demonus pasakoti iš katės pozicijos, bet pusę “katės istorijų“ yra paprasčiausias vėjas, pezalai ir pezalai. Skaitant jau kelintą kartą, juos tiesiog praleidau.

Trumpai tariant, “Placebas“ kol kas lieka viena prasčiausia mano skaityta knyga. Gaila, jog pažinau Jurgos kūrybą nuo šio romano, gaila, kad tikėjausi labai labai daug…teks imtis kitų jos kūrinių, juk turi būti kažkas tokio? Vertinant įtaigą, kūrinio nuotaiką ir liekantį jausmą perskaičius, “Placebas“ turi geriausiu atveju dešimtadalį “Vilniaus pokerio“. Pagal minčių gyli, romanas nevertinamas, nes lėkštas kaip laikraščio skelbimai. Mintys plėtojamos bukai ir popsiškai, panašu, romanas išties rašytas pagal užsakymą…Gaila!

Įstrigę:

“Bandydama suprasti, kodėl moterys viena kitai būna tokios žiaurios, Julija nusprendė, kad kiekviena žino savo priešę turint visai lyčiai būdingą aukštą “skausmo slenkstį“, todėl ir smūgiuoja tiek, kiek kita gali iškęsti.“

“O buvusios bičiulės, nuėjusios feministiniais klystkeliais arba virtusios gyvenimo užguitomis vištomis, kaip Rita, aiškino, jog savo pažiūromis Julija neva stengiasi įsiteikti vyrams, apskritai yra Meilės vergė, kuri daro viską – rengiasi, kvėpinasi, dažo plaukus, blakstienas, lūpas – vien tik todėl, kad įtiktų patinams.“

2021 02 02

Turinys: 7/10

Gylis: 6/10

Eiga: 6/10

Menas: 6/10

Ech…: 4/10

5,8

Charles Dickens „Didieji lūkesčiai“ (2018)

Šį romaną neseniai “sudorojau“ antrąjį kartą. Vėl pasikartojo tas pats skaitymo scenarijus – nors “Didžiuosius lūkesčius“ jau esu ryte prarijęs prieš pusmetį, galvoje neliko nieko blogo ar gero…kiek pamenu, nieko gero tai tikrai! Bet apie viską iš pradžių…

„Didieji lūkesčiai“ – septynmečio Pipo virtimo džentelmenu nuotykiai XIX amžiaus Anglijoje. Tikriausiai pačioje bjauriausioje – Kento – grafystėje, pelkėtame Temzės žiočių rajone, gyvenantis berniukas vieną sykį pagelbėja į bėdą patekusiam pabėgėliui kaliniui Magvičui. Šis nuotykis tuom ir baigiasi; berniukas su didele paslaptimi širdyje grįžta gyventi į savo vargingą, tačiau pilną tikrumo bei nuoširdžių draugų buitį. Po kurio laiko, visai netikėtai, Pipą aplanko sėkmė ir didieji jo lūkesčiai – nepažįstamas rėmėjas, per nusamdytą advokatą, daug svarų investuoja į berniuko auklėjimą, mokymą ir pavertimą džentelmenu. Ir ne bet kur, o pačioje sostinėje, Londone!

Pipo aplinka vaizduojama labai tikroviškai ir su cinkeliu, personažai autoriaus tikrai kažkur matyti ar stulbinančiai įtikinamai išjausti – Pipo sesuo, auklėjanti berniuką “savomis rankomis“; kaimynas, sėklų pardavėjas ponas Pemblčiukas, nuolat tą primenantis vaikui ir kitaip “knisantis“ jam protą; kaip antagonistas subtiliai ir jautriai aprašomas geriausias Pipo draugas Džo – geros širdies kalvis, aiškiai nesugebantis pasakyti rišlaus sakinio, tačiau dėl savo gero būdo esantis vienintelis berniuko tikras draugas…

Sutinkame ir meilės istoriją, kai Pipas įsimyli šaltą ir bejausmę netoli gyvenančios ponios Hevišem globotinę, panelę Estelą… Nors iš pat pradžių aišku, kad vaikystėje berniuką niekinanti mergaitė negali tapti nuoširdžia jo partnere, patenkame į tradicinį meilės trikampį, Viktorijos laikų Anglijoje. O kur dar Pipo nuotykiai su jo geriausiu draugu Herbertu, labai įtikinantys britiškos teisėsaugos atstovų tipažai, advokatai ponas Vemikas bei Džegersas… Vietomis viskas taip suintensyvėja ir surimtėja, vos ne “Nusikaltimas ir bausmė“! Istorija vos ne apie bjaurųjį ančiuką, tačiau pabaiga kiek kitokia, lengvai nuspėjama ir tikėtina, apžvelgiant visus personažus bei jų tipažus.

Charles’o Dickens’o „Didieji lūkesčiai“ – romanas apie augimą, brendimą, virsmą; konkrečiau – berniuko virtimą jaunuoliu. Esant palankiomis sąlygomis, iš mažo daigelio – eilinio kaimo vaiko – gali išaugti galingas ąžuolas, įsivaizduokim, tikras Viktorijos laikų džentelmenas! Bet ar tikrai taip? Kaip “Meistre ir Margaritoje“ rašė M. Bulgakovas, kartais net ir gausiai laistomi ananasai…supūva? Romane atkreipiamas dėmesys į pavojus ir pagundas, einant teisingo kelio link, ir ar tikrai lūkesčiai gali tapti vieninteliu gyvenimo moto, pamirštant artimuosius ir tave mylinčius žmones?

“Lūkesčiuose“ liečiamos ir kitos svarbios, gyvenimiškos temos, pvz., draugystės išbandymas – koks turėtų būti geras draugas? Esant pasirinkimo galimybei, ką darytumėme – ar išduotumėme draugą, nors visi iš to ir turėtų naudos, ar liktumėme jam ištikimi, nors abu nukentėtumėme? Ir galų gale, kaip nepriteklius, blogėjanti aplinka veikia žmogų ir draugystę? Kas nutiktų mums ir mūsų draugams, jei vienam iš mūsų ateitų juodos dienos?

Nustebino puikus Ch. Dickens’o ironijos jausmas – kai kurie sakiniai išties amžini, galima cituoti ir cituoti, pvz., “…pono Vopslio senelės sesuo įveikė savo įsisenėjusį įprotį gyventi…“, “atrodė, kad net valgomą sumuštinį jis prieš tai įgąsdina…” (apie advokatą p. Džegersą). Šiek tiek ironiškas ir pats romano pavadinimas – argi lūkesčiai gali būti didesni ar mažesni? Lygiai taip pat, kai kavinėje prašoma duoti geresnio maisto, nes…šis berniukas “turi lūkesčių tapti džentelmenu“!

Beskaitant romaną, šovė idėja, jog autorius plačiąja prasme šaiposi iš socialinių dogmų bei XIX amžiaus Anglijos briedo – “būti džentelmenu“. Ar “Didžiuosiuose lūkesčiuose“ vaizduojamas geraširdis Džo nėra geresnis žmogus nei visi kiti eiliniai Londono džentelmenai? Ir kaip turi elgtis džentelmenas, kas yra norma, o kas – blogis? Ar sąžiningas darbas kalvėje visą gyvenimą yra blogiau nei buvimas à la džentelmenu ir svetimų pinigų leidimas brangiam vynui?

Autorius bando išnagrinėti ir kitą dilemą – ar pinigai atneša laimę? Gal tuo metu, britiško imperializmo (pabandom palyginti su šios dienos, amerikonišku kapitalizmu) apsėstoje Anglijoje, toks klausimas pats savaime būtų šventvagiškas, tačiau argi tai visus laikus ir epochas pergyvenantis, egzistencinis svarstymas? Pagal romano istoriją, kaimo berniuko nesėkmingo virtimo ponaičiu pasaką, atsakymas yra aiškus – “Ne!“.

Charles’o Dickens’o „Didieji lūkesčiai“ – klasikinis, paprastas ir nesudėtingas romanas. Šiek tiek psichologijos, šiek tiek detektyvo, “teisinga“ ir gera istorija, va tau ir sėkmės receptas. Patiko paprastumas, nepametant prasmės, patiko ironija, sveikas protas bei tikslus ydų bei tuštybės demaskavimas. Natūralūs dialogai, tarsi paties autoriaus (čia aš tikriausiai mažai klystu, nes autorius pats yra ir sėdėjęs kalėjime, ir vergavęs savo vaikystėje, taip pat patyręs didelį nepriteklių) išgyventos kasdieninės istorijos, nesuvaidintos emocijos…paprasta ir veiksminga!

Kitą vertus, toks paprastumas, šioks toks primityvumas ir buvo kliūtis galvoti, jog Dickens’as yra best of best – tikrai ne. Gal tai ir klasika, gal geriausias jo romanas, tai nedarė absoliučiai jokios įtakos mano paties apmąstymams, jog…“Didieji lūkesčiai“ – klasika, kurią reikia perskaityti ir žinoti. Bet tik tiek.

2021 01 31

Turinys: 8/10

Gylis: 8/10

Eiga: 7/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7.4

Rūta Šepetys “Tarp pilkų debesų (2011)

Neseniai dar kartą perskaičiau šį romaną. Tai esu daręs ir prieš metus, bet kadangi nuo to laiko nieko doro galvoje nebeliko, teko vėl pakartoti…Bet apie viską iš pradžių!

“Tarp pilkų debesų“ – pasakojimas apie lietuvių šeimos tragediją tarpukariu. 1941 birželio mėnesį prasidėjus trėmimų metui, į Altajaus kraštą svetur išrieda traukinys su Vilkų šeima. Tiksliau, šeimos galva tėvas Kostas, panašu, patenka į Krasnojarsko kalėjimą ir ten žūsta, o mama su sūnumi bei pagrindine romano veikėja, penkiolikmete Lina, mėnesį keliauja “kažkur“ į Rytus. Čia jie patiria žiaurių išbandymų – tiek dėl atšiaurios gyvenimo aplinkos, tiek dėl ruskių represijų. Tremtis Sibire būtų tikras gyvenimo-išgyvenimo testas bet kuriam iš mūsų, ir tai, ką patyrė lietuvių ar kitų Baltijos šalių gyventojai, nesuvokiama blaiviu protu…Per pagrindinės veikėjos Linos pasakojimą kalbama apie badą, kankinimus, nesiskaitymą su gyvybe, smurtą, patyčias bei kitas tautiečių patirtas negandas.

Romanas nėra tamsus, priešingai. Kaip rašoma anotacijoje, tarp pilkų debesų kartais sušvinta saulės spindulėlis…Žmogui, iš kurio atimta beveik viskas, ta saulė gali būti rastas pagalys laužo šilumai, negyva ir viso barako kaimynų išsikepta ir suvalgyta pelėda, Kalėdoms gautas šokolado gabalėlis, pavogtas ir slapta sušlamštas burokas. O visų svarbiausia – viltis, kad viskas pasikeis.

“Tarp pilkų debesų“ stipriosios pusės, mano subjektyvia nuomone, ir yra, tas šviesumas, tyrumas, lengvumas. Negaliu nepasufleruoti, jog autorė Rūta Šepetys, kurios tėvelis iš tiesų turėjo bėgti iš Lietuvos į Vokietiją, kad išvengtų tremties, rašė romaną, skirtą…paaugliams. Taip taip, “Tarp pilkų debesų“ orientuotas į jaunimą, todėl viskas yra taip “lengva“. Anaiptol tai nereiškiam, jog romanas primityvus, nors skaitant tokių minčių kilo…Sakiniai trumpi, pastraipos nedidelės, skyrelių gal septyniasdešimt virš 300 puslapio turinio, o susiskaito per pusantros dienos?

Nežinau, kodėl, galbūt dėl to, jog pasirinkta tema jaudina ir mane (o ir giminėje panašių istorijų yra nutikę), šis romanas sukėlė nemažai graudulio. Gėda prisipažinti, bet vietomis pasakojimas skelia tiesiai šviesiai, ir neaišku, ar dėl to paprastumo, ar dėl pasirinko autorės stiliaus, kerta į paširdžius. Taip, apie tremtį yra ir daugiau rašiusių tautiečių (net pati R. Šepetys rekomenduoja D. Grinkevičiūtės „Amžino įšalo žemę“. Kažkada ir man teko skaityti, tai…iki šiandien įstrigo vėjo gūsių ridenamos lietuvių kaukolės Sibiro ledynuose….brrr!), tačiau autorės novatoriškas, gaivus požiūris ir pasakojimo įtaiga, tikrai paveikūs. Nesu tikras, ar skaitydamas tokį romaną apie kokių armėnų ar arabų kančias, irgi graudinčiausi, bet kai aprašomas momentas, kaip pajudant traukiniams iš stoties visi gieda “Lietuva, Tėvyne mūsų…“, tai veikia.

O kur dar romane minima dailė, Munkas, jo “Šauksmas“, realiai egzistavęs gydytojas Samodurovas, kiti šio kūrinio artefaktai…labai ir labai gerai!

Antrą kartą “prarijus“ šį romaną, vis tiek iki galo nesupratau, kodėl jis mane taip veikia, be visų nacionalinių tautinių reikalų? Gi prisiminiau Edmondo De Amičio knygą “Širdis“, kur irgi iš širdies kalbama apie esminius gyvenimo klausimus, va tada ir supratau tokio, vadinkim, graudinančio teksto receptą – pasakoti tikrus įvykius nuoširdžiai, tarsi vaikui, kad viskas būtų paprasta, bet tikra. Labiau link “Mažojo princo“, tik ne taip tikroviškai ir šaltai, kaip “Senis ir jūra“…bet kokiu atveju, “Tarp pilkų debesų“ turi, kaip stereotipiškai sakoma, “kažką tokio“.

Nepaisant to, kad romanas išverstas į daugiau nei 27 kalbas, o Italijoje įtrauktas į mokykloms rekomenduotinų knygų sąrašą, prie ko prikibti yra. Taip, pabaiga yra netobula, nors nebe netragiška, bet tokia…be pabaigos? Kitą vertus, kitaip ir negalėčiau sugalvoti? Visa tragiška istorija galų gale baigiasi pusėtinai, kam įdomūs dar 50 metų pilko gyvenimo KGB saugomoje Lietuvoje, grįžus iš Sibiro?

Nors ką tik išgyriau autorės rašymo stilių, vietomis jis išties primityvokas…gal greičiau sakyčiau, bedantis toks? Na va, “ėjo ėjo personažas, ir mirė.“ Bent jau to gylio neradau niekur, o pagrindinės veikėjos meilės istorija, net tas kuklus meilės trikampis…tokie beviltiški net? Pasikartosiu, jei romane būtų pasakojama ne apie lietuvius, man būtų visiškai neįdomu.

O pabaigai, kas labiausiai mane nustebino, šiandien (2021-01-20 d.), besigilinant į R. Šepetys biografiją ir apsilankymus Lietuvoje…Gi radau keletą nuorodų, pagal kurias supratau, jog reali romano pagrindinė veikėja egzistuoja, “Tarp pilkų debesų“ Linos prototipas yra tokia…Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė. Smagu, jog su teko net ir pakalbėti! Kitą vertus, ir šiemet tą dar kartą labai norėčiau padaryti, jei išeitų, nes minėtoji ponia…vis dar dirbo Rumšiškių muziejuje.

Mūsų susitikimas su ponia Irena buvo trumpas, bet įsimintinas. Kažkada seniai seniai, prieš 10 metų, su žmona lankėmės Rumšiškėse. Apžiūrėję visas tas etnografines senienas, susidomėjome ekspozicija tremčiai – tarybiniu superstu vagonu ant bėgių ir tikra tremtinių jurta šalia. Čia mus pasitiko guvi močiutė, kuri nesustodamas pasakojo, pasakojo ir pasakojo…tada net nenutuokiau, kad, pvz., jurtoje, kurioje lietuviai praleisdavo dešimtmečius, žiemos metu temperatūra nukrisdavo žemiau nulio, o nedidelis pliusas būtų buvęs tikra šventė…Ponia Irena energingai parodė savo tremties vietą žemėlapyje, papasakojo apie vėlesnias gyvenimo peripetijas….Kaip dabar pamenu, likau sužavėtas, fotografavau ją, o savo žmonai, kaip dabar pamenu, pasakiau – žiūrėk, čia tikra lietuvė, seno kirpimo, kitokios genties nei mes! Na tikrai, tarsi kitas žmogus, ne visi dabartiniai Homo postsovieticus – močiutė, kuri nebebijo nieko, kurios energijos užtektų visai giminei, ir kuri juda ir nesustoja! Likau sužavėtas tuomsyk…

Ir tik po daugelio metų mintis, gimusi tąkart Rumšiškėse, subrendo į suvokimą – gi ruskiai svetur ištrėmė tai pačius geriausius?.. Visą Lietuvos elitą, visus inteligentus, mokytus ir mačiusius gyvenimo žmones, visus, kurie net tremtyje dirbo ir prasigyveno, visus pačius pačiausius?! Sunaikino tautą nepataisomai, visus tautiečius – lyderius pašalino, palikdami (nesmerkiant nei likusių, nei savo giminės) tinginius, prisitaikėlius, banditus ar atsilikėlius? Gal kiek ir per žiauriai nuskambėjo mano mintyse tokia idėja, bet tuomet, žiūrint į ponią Ireną, kuriai šiandien virš 90 – ties metų, tas buvo aišku kaip dieną! Beje, viskas guli internetuose:

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/romano-tarp-pilku-debesu-herojes-isgyvenimai-sugule-i-atsiminimu-knyga-286-1415266

“Tarp pilkų debesų“ – kitoks, tačiau ne prastesnis romanas apie lietuvių tremtį. Tai pasaulinio lygio pasakojimas, virtęs filmu, garsinantis mūsų tautos kančias ir ryžtą. Trečią kartą tikrai neskaitysiu, bet su šiuo romanu susijusios istorijos bei legendos, jaudina ir šiandien.

P. S.: Internetai rašo, jog  JAV pasirodžius Rutos Sepetys knygai „Tarp pilkų debesų“, dalis skaitytojų ją supainiojo su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Tikiuosi, ne dėl to tiražas iš viso 1 milijonas egzempliorių? Būtų tikrai smagu pamatyti tulą amerikietį, pasiruošusį erotikai, o randantį…egzotiką???

P. S. S.: šitą irgi privaloma pamatyti:

2021 01 18

Turinys: 8/10

Gylis: 6/10

Eiga: 8/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7.2

Kristina Sabaliauskaitė “Petro imperatorė“ (2019)

Bene geriausios apžvalgos yra šios:

https://literaturairmenas.lt/literatura/giedre-petreikiene-kristinos-sabaliauskaites-pokeris

https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1129746/zivile-nedzinskaite-petro-imperatores-atvejis-ko-verti-sabaliauskaites-tvirtinimai-kad-remtasi-istorine-autentika

Neseniai perskaičiau ir užverčiau paskutinį šio romano puslapį…Istorija tuo nesibaigia, nes bus dar ir antra, jei ne trečia ar ketvirta ar penkta (galime tęsti ir toliau, nieko čia blogo) dalis, todėl pati romano pabaiga nuteikia dviprasmiškai – veiksmas nutrūksta, pauzė, laukiame tęsinio.

Tikriausiai autorės ir jos laimėjimų pristatinėti nereikia – visi žino, kas yra Kristina Sabaliauskaitė, “Silva Rerum“ ar “Silva Rerum IV“ ar pan….Ši menotyros mokslų daktarė, kaip gerai įvardinta vienoje recenzijoje, rašo nišą istorinių romanų lentynoje, ir ėmė ją pildyti – ir daro tai tikrai gerai! Tiražai kartojai, knygos perkamos, interviu imami, veiksmas vyksta.

“Petro imperatorė“ – pasakojimas apie iš dabartinės Latvijos teritorijos, tuometinės ATR kilusios lietuvės (?) Martos Skowrońskos iškilimą, savotišką Pelenės istoriją, jungiančią Lietuvą ir Rusiją, Vakarus ir Rytus. Tai tarsi savotiška pasaka – kaip niekam nežinoma mergaitė iškilo iki Rusijos imperatoriaus Petro I – ojo žmonos, vėliau pati tapo Rusijos valdove. Šios istorinės asmenybės triumfas stebino tiek to meto Europą, tiek paprastus žmones – apie ją žinojo net garsus mąstytojas Volteras, nors patiems rusams didelių teigiamų emocijų kažkodėl tai nesukeldavo…

Atmetus visas peripetijas, Kristina Sabaliauskaitė, iki smulkiausių detalių įsigilinusi į vienos moters istoriją, iš likusių senovės liudytojų  – dokumentų, laiškų, istorikų komentarų, eksponatų Ermitaže, išlikusių artefaktų – pridedant moterišką intuiciją bei gilų žvilgsnį į moterišką pradą, “nukalė“ dar vieną šedevrą. “Petro imperatorė“ turėtų sudominti ne tik Sabaliauskaitės gerbėjus mūsų šalyje, manau, tik laiko klausimas, kada šis romanas pasieks mūsų artimiausius kaimynus. Man, kaip vienai komentatorei, dar įdomiau, kad “Petro imperatorė“ skambės angliškai, ir kokį ažiotažą sukels Rusijoje?

“Petro imperatorė“ įdomi (o gal greičiau keista) savo struktūra – girdime pagrindinės veikėjos pasakojimą, jai merdėjant savo lovoje. Visas romanas – paskutinė gyvenimo diena, laikrodis tiksi paskutiniąsias valandos, ir prieš akis bėga matyti vaizdai. Kartais imperatorė panirsta į vizijas, delyrą,  kartais balsu regi haliucinacijas – liga mirtina ir pamažu “gesina“ pagrindinę veikėją. Gal todėl skyrių numeracija kiek kitokia, viskas skaičiuojama valandomis, jų nedaug liko kitam romanui, būsimam tęsiniui…Martos, o vėliau Jekaterinos I – osios lūpomis atgimę jos vaikystės vaizdai, sunkus gyvenimas Livonijoje, pirma santuoka, pereina į matytus žiaurumus karo su švedais metu. Skausmingi išgyvenimai apie patirtą viso būrio vyrų prievartavimą, vėliau – tapimą karo vado sekso verge…Kaip kokia daili lėlė mergina pereina pirmam sutiktam maloniam ir išsilavinusiam vyrui, Aleksandrui, Petro I -ojo dešiniąjai rankai, o tada merginą pastebi ir jis pats, visų dievų dievas…

Jekaterinos priešmirtinėse vizijose pasakojamos istorijos – graudžios, baisios, nežmogiškos. Nenoromis susidaro vaizdas, kad būti moterimi tais laikais jau savaime buvo iššūkis, o minimą Martos istorija – iškilimas iki aukščiausios valdžios postu – skamba neįtikėtinai, tarsi pasakų pasaka. Detaliai perteikiama gyvenimo dvasia to meto Rusijoje, bandančioje vytis ir tapti panašia į Vakarus, pagrindinės veikėjos žodžiais – imperatoriui Petrui I – ąjam kertant langą į Vakarus. Istorinių faktų ir smulkmenų tikslus pateikimas – didelis komplimentas romano autoriai, kai kur minimos cidulkų (laiškų), tarpusavio susirašinėjimo tarp Imperatoriaus ir Jekaterinos, autentiškumas tikras.  Tikiu, kad ir visa kita surinkta medžiaga yra tiksli, K. Sabaliauskaitė tai daro skrupulingai, todėl istorijos pamatas, tas veiksmo “pamušalas“, yra labai įtikinantis ir nekeliantis abejonių.

Susidaro įspūdis, kad “Petro imeratorė“ yra tarsi natūralus “Silva Rerum&Co“ žingsnis tolyn, gerąja to žodžio prasme, tarsi kitas level’is – autorės kūryba progresuoja, interesų laukas plečiasi, taigi turime vieną iš nedaugelio lietuviškos literatūros šių dienų naujienų ir puošmenų, kuri tikrai gali užkariauti pasaulį, bet kuria to žodžio prasme. Apima savotiškas pasididžiavimas ir vidinis džiaugsmas, kad va, tuoj tuoj, apie šį romaną sužinos visą Europa. Mes esame svarbūs ir įdomūs, kartu ir turime kuo girtis – ar tai būtų pasakojimas apie viduramžių lietuvių bajorijos aistras, ar ši lietuviškai – rusiška meilės istorija.  Nice!

Kitą vertus, užvertus paskutinį puslapį, buvo ir rūgštelės ant liežuvio galo…jei trumpai, apie savo subjektyvius potyrius – nelimpa man tame romane viskas, ir tiek! O kodėl, taip ir nesupratau…Kažkas ne taip, kažkas trukdo, iki to galutinio “VOAU!“ (arba big O, gal kas nors supras, apie ką aš čia?). Pasitikiu autorės mezgama pagrindinės veikėjos istoriografija ir biografija, bet sociologija, psichologija – ne! Patosas su patosu, patoso padaže! Viskas taip atsidūstant, lėtai atsimerkiant, škias, ir tada labadiena, tau bus p*zda!

Net atmetus kai kurį literatūrinio dekoro perteklių, stringa…pats tekstas? Mano kvaila galva, ne taip net ir mirštama, ne taip pasakojama prieš mirtį, o ir pačios imperatorienės personažas toks…skystas? Kažkokia à la mirštanti ir savo š*duose gulinti moteris bei jos pezalai? Nuobodu! Nesumeluosiu, skaitant žiovavau kaip velnias, įdomiausia dalis pasirodė esą Jekaterinos istorija, o ne dabartinis veiksmas, kuris tarsi pritemptas, netikroviškas? Kažkoks dekoras kitam, įdomesniam pasakojamajam sluoksniui…

Užkliuvo ir tie rusiški keiksmažodžiai, tarsi koks bravūriškas autorės koziris šitame nelengvame pokerio mače. Taip ir nesupratau, kad reikalinga buvo ta chuj antologija, gal čia būsimas eksportas užsienio rinkoms? Kam reikėjo to mužikiško keiksmažodžio išaiškinimo? Kad būtų kiečiau? Bet tada kodėl tai tarsi vienkartinis aktas, vėliau to kietumo ir nebelieka? Ir apskritai, pasakojimas toks neįtikinantis – gal geriau būtų buvę viską trečiuoju asmeniu iškloti, tarsi iš šono? Kažkokia kokofonija ir sumaištis, margaspalvis maskaradas, susidedantis ir prastos dabarties, įdomios praeities, čia kalba “aš“ vardu, čia vėl pasakojama apie aplinką, rusiška mišrainė.

Nepaisant visų subjektyvių požiūrių, “Petro imperatorė“ yra bene geriausia, kas mūsų šaliai galėjo atsitikti istorinės literatūros rėmuose. Kaip teisingai sako žinovai, visi istorijos žinovai gali parašyti kažką rimto – kodėl nieko nėra iki šiol? Kristina Sabaliauskaitė išieško, įsigilina, užsimerkia ir pasakoja…moterišku žvilgsniu, gilyn ir vis įdomiau.

P. S.: vis tiek manau, kad dėl kūrinio kompozicijos ar apskritai, visos struktūros, reiktų pasitarti su kolegomis ar redakcija. Trūksta visai visai nedaug, iki didelio BLIAD!

Nuva:

“Supratau, kad negaliu nei žūti, nei patekti nelaisvėn. Nes Annuškai ir Lizettai bus pizda.“

“Dar viena valanda… O Johanna vis knarkia… Bet jau beveik šviesu, ir čiulba paukščiai. Vienas per kitą, lenktyniauja, kuris gražiau… Toks saldumas, tas jų čiulbesys… Saldžiai tebesmirda mėšlas po manimi… Nuo jo jau niežti šlaunis…“

“Visa tai man buvo visiškai pochui.“

„Aš niekada nesimėgavau kitų žmonių bejėgyste ir kančiomis, nors šitai Rusijoje yra mėgstamiausia didžiūnų pramoga; be jos jie niekaip negali pajusti savo galybės“ 

2020 06 04

Turinys: 9/10

Gylis: 8/10

Eiga: 6/10

Menas: 8/10

Ech…: 7/10

7.6

Gillian Flynn “Dingusi“ (2013)

Jau antrą kartą perskaičiau šią knygą, ir jausmas tas pats – super! Bet pradėkime iš pradžių…

Tiesą sakant, pirmiausia pamačiau Davido Fincherio filmą “Gone girl“, su Benu Afflecku ir Rosemunda Pike – ir kartu su žmona likome išsižioję…Siužetas, veiksmo vingiai ir vaidyba buvo tokia įtraukianti ir tikroviška, kad likome gerąja prasme nustebinti. Vėliau, pas draugus pamatę knygą “Dingusi“, pagal kurią filmas ir suręstas, pasiprašėme jos skolon, ir abu perskaitėme. Tai įvyko prieš kelis metus, tačiau neseniai šią knygą “atradau“ vėl…dar sykį tas pats geras jausmas perskaičius – tikrai verta!

Manau, geriausia pirma perskaityti, tada tik pamatyti, bet šios istorijos atveju, bet kuris variantas yra tinkamas. “Dingusi“ – psichologinis detektyvas apie santuokos penkmetį švenčiančios šeimos tragediją – ogi ima ir pradingsta…žmona! Kas viskas būtų kiečiau, pasakojama kaip kokiam filmo scenarijui (manau, tik laiko klausimas, kada tai turėjo įvykti – nufilmuota drama pagal knygos medžiagą) – iš pradžių vieno veikėjo akimis, kitas epizodas – jau kito. Yra ir dienoraštis, jame irgi pilna “kabliukų“. Pasakojimas “skyla“ į kelias dalis, iš pradžių istorija, tada jos išaiškinimas, tada epilogas. Tobulas scenarijus tobulam filmui, that’s a fact!

“Dingusi“ turi kelis “sluoksnius“ – pati istorija yra tarsi šeimos detektyvas: dingsta žmogus, vyksta jo paieška, išaiškėja naujų faktų, situacija keičiasi ir kaista. Vėliau istorija išsisprendžia, atomazga, o po jos, kaip desertas, laukia dar ir epilogas…Skaitytojo palaikymas turėtų tapti švytuokle – ir pradžių aišku, kad neaišku, paskui palaikome vieną personažą, staiga viskas keičiasi…kol galų gale, suvokdamas bendrą vaizdą, gali pagalvoti, kad čia vos ne siaubiakas? Ne veltui kai kas lygina tokį stilių su legendiniu A. Hičkoku, panašumu yra…Lygiai taip įdomi ir pačios autorės išsakyta mintis, jog labiausiai jai patinka detektyvai A. Kristi stiliumi ir siaubo istorijos, bet ne su kirviais ar benzininiais pjūklais, o mūsų namuose atsirandantis šeimyniniai košmarai.

Kita medalio pusė bei “Dingusios“ grožis yra santuokos, vyro ir moters, psichologija – ir čia neriama gyliai, autorės moteriškas žvilgsnis įsižiūri ir…sugeba nustebinti. Kažkas lygino tokį požiūrį skalpeliui, tiesos yra…Rėžiama staigiai ir gyliai, apnuoginamos dažnos šeimyninės bėdos – susvetimėjimas, neištikimybė, savanaudiškumas; viskas išpreparuojama tarsi patologinėje anatomijoje. Įstrigęs sakinys iš pirmo romano lapo – “Ką mes vienas kitam padarėme?“, šitą būtų galima pakabinti svetainėje beveik kiekvienoje šeimoje…Gal tai, jog “Dingusios “ autorė – moteris (šitai pastebima iš pirmo skyriaus), leidžia į viską pažiūrėti moterišku skvarbiu žvilgsniu, kiek sumenkinant vyrišką pradą? Kitą vertus, tai lygiai taip pat puikiai padeda panagrinėti Veneros planetos atstovių id/ego/super ego, kartais net per stipriai nustebinant…

“Dingusi“ – puikus detektyvinis psichologinis referatas apie šeimos paslapčių užkaborius, visus ten slypinčius vorus ir pelėsius. Apie išeitį be padėties, psichologiją be ateities, Hičkokas ir Kristi kartu. Verta skaityti, verta žiūrėti filmą “Gone girl“ pagal šią knygą, verta sustabdyti pro šalį einančią žmoną ir kelias sekundes įdėmiai įsistebėti į jos akis. O gal ir ji?…

2020 12 29

Turinys: 8/10

Gylis: 10/10

Eiga: 10/10

Menas: 9/10

Ech…: 9/10

9,4

Valdas Papievis “Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ (2015)

Valdas Papievio “Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – mano pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, neskaičiuojant netyčinio prasilenkimo šalia miesto bibliotekos, kai išėjęs laukan prie durų radau mano pečius siekiantį vyriškį su cigarete ir daugiakampiais akiniais. Nelaimei, tik įtariau iš nuotrupų televizijoje ar spaudoje, kad čia ne šiaip koks mokytojas iš gimnazijos, kažkas kitokio…Kitą kartą taip lengvai nepaleisiu, parlezvous français?

Knygos mano rankose atsiradimo istorija irgi neverta didesnio dėmesio, bet labai lietuviška: nueinu gi į paštą, atsiimti kažkokiu kiniškų menkniekių.  Paštas – toks, kaip prieš 30 metų, niekas labai nepasikeitę, išskyrus grindų laminatą ir prekyba visokiais š*dukais. Knygomis – irgi. Paimu “Odilę“, nes viršelis tikrai “kabina“. V. Papievis, tikrai ne pieva, girdėtas ir lauktas, laba diena! Atsiverčiu pradžią, patį pirmą lapą, ir…ir viskas, užkabina mane, patinka ir tinka, kaina keli eurai, jaučiu gerą sandorį, imam! Kai pagalvoji – mano tos dienos high-end’as ir buvo, ne kažkiek lauktas siuntinys, o būtent pigiai įsigytas Papievis. Tai juk taip lietuviška!

O toliau – tyla, kaip OKT spektaklyje…knygelė patupėjo lentynoje, palaukė savo eilės ir buvo visa perskaityta. Reikia pripažinti,  visas tas pirminis “Vau!“ kiek sumažėjo, o tas pirmasis lapas ir liko, tikriausiai, pats svarbiausias. Kodėl? Tuoj, pakalbam…

“Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, arba kaip viena skaitytoja perdariusi, “Odilė, arba odė senatvei“ – tai ramus, melancholiškas pasakojimas apie senatvę, vienatvę ir Paryžiaus gatvę. Čia kiek rimuojasi, bet romane irgi buvo panašių elementų…Taigi, pagrindinis veikėjas prižiūri devyniasdešimties metų Odilę, tikrą paryžietę, meiliai vadinamą petite madame, mažąja dama. Jis yra ir močiutės kaimynas, nuomojasi butą iš jos. Vėliau tampa pagrindiniu ramsčiu, nebyliu partneriu, josios asistentu, slapta meile…galima visaip manyti ar interpretuoti, vieną aišku – lyrinis “aš“, nors ir akcentuoja vienatvišką savo būseną, tarsi būtų aerouoste, stipriai susigyvena su Odile. Kadangi jau pačioje pradžioje suprantame, jog pasakojimas turėtų baigtis Odilės išėjimu, visame kame lydi pasiruošimo tam, susigyvenimo, susitaikymo jausmas…ne tik Odilės, bet ir pačio pasakotojo.

Pati romano struktūra komplikuota –  mintys šokinėjančios, siužetas kaitaliojasi. Ir viskas taip lakoniškai, trumpai ir aiškiai…arba trumpai ir neaiškiai. Įterpiamas Odilės rašytas romanas, perskaitome jį per kelis kartus. Dar – nuotrupos iš Odilės dienoraščio, kuris turėjo būti sunaikintas. Nors “Odilė“ iš kelių dalių, konstrukcija sudėtinga, maišant laikus, siužetus…tarsi sumiksuota, tikrai šiuolaikiškai. Prancūziškas DJ set’as, kažin, ar visi supras?

Ne visai ir aš supratau esmę, tačiau pritariu kai kuriems skaitytojams, kad šitame keistame pasakojime pagrindinis veikėjas neaiškus – lyg ir tas “aš“, lyg ir senutė Odilė, lyg ir pats miestas ar netgi laikas? Tiesą sakant, man tai visiškai tas pats, lygiai taip pat, ar šis romanas panašus į “Eiti“, ar jis, kaip kažkas super-protingai pareiškė, lyg impresionistų drobė, vos ne Manė, Monė&co – neįdomu! Dar skaičiau, kad gal per daug prancūziškas, per daug išreklamuotas…ko aš tik neradau? Vieniems kliūna, kad va, Paryžius, vynas, kruasanai – atseit, jei būtų Vilkaviškis ir šnapsas, niekam neįdomu būtų? Kiti gi piktinasi pakartotinais tiražais, tai irgi nuodėmė?..Trumpai tariant, kuo daugiau diskusijų, tuo labiau vidinė nuojauta sako, kad čia kažkas įdomaus…

Ką aš radau ir pagavau “Odilėje, arba Oro uostų vienatvėje“? Tobulai neaiškiai, o todėl, matyt, metafiziškai ar dar kitaip, apibūdinamas laikas, vienatvė ir žmogus visame tame. Nesu skaitęs M. Proust’o (kaip kalbama “Odilės“ pagrindinio veikėjo lūpomis, “Kas gi gali perskaityti visą Proust’ą?“; arba toliau apšnekant Proust’ą, jo “Prarasto laiko beieškant“ – “visi daug kalba, bet niekas neskaito“), bet įtariu, kad to egzistencinio vienišumo, susvetimėjimo, savęs ir savo laiko pametimo jausmas, puikiai keliais sakiniais įvardintas pirmame romano lape, yra šio klasiko įtaka? Pasikartosiu, pati romano pradžia, žuvėdros ir lėktuvai, pilnas aerouostas vienas kitam svetimų žmonių, “jos kyla ir leidžiasi“…toks tobulas modern art paveikslas apie vienatvę, vienišumą, laukimą kažko. Man tai – Giorgio de Chirico, metafizinių simbolių pilni darbai – paslaptis, vienatvė ir ilgesys…Visą tai savotiškai ir radau “Odilėje“, šalia pagrindinės pasakojimo linijos, jos variacijų…

Negaliu praleisti ir veikėjo lūpomis išsprūdusio “ką aš čia veikiu?“, tokia egzistencinė abejonė ar skausmas, užklupę vienatvės akimirkomis…Tai kiek primena man patinkantį K. Navaką, jo lyriką su džiazu: “jei į nieką nežvelgčiau: neskubėčiau nieko / suvokti: gal kambariai kas rytą liautųs kartotis“. Žmogus ir kambariai, tie laikinieji aerouostai; individas ir vienatvė, buvimas ir laikas…Smagu, kad “Odilėjė“ apie kalbama daug ir iš esmės, skaitytojas vos ne pats tampa veikėju.

Įsibėgėjant istorijai, žavėdavo ir pasakotojo vidinės refleksijos, ramūs apmąstymai, saviti atradimai – personažo prisitaikymas, susigyvenimas su metafizika, visko ėjimu myriop, prasmės ir tikslo  ieškojimas. Kai atrodo, viskas prarasta, “Odilė“ numiršta, butas parduodamas ir lyriniam “aš“ reikia eiti į gatvę, atsitinka stebuklas ir viskas pasibaigia optimistiškai, su viltimi – tikra magija! Lygiai taip stebuklingai pasakotojui atrodo Paryžiaus trumpos pavasarinės liūtys, kai, atrodo, dar dar nelyja, dar lašas kitas, o po sekundės tu jau visas šlapias, tas sunkiai pagaunamas virsmo laikas, tarp…O po to – tarsi prabudimas po ilgų apmąstymų ir savirefleksijų.

Internetuose keletas moterėlių labai atvirai burnojo apie tai, kad V. Papievis skatina frankofoniją su frankofilija (gi ne pedofiliją?!) ir nėra čia ko tam pataikauti, tik dėl to visi “Odilę“ ir perka! Gerai pagalvojus, dar mokykloje, berods, apie H. Radausko posmą “aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“, kaip lietuvių literatūros pasaulėjimo simbolį, išaiškinusi lituanistė padarė meškos paslaugą – tiesiog ir norisi sulaukti daugiau tų akacijų, o ne mūsiškų beržų ir kerpių…“Odilė“ susiskaitė be jokios nuojautos, kad tai lietuvių autoriaus darbas – sutikite, tai komplimentas! Taip, gal tie prancūziški žodeliai ir tik jų atskleidžiamos prasmės irgi padarė tam daug įtakos, bet…Viskas taip europietiška, arba greičiau, pasaulietiška! Charmant!

Nesu tikras, ar patiko tos pauzės, nutylėjimai, atsidusimai…Kai kur susiskaitė vos ne kaip haiku ar trumpi dailūs etiudai. Kartais, kai pradėdavo trūkti veiksmo, apimdavo tokia pati melancholija ar liūdesys, kartais tas siužetų miksavimas išmušdavo iš vėžių? Ir tas kontrastas, tas žodžių ir raidžių skirtumas – vienur taupiai ir apgalvotai, kitur pratrūkstama, nesusivaldoma. Tikras impresionizmas! O gal tiesiog daug laiko rašytas kūrinys, kuris sulipdytas iš dalelių ir raidelių? Kartais tai pajusdavau…Ar tas tarinio nukėlimas į galą patiko, nežinau – kol skundų neradau, lyg neužkliuvau? Keistai šiek tiek, aš maniau…bet ir toliau skaičiau (va ką tik pats taip pabandžiau, vis dėlto kiek erzina).

Valdo Papievio “Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – geriausia, kas lietuviškai literatūrai galėjo nutikti, “komandiruotės“ Paryžiuje metu. Tai tarsi šviežias kruasanas,  kava su cigarete šiltą popietę, žvelgiant į didmiesčio šurmulį, ramiai apmąstant laiką, erdvę ir savo buvimą. Tai kartu ir taurus epas senatvei, pagarbą jai, kartu apdainuojant prarastą laiką, kuriam jau nebebūti. Ateitis niekada nebebus tokia, “Odilė“ ir yra elegija praeičiai, kai viskas buvo kitaip. Trapu, dužlu ir paveiku. “Lusteliai jau lydosi.“

P. S.: geriau nerasi:

https://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Buti-su-zmogumi

https://literaturairmenas.lt/literatura/du-egzistencialistai

https://literaturairmenas.lt/literatura/virginija-cibarauske-tarpines-busenos-prozoje-ir-poe-zijoje

Patiko:

“Galvoju, kad norėčiau, kai drovumo buvo daugiau nei įžūlumo, nuoširdumo – daugiau nei cinizmo, abejonių, dvejonių – daugiau nei beatodairiško pasitikėjimo savimi, kai viskas, rodosi, buvo truputį trapiau, dužliau, subtiliau, tai kas, kad galbūt truputį liūdniau.“

“Kartojimaisi šiokiadienių įpročiais virtę, o šventadienių įpročiai – ritualais, bet dienos spindis bėgant metams trumpėja, miesto masteliai – stambėja: kartais atrodo, kad sukinėjiesi po kaimelį, kuriame visi vienas kita pažįsta ir kuriame kitąsyk nė užuominų nebereikia, būna – nė žvilgsnių. Daug ką iš to, ką darai, darai tik dėl to, kad šitaip per daugelį metų įpratęs; tai – tik praėjusių metų atlaidai.“

„Nesibaigiantys oro uostų koridoriai – kaip neišsemiama, neužpildoma oro uostų vienatvė. Tikroji tavo būtis, kurią slepia buities kasdienybė. Laikas į begalybę ištįsęs, bet jo pamiršt nevalia.“

„Ar nesutiksi, Odile, kad viskas, kas bent truputėlį kitaip, nei buvo mūsų laikais, mums jau savaime prasčiau?“

“Sakau, tuomet maniau, kad Odilės ir mano pasauliai – du nesusisiekiantys arba vos vos susisiekiantys indai; dabar, kai prisimenu ką, tolyn labyn man atrodo, kad neva šalutinės melodijos, iš ūkuose skendinčių tolumų tau vos vos pasigirstančios, gali būti bylesnės už kasdienos triukšmą, kurį vadini savo gyvenimu, o neva šalutiniai keliai gali atverti daugiau ir platesnių perspektyvų nei pagrindiniai <>.“

“Tunelis. Atrodo, niekada nesibaigs. Ką šiame mieste aš veikiu? Ką kiti žmonės šiame ir kituose miestuose veikia?“

“O aš – išsitiesę ant grindinio – žiūriu į dangumi plaukiančius plunksninius debesis ir galvoju, kad norėčiau gyventi kokiame aštuntajame dešimtmetyje. Tarp gegužės maišto ir AIDS. Anais laikais, kai didieji greitkeliai buvo neseniai nutiesti ar baigiami tiesti. Kai tais dar naujais greitkeliais skriejo įdegę vaikinai, vilkintys spalvotais marškiniais atlapotom apykaklėm, ir grakščios merginos, plačiai besišypsančios, ryšinčios šalikėliais, atdarų langų skersvėjų plaikstomais: saulė, kelias ir greitis, kaip sakė Odilė. Tais laikais, kai dar ausų neūžė kvailais patarimais penkias daržoves ir vaisius būtiniausiai per dieną suvalgyti. Nė nebaugino, kad saulės spinduliai odos vėžį gali sukelti. Ir kai baudimasis kavinėse uždrausti rūkyti būtų pasirodęs toks neįmanomas, kad visi iš jo būtume tik nusikvatoję – kokią vaizduotę, brolau, reikia turėti, kad taip šmaikštautum!“

“Miestuose žmonės miega; miestuose žmonės pabunda; miestuose žmonės kyla ir leidžiasi metro eskalatoriais; miestuose žmonės dirba įvairius darbus, dažniausiai – dienomis, kartais – ir naktimis; miestuose žmonės susipažįsta, bendrauja; miestuose žmonės įsimyli, lieka ištikimi vienas kitam visą gyvenimą arba susipyksta, būna, dėl menkniekių; negali nė įsivaizduoti, kiek miestuose žmonės bet kurią paros valandą mylisi, iš meilės saldumo inkščia, dejuoja ar klykia – privačiuose butuose, viešbučiuose, kur tikrai nori.“

2020 03 06

Turinys: 8/10

Gylis: 10/10

Eiga: 7/10

Menas: 9/10

Ech…: 8/10

8,4

Mika Waltari “Sinuhė egiptietis“ (2017)

“Sinuhė egiptietis“ – senokai, dar 1945 metais, bene garsiausio suomių rašytojo Mika’o Waltari’o išleistas romanas apie dar senesnius laikus, 1390 – 1335 metus pr. Kr., menantį Egiptą. Tai iš dalies istorinis romanas, jame garsaus ir talentingo gydytojo Sinuhės akimis pasakojama apie faraono Amenchotepo IV (vėliau pasivadinusio Echnatonu) iškilimo ir nuopolio laikmetį.

Romanas, nors tiksliai ir detaliai pasakoja apie to meto paprastų bei turtingų žmonių gyvenimą, turi daug sluoksnių – šalia puikaus, meistriško, valtariško papročių bei kasdieninių detalių aprašymo, randame ir magijos, žmogaus psichologijos, politikos įžvalgų. Taip bepasakodamas ir atsimindamas “Sinuhės egiptiečio“ populiarumą bei man suteiktas teigiamas emocijas, pagalvojau – juk apie Bibliją irgi keliasi žodžiais nelengva papasakoti, šis romanas irgi tokio storio kaip Naujasis ar Sneasis Testamentas…

Pagrindinis romano veikėjas – Sinuhė, naivus, viskuo tikintis, nekilmingas egiptietis, įtėvių rastas nendriniame lopšelyje upėje Nile. Iš įmotės namų šeimininkės Kipos bei įtėvio liaudies gydytojo Senmučio įgavęs “teisingą“ bei objektyvų pasaulio suvokimą, pats pasiryžta tapti Rūmų gydytojų. Čia ir prasideda jo karjera, per kurios vingius bei viražus susipažįstame su visos šalies bei regiono istorija. Sunki karjeros pradžia, nelengvas kelias į medicinos viršūnę, darbas lūšnelėje gydant vargšus ir beturčius, numirėlių balzamavimas. Galop – įvertinimas, darbas su karališkuoju kaukolės atvėrėju, tapimas žynių sąjungininku, galu gale Sinuhė – faraono asmeninis gydytojas.

Romane kelias žodžiais užsimenama apie garsius amžininkus – sutinkame gražiąją Nefertitę, godžiąją Nefernefertitę (šita turbūt istoriškai nereikšminga), o kur dar Sinuhės draugu tapęs faraonas Echnatonas, žynys Ejė, būsimas faraonas Horemhebas, Tutanhamonas bei daugelis kitų? Kur Babilono, Mitanijos, Sirijos vadai, Kretos valdytojai, Hato (hetitų, panašu, graikų) didikai? Nors iki galo sunku patikėti, Sinuhė aplanko juos visus, tampa jų draugais ir turi ką apie tai papasakoti…

Mika Waltari, romano autorius, ne veltui dešimt ilgų metų paskyrė Egipto istorijai, jo medicinos istorijai, medžiagos rinkimui bei vertimui į suomių kalbą…Pats nė karto nebuvęs Egipte, dėl to kartais pajuokiamas egiptologų, autorius sukūrė šimtemečio, gal net jų kelių, šedevrą – “nukalė“ savo “Kalevalą“, savitomis intelektualiomis šiaurietiškomis akimis tiksliai, jautriai, subtiliai pataikęs į istorijon nugrimzdusius įvykius. Gal kai kas ir kliūna, ne visi istoriniai faktai tikslūs, gal nuo 1945 metų išaiškėjo kažkas naujo, gal ne visi duomenys iki galo patikrinti, bet romanas traukte įtraukia, susiurbia visą laiką ir nepaleidžia…Egipto politinės peripetijos, reformos, pasipriešinimas joms ir šalies žlugimas – juk tai matome ir dabar, taip vyksta ir šiuolaikiniame pasaulyje.  Mika Waltari dėka, įvykius Senovės Egipte matome, lyg jie vyktų šalia mūsų.

“Sinuhė egiptietis“ labai primena Axel Munthe “Knygą apie San Mikelę“ – atviru ir nuoširdžiu tekstu, įsigilinančiai ir užjaučiančiai pasakojant jautrias istorijas. Gal “Knyga apie San Mikelę“ kiek šviesesnė, fantastiškesnė?

Mika Waltari “Sinuhė egiptietis“ pagrindinė mintis – “kaip ir danguje, taip ir ant žemės“. Gal ir ne visai teisingai pagavau, bet keliose vietose autoriaus lūpomis teigiama – visi žmonės panašūs, tiek faraonai, tiek vargšai “mėšlinais tarpupirščiais“, tiek juodaodžiai vergai, tiek karingi hetitai, visi iš esmės vienodi – taip pat myli gyvenimą, nekenčia neteisybės, yra akli pinigams, pigiems malonumams…Niekas iš esmės per amžius nesikeičia,  tekant laikui kaip pro šalį Nilui. Tik kregždė, praskrisdama šalia, mums primena mūsų buvusius norus, svajones ir viltis, bet šiandien, daug kas priklauso nuo mūsų pačių, neretai, kaip Sinuhė, jau esančiu vienišais ar greit jais tapsiančiais…Bet jei mūsų širdis, greit būsianti sveriama ant Ozyrio svarstyklių, pilna gerų darbų, vilties dar yra.

Tokia realistinė, ne optimistinė, autoriaus pasaulėžiūra, pasirodo, adekvati romano sukūrimo laikmečiui – 1945 metai praktiškai dar pats karo sūkurys ar šalia jo, manau, tai lėmė Mika Waltari šiokį tokį nusivylimą žmogumi, matant karo negandas…Keliose vietose akcentuojama, kad žmogus gali tapti piktas kaip krokodilas, o silpnieji visada skriaudžia ir skriaus silpnesnius, ir nieko čia nepadarysi – tokius frazeologizmus galime vadinti net ir per švelniais, jei šalia pradundėjus karo mašinoms..Nepaisant to, romane apstu (apie šį žodį vėliau) gėrio, jis kupinas teigiamų emocijų, šviesaus, kartais elegiško požiūrio į žmogų ir pasaulį. Skaityti, dar ir dar!

Mika Waltari “Sinuhė egiptietis“ – viena geriausių mano skaitytų pasakojamojo pobūdžio istorinių knygų. Šio rašytojo knygas žadu/reikia perskaityti visas.

P. S. : “apstus“, “apstas“, “išdaras“, “bergždystė“ – romano vertėjos Aidos Krilavičienės, manau, taip pat ilgo darbo vaisiai. Pats tekstas toks “skanus“! Nerealiai įdomūs, tarsi senoviniai sakiniai, jų struktūra…net nežinau, kiek čia vertėjos, o kiek autoriaus meistrystės? Bet kokių atveju, viskas tobula.

“ – Ptahorai, – pasakiau, – kai nakties danguje dega Tebų šviesų pašvaistė, pajuntu meilės dilgulį.  – Meilės nėra, – griežtai atkirto Ptahoras. – Vyrui liūdna gulėti be moters. Bet, permiegojęs su moterimi, jis dar labiau nuliūsta. Taip buvo ir taip bus.“

“Kaip gydytojas norėjau jam pasakyti, kad mirtis lengva ir lengvesnė už gyvenimo skausmą, liūdesį bei kančią. Gyvenimas – tai karšta liepsna, kuri degina, bet mirtis – gilus užmaršties vanduo.“

“Žmogus bet ką gali papirkti ir apgauti. Meilę ir valdžią gali papirkti, gėrį ir blogį, savo galvą ir širdį, tačiau gimimas ir mirtis nepaperkami. <> mirties neriekia bijoti, mirtis gera. Lyginant su visa pasaulio piktybe, mirtis – geriausias žmogaus draugas. <> mirtis man regisi kaip ilgas sapnas, mirtis man kaip vėsi naktis po kaitrios dienos. Iš tiesų, Azirau, gyvenimas – karštos dulkės, o mirtis – atgaivus vanduo.“

“Nurimk, kvaila širdie, – tu nekalta, nes visa, kas pasaulyje nutinka, yra beprotystė, o gerumas ir piktybė, – betiksliai, nes pasaulį valdo godulys, neapykanta ir aistra. Ne tu kaltas, Sinuhe, nes žmogus visada toks pat, žmogus nesikeičia. Metai bėga, žmonės gimsta ir miršta, jų gyvenimas – tarsi karštas alsavimas ir gyvendami jie nebūna laimingi, o būna laimingi tik mirdami. Todėl nėra didesnės bergždystės nei žmogaus gyvenimas, ir ne tu kaltas, nes žmogus per amžius išlieka toks pat. Bergždžia gramzdinti žmogų į upę – jo širdis nepasikeis, jis išbris iš upės toks pat, kaip įbrido. Bergždžia mėginti jį karu ir nelaimėm, maru ir gaisrais, dievais ir ietimis, nes nuo išmėginimų žmogus tiktai diržta, kol tampa piktesnis už krokodilą, todėl tik miręs žmogus yra geras.“

“Atvirai tau pasakysiu, Sinuhe, kad net mintis apie vyrą man kelią siaubą, nes vyrų prisilietimai šiurkštūs ir begėdiški, o jų stangrūs kūnai gniuždo gležnas moteris, todėl manau, jog džiaugsmas, kurį vyras gali suteikti moteriai, labai perdedamas.“

“Gyvensiu verksme ir džiaugsme, liūdesy ir baimėje, gerume ir piktybėje, tiesoje ir skriaudoje, silpnume ir stiprybėje. Kaip žmogus gyvensiu žmoguje per amžius, todėl aukų mano kapui nereikia ir nemirtingumo mano vardui nereikia. Tai parašė Sinuhė egiptietis, Tas, kuris visą gyvenimą buvo vienišas.“

“žmonės vienodi – visi į pasaulį ateina nuogi, žmogaus širdis – vienintelis juos skiriantis matas. Žmogaus negalima matuoti jo odos spalva, jo kalba, žmogaus negalima matuoti jo drabužiais ir papuošalais, negalima matuoti jo turtu ar skurdu, o vien jo širdimi. Todėl geraširdis žmogus vertesnis už blogą ir teisybė vertesnė už skriaudą.“

“Viskas sugrįžta ir nėra nieko naujo po saule, žmogus nesikeičia, nors keičiasi jo padarai ir kalbos žodžiai. Todėl manau, kad ir ateity bus rašoma taip, kaip lig šiolei, nes pats žmogus nesikeičia. Mat apie melą žmonės spiečiasi lyg musės apie medaus korį ir pasakoriaus žodžio kvepia smilkalais, nors jis sėdi ant gyvulio mėšlo gatvės kampe, bet nuo tiesos žmonės bėga.“

“Nes piktybės apimtas žmogus baisesnis ir nuožmesnis už upės krokodilą. Jo širdis kietesnė už akmenį. Jo tuštybė už dulkes lengvesnė. Nugramzdink jį į upę, o jis išsidžiovins drabužius ir bus toks, koks buvęs. Nugramzdink jį į liūdesį, į neviltį nugramzdink ir, jeigu pakils, bus toks, koks buvęs. Per savo gyvenimą aš, Sinuhė, daug permainų mačiau, be viskas tebėra po senovei ir žmogus nepasikeitė. Kai kas sako, kad to, kas atsitiko, anksčiau nėra buvę, bet tai bergždžios šnekos.“

“Aš, Sinuhė, mačiau, kaip sūnus gatvės kampe užmušė tėvą. Mačiu vargšus, kylančius prieš turčius, ir dievus, kylančius prieš dievus. Mačiau, kaip žmogus, kuris kitados gėrė vyną iš aukso taurės, nupuolęs į skurdą, rieškučiomis upės vandenį samstė. Kaip tie, kurie kitados svarstė auksą, elgetavo gatvių kampuose, o jų žmonos dėl kąsnio savo vaikams už vario apyrankes parsiduodavo išsidažiusiems negrams.“

“Tad nieko nauja mano akyse nenutiko, o tai, kas atsitiko anksčiau, ir ateity atsitiks. Žmogus anksčiau nesikeitė, vadinas, nepasikeis ir ateityje. Tie, kurie ateis po manęs, bus lygiai tokie kaip tie, kurie gyveno iki manęs. Tad ar jie supras mano išmintį? Ar verta tikėtis, kad jie perskaitys mano žodžius?“

“Bet tuščiai kalbu, nes tu vis tiek nesupranti mano minčių, o tavo paties mintys – silpno ir bejėgio žmogaus mintys, bet silpni ir bejėgiai neturi teisės pasauly gyventi, o jie gimę, kad stiprieji juos sutryptos, ir teisingai, kad sutrypia. Šitaip stipriųjų kojomis bus sutryptos ir silpnos tautos, ir didieji atims iš mažųjų kąsnį. Taip buvo ir taip visada bus.“

“Mat žmogaus gyvenimas nuaustas iš daugeriopų vaizdinių, todėl tiesa žmogui skaudi ir aitri, ir tūlam verčiau, kad nužudytų jį patį, nei kad sudaužytų jo vaizdinius. Todėl tyčiomis nedaužiau žmonių vaizdinių, jei dėl savo vaizdinių jie jausdavosi laimingi ir nedarė piktybių, o tenkinos vaizdiniais.“

2020 04 06

Turinys: 9/10

Gylis: 10/10

Eiga: 9/10

Menas: 9/10

Ech…: 10/10

9,5