OKT “Prakeiktieji“ (A. Areima)

Mano nuomonė apie šį spektaklį, pasiremiant D. Charmsu:

“Rašytojas: Aš rašytojas.

Skaitytojas: O mano galva, tu š…das!

(rašytojas keletą minučių stovi sukrėstas šios naujos idėjos ir krenta negyvas. Jį išneša.)”

Gal A. Areima ir nekris negyvas (nežinau, ar tai gerai, ar blogai, nes kitų jo spektaklių nemačiau), bet aukščiau minėta citata apibūdina tai, ką aš manau apie “Prakeiktuosius”.

Kodėl? Daug smulkmenų susidėjo į vieną, todėl to, ką mačiau vakar, negaliu vertinti teigiamai – o kai sužinojau, kad A. Areima beveik mano metų, ir jau daug parežisavęs, negaliu nesipiktinti tokiu š…, kokį teko stebėti. Plius ta visa panegirika, kuri sklido medijoje – gal kai kurie rašiusieji nematė šio veikalo?

Faktas, kad spektaklis yra po OKT vėliava, daro jį populiariu, žmonės moka babkes ir žiūri. Gal režisierius koks Oskaro draugelis ar pan.? Nes belaukiant spektaklio pabaigos (o laukti pradedi jau nuo antros dalies), pradedi įtarinėti – gal čia tikrai ne OKT? Matė ar nematė Oskaras šį reikalą, kažin? 🙂

Taip, aš kai ką irgi mačiau – nuogos aktorės krūtis (labai gražios; tai turbūt turėjo būti “vinis” kaimiečiams – spektaklio esmė ir gerumo kriterijus: “žinai, buvau vakar OKT, mačiau papus”), panašiai, kaip O. K. “Shoping&Fucking”. Tai tikriausiai ir buvo vienintele sąsaja su OKT, nes visa kita panašėjo į dar nesusirepetavusių žmonių kalbėjimąsi scenoje. Viskas gerai, bet kodėl už tai turėčiau mokėti? Tarp kitko, “Oidipas karalius”, mano manymu, A. Areimai tikrai turėtų duoti daug peno pamąstymui ir kai kurių personažų charakterių gerinimui.

Kas krito į akis? Pradėkim kad ir nuo D. Gavenonio “trūkčiojimo” scenoje – keista, kai toks talentas-superstar kas penktam sakiny suklysta: pradeda sakyti ne tą žodį, kartoja tą patį, o kartą žiūrėjo į salę ir tylėjo – pamiršo žodžius? F**k, kyla įtarimas, ar tik nebus nerepetavęs, o gal išgėręs, o gal dar kas? O gal jei vaidini ne namuose, tai dzin? (spektaklis vyko Kaune).

Sorry, bet kai ateini kultūrintis, technika ir kiti elementarūs teatriniai dalykėliai neturėtų erzinti, trukdyti (įskaitant ir pusę val. vėlavimo). Kai taip atsitinka, į viską pradedi žiūrėti kiek įtariau.

Ir tada pamatai – kad scena tuščia, be esančių laiptų scenografijos daugiau neprisireikė (plius-minus sofa, stalas). Aišku, tai modernu, tai OKT, juk svarbiausia aktoriai – tačiau žiūrint ilgiau (o pasak vienos kritikės, “Spektaklis gan ilgas – trukme beveik gali lygiuotis su Eimunto Nekrošiaus darbais”), ta vyraujanti pilka spalva liūdina, nusibosta, ji niekaip nesusijusi su tekstu, jos net nereikia! Čia vėlgi rekomenduočiau režsieriui pamatyti “VASARVIDŽIO NAKTIES SAPNĄ” – ten minimalizmas yra liuks, ir lentos, galinčios transformuotis į bet ką, “veža”.

Sunku buvo nepastebėti kitų aktorių “keistybių”: na, kad LAVINIJA beveik visa laika šnekėjo falcetu, dar nieko. Liūdniausia buvo, kai ORINAS atitardavo tokiu keistu balsu, l. panašiu į tą, kur įgarsina filmus iš linkomanijos. Gal taip ir reikėjo, toks užmanymas, tačiau vietomis dialogai skambėdavo labai, labai įtartinai – toks įspūdis, kad lyg ir nesusikalbama, tiesiog freestyle…ir tai liūdino.

Nepaisant to, LAVINIJOS, KRISTINOS ir EZRA MENONO personažai buvo patys įtikinamiausi, retkarčiais “puošė” spektaklį. Tačiau kitų personažų veidyba buvo blanki. HEIZĖ pabaigoje (gal pavargo?) išvis priminė klasiokę iš mokyklos būrelio…o apie D. Gavenonį jau pasisakiau.

Vienintelis žmogus, sąžiningai atlikęs vaidmenį (arba savo funkciją), buvo Liudas Mockūnas. Trečiam veiksme nuo užmigimo jis ir gelbėjo – tiesiog užsimerkdavau ir klausydavau. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad jis būtų gerai įkomponuotas į visuma. Greičiau atrodė panašesnis į svetimkūnį. Ypač kai sėdėdavo apšviestas ir krapštydavosi galvą. Realiai, jei muzika būtų iš CD, efektas toks pat bendrąja prasme. Aišku, gyva muzika išgirsti daug smagiau, ji gerino bendrą blankų įspūdi. Tačiau norint didesnio muzikos ir vaidybos susiliejimo, geras pavyzdys yra “Meistras ir Margarita” – ten fortepijonas su P. Geniušu neatrodo ne laiku ir ne vietoj, jo įkomponavimas į visumą daug geresnis.

Reziumuojant belieka pasakyti, kad nuogi papai, gyva muzika ir padori aktorių kompanija dar nereiškia, jog iš spektaklio išeis kas gero. Netgi jei ir parašyta OKT. Negali teigti, kad išėjo popsas, bet kai kur stipriai tuo užkvimpa. Trūksta akcentų, ir kai pasišnekėjimai scenoje užtrunka, darosi nebeįdomu…

Ir dar: man, eiliniam kultūros “vartotojui”, visai dzin vieno ar kito žurnalisto (recenzento?) pozicija ar opozicija kažkuriam režisieriui (“Visą laiką akcentavau, kad mano pozicija šiek tiek atlaidesnė jaunų režisierių darbams, negaliu jų vertinti kol kas tais pačiais matais kaip O.Koršunovą, R.Tuminą ar E.Nekrošių”, Jurga Mandrijauskaitė). Juk svarbu spektaklio esmė, visuma, tai, ką tu pajauti – o ne pavardės, ordinai ar pozicijos. Va tep! 🙂

P.S. Smagu, kad kelios dienos po mano burbėjimo kažkuriam forume, vienas rimtas dėdė parašė dar kiečiau:

http://archyvas.7md.lt//lt/2010-12-17/teatras/lavinija_ir_demonai.html

2010 12 15:

Režisūra: 4/10
Vaidyba: 6/10
Scenografija: 4/10
Muzika: 7/10
Menas: 5/10
5,2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s