Pasak “Obuolio” leidyklos reklamos, “Tik geriausios knygos virsta filmais”. Po velnių, tikra tiesa! Dar daugiau, perskaitęs šią knygą, galiu drąsiai tvirtinti, kad iš jos būtų galima sukurpti visą serialą, o 8,7 balais www.imdb.com vertinamas Jonathan‘o Demme‘o filmas, amžiams aktorių Anthony Hopkins‘ą pavertęs Hanibalu Lekteriu (o kur dar „Oskarai“ jam pačiam, J. Foster , J. Demme‘ui ir kitiems?), perteikia tik dešimtadalį esmės, baimės ir intrigos.
Neveltui knygos autorius – Tomasas Harisas – dirbo kriminalinio skyriaus žurnalistu; neveltui nedalina į kairę ir į dešinę interviu (esu girdėjęs, kad negreit „Žmonės“ gaus iš jo kokį) – tai intriguoja. Gal pats autorius ir nėra dyręs odos, gal nėra daręs ir kitų baisių dalykų, apie kuriuos taip detaliai rašoma (kas ten žino, paslaptingas kaip velnias tas Harisas), tačiau perskaičius tik vieną vienintelę knygą, supranti: autorius iki smulkių detalių pažįstą nusikaltimų virtuvę, nusikaltėlių/psichopatų/Dievo nuskriaustų žmogystų sielos kerteles; Harisas puikiai valdo dramą, dar puikiau pažįsta moters pasaulį. Na, psichiatrija, Froidas, psichologija jam irgi ne svetima…Tiesiog tobulas detektyvas, kurį kaip „Bibliją“ turėtų žinoti (neabejoju, kad žino) visi detektyvų mėgėjai, o gal ir šiaip, siaubiako fanai. Ir jei kas, kaip ir aš, pirmiau regėjo filmą, paskui tik knygą, gal padarė ir teisingai: šios knygos skaitymas – tikras malonumas.
„Avinėlių tylėjimo“ pradžia tokia pati, kaip ir filme (arba atvirkščiai. Pagalvojau, kad visa knyga jau iškart buvo pritaikyta scenarijui): pagrindinė veikėja Klarisė Starling gauna iš savo šefo, Džeko Krofordo užduotį: apklausti psichiatrinėje ligoninėje kalinamą daktarą Hanibalą Lekterį. Klarisė lyg ir turėtų jo paprašyti užpildyti anketą, pagal kurią visi recidyvistai ir šiaip prisidirbę kalinamieji vertinami psichologiškai. Lyg tarp kitko, šalyje siaučia toks maniakas Bizonas Bilas, jau sumedžiojęs penkias moteris ir diriantis joms odą…
Agentė susitinka su Lekteriu, ir taip prasideda jų bendradarbiavimas/flirtavimas/ bendravimas, kuris ir yra visa knygos ašis. Hanibalas mainais už lyg ir turimą informaciją apie moterų žudiką prašo Klarisės papasakoti apie josios gyvenimą. Nors iš pradžių ji jam „nušveista iki blizgesio apsukri kaimo merga, turinti prastą skonį“, nors iš jos išsityčioja, sukrėsdamas ją iki drebėjimo (nes pasako daug tiesos), Starling pasirodo esanti kieta, paprašo daktarui pačiam įsivertinti save ir pamažu pelno jo pasitikėjimą…Hanibalas išsiaiškina Starling pasąmonės paslaptis (paaiškėja, kad Klarisė iki šių dienų kartais pabunda naktį, girdėdama ėriukų bliovimą. Būdama maža, ji naktį išgirdo skerdžiamų pavasarinių avinėlių bliovimą, tačiau niekaip jiems padėti negalėjo. Tai tapo vos ne psichologine trauma – avinėliai naktimis bliauna tol, kol Klarisė įvykdo savo pareigą; avinėlių bliovimas – amžinas pareigos jausmas; jie nutyla trumpam, o šį kartą Klarisė turi pagauti žudiką – maniaką, kad galėtų naktimis miegoti ramiai), tai jam savotiškai patinka, jis netgi pajaučia pareigūnei simpatiją.
Netikėtai dingsta dar viena mergina, senatorės dukra, todėl situacija paaštrėja; senatorė spaudžia FTB vadą, šis – Klarisės viršininką. Pareigūnė bando skubinti reikalus su Lekteriu, bet susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, konkrečios naudos iš to nebūna. Negana to, Hanibalas pabėga, nužudydamas du policininkus, tyrėjams prieš tai pateikęs klaidingus nurodymus apie maniaką. Klarisė, vadovaudamasi Hanibalo užuominomis, pati prieina teisingų išvadų, patenka į žudiko buveinę. Čia po intriguojančio (net skaitant!) susirėmimo begėdis Džeimas Gambas yra nušaunamas, senatorės dukrytė išgelbėjama, laimingas happy-end‘as… Vis dėlto atpasakota labai lakoniškai, skaitant siužetas keičiasi kaip geroje dramoje – o kur dar žudiko-maniako portretas. Autorius taip detaliai aprašo Gambo mąstyseną, pasaulėžiūrą ir veiksmus, kad galima įtarti, jog pats T. Harisonas mėgsta paišdykauti, rimtai! O kur dar Klarisės vidinio pasaulėlio niuansai, ech…(nesiimu tvirtinti, kad autorius yra dar ir moteris). Asmeniškai man patiko, o kartu ir intrigavo, amerikietiškos kultūros, kurios atspindžių čia tiek daug, pateikimas (buitiniai niuansai, smulkmenų pavadinimai; papročiai ir tikro american life aprašymai). Viskas susimaišo į tobulą detektyvą, kaip kiaušiniai, pienas ir miltai į skanų omletą. Niami…
Išvada: eisiu ieškoti kitų šio autoriaus knygų; to linkiu ir kitiems. O kitus filmus su Hanibalu jau seniausiai peržiūrėjau.
Citatos:
Apie tikrai keistą vertimą į lietuvių kalbą: „Pizdauskas, pamanė Starling.“
Apie žmonių padermę: „Per visą gyvenimą jai teko kelis kartus matyti, kaip bjauriai ir be jokių ceremonijų kartais dūžta pasaulis. Tačiau ji nežinojo iš tikrųjų, o dabar jau žino: kartais žmonių padermė paleidžia į pasaulį protą, kuris, prisidengęs žmogaus veidu, patiria malonumą iš to, ką Starling matė gulint ant porcelianinio stalo“.
Apie mirtį: „Jis laukė, kada jos <mirusios žmonos> kūnas taps tik ritualiniu objektu, taps svetimas jam, svetimas žmogui, kurį jis laikė savo glėby ant lovos, svetimas jo gyvenimo pakeleiviui.“
Apie…gyvenimą: „Gyvenimas knygomis pernelyg slidus reikalas, Klarise. Pyktį gali supainioti su aistra, vilkligę – su dilgėline.“
Tiesiog: „ – Daktare Lekteri, kam Bilui jos <pagrobtos moters> reikia?
– Jam reikia liemenės su papais, – tarė daktaras Lekteris.“
2013 07 08:
Turinys: 9/10
Gylis: 7/10
Eiga: 10/10
Menas: 6/10
Ech…: 9/10
8,2
poligrafovicius 