D. Lehane “Kuždesių sala“ (2003)

Paveikslėlis

Gera pigi knygiūkštė, labai tinkanti turėti kišenėje. Ypač jei šalia tamsu, tu esi vienas, ir kažkas kambaryje sujuda. Nice nice!

Istorija pradedama gana paprastai: du JAV maršalai, Tedas (Edvardas) Danielsas ir Čakas Olis, atvyksta į netoli Bostono esančią Kuždesių salą ieškoti pabėgusios kalinės. Saloje veikia psichiatrijos ligoninė, kurioje gydomi ypatingai pavojingi asmenys, ir viena moteris, gydoma dėl savo trijų vaikų paskandinimo, pabėga. Tedas, kaip jis pats 5sivaizduoja, turintis ryšių net su senatoriumi, vykdo ir savo slaptą misiją: jis mano, kad nusikaltėlis, pavarde Ledisas, kažkada padegęs jo namus, kur per gaisrą žuvusi Tedo žmona, irgi yra gydomas saloje. Tedas tikisi nušauti du zuikius – surasti pabėgusią moterį, o jei ir pasiseks, savo žmonos žudiką. Partneris Čakas gi yra ramus bičas, persikėlęs gyventi iš kito miesto, visada lydintis Tedą, paremiantis jį. Saviakas toks.

Pareigūnai patiria daug nuotykių – nekalbant apie tai, kad užėjus uraganui, nutrūksta ryšys su likusiu pasauliu, ir visi saloje tampa izoliuoti. Tedas aiškinasi merginos pabėgimo aplinkybes, kurios kuo toliau, tuo labiau pasidaro keistesnės. Kartu pradeda streikuoti Tedo psichika, jis dažnai mato žuvusią žmoną Dorotėją, kalbasi su ja…Pabėgėlė atsiranda, tačiau Tedo tai nenuramina – jis įtaria, kad saloje vykdomi nežmoniški eksperimentai su žmonėmis, jiems operuojamos smegenys, visai kaip nacių laikais. Viskas tampa pernelyg komplikuota, atsiranda įvairių ženklų, rodančių, kad kažkas čia ne taip…

Norintiems neprarasti įdomumo, gal ir užtenka. O iš tikro finale paaiškėja, kad pats Tedas yra savo žmonos žudikas – pamatęs, kad ši nuskandinusi jų tris vaikus (moteris sunkiai sirgo depresija, o Tedas tuo metu nesėkmingai kovojo su alkoholizmu), nors ir labai ją mylėdamas, nušauna. Tačiau tai nėra labai smerkiama – jei grįžti iš kruvino karo, ten nudėjęs daug priešų, matęs koncentracijos stovyklos siaubą, o paskui trauki iš vandens ten kaip rąstus plaukiojančius savo vaikus, tai užknisa? Anyway, Tedas ir yra tas Ledisas, kaip iššifruojamas slaptas paties Tedo – Lediso kodas, “aš esu jis“. O jo partneris Čakas yra jo psichiatras, jau du metus gydęs jį saloje. Padedamas daktaro Kolio, Čakas – Šihana bando naują metodą, finansuojamą vyriausybės, beviltiškų psichinių ligonių gydyme – jų adaptaciją tam tikroje aplinkoje. Dėl to Tedas – Ledisas ir patenka į salą (nors prieš tai du metus buvo čia gydytas, tačiau to neprisimena), viskas čia yra surežisuota specialiai jam; Tedas turėtų pats “atsibusti“ ir suvokti, kas esąs ir ką padarė. Kitu atveju jo laukia kraštutinė priemonė, kurios kai kas (psichiatrinės direktorius) jam jau seniai linki – smegenų operacija. Vis dėlto Tedas pralaimi kovą su savo haliucinacijomis ir šizofrenija, ir knyga baigiama siužetu, kai Tedas vedamas link operacijos…

Paveikslėlis

Nepaisant to, kad jau buvau matęs filmą, sukurtą pagal šią knygą, kad “Obuolio“ išleista knyga yra iš serijos “pigu – perku“, kad puslapyje raidžių formatas keičiasi tris kartus, kad kai kur yra gramatinių klaidų, auksas vistiek žiba. Auksas – tai tikrai intriguojanti, ne pigi, psichologinė mistinė Lehanne’o istorija, verčianti knyga godžiai skaityt čia ir tuoj pat, visą iki galo. Iš tikrųjų, žmogaus sąmonė, psichologija, patologija ir šioks toks detektyvas visada bus geras miksas, geras blend‘as, kurį dauguma norės išgerti visą. Labai prasmingi pirmieji knygos žodžiai: “…ar reikia mums svajoti, ar verta įgyvendint savo svajones?“. Manau, svajoti verta, nebent tu esi įsitikinęs, kad, pvz, kažkas tvirkina tavo vaiką, ir ruošiesi atkeršyti visiems – teisėjams irgi (čia ne į temą).

Pabaigiant Lehane’o stiliumi: ir dar štai ką jums pasakysiu: filmas pagal šią knygą? Jis daug blogesnis.

P.S.: na, Mahler’io muzika, kuria galima gėrėtis filmo metu – užskaityta.

Kas įstrigo (per akiduobinę lobotomiją):

Apie jūra: “ – Tai jūra, – tarė tėvas <> – Kai kurie vyrai nugali ją. Kai kuriuos – ji.“

Just: “Tos akys, – pagalvojo Tedis. – Nors ir užšaldytos laiko, jos staugė. Norėjosi įlįsti į nuotrauką ir nuraminti: ne, ne, viskas gerai, viskas gerai. Ša“.

Apie cenzūra: “ – Ką turėčiau sakyti? – Viena ranka ji glostė viršutinius plaukus, kita – apatinius. – Kad gali tą vietą laižyti, bučiuoti, dulkinti. Gali žiūrėti, kaip iš ten išlenda kūdikis. Bet negali apie ją kalbėti?“.

Apie Dievo dovanas: “ – Kur dar galėtume ją (Dievo dovaną) pajausti? Ji mumyse. Ji sklinda iš mūsų. Ji yra daug suprantamesnis dalykas mums nei kvėpavimas. Mes kariaujam. Deginam aukas. <> Nuklojame didžiulius laukus dvokiančiais negyvėliais. O kodėl? kad parodytumėm Jam, jog to išmokome iš Jo pavyzdžių“.

Apie žmogaus prigimtį: “Tu smurtautojas, kokių reta. Žinau, nes pats esu smurtautojas, kokių reta. Netrikdyk savęs neigdamas, kad trokšti kraujo, sūnau.“

2013 09 04:

Turinys: 9/10

Gylis: 7/10

Eiga: 8/10

Menas: 8/10

Ech…: 8/10

8,0

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s