J. Irving “Sidro namų taisyklės“ (1985)

atsisiųsti

Irvingas, Irvingas…jo dar nežinančiam skaitytojui net pavydžiu – kiek daug emocijų kils, kai “naujokas“ pradės skaityti Irving’ą! Drąsiai sakau “pradės skaityti“, nes perskaitęs bet kurią Irving’o knygą (geriau kurią nors iš žinomesnių, išleistų anksčiau), norėsi skaityti dar ir dar. Ligų kodavimo sistemoje reiktų įrašyti naują kodą – priklausomybė nuo Irving’o knygų. Na, bent jau man taip buvo – prasidėjo viskas nuo “Sidro namų taisyklių“ (kurias dabar perskaičiau jau trečią kartą, ir dar norėčiau pakartoti, mėgautis, po kelių metų), o paskui teko investuoti į kitas šio rašytojo knygas, kurias turiu jau šešias…aišku, nėra jos vienodo įdomumo, vėliau pradėdavo pabosti ta pati tematika (šio rašytojo vizitinė kortelė – daug gašlybės, erotikos, meilės peripetijų, savęs tenkinimo ypatumai, religinės kontraversijos ir…meškos), esant skirtingai jos variacijai. Nevisiems patinka, kad knygos yra tikrai nemažos, kartais turinčios daug vandenėlio, pagardinto erotika –  tačiau tie, kuriems patinka, geria tą vandenėlį iki dugno. Trumpai tariant, “Sidro namų taisyklės“ yra viena iš tų knygų, kuria reikėtų pradėti pažintį su Irving’u, kuri atidaro iki šiol nepažintą pasaulį (o gal kam visai užtrenkia duris į jį?).

images

Šioje  didelėje didelėje (758 psl.!) knygoje pasakojama apie našlaitį Homerą Velzą, gimusį ir užaugusį Sent Klaudo prieglaudoje, kur daktaras Vilburis Larčas, jo globėjas,  dirba Dievo (arba Šėtono) darbą: priima našlaičius arba daro abortus – elgiasi taip, kaip nori į prieglaudą atvykstančios nelaimingos moterys. Abortus daryti draudžiama, bet daktaras Larčas žino, kas nutinka, kai nelaiminga moteris pati bando atsikratyti savo vaisiaus (pilvo uždegimas, sepsis ir mirtis), kai tokioms vargšėms nepadeda gydytojas…Daktaras žino ir koks būna prieglaudose paliktų našlaičių gyvenimas. Larčas myli Homerą Velzą, bent tris kartus atiduotą galimiems įtėviams, bet vis sugrįžtantį į prieglaudą, kurioje jaučiasi saugus. Savaime suprantama, Homeras tampa daktaro Larčo padėjėju, Larčas jį moko chirurgijos ir akušerijos, bet Homeras, puikus mokinys, nors ir nebaigęs medicinos mokslų, dėl savo įsitikinimu suvokia negalįs daryti abortų.

Netrukus padėtį komplikuoja į prieglaudą atvažiuojanti įsimylėjėlių pora – Kendė ir Volis. Jie ieško abortus darančio gydytojo, o jaunoji Kendė apakina Homerą savo grožiu. Homeras su Kende ir Voliu, kurio šeima verčiasi sodininkyste, turi “Vandenyno vaizdo“ obelyną (tos dvi didžiosios V knygos viršelyje), augina obuolius, spaudžia iš jų sidrą, išvyksta prie vandenyno – atsivežti sodinukų. Tačiau kelionė trunka gerokai ilgiau negu porą dienų.  Ir ji pakeičia daugelio likimus, galima sakyti, tik po išvykimo iš Sent Klaudo prasideda tikras veiksmas, neleidžiantis atitrūkti nuo šio romano.

Trumpai neatskleidžiant visų detalių ir neatimant viso įdomumo, našlaitis Homeras patiria daug nuotykių, daug išgyvenimų, adaptacija iš gyvenimo su kitais našlaičiais link gyvenimo šeimoje, galų gale, savo šeimos turėjimas, palieka jame nesunaikinamą antspaudą…Yra ir meilės trikampis, kaip ir visi, susidedantis iš meilės, aistros, įtarimų, pykčio. Svarbiausia yra tai, ką autorius norėjo pasakyti šiuo romanu – žinoma, kalbama apie gyvenimo taisykles. Kokios jos yra, kas jas kuria, kam jos yra kuriamos. Ir kartu – kaip jos laužomas, kas atsitinka, tai padarius…Ar mes galime tapti kitiems taisyklių skelbėjais, patys jų nesilaikydami? (pvz., jei jau tėvai prievartauja savo dukteris, kodėl visuomenė turėtų joms neleisti darytis aborto?) Įdomus ir taisyklių – moralės, taisyklių – žmogaus įsitikinimų, valios santykis; iš kito rakurso – daug kalbama apie pasirinkimo laisvę, moterų teises, netgi šiandien aktualiomis išliekančias aborto legalizavimo aktualijas.

Romanas yra daugiasluoksnis kaip kopūstas, ir kartkartėmis galima prisnūsti bandant apimti visus kopūsto lapus…bet pasistengti ir įsigilinti į visus niuansus, galų gale kaip dėlionė susiliejančius į tobulą romaną, verta. J. Irving’ui būdinga, jog daug atskirų istorijų, daug pačios istorijos (medicinos, akušerijos) daro romaną išskirtiniu – neveltui rašytojo senelis buvo ginekologas, daug siužetinių linijų yra paremtos tikrais faktais. Tampa taisykle, jog pagal knygą pastatytas filmas, atvirai kalbant, nieko gero…

Linkiu atsiversti šį žalią gėrį, ir pradėti skaityti: “Kituose pasaulio kraštuose…“.

 

Keletas iš šimtų pastebėjimų:

Vaizdingas palyginimas: “Rėkia kaip apipjaustomas, – rašė daktaras Larčas savo dienoraštyje. – Tarsi kas karpytų mažytę jo varputę – vis iš naujo, karpytų ir karpytų“.

Apie nuodėmes: “Jeigu puikybė yra nuodėmė, – galvojo daktaras Larčas, – tai didžiausia nuodėmė būtų puikavimais savo dorovingumu“.

Apie pasirinkimo laisvę: “Žmogus visada gali elgtis kaip princas, netgi kaip karalius, netgi Sent Klaude.“

Apie tą patį: “Dažniausiai beveik viskas paliekama likimo valiai; žmonės, kurie tiki, kad yra gėris ir blogis, kurie mano kad gėris turėtų nugalėti, – tie žmonės turėtų būti budrūs, nepražiopsoti akimirkų, kai galima imtis Dievo vaidmens. Turime pasinaudoti tokiomis akimirkomis. Jų nebus daug“.

Apie permainas: “Abu vyrai sustoję uostė vėją. Ir vienas, ir kitas galvojo: “Kas dabar man nutiks?“.

Kardinolo Niumano malda: “Viešpatie, padėk mums išgyventi šią dieną, kol pailgės šešėliai ir ateis vakaras, kol nutils pasaulio triukšmas, pasibaigs gyvenimo šurmulys ir bus padaryti visi darbai. Paskui maloningai suteik mums saugią pastogę, palaimingo poilsio vietą ir galiausiai lauktą ramybę“. Nice!

 

2013 11 11:

Turinys: 9/10

Gylis: 7/10

Eiga: 9/10

Menas: 7/10

Ech…: 10/10

8,6

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s