Geriausiojo šių laikų rašytojo Rushdie pati geriausia knyga, neseniai vėl tapusi best of best tarp „Booker“ premiją gavusiųjų – ar ji tikrai verta tokio titulo?
Neseniai perskaičiau knygelę dar kartą, jau trečią, todėl vis dar pilnas įspūdžių – iš dalies teigiamų, iš dalies, neslėpsiu, nelabai. Mano manymu, jei knyga yra pati pati geriausia, turėtų būti taip, kad perskaitęs pajustum tokį vidinį ech…Kad ir kaip norėčiau dūsauti, nelabai išeina. Negaliu pamiršti, kad į tokias aukštumas šį veikalą iškėlė skaitytojai iš D. Britanijos ir JAV, lietuvaičiai rinkimuose nedalyvavo…tai ir paaiškina tokia topinę knygos sėkmę, nes pripažinkim, mūsų (ir mano skonis) gali būti kiek kitoks. Arba tai, apie ką kalbama knygoje, mūsų neliečia ir nejaudina.
Taigi, apie ką mes čia? Kaip ir „Paskutiniame mauro atodūsyje“, taip ir čia, yra pasakotojas, kuris žiūrėdamas retrogradiškai (baisus slengas, reiktų sakyti, „žvelgdamas atgalios), nupasakoja savo istoriją. Lygiai taip pat kaip ir „Maure“, pagrindinis veikėjas trisdešimtmetis Salymas Azizas yra ypatingas: jo kūnas irsta, skeldėja, jis eina miriop, todėl skuba papasakoti savo istoriją – kiekvienas gyvenimo (o ir knygos) skirsnis yra tarsi stiklainis su užkonservuotu žaliu čatniu (indiškas padažas ar garnyras, nesuprasi. Knygoje minima gal 20 indiškų ar musulmoniškų patiekalų pavadinimų), kiekvieno čatnio skonis – vis kitoks.
Pirmas stiklainis – Azizo gyvenimo pradžia, jo gimimas. Salymas – ypatingas vaikas, jis šlumštelėjo į šį pasaulį lygiai tą sekundę, kai Indija tapo laisvą, būtent 1947 metų rugpjūčio 15 – tą dieną, per patį vidurnaktį…Todėl berniuko likimas tampa susijęs su visos šalies likimu, o kaip žinia, jaunos valstybės pirmieji žingsniai nėra lengvi, ir Salymo gyvenimo istorija tampa tokia ypatinga. Salymas – vidurnakčio vaikas, tokiu kaip jis, gimusiu tą pačią valandą, Indijoje buvo lygiai tūkstantis, taigi, su Salymu, tūkstantis vienas. Pastebėta, kad kuo kūdikis buvo gimęs arčiau vidurnakčio, tuo didesnėmis galiomis jis buvo apdovanotas. Salymas, gimęs lygiai lygiai per patį vidurnaktį, galėjo skaityti kitų mintis; kiti vaikai – keliauti laiku, keisti lytį ir pan. Tokios gamtos dovanos nepadarė berniuko laimingesnio, tačiau Salymo dėka visi vidurnakčio vaikai galėdavo telepatiškai bendrauti tarpusavyje…Knygoje pasakojama ne tik apie Salymo nuotykius, vidurnakčio vaikų sąjungą, Salymo meilės reikalus, brendimo kančias – kadangi berniuko gyvenimas buvo susietas su Indija, taigi daug sužinome ir apie šalies pirmuosius žingsnius atgavus laisvę, jos nuosmukius, karus, intrigas, religinius nesutarimus, Pakistano atsiskyrimą bei kitas subtilybes. Įdomu tai, kad ir pats Salymas, tiesiogiai ir ne, prisidėdavo prie šalies likimo – o gal tai tik mirštančio pasakotojo iliuzija?
Finalas nėra optimistiškas – pasakotojui beliko paskutinis, vis dar tuščias stiklainis, jis prisimena, kaip visus vidurnakčio vaikus sugavo ir iškastravo (kad nebūtų palikuonių) piktoji našlė Gandi, po ko jų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Prisimena ir daugiau, tiek linksmesnių, tiek liūdnų istorijų. Kaip tik šiandien Salymo gimtadienis, jis ruošiasi ir vestuvėms su dabartine savo drauge, taigi svajoja apie povestuvinį sugrįžimą į Kašmyrą, savo mėlynakio senelio žemę – ir svajose jau regi susirenkančią mirusių giminaičių draugiją…
Viename skaitytojo atsiliepime pasakyta, kad paskutiniai puslapiai verti Nobelio – gal tai ir tiesa, jie tikrai stiprūs, o perskaičius visą knygą, paskutiniai sakiniai sukelia tokį ech…Tačiau norėdamas pakritikuoti šį romaną, tikrai rastum kabliukų. Pavyzdžiui, ką pastebi ne vienas perskaitęs, pati knygos pradžia, intriguojanti, greit „suvalgoma“, baisiai įdomi, vėliau pereina į gana nuobodoką pasakojimą, kurio nebūdamas indu (britu, amerikiečiu, išsilavinusiu europiečiu?) nelabai ir supranti, tai tau neaktualu, tavęs tai nejaudina…man asmeniškai visiškai tas pats religiniai nesutarimai – indai, musulmonai, pandžabai, tamilai – koks skirtumas? Taip pat visi karai, vaidai, politikos subtilybės, ačiū, užtenka ir taip, borring… Kartais ir teksto struktūra erzinanti – toks vaizdas, kad parašęs preliminarų romano variantą, autorius pridėdavo trumpų papildymų kur papuola.
Kitą vertus, galiu suprasti tuos skaitytojus, kuriuos ši knyga veža…Tai išties „indiškas stebuklas“, puošnus kaip kokia barokinė bažnyčia – čia pilna įmantrių detalių, įdomių smulkmenėlių, tikra įvairovė – pradedant indiško valgio meniu, pikantiškų istorijų, kurias jungia kartais nelabai realūs veikėjai. Pagalvoji – taip gali būti tik Indijoje…Kita vertus, knyga nėra per lėta, šioks toks veiksmas visada vyksta, daug protingų pamąstymų, liuks. Vieno žmogaus, vieno likimo alegorija su visa šalimi, pabarstant šiek tiek filosofijos, pasaulietiškų minčių, truputį veiksmo – čia, brač, pakankamai stipru. Nes:
apie pažinimą: „Aš rijau gyvenimus, ir norėdami pažinti mane, tik mane vieną, ir jūs turėsite praryti juos visus. Manyje kumščiuojasi ir stumdosi krūvos prarytųjų<>“.
Apie Kristų: „Aš mačiau tą Isą, tą Kristų, kai jis atkeliavo į Kašmyrą.<>…barzda iki kankalų, galva plika kaip kiaušinis. Buvo senas ir nusikamavęs, bet elgėsi gražiai“.
Apie optimizmą: „Tai iš kur semtis optimizmo? Iš lemties ar iš chaoso?“.
Apie laiką: „<>esu patyręs, kad jis (laikas) kintamas ir nepastovus nelyginant elektros tiekimas Bombėjui. <>negali sakyti, kad tauta, kuri „vakar“ ir „rytoj“ vadina tuo pačiu žodžiu „kal“, turi puikų laiko jausmą“.
Apie Indiją: „Tiesą sakant, visoje naujojoje Indijoje, mūsų bendrai sapnuojamame sapne, gimė vaikai, kurie tik iš dalies buvo tėvų kūrinys, – vidurnakčio vaikai buvo ir to laiko vaikai: suprantat, jų motina buvo istorija. Taip gali atsitikti. Ypač šalyje, kuri tėra savotiškas sapnas.“
2013 06 02:
Turinys: 8/10
Gylis: 7/10
Eiga: 4/10
Menas: 6/10
Ech…: 6/10
6,2
P.S. Yra naujas filmas, sukurtas pagal šią knygą. Must to see 🙂
poligrafovicius 