S. Rushdie “Paskutinis mauro atodūsis“ (1998)

atsisiųsti

Prisipažįstu: šią akcijos metu pirktą knygą skaičiau du kartus, tačiau vis vien sunku papasakoti, kas, kaip ir apie ką pasakojama.

Taip, knyga apie mirštančio mauro gyvenimą, jo išpažintį – pasakojamą prieš pat paliekant šį pasaulį. Apie sunkų gyvenimą įdomiais laikais; apie keistus tėvų – vaikų santykius; galų gale, tai pasakojimas apie pačią Indiją:  margut margutėlę, kurioje telpa (o kartais ir netelpa, dėl to kyla tiek aistrų) įvairių religijų, kalbų, kastų žmonės. Apie Indiją, buvusią Anglijos koloniją, atgavusią nepriklausomybę ir bandančią gyventi savarankiškai. Apie indiškus prieskonius, apie indiškus valgius…ir dar daug apie ką. Čia labai tinka vienas iš daugelio knygoje sutinkamų indiškų terminų – masala, bendrine kalba, pikantiška įvairovė. Ko jau ko, o šioje magišku realizmu persunktoje istorijoje randame daug masalos…O viso to fone pasakojama apie mauro Moraešo Zogoibio tragiškai besibaigiantį likimą.

Ilgai reiktų aiškinti, kas yra tas mauras, kodėl jis taip vadinamas – tingiu tą daryti. Kaip ir „Ilgoj kaip šimtmečiai dienoj“, šiame reikale viskas pradedama nuo pat pradžių – nuo garsiosios dailininkės Auroros da Gamos, jo vyro Abraomo Zogoibio giminės ištakų, pagal knygos pradžioje pateikiamą šeimos medį, apimamos keturios kartos. Iš dalies tai istorinis romanas, užsimenama ir apie žydų, musulmonų istorijos vingius, kurie turi tiesioginės įtakos dabarčiai. Trumpai tariant, tai pasakojimas apie senos, dar portugališkos kilmės (iš Vasko da Gamos?) Kočino žydų giminės kasdieninį gyvenimą, aistras, meiles, karus, biznį ir visą kitą. Toliau veiksmas plėtojamas daugiau apie Aurorą, jos vyrą Abraomą ir jųjų sūnų, pagrindinį veikėją, Moraešą. Knygos kulminacija – už bausmę mauras yra atskiriamas nuo šeimos, jo atsižadama; taip jo likimas pasikeičia iš esmės, tačiau mauras atranda slaptų savo savybių, išlaisvina savo vidinį „aš“…Romane netrūksta ir detektyvo – mauro motina Aurora žūsta, nors norėdama, tačiau taip ir nespėdama atleisti savo sūnui; tampa aišku, kad motina buvo nužudyta, ir Moraešas bando išsiaiškinti, kas tai padarė. Tai dar viena knygos mini kulminacija, tikrasis žudikas paaiškėja pačioje pabaigoje.

Kaip ir „Vidurnakčio vaikuose“, pagrindinis veikėjas eina miriop – tik šįkart neskilinėja, o eidamas pasitikti savo mirties, pakeliui prikalinėja užrašytą savo gyvenimo istoriją (vos ne Martyno Liuterio tezės:). Visas romanas tampa kaip ir prisiminimų pasakojimas; taip pat mauras turi magiškų galių – jis sensta dvigubai greičiau nei kiti, ir nors širdyje 36 metai, išvaizda kaip 72-mečio. „Vidurnaktinis“ veikėjas Azizas turėjo ypatingą nosį, mauras turi deformuotą dešiniąją ranką, kuria smūgiuoja kaip koks Taisonas.

Trumpai tariant, S. Rushdie turi savo tikrai gerai sueinantį (link Nobelio) šabloną…kaip ir kitus rašytojo veikalus, taip ir šį galėtum pritempti link politinio romano – ką griežtai neigia pats rašytojas. Ir nors dar viena fatva lyg ir negrėsė, Salman‘as moka pateikti originalių minčių.

atsisiųsti (1)

Apie Indijos atradimą: „Aišku, ko pradžioje pasaulis norėjo iš nelemtos motinos Indijos, <> – Jiems prireikė karšto aštrumo „(kalbama apie pipirus ir kt.)“, kaip kiekvienam vyrui, einančiam pas kekšę“.

Apie homoseksualų giminaitį: „- Bet jeigu ir ne pimpalas sėdynėj, tai jau tikrai, vaikeli, šašas ant sprando“.

Apie žmogaus dvilypumą: „Mat yra toks padaras, kuris kartais išsiveržia iš mūsų, tas padaras mumyse gyvena, valgo mūsų maistą, kvėpuoja mūsų oru, žiūri mūsų akimis, o kai išeina pasižaisti, niekas nesaugus, – mes apsėsti kraugeriškai puolame vienas kitą, mūsų akys aptrauktos to padaro tamsos, o rankos – tikri ginklai“.

Apie kvėpavimą: „Atodūsis nėra tik atodūsis. Įkvepiame pasaulį, o iškvepiame prasmę. Kol galime.“

Apie arabus: „Tik pažiūrėkit, koks jų raštas. <> Net ir jis toks žiaurus, kaip kokie peilio kirčiai ir durtinės žaizdos.“

Apie išdidumą: „Išdidi poza – geras dalykas. <> Bet tada gyvenime lieki vienišas“.

Apie smurtą: „Žmogaus mušimas – tai lyg koks dvasinis pakilimas, apreiškimo aktas, atveriantis keistus vartus į visatą. Laikas ir erdvė atitrūksta nuo savo inkarų, atšoka nuo vyrių.“

Apie…apie kažką: „Kaip atleisti pasauliui už jo grožį, kuris tik maskuoja jo bjaurumą; už jo švelnumą, kuris tik pridengia jo žiaurumą; už jo vientisumo iliuziją, kitaip sakant, dienos ir nakties kaitą, kai iš tikrųjų gyvenimas yra vien brutalūs lūžiai, trankantys mūsų neapsaugotas galvas kaip miškakirčio kirvis?“

Apie  prasmę: „Alhambra, Raudonasis Europos fortas, Delio ir Agros brolis – susikibusių formų ir slaptos išminties, pramogų kiemų ir vandens sodų rūmai, tas prarastos galimybės paminklas, vis dėlto išlikęs ilgai po to, kai krito jo nugalėtojai, tarsi paliudydamas pražuvusią, bet švelniausią meilę, meilę, išliekančią po pralaimėjimo, po sunaikinimo, po nevilties, nugalėtą meilę, didesnę už savo nugalėtoją, esmingiausia mūsų poreikį – lietis drauge, padaryti galą sienoms, nusimesti savasties rūbus.

sigh_moor

main

2013 04 27:

Turinys: 9/10

Gylis: 7/10

Eiga: 7/10

Menas: 6/10

Ech…: 7/10

7,2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s