K. Vonnegut “Skerdykla nr. 5, arba vaikų kryžiaus žygis“ (1969)

atsisiųsti

Gera knyga. Ir keista…Bet ne todėl gera, kad keista, o todėl, kad pats rašytojas žavi savo stiliuku, savo įžvalgomis, kurios peržengia jo laikmetį. Rimtai, gal ir ne mane vieną, Vonnegut’o humoras, ironija, greičiau ir satyra, taip pat toks liūdnas melancholiškas žvilgsnis, diagnozuojant visuomenės status quo, žiauriai veža…

O knygoje aprašoma tikrai daug keistų dalykų. Sudaryta ši plona knygelė, sakykim, iš dviejų dalių – pirmoje dalyje gana autobiografiškai rašytojas pasakoja apie save, kaip ryžosi rašyti šį romaną, papasakoja apie savo kasdienybę ir t.t.,  kas prideda knygai keistumo, bet ne prastumo. Antra dalis – apie pilietį Bilį Piligrimą, kuris keliauja per laiką, ir patiria daug nuotykių (pavardė atitinka romano pavadinimą). Pagrindinis veiksmas – tai Bilio patekimas į Drezdeno bombardavimą II-ojo Pasaulinio karo metu, per kurį šis išlieka gyvas, o vėliau stebi sunaikinto miesto agoniją (K. Vonnegut’as irgi patyrė tą patį). Vėliau Bilis keliauja tai į ateitį – mato, kaip per lėktuvo katastrofą patiria traumą, stebi savo vestuves, povestuvinį gyvenimą, žino net apie savo mirtį – tai vėl grįžinėja į praeitį, į karo laikus. Keistas epizodas – Bilį pagrobia ateiviai ir apgyvendina savo zoologijos sode su žemiete pornožvaigžde, čia jie sukuria savo šeimą.

Taigi pagrindinis pasakojimas ir yra “plaukiojimas“ laike, ir čia patiriami nuotykiai. Pagrindinė mintis vistiek išlieka minėtas Drezdeno subombardavimas. Jei reiktų apibūdinti trumpai, šis romanas yra pacifistinis, “karas yra blogis“. Taip nepasakoma tiesiai, tačiau ir pirmojoje dalyje autorius teigia, kad čia ir būsiąs jo taip ilgai rašytas veikalas apie išgyventus karo žiaurumus. Vonnegut’o žvilgsnis jei ir yra smerkiantis, to per daug nejaučiama. Dominuoja tokia bendražmogiškumo, vargšų Žemės gyventojų supratimo dvasia. Vonnegut’as užjaučia nukentėjusius, lygiai taip pat neišsako neapykantos ir neteisiesiems (kaip rašoma jo paties, “nieko nepadarysi“. Šis teiginys – knygos moto). Man atrodo, jo filosofija panaši į romane sutinkamų ateivių, Tralfamadoro planetos gyventojų, mintis: žemiečiai nemoka Žemės laiko vertinti, suprasti taip, kaip ateiviai. Reikia aprėpti visą laiką, nuo pradžios iki pabaigos, jį suprasti, nustoti gyventi tik šia trumpa akimirka. Prasmės ir gėrio reikia semtis iš gerų laiko momentų, linksmų akimirkų. Karas yra blogis, bet nieko nepadarysi…

Mano išvados – labai gera, labai reikalinga, pilna prasmės knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas. Ir egzaminą rašyti ne iš nutriušusios Žemaitės, o būtent iš Vonnegut’o. Nieko nepadarysi.

 

Keletas iš kiekviename puslapyje esančių minčių:

Apie gražius pasakymus: “Man labai gražus šitas jo pasakymas – “jei likimas panorės“. “

Tiesiog linksma: “Keikė dėdė savo slieką,/Pareigos kad neatlieka“.

Apie gyvenimą: “O aš savęs klausiau apie dabartį: kokio gi ji platumo, kokio gilumo ir kiek jos skirta man?“

Svarbiausia: “Dieve, duok man kantrybės, kad nesipriešinčiau tam, ko negaliu pakeisti, drąsos – kad pakeisčiau tą, ką galiu, ir išminties – kad visada sugebėčiau viena nuo kita atskirti“.

Apie religiją: “Tačiau faktiškai Evangelijos moko štai ko: “Prieš ką nudobdamas, gerai įsitikink, ar jis neturi stipraus užnugario“.

Citata tualete: “Jei esi toks gudrus, tai kodėl nesi turtingas?“.

P.S.: yra sukurtas filmas pagal šį romaną: http://www.imdb.com/title/tt0069280/  Ką gali žinoti, gal ir verta pažiūrėti?

 

2013 09 21:

Turinys: 10/10

Gylis: 9/10

Eiga: 7/10

Menas: 8/10

Ech…: 9/10

8,6

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s