S. Rushdie “Paskutinis mauro atodūsis“ (1998)

Prisipažįstu: šią akcijos metu pirktą knygą skaičiau du kartus, tačiau vis vien sunku papasakoti, kas, kaip ir apie ką pasakojama.

Taip, knyga apie mirštančio mauro gyvenimą, jo išpažintį – pasakojamą prieš pat paliekant šį pasaulį. Apie sunkų gyvenimą įdomiais laikais; apie keistus tėvų – vaikų santykius; galų gale, tai pasakojimas apie pačią Indiją:  margut margutėlę, kurioje telpa (o kartais ir netelpa, dėl to kyla tiek aistrų) įvairių religijų, kalbų, kastų žmonės. Apie Indiją, buvusią Anglijos koloniją, atgavusią nepriklausomybę ir bandančią gyventi savarankiškai. Apie indiškus prieskonius, apie indiškus valgius…ir dar daug apie ką. Čia labai tinka vienas iš daugelio knygoje sutinkamų indiškų terminų – masala, bendrine kalba, pikantiška įvairovė. Ko jau ko, o šioje magišku realizmu persunktoje istorijoje randame daug masalos…O viso to fone pasakojama apie mauro Moraešo Zogoibio tragiškai besibaigiantį likimą.

Ilgai reiktų aiškinti, kas yra tas mauras, kodėl jis taip vadinamas – tingiu tą daryti. Kaip ir „Ilgoj kaip šimtmečiai dienoj“, šiame reikale viskas pradedama nuo pat pradžių – nuo garsiosios dailininkės Auroros da Gamos, jo vyro Abraomo Zogoibio giminės ištakų, pagal knygos pradžioje pateikiamą šeimos medį, apimamos keturios kartos. Iš dalies tai istorinis romanas, užsimenama ir apie žydų, musulmonų istorijos vingius, kurie turi tiesioginės įtakos dabarčiai. Trumpai tariant, tai pasakojimas apie senos, dar portugališkos kilmės (iš Vasko da Gamos?) Kočino žydų giminės kasdieninį gyvenimą, aistras, meiles, karus, biznį ir visą kitą. Toliau veiksmas plėtojamas daugiau apie Aurorą, jos vyrą Abraomą ir jųjų sūnų, pagrindinį veikėją, Moraešą. Knygos kulminacija – už bausmę mauras yra atskiriamas nuo šeimos, jo atsižadama; taip jo likimas pasikeičia iš esmės, tačiau mauras atranda slaptų savo savybių, išlaisvina savo vidinį „aš“…Romane netrūksta ir detektyvo – mauro motina Aurora žūsta, nors norėdama, tačiau taip ir nespėdama atleisti savo sūnui; tampa aišku, kad motina buvo nužudyta, ir Moraešas bando išsiaiškinti, kas tai padarė. Tai dar viena knygos mini kulminacija, tikrasis žudikas paaiškėja pačioje pabaigoje.

Kaip ir „Vidurnakčio vaikuose“, pagrindinis veikėjas eina miriop – tik šįkart neskilinėja, o eidamas pasitikti savo mirties, pakeliui prikalinėja užrašytą savo gyvenimo istoriją (vos ne Martyno Liuterio tezės:). Visas romanas tampa kaip ir prisiminimų pasakojimas; taip pat mauras turi magiškų galių – jis sensta dvigubai greičiau nei kiti, ir nors širdyje 36 metai, išvaizda kaip 72-mečio. „Vidurnaktinis“ veikėjas Azizas turėjo ypatingą nosį, mauras turi deformuotą dešiniąją ranką, kuria smūgiuoja kaip koks Taisonas.

Trumpai tariant, S. Rushdie turi savo tikrai gerai sueinantį (link Nobelio) šabloną…kaip ir kitus rašytojo veikalus, taip ir šį galėtum pritempti link politinio romano – ką griežtai neigia pats rašytojas. Ir nors dar viena fatva lyg ir negrėsė, Salman‘as moka pateikti originalių minčių.

Apie Indijos atradimą: „Aišku, ko pradžioje pasaulis norėjo iš nelemtos motinos Indijos, <> – Jiems prireikė karšto aštrumo „(kalbama apie pipirus ir kt.)“, kaip kiekvienam vyrui, einančiam pas kekšę“.

Apie homoseksualų giminaitį: „- Bet jeigu ir ne pimpalas sėdynėj, tai jau tikrai, vaikeli, šašas ant sprando“.

Apie žmogaus dvilypumą: „Mat yra toks padaras, kuris kartais išsiveržia iš mūsų, tas padaras mumyse gyvena, valgo mūsų maistą, kvėpuoja mūsų oru, žiūri mūsų akimis, o kai išeina pasižaisti, niekas nesaugus, – mes apsėsti kraugeriškai puolame vienas kitą, mūsų akys aptrauktos to padaro tamsos, o rankos – tikri ginklai“.

Apie kvėpavimą: „Atodūsis nėra tik atodūsis. Įkvepiame pasaulį, o iškvepiame prasmę. Kol galime.“

Apie arabus: „Tik pažiūrėkit, koks jų raštas. <> Net ir jis toks žiaurus, kaip kokie peilio kirčiai ir durtinės žaizdos.“

Apie išdidumą: „Išdidi poza – geras dalykas. <> Bet tada gyvenime lieki vienišas“.

Apie smurtą: „Žmogaus mušimas – tai lyg koks dvasinis pakilimas, apreiškimo aktas, atveriantis keistus vartus į visatą. Laikas ir erdvė atitrūksta nuo savo inkarų, atšoka nuo vyrių.“

Apie…apie kažką: „Kaip atleisti pasauliui už jo grožį, kuris tik maskuoja jo bjaurumą; už jo švelnumą, kuris tik pridengia jo žiaurumą; už jo vientisumo iliuziją, kitaip sakant, dienos ir nakties kaitą, kai iš tikrųjų gyvenimas yra vien brutalūs lūžiai, trankantys mūsų neapsaugotas galvas kaip miškakirčio kirvis?“

Apie  prasmę: „Alhambra, Raudonasis Europos fortas, Delio ir Agros brolis – susikibusių formų ir slaptos išminties, pramogų kiemų ir vandens sodų rūmai, tas prarastos galimybės paminklas, vis dėlto išlikęs ilgai po to, kai krito jo nugalėtojai, tarsi paliudydamas pražuvusią, bet švelniausią meilę, meilę, išliekančią po pralaimėjimo, po sunaikinimo, po nevilties, nugalėtą meilę, didesnę už savo nugalėtoją, esmingiausia mūsų poreikį – lietis drauge, padaryti galą sienoms, nusimesti savasties rūbus.“

2013 04 27:

Turinys: 9/10

Gylis: 7/10

Eiga: 7/10

Menas: 6/10

Ech…: 7/10

7,2

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras “Maskaradas” (1997)

Rež.: Rimas Tuminas

Vaidina: A. Dapšys, A. Čepaitė, V. Rumšas (jaun.), R. Bagdzevičius, G. Girdvainis, S. Račkys.

Ką galima pasakyti apie tobulybę? Ji ir taip pati savaime tobula 😉 Būtent taip pamatęs meistro Tumino šedevrą jaučiausi aš – o pagal plojimus, ir visi kiti…

Apie ką mes čia? Ogi apie rusų romantizmo epochos (kad ir ką tai bereikštų) irgi vieno iš žvaigždžių, M. Lermontovo, keturių veiksmų eiliuotos dramos dramos superremiksą. Ir jis taip „veža“, kad net norisi paguglinti, kas gi buvo tas ruselis ir ką jis ten rašinėjo… bet visą tai nesvarbu, svarbu, kad turime dviejų dalių kaip ir tragikomediją, kuri pakeri, užvaldo, sudrumsčia sielą…trumpai tariant, daro tai, ką ir turėtų daryti TEATRAS.

Jei reiktų skaityti originalą, nieko per daug stebuklingo ten nerastumėme – na, gyveno kartą toks pavydus ponas, buvęs azartinių lošimų profas, gaspadin  Arbeninas. Jo žmona Nina – daug jaunesnė, daili poniutė, trumpai – tikras sielos džiaugsmas. Kitas personažas (šiaip tai tik pagal spektaklį ir atsimenu juos, skaitant tampa visiškai boring…;) – kunigaikštis Zvezdičius, kilmingasis jaunuolis. Dar yra baronienė, Kazarinas, Sprichas ir kiti.

Jei iš eilės – kunigaikštis lošimo namuose prasilošia, susiparina; paskui sutinka Arbeniną. Anas nusprendžia padėti Zvezdičiui, ir po daugelio metų nuėjęs prie kortų, laimi daug daug pinigėlio, išgelbėja kunigaikštį. Tas jau patenkintas, sužavėtas – po to abu nueina į kaukių balių, į maskaradą. Čia apsilanko ir Arbenino Nina, kuri pameta savo apyrankę. Ją randa kita persona, tokia baronienė Štral. Pasiutus boba, gal kad lyg ir be vyro, ji susiburkuoja su kunigaikščiu, jie nuveikia šį tą gero, ir po visą kam Štral padovanoja Zvezdičiui rastą apyrankę.

Po kurio laiko kunigaikštis susitinka Arbeniną, vyrai paplepa, nu ir Zvezdičius pasigiria, parodo trofėjų savo draugeliui – ką jis gavęs iš vienos nekuklios damos…Tas atpažįsta savo žmonos sidabrą, va tada ir užverda lava…po gausybės monologų, dialogų (kurie tokie nuobodūs skaitant…) Arbeninas nusprendžia grįžti prie seno, prie savo blogosios „aš“ pusės. Kunigaikštį apkaltina nesąžiningu kortavimu, viešai trenkia jam (anais laikais tai buvo ojoj!), tas nabagas dėl to turi dingti iš miesto – nors dar spėja pamilti Niną. O ją, savo žmoną, Arbeninas pavaišina ledais su kažkokia zaraza, nu ir ši miršta, taip ir nesupratusi, už ką…Vyrelis labai nesijaudina – tik va kai prisistato Nepažįstamasis, kurio motyvas – senas kerštas, ir kuris teigia viską sekęs ir matęs, kas buvo padaryta, tada jau pats Arbeninas prideda į kelnes, nusilpsta, krentant žemės ir pan. Taip ir baigiasi klasika ši.

Moralas: žiūrėk, su kuo duodiesi; nevalgyk, ką kas duoda; nelošk su kortoms ir pan. 😉 Jei rimčiau (nors to iš pačio teksto nelabai pajaučiau), kalbėta apie meilės istoriją (tragediją), žmogaus prigimtį ir t.t .

O ką mes matome scenoje? Ogi daug keistų, tačiau puikiai į vieną gėrį susidedančių elementų: pati scena apytuštė, tamsu, stovi kažkokia nepajudinama akmeninė moters skulptūra no name. Pradeda kristi sniegas. Krinta sniegas, o paskui užsidega ugnis. Kažkoks bevardis tarnas, kaži kokia nerami dušia (pjesėje neminima) ridena sniego kamuolį – iš pradžių nedidelį, paskui, kai intriga, drama auga, vis didėjantį, augantį. Lakstantis senu geru rusišku stiliumi aprengtų žmogystų būrelis, kartais padainuojantis, parėkaujantis. Eketė, iš kurios išlenda žuvis, o vėliau pasiklydęs naras. Vienu žodžiu, tikrai geras bardakėlis, turintis rusiškos (ar slaviškos?) dvasios – ir to popieriuje nėra, visa tai režisieriaus išmonė…

 

 

O efektas didžiulis – puikiai paveikiančios priešingybės, kontrastai (sniegas – ugnis, snaigės – sniego kamuolys, sniegas – akmeniniai pjedestalai, meilės tragedija – komiški juokeliai), liuksiškas scenovaizdis, puikiai atidirbę aktoriai, ir superinė Chačaturiano muzika…aišku, prisidėjo ir Latėnas 😉 Man atrodo, jei ne muzika ir krentantis sniegas, kažin ar būtų išėję kažkas tokio Tuminui – o jei ir būtų, ne taip įtikinančiai. Pripažinkim – dramos tekstas nuobodokas ir skurdokas, tik esant tokiai lakiai fantazijai, kai viskas susilieja į vieną, rezultatas, kaip rašo spauda: patys rusai pradeda pažindintis su savo literatūra – Tumino dėka… Aišku, permąstant kitus matytus spektaklius, po „Maskarado“ bent jau man lieka daug neatsakytų klausimų – kažkas kažkur įstringa, kažko „nepagauni“, kažką supranti tik kitądien ir tikriausiai, savaip. O kas čia blogo? Tokiu atveju tariesi, kad pats nelabai viską supratai, kad toks ir yra režisieriaus tikslas – priversti tave mąstyti, sudrumsti tavo „Moterys meluoja geriau…“ lygio pasaulėlį. Va tuo atžvilgiu „Maskaradas“ lieka kiek neaiškus, ir lyginant, pvz, su O. Koršunovu, tų neaiškumų daug daugiau…nurašau tai ant savo nesusivokimo, o kas lieka, „veža“ 😉

Pamačius „Maskaradą“, tampa pavojinga eiti į kitus spektaklius – nes tikiesi kažko panašaus, kažko tokio. Bet ne visada begausi tiek. Šis vaidinimas meno kartelę iškelia iki olimpinių aukštumų…nors spektaklis – ne sportas, ne varžybos, tačiau poveikį sau, savo smegenams pats juk gali išmatuoti, pajausti, palyginti. Ir duok die daugiau tokių veikalų, po kurių išėjęs iš teatro laukan, kaip sako vienas garsus operatorius, norisi paskambinti draugui ir viską papasakoti…

P.S.: Spektaklį for free galima pamatyti http://www.lrt.lt/mediateka

2013 02 19:

Režisūra: 10/10

Vaidyba: 9/10

Scenografija: 9/10

Muzika: 10/10

Menas: 10/10

9,6

OKT “Prakeiktieji“ (A. Areima)

Mano nuomonė apie šį spektaklį, pasiremiant D. Charmsu:

“Rašytojas: Aš rašytojas.

Skaitytojas: O mano galva, tu š…das!

(rašytojas keletą minučių stovi sukrėstas šios naujos idėjos ir krenta negyvas. Jį išneša.)”

Gal A. Areima ir nekris negyvas (nežinau, ar tai gerai, ar blogai, nes kitų jo spektaklių nemačiau), bet aukščiau minėta citata apibūdina tai, ką aš manau apie “Prakeiktuosius”.

Kodėl? Daug smulkmenų susidėjo į vieną, todėl to, ką mačiau vakar, negaliu vertinti teigiamai – o kai sužinojau, kad A. Areima beveik mano metų, ir jau daug parežisavęs, negaliu nesipiktinti tokiu š…, kokį teko stebėti. Plius ta visa panegirika, kuri sklido medijoje – gal kai kurie rašiusieji nematė šio veikalo?

Faktas, kad spektaklis yra po OKT vėliava, daro jį populiariu, žmonės moka babkes ir žiūri. Gal režisierius koks Oskaro draugelis ar pan.? Nes belaukiant spektaklio pabaigos (o laukti pradedi jau nuo antros dalies), pradedi įtarinėti – gal čia tikrai ne OKT? Matė ar nematė Oskaras šį reikalą, kažin? 🙂

Taip, aš kai ką irgi mačiau – nuogos aktorės krūtis (labai gražios; tai turbūt turėjo būti “vinis” kaimiečiams – spektaklio esmė ir gerumo kriterijus: “žinai, buvau vakar OKT, mačiau papus”), panašiai, kaip O. K. “Shoping&Fucking”. Tai tikriausiai ir buvo vienintele sąsaja su OKT, nes visa kita panašėjo į dar nesusirepetavusių žmonių kalbėjimąsi scenoje. Viskas gerai, bet kodėl už tai turėčiau mokėti? Tarp kitko, “Oidipas karalius”, mano manymu, A. Areimai tikrai turėtų duoti daug peno pamąstymui ir kai kurių personažų charakterių gerinimui.

Kas krito į akis? Pradėkim kad ir nuo D. Gavenonio “trūkčiojimo” scenoje – keista, kai toks talentas-superstar kas penktam sakiny suklysta: pradeda sakyti ne tą žodį, kartoja tą patį, o kartą žiūrėjo į salę ir tylėjo – pamiršo žodžius? F**k, kyla įtarimas, ar tik nebus nerepetavęs, o gal išgėręs, o gal dar kas? O gal jei vaidini ne namuose, tai dzin? (spektaklis vyko Kaune).

Sorry, bet kai ateini kultūrintis, technika ir kiti elementarūs teatriniai dalykėliai neturėtų erzinti, trukdyti (įskaitant ir pusę val. vėlavimo). Kai taip atsitinka, į viską pradedi žiūrėti kiek įtariau.

Ir tada pamatai – kad scena tuščia, be esančių laiptų scenografijos daugiau neprisireikė (plius-minus sofa, stalas). Aišku, tai modernu, tai OKT, juk svarbiausia aktoriai – tačiau žiūrint ilgiau (o pasak vienos kritikės, “Spektaklis gan ilgas – trukme beveik gali lygiuotis su Eimunto Nekrošiaus darbais”), ta vyraujanti pilka spalva liūdina, nusibosta, ji niekaip nesusijusi su tekstu, jos net nereikia! Čia vėlgi rekomenduočiau režsieriui pamatyti “VASARVIDŽIO NAKTIES SAPNĄ” – ten minimalizmas yra liuks, ir lentos, galinčios transformuotis į bet ką, “veža”.

Sunku buvo nepastebėti kitų aktorių “keistybių”: na, kad LAVINIJA beveik visa laika šnekėjo falcetu, dar nieko. Liūdniausia buvo, kai ORINAS atitardavo tokiu keistu balsu, l. panašiu į tą, kur įgarsina filmus iš linkomanijos. Gal taip ir reikėjo, toks užmanymas, tačiau vietomis dialogai skambėdavo labai, labai įtartinai – toks įspūdis, kad lyg ir nesusikalbama, tiesiog freestyle…ir tai liūdino.

Nepaisant to, LAVINIJOS, KRISTINOS ir EZRA MENONO personažai buvo patys įtikinamiausi, retkarčiais “puošė” spektaklį. Tačiau kitų personažų veidyba buvo blanki. HEIZĖ pabaigoje (gal pavargo?) išvis priminė klasiokę iš mokyklos būrelio…o apie D. Gavenonį jau pasisakiau.

Vienintelis žmogus, sąžiningai atlikęs vaidmenį (arba savo funkciją), buvo Liudas Mockūnas. Trečiam veiksme nuo užmigimo jis ir gelbėjo – tiesiog užsimerkdavau ir klausydavau. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad jis būtų gerai įkomponuotas į visuma. Greičiau atrodė panašesnis į svetimkūnį. Ypač kai sėdėdavo apšviestas ir krapštydavosi galvą. Realiai, jei muzika būtų iš CD, efektas toks pat bendrąja prasme. Aišku, gyva muzika išgirsti daug smagiau, ji gerino bendrą blankų įspūdi. Tačiau norint didesnio muzikos ir vaidybos susiliejimo, geras pavyzdys yra “Meistras ir Margarita” – ten fortepijonas su P. Geniušu neatrodo ne laiku ir ne vietoj, jo įkomponavimas į visumą daug geresnis.

Reziumuojant belieka pasakyti, kad nuogi papai, gyva muzika ir padori aktorių kompanija dar nereiškia, jog iš spektaklio išeis kas gero. Netgi jei ir parašyta OKT. Negali teigti, kad išėjo popsas, bet kai kur stipriai tuo užkvimpa. Trūksta akcentų, ir kai pasišnekėjimai scenoje užtrunka, darosi nebeįdomu…

Ir dar: man, eiliniam kultūros “vartotojui”, visai dzin vieno ar kito žurnalisto (recenzento?) pozicija ar opozicija kažkuriam režisieriui (“Visą laiką akcentavau, kad mano pozicija šiek tiek atlaidesnė jaunų režisierių darbams, negaliu jų vertinti kol kas tais pačiais matais kaip O.Koršunovą, R.Tuminą ar E.Nekrošių”, Jurga Mandrijauskaitė). Juk svarbu spektaklio esmė, visuma, tai, ką tu pajauti – o ne pavardės, ordinai ar pozicijos. Va tep! 🙂

P.S. Smagu, kad kelios dienos po mano burbėjimo kažkuriam forume, vienas rimtas dėdė parašė dar kiečiau:

http://archyvas.7md.lt//lt/2010-12-17/teatras/lavinija_ir_demonai.html

2010 12 15:

Režisūra: 4/10
Vaidyba: 6/10
Scenografija: 4/10
Muzika: 7/10
Menas: 5/10
5,2

Sudie, Filipinai / Adieu Philippine (1962)

Vadina: Jean-Claude Aimini, Stefania Sabatini, Yveline Céry.
Rež.: Jacques Rozier.

“Prancūzų naujosios bangos” (kad ir ką tai bereikštų) krypčiai priklausantis filmukas, apie dvi mergaites ir vieną berniuką 🙂
Ne ne, iš tikro, tai “French New Wave” vienijo kūrėjus, besivaikančius italų neorealizmo madų (jokių dekoracijų, kasdieninis bjaurus gyvenimas po karo, filmavimas vos ne dokumentiniu stiliuku), atmetančius tradicinę kinematografiją, vienu žodžiu, perversmas kine.
Žiūrint šiandien, jokių revoliucijų nestebima. Filme pasakojama apie tradicinį meilės trikampiuką, plius minus matomi tų laikų Prancūzijos vaizdeliai.

Jaunuolis, vardu Mišelis, dirba nuobodu techniko darbą TV studijoje. Pastebėjęs TV žvaigždžių ieškančias mergaites, Žiuljeną ir Lilianą, susidraugauja su jomis. Panelės trykšta jaunyste, yra neišskiriamos draugės, daug juokiasi ir džiaugiasi gyvenimu. Vis dėlto, pažintis su Mišeliu padaro savo, viena jam patinka labiau nei kita, o čia jau atsiranda pavydas, pyktis ir visa kita…
Padėtį komplikuoja ir tai, kad Mišelį šaukia į armiją. Po kelių mėnesių jaunuolis turės kariauti, baigsis mergos ir vynelis jam…Todėl bachuriukas džiaugiasi likusiu laisvu laiku, flirtuoja su mergaitėmis, su draugais nusiperka mašiną ir važinėja sau smagiai.

Filmo kulminacija (jei ji išvis yra, nes filmas lėtokas ir nuobodokas) – visi trys susitinka Korsikoje, pasitusina, pasipyksta, o prieš Mišeliui išplaukiant karan, susitaiko. Viva la vida! 🙂
Filmas, žiūrint šiomis dienomis – nieko ypatingo. Meilės reikalai – nuobodūs. Įdomu nebent socialiniai aspektai (pvz., kad ir anksčiau maistui reikėdavo daug išleisti, vaje vaje), tuometinis gyvenimas. Bet su menu čia daug kaip ir nėra…:)
P.S.: kodėl Filipinai, jei teisingai išverčiau, ne nesupratau…

2013 01 24:

Režisūra: 6/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 3/10
Muzika: 7/10
Kamera: 6/10
6

Septintasis antspaudas / The Seventh Seal / Det sjunde inseglet (1957)

Vaidina: Max von Sydow, Gunnar Björnstrand, Bengt Ekerot.

Rež.: I. Bergman

Jei jau filosofas L. Donskis šį filmą įtraukia į best‘ų 5-tuką, ką galiu pasakyti aš, paprastas mirtingasis? 🙂 Iš tikrųjų, keistas filmas. Gal dėl to, kad tai pirmas matytas Bergmano filmas, tiksliau, pirmas, žiūrėtas rimtai, iki galo, bandant įsigilinti.

O gilintis yra kur. Kaip sako kiti, bergmaniškas kinas tikrai nėra lager beer. Kalbant apie „Septintąjį antspaudą“, panašu, filmas sukurtas egzistencializmo pasaulėžiūros dominavimo metu, supranti gi, Sartras, Kamiu…:) Gal todėl filme kalbama apie gyvenimo prasmę, Dievą, mirtį – apie esminius dalykus. Ne apie čihuahuas Beverli Hilse. Filosofiški filmai nėra populiarūs, seni filosofiniai – tuo labiau. Tačiau „Septintasis antspaudas“ drąsiai turi būti įrašomas į „Turiu pamatyti per savo gyvenimą TOP 20“:) Ir kuo gyvenimas vis labiau to the end, tuo šiame filme nagrinėjami klausimai tampa aktualesni.

Pasakojimo siužetas kiek senamadiškas, bet…nieko 🙂 Riteris Antonijus Blokas grįžta namo iš dešimtmetį trukusio kryžiaus žygio, kartu su savo draugeliu. Grįžęs pamato, kad visur siaučia maras,  žmonės krinta kaip musės. Netikėtai sutinka įtartiną bachuriuką, juodais rūbais ir baltu veideliu.

Supranta, kad tai ir yra jo smertis. Suprasdamas, jog ištrūkti nepavyks, pasiūlo mirčiai sužaisti…šachmatais. Kol tęsėsi žaidimas, Blokas išliko gyvas. Spėjo susitikti su savo seniai matyta žmona. Spėjo pamatyti baimės numirti kamuojamus žmones, besimeldžiančius Dievui. Spėjo pakalbinti į laužą sudeginti vedamą raganą. Daug dar nuveikė, tačiau visur jį persekiojo giltinė su šachmatų lenta…

Kaskart, stebėdamas kitų likimus, kitų veidus, Blokas vis labiau abejoja dėl savo ateities: nors ir nusipelnęs indulgenciją (?) Kryžiaus karo metu, atpirkęs nuodėmes, jis vis labiau yra kamuojamas abejonės: „Norėčiau atlikti išpažintį, tačiau mano dvasia tuščia. Žvelgiu į šią tuštumą ir matau veidrodį, o veidrodyje – save. Mane apima pasišlykštėjimas ir baimė. Abejingumas žmonėms išvijo mane iš jų tarpo ir aš gyvenu šmėklų pasaulyje. Esu savo paties vilčių ir fantazijų belaisvis.” Ar tai neprimena mūsų? Tomis keliomis abejonės sekundėmis? Visgi Blokas nebijo mirtį, tačiau jam svarbu, kas bus toliau? Jam nepatinka nežinia, o kas, jei po to nieko nebebus, tik tuštuma? O Dievas, kuris neatsiliepia į jo dvejones, jį dar labiau piktina: “Mes turėtumėm sukurti stabą savo baimėms, ir pavadinti jį Dievu“.

Šalia Bloko yra ir kita siužeto linija – apie akrobatą Jofą, kartais regintį vizijas, ir jo žmoną Miją. Pabuvęs tarp šios paprastos šeimos, sudorojęs visą bliūdą žemuogių su pienu, pasidairęs į akrobatų mažąją atžalą, paklausęs paprastų nerūpestingų liaudiškų dainų, Blokas pamato kažką, panašaus į gyvenimo prasmę. Visgi apie meilę filme kalbama kietai: „Meilė – pati juodžiausia iš visų marų“. „Jei šiame pasaulyje viskas yra netobula, meilė yra tobula savo netobulumu“.

Filmas baigiasi mirties triumfu: mirties angelas išsiveda miriop Blokąsu jo palyda, jie visi septyni šokdami makabrišką šokį, iškeliauja. Visgi Jofo šeima lieka gyva…

Kaip teigia pats I. Bergmanas, „Aš supratau, kad sielų išgelbėjimo galimybė slypi ne už žemiškojo gyvenimo ribos, bet pačiame žmoguje. Tai vienintelė sakrališkoji vertybė, kuri yra labai reali ir žemiška. Vienintelė šventojo prado forma yra meilė. Dabar aš galiu tvirtinti, kad krikščioniškas Dievas yra galinga griaunamoji jėga, mirtinai pavojinga žmogui ir žadinanti pačius tamsiausius griovimo gaivalus“.

Stiprus, filosofinio egzistencializmo persmelktas filmas, kuriam juodai baltos spalvos suteikia dar didesnio dramatiškumo, meniškumo. Jei žiūrėdamas šauk-bėk-pliki papai tipo filmus, atsiminsi, kad kinas yra menas, ne tik pramoga, ir norėsi kažko stipraus, šis muvis bus aiškiai per stiprus. Kita vertus, jį galima žiūrėti kelis kartus, ir visada atrastum kažką naujo…

 

2012 11 24:

 

Režisūra: 9/10

Vaidyba: 9/10

Menas: 10/10

Muzika: 7/10

Kamera: 8/10

8,6

Nikita / La Femme Nikita (1990)

Vaidina: A. Parillaud, H. Anglade, T. Karyo, J. Moreau, J. Reno.

Rež.: Luc Besson, Patrice Ledoux.

Labai kietas, įtraukiantis, sukrečiantis, trumpai tariant, veiksmo filmukas apie mergužėlę, vardu Nikitą. Apie jos virsmą iš žulekės į spec.agentę… 🙂

Mergužėlė čia su ironija, nes iš tikrųjų Nikita – labai pasiutusi merga: filmas pradedamas, kaip Nikita su būriu paauglių – degradų apiplėšinėja vaistinę. Žūsta ne tik savininkas, bet ir visas atvykęs policijos ekipažas. Įspūdingas dialogas po visų susišaudimų: Nikitą randa paskutinis likęs gyvas mentas, ir, aišku, nustemba, pamatęs nesužeistą dailią mergaitę. O ši pasižiūri į jį, paklausia, ar jis esąs paskutinis? Aha, paskutinis…tada Nikita nusišypso ir…bum bum! su revolveriu:)

Mergužėlė suimama, nuteisiama mirties bausme, ir jai besikviečiant mamą, yra suleidžiama mirtina dozė vaistų…Po ko Nikita atsibunda baltame kambaryje. Pasirodo, ji pateko į spec.tarnybos rankas, vietoj mirties bausmės iš jos bus “lipdoma” spec.agentė, nes duomenis Nikita turi neblogus. Toliau ir pasakojama apie agento mokslus, apie chuliganės mergiščios virtimą į rafinuotą žudikę…

Baigusi mokslus, Nikita pradeda vykdyti užduotis. Sekasi gan neblogai, po kurio laiko ji paleidžiama į laisvę, su sąlyga, kad bet kurią akimirką gali būti iškviestą į spec. tarnybų užduotį. Netikėtai Nikita įsimyli, pradeda gyventi su Marko, nuo kurio slėpti savo darbelius tampa vis sunkiau ir sunkiau…

Kaip viskas baigiasi, patys pamatysit. Bet kokiu atveju, “Nikita” yra ne vien filmas apie agento gyvenimą – anaiptol, tai filmas apie šustrą, fatališką moterį, kuri nekompleksuoja dėl to, kad, pvz, nori vyro dabar pat. Tai filmas apie laukinę moterį, kurią sutramdo darbas, meilė, vienu žodžiu…vyrai ją ir sutramdo 🙂 Ir nors filmui metų jau daug, pagalvojęs apie jį, ištariu vau!  Anne Parillaud ir Luc Besson padarė stebuklą, todėl nenuostabu, kad vėliau atsirado serialai, cover‘iai ir kiti panašūs reikalai. Plius kuklus, bet pastebimas Jean Reno, dar vieno superstar, vaidmuo…

Paprašykite savo antrosios pusės su nagais perbraukti per nugarą 🙂 femme fatale, rrr! :)))

2012.11.19:

Režisūra: 9/10

Vaidyba: 8/10

Menas: 6/10

Muzika: 8/10

Kamera: 8/10

7,8

Žmogus, pakeitęs viską / Moneyball (2011)

Vaidina: B. Pitt, J. Hill, P. S. Hoffman.

Rež.: Bennett Miller.

Kartais, kalbant apie filmų reitingus, prisimenu D. Charmso kūrybos ištrauką:

“Rašytojas. Aš rašytojas.

Skaitytojas. O mano galva, tu š…das!

Rašytojas keletą minučių stovi sukrėstas šios naujos idėjos ir griūva negyvas. Jį išneša.”

Citata gal ir ne visai tiksli, bet mano mintys apie “Žmogus, pakeitęs viską” (kažkoks nesuprantams “Moneyball” vertimas, turėtų būti kažkas apie kamuoliuką ir pinigus), tokios pat, kaip skaitytojo apie rašytoją: filmas nieko nevertas 🙂

Na, gal išsireikšta netiksliai: filmas nėra vertas 6 nominacijų “Oskarui”, daugybės liaupsnių po anonsais, kalbant atvirai, tai vidutiniškas, niekuo neypatingas filmukas.

O žmogus, pakeitęs viską, filme yra toks Bill Beane (Brad Pitt). Vaidina beisbolo komandos šefą – greičiau kokį vadybininką, perkantį ir parduodantį žaidėjus. Pats – buvęs beisbolo žaidėjas, tačiau karjera nepasisekė, buvusią žmoną dulkina kitas vyras, o dukrą mato tik retkarčiais, vaje…Jo komanda paskutinį sezoną prarado kelis pagrindinius žaidėjus, pralaimėjo svarbias rungtynes, vienu žodžiu, kaip “Žalgiris” po paskutinės Eurolygos 🙂 Minėtasbičas pradeda formuoti naują komandą, ieškodamas, kuo pakeisti prarastus žaidėjus. Su pinigais striuka (kur aš tai girdėjau)…

Besilankydamas pas konkurentus, atkreipia dėmesį į jauną akiniuotį, Peter Brand (Jonah Hill). Pastarasis, baigęs ekonomiką Jeilio unike, yra žaidėjų “analizatorius”, kuris šį tą nusimano apie beisbolą. Pasikalbėjęs Bilis supranta, kad jam tokio žmogaus ir reikia, ir jį…nusiperka:)

O P. Brand’o analizė visiškai naujoviška, niekur negirdėta (tiksliau, kažkada teoriškai aprašyta matematiko ar kokio ten statistiko): jaunuolis į analizę pasitelkia kompiuterį, programas, analizuoja kiekvieno žaidėjo taiklumą, greitį ir pan. – gryna statistiką. Juk “Komandų vadovai mąsto per žaidėjų pirkimo prizmę, reikėtų siekti pergalės, o ne žaidėją nusipirkti. <> Beisbole vyrauja viduramžių mąstymas.” Bilis pradeda dirbti su Peteriu: spjauna į komandos skautų-patarėjų-senbūvių idėjas, prisiperka ten jie visokiu pigių, bet pasenusių, traumuotų ar nevykusių žaidėjų, nu ir pradeda ruoštis sezonui 🙂 Idėja stulbinanti: jei senas žaidėjas negali pabėgti, jis gi puikus gaudytojas, tą rodo statistika. Kito žaidėjo traumuota ranka, bet va pagal kompą, jis sugeba puikiai atlikti kitą funkcija, taip rodo skaičiukai:)

Sezono pradžia nieko gero nežadanti, komanda pralošinėja, atsiduria reitingo gale. Komandos viduje kyla įtampa, seniai niurzga. Paskui viskas įsibėgėja, ir Ouklendo “Atletiks” pasiekia naują rekordą, valio! Laimi 20 rungtynių iš eilės, statistikos skaičiukai sporte veikia 🙂

Vis dėlto komanda pirmos vietos nelaimi, tačiau su tokiu kukliu biudžetu nuveikia labai daug…tas pats, jei koks “Rūdupys”, paanalizavęs LKL komandų atsarginius suolelius ir prisipirkęs Einikių, vaikų ir invalidų, patektų į Eurolygos finalą 🙂

Bilui po sezono komandų –  konkurenčių vadai siūlo didelius pinigus už darbą, tačiau jis atsisako. O jo ir Peterio metodiką pradeda taikyti ir kiti klubai…

Išvada: galbūt JAV, kur beisbolas lyg ir nr.1, B. Pitas nr.2, šis filmas buvo kažkas tokio, todėl taip gerai vertintas. Man gi visiškai tas pats, kas su kuo ir kada ten. Net įtariu, net “Kita svajonių komanda” JAV turėtų būti įdomesnė nei litovcams šis muvis…O ir B. Pito vaidyba ne stebuklai…na, nebent pati idėja apie statistika ir pan. sporte, kiek įdomesnė. That’s all 🙂

2012.11.17:

 

Režisūra: 7/10

Vaidyba: 7/10

Menas: 5/10

Muzika: 6/10

Kamera: 8/10

 

6,6

Nerūpestingas keliautojas / Easy rider (1969)

Vaidina: Peter Fonda, Dennis Hopper, Jack Nicholson.

Rež.: Dennis Hopper

Senas, bet nebliogas filmas apie kelią, baikerius(?), hipius (ar piknikus? Anyway!), toleranciją, laisvę, ir tai, kad Amerika jau nuo seno eina velniop 🙂

Storyline: du hipiai – baikeriai, Vaitas “Kapitonas Amerika” (P. Fonda), dėvintis šalmą su JAV vėliavos motyvais, ir Bilis (D. Hopper), labiau kaubojų primenantis stuobrys, prasuka bizniuką su kokainu, perveža jo nemaža kiekį iš Meksikos į Los Andželą. Vaikinai užkala daug pinigo, ir ta proga sumąsto pakeliaut po gimtinę. Sumislija planą, su motociklais numinti iki Niu Orleno, kaip tik ant užgavėnių.

Bekeliaudami pamato įvairų Amerikos veidą: gamtą, daug mažų ir didesnių miestelių, arklių bandų. Taip pat hipių stovyklą, kur verda gana uždaras, pilnas narkotikų, laisvės – ir laisvos meilės – gyvenimas. Dvi hipės pasiduoda (o gal ir ne?) su tais diedais, ir jau galvoja, kad šie pasirašys pasilikti ilgėliau. Tačiau Vaitas ir Bilis iškeliauja, lauktuvių gauna LSD, kad kada nors išbandytų su “teisingais” žmonėmis…

Pakeliui – dėmesio – sutinka Džordžą Hansoną (J. Nicholson),advokatą – girtuoklėlį, kuris padeda išsilaisvinti vyriokams iš cypės, o vėliau keliauja su jais į Luizianą. Tai vienas iš pirmųjų Nicholsonui padėjusių išgarsėti vaidmenų, todėl matydami šio didžio aktoriaus jau pažįstamą maivymąsi, vaipymąsi ir grimasas, gėrėkimės, tai jam padėjo iškilti – tas kitoks vaidinimas, nei visi 🙂 Juolab,už šį vaidmenį jis buvo nominuotas “Oskarui”.

Tai va, trijulė pamato visokį Amerikos gyvenimą. Viename miestelyje vyriokai sukelia sumaištį, nueidami į barą pavalgyti – lokalams gi nepatinka, atbirbia mat gražuoliukai su motociklais, ir maivosi, panas traukia, kurios tiesiog pačios pasiprašo pasivėžinti. Vietiniai pradeda urgzti, todėl keliautojai dingsta. Tai juos liūdina: ” – Žinai, kadaise tai (JAV) buvo velniškai gera šalis. Nesuprantu, kas vieną dieną jai pasidarė. <…>  – Jie mūsų bijo.

– Jie bijo ne mūsų. Jie bijo to, ką mes jiems primename. Mes jiems primename laisvę.”

“Sunku būti laisvam, kai viskas perkama ir pardavinėjama kaip prekė.”

Greitai viskas keičiasi: supykdyti vietiniai asilai seka, naktį pripliumpina miegančius, nuo žolės apkvaitusius keliautojus, Hansoną net nuduria mirtinai. Likę gyvi Vaitas ir Bilis tęsia jau liūdna tapusią kelionę, filosofuoja – depresuoja: ” Jei Dievo nėra, jį reikia sugalvoti.” Patiria dar kelis nuotykius – girtuokliauja su kekšėmis, po to užsimeta LSD, ir darkosi po kapines, pliki ir apsvaigę…(pirma nufilmuota haliucinacija nuo narkotikų?)

Po tokio bardako negali juk tikėtis, kad viskas taip ims ir pasibaigs gražiai, ir nuojauta neapgauna. Bet kokiu atveju, filmo pabaiga keista, kiek netikėta, žiūrint iš dabar, “be ryšio”. Bet pats filmas nėra beviltiškas. Man jis patiko, kad turi kažko iš Dž. Keruako “Kelyje”, patiko laisvai besiganantys arkliai, plikos moterys, Dž. Nicholsono startas, o LSD movie, kur rodomos paleistuvystės kapinėse, traukia net iki ŠMC:) Tai juk kartu filmas apie laisvę, jos ribas, ar laisvė išvis įmanoma, ir apskritai, kur kišti tą laisvę? Užkabinama ir homofobijos, rasismo temos, nejuoks 🙂

 

2012.11.15:

Režisūra: 6/10

Vaidyba: 7/10

Menas: 8/10

Muzika: 9/10

Kamera: 7/10

 

7,4

Septyni samurajai / Seven samurai (1954)

Vaidina (jei kam nors tai ką sako;) : Takashi Shimura, Toshiro Mifune, Isao Kimura, Daisuke Katō, Minoru Chiaki, Seiji Miyaguchi, Yoshio Inaba.

Rež. Akira Kurosawa

Rizikinga kažką rašyti apie vieną iš garsiausių filmų ever. Garsiausių todėl, kad “Septyni samurajai” įeina į daugelio best of best topus, daug kur minimi kaip didžiausią įtaką padaręs filmas (kalbama, net “Niekas nenorėjo mirti” buvo inspiruotas šio epo). A. Kurosawa – taip pat vienas iš garsiausių režisierių ever, man jau dreba rankos 🙂 Bet kokiu atveju, “Septyni samurajai” – ištisą virtinę panašių filmų lėmęs kūrinys: tik įsivaizduok, pamatai filmą, o po jo visi pradeda kurti kažką panašaus. Kaip kokia anų laikų “Matrica”, bet turbūt daršustriau.

Bet kokiu atveju, sutarti galima taip: tai vienas iš filmų, kuris įeina į“Turiu pamatyti šiuos filmus per savo gyvenimą” top 10 🙂

Tarp kitko, filmo scenarijus nėra sudėtingas, tačiau kai susideda visi elementai (scenarijus, vaidyba, muzika), net žiūrint savo jaunomis ir visko mačiusiomis akimis, filmas palieka įspūdį. Garsus vau! turėtų būti ir dėl to, kad filmo sukūrimo metais (1954) dar tik gimdavo mūsų tėvai ar išvis Lietuvėlėje tik pora radijų buvo:)

Anyway: buvo toks kaimelis Japonijoje (internete rašoma apie 1587 metus), besiverčiantis žemdirbyste. Laikai buvo sunkūs, visi kariavo vieni su kitais, o kaimelius skriausdavo banditai. Policijos nebuvo, todėl atjoję bandiūgos apiplėšdavo kaimiečius, padegdavo namus, pamojuodavo kardais ir dar moteris skriausdavo. Atjojo kartą būrys nenaudėlių prie kaimo, ir nusprendė garsiai, kad pulti reiktų kiek vėliau, kai derlius bus nuimtas. Banditų kalbas išgirdo valstietis. Visas kaimas susirūpino, kaip būtų galima apsiginti. Gimė mintis, jog galima būtų nusamdyti samurajų – kitos kastos atstovą, galinti apginti kaimą. Kaimas pinigų neturėjo, kareiviui galėjo pasiūlyti tik valgyti, todėl užduotis pasunkėja – reikia rasti alkaną samurajų:) Į kelių kaimiečių priekaištus, esą samurajai apvalgys ir mergas kirkins, seniausias kaimietis atsako protingai: “Kam rūpintis barzda, jei gali nukirsti galvą?”.

Keli kaimiečiai iškeliauja į miestą, ieško samurajų. Po visokių nuotykių kaimiečiai randa kelis kovotojus: Kambei, seną samurajų, kuris nėra laimėjęs nė vienos kovos (visada pabėgdavo, dėl to ir išliko gyvas), jo pažįstamą, kelis kitus vyrukus. Surenkama septynių (apie šį neatsitiktinai esantį skaičių daug kur rašoma internete, nagrinėjant kitų filmų su septyniais sąrašus – nekreipkim dėmesio, nesigilinkim) alkanų samurajų komanda. Įdomi, charakteringa kompanija, kiekvieno samurajaus personažas vertas plunksnos – ir visi skirtingi, visi pasiutę. Visi apimti idėjos padėti valstiečiams: “Dažnai tvirta draugystė gimsta atsitiktinai susitikus”.

Kaimo gynėjai atvykstą į savo darbo vietą. Grupės lyderis, Kambei, pradeda vadovauti gynybinių užtvarų įtvirtinimui, organizuoja darbus, kaimiečių apmokymus – vyksta tikras pasiruošimas banditų puolimui.

Po kiek pasirodo banditai: “Pavojus ateina tada, kai viskas atrodo saugu”.  Prasideda mūšiai, zvimbia kulkos (?), banditų gretos po truputį mažinamos, sumaniai vadovaujant senajam Kambei. Iš 40 raitelių galop lieka 13, laukia lemiamas mūšis. Vyrai ruošiasi kaip išmano – geria, ieško moterų draugijos: “Kai vyras savo kelyje mato mirtį, prieš pat kovą jam reikia užsimiršimo moters glėbyje.”

Paryčiais banditų likučiai puola kaimą, bet gauna į skudurus, visi iki vieno nugalabijami. Žūsta ir keturi samurajai.

Filmo pabaiga – paliekanti apmąstymų: Kambei žiūri į su daina dirbančius patenkintus valstiečius ir susimąstęs ištaria: “Vėl išgyvenome…Vėl pralaimėjome…Nugalėjo valstiečiai, ne mes.”

“Septyni samurajai” – filmas apie drąsą, pasipriešinimą, pasitikėjimą savimi, vyrišką draugystę, “imant” už esmės, filmas apie gyvenimą. Kovoti ir mirti; mylėti ir žūti; kovoti, todėl nepasiduoti; kovoti drauge –filmuose juk dažnai “naudojamos” frazės? Spėju, kai kurios kilusios būtent iš “Septynių samurajų”.

2012.11.13:

Režisūra: 9/10

Vaidyba: 10/10

Menas: 9/10

Muzika: 8/10

Kamera: 8/10

8.8

Galva į sieną / Gegend die Wand / Head-on (2004)

Vaidina: Birol Unel, Sibel Kekilli, Cem Akin, Adam Bousdoukos, Meltem Cumbul ir kt.

Rež. Fatih Akin

 

Gal labai nesuklysiu teigdamas, kad tai pats geriausias režisieriaus F. Akin’o kūrinys, gavęs Berlyno lokį, daug kitokių ordinų. Best’us pažiūrėti tikrai verta – filmas tą patvirtina.

Turkų kilmės vokiečių režisierius filme ir nagrinėja Vokietijoje gyvenančių turkų etnines bei etines bėdas, plius pridedama meilės (tokios keistokos, aha) istorija. Kaip teigia vienas lietuvių režisierių, filmas gali pavykti, jei jame kalbama apie meilę ar laisvės siekimą. Kaip tik abiejų šiame filme nestinga, gal todėl “Galva į sieną“ yra toks vykęs.

Apie viską iš pradžių? Emigrantų gausiame Hamburge gyveno toks labiau vokietis negu turkas (nors ir turkų kilmės) Kahitas Tomrukas – nors ir 40 metų, tačiau turto daug neužtaupęs, panašus į pankelį-bomželį labai 🙂 Rinko jis butelius bare, įkaldavo gerai, o viename epizode net užrėkė įsijautęs “Punks not dead!“. Ne visada jis buvo toks linksmas, kaip tik – vieną vakarą, padauginęs alės, garsiai atsukęs depešų “I feel you!“, atliko manevrą, nuo kurio ir kilo filmo pavadinimas: girtas rėžėsi su mašina į sieną. Laimei, rimčiau nenukentėjo, o pateko į psichuškę.

Čia sutiko Sibelę (Sibel Kekilli) – seksualią dvidešimtmetę turkaitę, kuri irgi turi sielos bėdų, mat pjovėsi rankos venas. Jie turėjo apie ką pasikalbėti:

“-Taip tu nenumirsi.

-Ką turi galvoje?

-Išilgai.

-Kas išilgai?

-Turi venas pjauti išilgai, o ne skersai. Skersai mėšlas.“

Vis dėlto pagrindinė kalba buvo apie…vedybas:) Sibelė norėtų tekėti už Kahito, nes jis – turkas. Gi Sibelės tėvai – griežti, konservatyvus turkai, kuriems svarbu tradicijos (turkaitė gali tekėti tik už turko), o pati Sibelė nori kuo greičiau pabėgti nuo šeimos, tapti laisva ir gyventi tikrą gyvenimą. Vedybos – tik popierinės, fiktyvios. Kahitas prisišneka – gana lengvai pažada, jog ims ją už žmoną, jei ši atneš alaus.

Porelė susituokia, prasideda “vedybinis“ gyvenimas: pirmą vakarą Sibelė, dar nespėjusi nusimesti nuometo, puola dulkintis su pirmu pasitaikiusiu barmenu. Likusią filmo dali ji elgiasi gana panašiai – Sibelė tapo laisva, todėl gyvena. Kahitas turi savo moterį, bet kartais pasvajoja ir apie Sibelę, kurią, panašu, po truputį įsimyli. Nors žino, kad “- Meilė – tai karuselė: įdėsi pinigėlį, ir ji pradės suktis. Bet ji sukasi tik ratu, arkliukas, ant kurio sėdi, medinis.“ Dėl šios meilės Kahitas stipriai nukenčia…

Galu gale viskas pasibaigia teigiamom spalvom. Ilgai ieškoję meilės, abu herojai supranta, jog meilė visada buvo šalia…Tačiau jiems nelemta likti kartu. Vis dėlto, abipusė pažintis padėjo abiems –  Kahitas atranda gyvenimo prasmę: “-Kai pirmą kartą sutikau Sibelę, buvau miręs. Ir prieš tai seniai nebegyvenau.“ Sibelė irgi nebe tokia, kaip anksčiau – viskas keičiasi. Tik kas jų laukia toliau?

Filmas kiek ištęstas, pabaigos tenka palaukti, tačiau kartkartėmis atsirandantis draivas viską kompensuoja. So, men: kiek verta tavo laisvė? Kas yra laisvė? Kas yra laisva meilė?

Apie tai ir dar daugiau kalbama “Galva į sieną“.

 

2012.10.24:

Režisūra: 7/10

Vaidyba: 9/10

Menas: 9/10

Muzika: 10/10

Kamera: 10/10

 

9,0