Chateau de Beaulon (1989)

Nedažnai tenka ragauti konjako, todėl sunku kažką žinovo balsu komentuoti apie tai.

Bet kokiu atveju, ragautas Chateau de Beaulon gėris tikrai yra retas gėrimas, net paguglinus informacijos apie jį ne kalnai, bent jau 1989 metų derlių. Kita vertus, tai nėra pats prestižiškiausias konjakas, jo distilerija įkurta 1965 metais, pakankamai neseniai.

Kalbant apie tai, ką jaučiau, tai kvapas buvo vienas iš malonesnių, kiek teko uostyti – na, čia jei lyginsim su viskiais. Jautėsi kažkas gaiviai saldaus, vanilinio, kiek su riešutų priemaiša, vienas malonumas. Gi skonis nustebino švelnumu, nėra ko lyginti su viskių aitrumu, nors kažkiek alkoholio stiprumo, aitrumo irgi jautėsi. Poskonis išliko gana ilgai, maloniai šildė gomurį, tačiau gale dominavo toks aitrumas, kiek net rūgštumas…

Kaip pirmai pažinčiai su konjaku – well done.

2013 12 19

Kvapas: 10

Skonis: 9

Poskonis: 7

Iš viso: 8,66

Ištrūkęs Džango (2012)

Vaidina: J. Foxx, C. Waltz, L. DiCaprio, S. L. Jackson.

Rež.: Q. Tarantino.

Nors filmą lietuviškai reiktų vadinti “Išsilaisvinęs Džango“, esmės tai nekeičia: tai filmas apie norėjimą tapti laisvu. Kaip viename interviu sakė pats QT (o gal E. Vėlyvis, nebepamenu), filmas bus įdomus tada, kai herojus arba trokš laisvės, arba kovos už meilę. “Ištrūkęs Džango“ pasakoja apie iš vergijos išlaisvintą ir savo žmonos beieškantį Džango. Vienu šūviu – du zuikiai, taip sakant.

Kaip minėjau, filme pasakojimas vyksta seniai seniai, prieš pat JAV pilietinį karą. Toks daktaras Kingas Šulcas (nepamirštamas C. Waltz’o vaidmuo, be visų aktualijų apie patį filmą, tikrai vertas visų iki vieno prizų. Bravo!) uždarbiauja medžiodamas žulikus – nusikaltusius žmones, už kurių gyvų ar mirusių pristatymą buvo mokamos premijos. Savo darbo metu jis sutinka Džango – kaip ir visi iki tol gyvenę negrai (raštyi “afroamerikiečiai“ užtrunka daug ilgiau; be to, visi juodaodžiai filme taip ir vadinami), jis būna nelaisvėje, o Šulcas jį išvaduoja iš vergystės. Aišku, daktaras turi savo interesų – Džango turi jam atpažinti tris prisidirbusius broliukus, už kuriuos siūloma nemaža premija.

Taip ir prasideda šių dviejų pagrindinių veikėjų bendradarbiavimas, nuotykiai…Filmo kulminacija tampa Džango žmonos Brumhildos išlaisvinimas iš Misisipės turčiaus Kendžio (neįprastas L. DiCaprio vaidmuo. Šiame filme jis vaikina visišką blogiuką. Beje, freologijos epizodas šiame filme – apie žmogaus asmenybę spręsti iš kaukolės sandaros – būtent DiCaprio mintis), pareikalaujantis Šulco mirties…Tačiau blogis nugalimas, triumfuoja laisvė, meilė – ne visada QT būdingas happyend‘as.

Kalbant apie patį filmą kaip meno kūrinį, kyla daug diskusijų. Taip, “Ištrūkusio Džango“ man buvo gaila ištrinti iš archyvo, nes praėjus pusmečiui vėl norisi jį pasižiūrėti, tiesiog for fun, mėgautis reginiu kaip pramoga. Mėgautis tik QT būdingu montažu, gerai parinkta muzika, gražiais vaizdais (nors kartais matosi, kad kai kurios detalės padaryta su kompu – viename epizode kalnai “prilipdyti“ tikrai nemokšiškai), o svarbiausia, puikia aktorių vaidyba…Kaip minėjau, iš “Negarbingų šunsnukių“ mums pažįstamas, arba QT atrastas C. Waltz’as, šiame vesterne tiesiog spindi. Pagrindinio veikėjo – Džango – įkūnintojui J. Foxx irgi nėra ko prikišti. L. DiCaprio – puikus. Dar vienas įsiminęs, tiesiog klasiškai suvaidinęs seną negrų vadą Stephen’ą aktorius – S. L. Jackson’as. Teisybė yra girdėtas teiginys, kad geresnio negro jis tikriausiai jau nesuvaidins…Nežinau, kaip QT pavyko aktorius taip motyvuoti (o gal nereikėjo, jie ir taip yra aukščiausios klasės profai), bet rezultatas – perfekt.

Ne viskas filme yra pagirtina. Neminint, kad QT šiuo filmu dar kartą patvirtina perėjęs į moralizuotojo pusę (vergvaldžiai elgėsi kaip naciai, neparodantys jokio žmogiškumo; beveik visi baltaodžiai parodyti kaip niekšai), šiame filme man užkliuvo keisti scenarijaus vingiai…Ypač nepatiko pati pabaiga, kaip Džango išsivaduoja iš nelaisvės ir bėga gelbėti savo Brumhildos. Iki tol scenarijus buvo jei ne tobulas, tai nekrito į akis, tiek jau to…(tiek jau to, kad filmo du trečdalius galima suskirstyti į kelias atskiras istorijas, kurios pavieniui atrodytų tinkamai, o va sujungus viską į vieną istoriją, kliūna). Filmo pabaigoje atrodo, kad QT pradeda mėgautis gera filmo pradžia ir vidurių, o finišas kaip jau išeis, taip – svarbu daug šaudymo, daug kraujo, viskas sueis. Nelabai sueina, tiesą sakant…Nes užsimerkęs galėtum papasakoti kelias įdomesnes pabaigas, net ir paliekant QT dievinamas kraujo upes. Finišas lengvas ir nuspėjamas kaip kokio meksikiečių antrarūšio serialo, todėl sugadina visa reikalą. Išlieka toks dviprasmiškas jausmas – super geras filmas, bet pabaiga visiškas š****.

Dėl pabaigos nukenčia bendras vaizdas, tačiau kaip minėjau – filmo ištrinti nesinori, o kadangi filmuose labai svarbu yra vaidyba, “Ištrūkusiu Džango“ norisi mėgautis dar ir dar…Atviras klausimas – ką QT sukurs toliau? Laukiam!

 

2013 12 18

Režisūra: 7/10
Vaidyba: 10/10
Menas: 7/10
Muzika: 9/10
Kamera: 8/10
8,2

50/50 (2011)

Vaidina: Joseph Gordon-Levitt, Seth Rogen, Anna Kendrick, Bryce Dallas Howard, Anjelica Huston.

Rež.: Jonathan Levine.

Nuobodokas, tačiau gerietiškas filmas apie gyvenimo prasmę, draugystę, meilę ir pan. “einamus“ dalykus.

Istorija gana banaloka: jaunas, 27-erių metų bachuriukas Adamas (Joseph Gordon-Levitt), besimėgaujantis gyvenimu, kuriam kartais paskauda nugarą, sužino, jog serga…sunkia onkologine liga. Visa bėda ir yra skaudančioje nugaroje, ten auga tokia švanoma – neurofibrosarkoma, kaip paskelbia jo bejausmis gydytojas. Vaikinui priklauso chemoterapija, o paskui bus bandoma viską išoperuoti. Tikimybė, kad Adamas visiškai pasveiks – fiftififti, 50 proc.

Adamui griūva visas pasaulis, nors vaikinas iš pradžių laikosi gana vyriškai. Palaiko ir draugas Kailas, kuris iš pirmo žvilgsnio be mergų ir sekso niekuo nenori domėtis. Adamas išsiskiria su savo mergina, su kuria ir prieš tai buvo ne kas; kita vertus, įsimyli savo seksualią, jam padėti bandančią terapeutę…Vaikinas sužino, kad kai kurie sveiki žmonės, be jokių onkologinių susirgimų, kurie išgyventi turi daugiau šansų nei jis, kasdieniniame gyvenime jaučiasi blogiau (pvz, jo motina, besirūpinanti ligotu tėvu). Adamas pradeda geriau suprasti kitus, manau, po šios ligos jis pakeis požiūrį į daug ką…

Filmas nuoširdus, daug pliusų pelno pagrindinio veikėjo vaidyba. Kita vertus, tai gana paprastas, vietomis nuobodokas reikalas, kai kam gali atsibosti ir žiūrėti. Happyend‘as įprastas, gėris laimi, fuj fuj…Rodytas “Kino pavasaryje 2012“, Amerikos nepriklausomo kino programoje, nominuotas dviems Auksiniams gaubliams.

P.S.: gal tai sutapimas, bet tarp subtitrų yra ir lietuviškų pavardžių:  Paul Lukaitis, Jason Vaisvila. Gal kas pažįsta?

2013 12 12

Režisūra: 7/10
Vaidyba: 9/10
Menas: 5/10
Muzika: 7/10
Kamera: 8/10
7,2

Greis anatomija (2005 – 2013)

Vaidina: E. Pompeo, S. Oh, J. Chambers, C. Wilson, K. Heigl ir kiti dvidešimt.

Rež.: S. Rhimes.

Ne paslaptis, tai amerikonų serialas apie ligoninę, kažkas tarp “Ligoninės priimamojo“, “Rezidentų“ ir “Čikagos vilties“. Na, kalbant apie siužetą. Norint trumpai papasakoti apie esmę, “Greis anatomija“ man labiau primena “Namelį prerijose“. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.

“Greis anatomijoje“ pasakojama apie penkių naujai “iškeptų“ internų darbą Sietlo ligoninėje. Penki naujokai, ką tik baigę mokslus, patenka į ligoninės “mėsmalę. Darbas – žiaurus, ligoniai – sunkūs, konkurencija tarpusavyje – didelė, internų žinios – ne kažin kokios. Šio serialo mačiau du pirmus sezonus, na…kaip ir užteko. Užteko ta prasme, kad pabodo kai kurie siužeto elementai.

Serialas pradedamas tuo, kad garsios JAV chirurgės dukrytė Grei (minėta mama jau nebedirbanti, nebeoperuojanti, nes serga Alzheimerio liga), tiesiogine to žodžio prasme “pasidulkinusi“ su žaviu jaunuoliu ir “išspyrusi“ ryte jį lauk, pirmą dieną savo naujajame darbe…vėl jį sutinka! Pasirodo, jis – vienas iš geriausių Sietlo ligoninės daktarų. O Grei kelis metus teks dirbti su juo. Na ir prasideda – tai jie pasiduoda, tai išsiskiria, tai susitaiko, tai susipyksta. Ir tai tęsiasi kaip pagrindinis serialo motyvas, aišku, užsiminant ir apie kitų internų nuotykius.

Kiekvienoje serijoje pasakojamas vis kitas ligonio atvejas, atliekami tyrimai, operuojama – viskas pateikta išties profesionaliai, operacijos atrodo kaip tikros, lyg nebūtų jokio feiko. O kas labiausiai nervina, kiekviena serija pradedama ir baigiama monotonišku bobišku pasakojimu: “va, gyvenimas yra toks ir toks“; “pakalbėkim apie jausmus: ką jie mums duoda?“; “senovėje toks ir toks pasakė…“. Tokios įžangos ir pabaigos baisiai užknisa, net nebesinori žiūrėti kitos serijos. Iš to ir gali pasakyti, kad šį serialą kuria moteris režisierė – joks normalus vyras nedarytų tokių monologų, rimtai!

Anyway, serialas apie medikus, kas gali būti įdomiau žmonėms, kurie yra susiję su medicina? Išmetus įžangas ir pabaigas, gal ir visai nieko? Tik dar vienas aspektas – žiūrint su žmona, nusprendėme, kad visi personažai yra…grynų gryniausi debilai. Elgiasi debiliškai, galvoja asiliškai – taip ir nesuprasi, negi scenarijaus autorius yra grynas oligofrenas? Visą tai seriale kompensuoja kartais pasitaikantys nuotykiai, iš ko galime spręsti, kad gal scenaristui yra ir prašviesėjimų…Bet kokiu atveju, pats serialas įgauna amerikietiško bukumo, ir tada visi “medicininiai nuotykiai“ paskęsta “Namelis prerijose“ tipo kvailose aistrose.

Kitas aspektas – nesinori tikėti, kad JAV medikai duodasi vienas su kitu kaip kokie romėnai. Gal taip pasakojama ir “Dievo namuose“, gal kai kuriuose filmuose irgi tas pabrėžiama, tačiau “Greis anatomijoje“ užtenka tik nusišypsoti kolegai, ir jau gali eiti į lovą pasiglamžyti…skamba per daug fantastiškai. Arba, kaip ir visos įžangos ir pabaigos, bobiškai. 

2013 08 18

Režisūra: 5/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 5/10
Muzika: 7/10
Kamera: 8/10
6,6

Izraelietiškas sumo (2009)

Vaidina: I. Cohen, D. Benedek ir daug kitų nežinomų žydukų.

Rež.: S. Maymon, E. Tadmor.

Paprastas, nepretenzingas filmas apie storulius Izraelyje, kurie vietoj dietų ir depresijos pasirinko sportą – pradėjo sportuoti sumo. Šioj sporto šakoj, kaip žinome, svoris yra svarbus – kuo daugiau, tuo geriau.

Kaip minėjau, filmas yra apie antsvorį, o greičiau – apie kompromisus gyvenime. Ar visada antsvoris yra bėda, ar reikia dėl to nervintis, laikytis dietų ir kitaip alinti save? Pasirodo, ne. Va Ramaloje gyvenantis Herzl vieną dieną metė bevaises ir nuobodžias dietas, o kai dėl storumo jį pažemino pareigose jo paties darbe, žydukas metė ir darbą. Pradėjęs dirbti japoniško maisto restorane indų plovėju, susižavėjo sumo. Padedamas restorano šeimininko, Herzl’as pradėjo treniruotis sumo, kartu su savo draugais.

Pamažu šis pomėgis pritraukia daugiau gerbėjų, mieste įvyksta net oficialios varžybos (spėkit, kas jas laimi?). O kur dar meilės istorijos, kur dar pasakojimas apie storą gėjų…Trumpai tariant, šiame pilnam tolerancijos filme sutinkame visokių personažų. Laimi draugystė, valio!

2013 12 11

Režisūra: 6/10
Vaidyba: 7/10
Menas: 4/10
Muzika: 6/10
Kamera: 7/10
6

 

 

Manęs čia nėra (2007)

Vaidina: C. Blanchet,  C. Bale, R. Gere, H. Ledger.

Rež.: T. Haynes.

Pamačius šį filmą, jaučiau didelį apmaudą ir gėdą, kad nesu B. Dylano gerbėjas. Tiksliau, nieko apie jį nežinau, pasijutau vos ne neišsilavinusiu kaimiečiu (kas galėtų paneigti), kuris nedaug suprato, ką norėta tuo filmu pasakyti.

Prisipažįstu, tikrai kaltas. Be G. Paškevičiaus perdainuoto “Tu vėjo paklausk“, apie BD nežinau nieko: nei kad jis Amerikai davė daugiau nei dešimt Mamontovų Lietuvai; nei kad jis dar yra gyvas; nė neįtairiau, kad iš dalies Bobis turi lietuviško, nors ir atskiesto žydišku, kraujo; nežinojau, kad amerikonams jis vis dar yra gyva legenda; jog daugeliui mano kaip ir mėgstamų JAV dainininkų jis buvo muzikos guru. Gaila, padoriai nežinau nei vienos jo dainos…Galiu pasiteisinti: mano tėvai, pamatę panašu filmą, tarkim, kad ir apie Eminem’ą, taip pat karpytų ausimis. The real slame shady!

Jei rimčiau, kaip suprantame, “Manęs čia nėra“ yra filmas apie legendinį JAV dainininką B. Dylaną. Kas įdomiausia, filme yra šeši skirtingi siužetai, šešios skirtingos istorijos, vaidinamos skirtingų aktorių, o finale vistiek visą tai yra apie BD. Taigi, BD yra mažas berniukas, keliaujantis kaip koks bitnikas traukiniais ir grojantis gitara (cool, BD vaidina juodaodis!); jis ir gatvės folkmuzikantas, visada protestuojantis savo muzika; ir dviejų vaikų tėvas, vedęs prancūzaitę; ir paslaptingas poetas, rašantis eiles; BD – ir senų laikų gyventojas, gyvenantis liaudies muzikos atsiradimo metu; kartu BD vaizduojamas kaip bepradedantis garsėti muzikantas, gastroliuojantis D. Britanijoje (ši linija pati stipriausia; neveltui BD vaidinusi C. Blanchet sulaukė daug liaupsių). Trumpai tariant, filme sutinkame šešis skirtingus BD, kuriuos sumaišę, su’mix’avę, gautumėme tą tikrąjį BD…

Tiesą sakant, tuom šis filmas ir įdomus, jog originaliai bandoma pavaizduoti tai, kas paprastai biografiniuose filmuose daroma standartiškai: pasakoti apie kokį žmogų ir tiek. Kiekvienas iš mūsų esame nevienalypiai, žvelgiant į charakterio, elgesio, pasaulėžiūros sritis; o ką jau kalbėti, jei norėtumėme asmenį pavaizduoti viso gyvenimo tėkmėje…Originalus biografijos vaizdavimo būdas šiame filme žavi, tačiau gaila, nežinantiems BD, vėliau kiek pabosta. Vis dėlto geras filmas, o ne dokumentikos laida, turi sužavėti net ir tuos, kurie nežino konteksto, pvz, tokius kaip aš, kalbant apie BD. Taip, “Manęs čia nėra“ filmas yra paveikus, daugiaspalvis, gerai sudėtas visomis prasmėmis, o ir vaidyba tenkina (ypač C. Blanchet). Ką jau kalbėti apie muzika, kuri ir yra filmo esmė…Belieka tik pradėti klausytis BD, verstis iš anglų dainas ir…bandyti suprasti, how is how. Are you there?

 

2013 12 11

Režisūra: 7/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 9/10
Muzika: 9/10
Kamera: 8/10
8,2

Niujorko šešėlyje (2012)

 

 

Vaidina: R. Gosling, B. Cooper, E. Mendes, R. Byrne, R. Liotta.

Rež.: D. Cianfrank.

Liūdnas filmas apie liūdno veido jaunuolį (gal dėl to kalta ištatuiruota ašara po akimi), kuris prisiviręs košės žūsta. Šiame vargo pasaulyje lieka jo sūnus, apie kurio gyvenimą užsimenama antrojoje filmo pusėje. Filmas pristatytas 2012 m. “Kino pavasaryje“ po “Nepriklausomo Amerikos kino“ vėliava. Kitur jo pavadinimas verčiamas “Vieta po pušimis“ (kad ir ką tai bereikštų).

Pasakojama istorija iki pat pabaigos liūdnokai keista – žiūrint pagrindinio herojaus Liuko (melancholiškų akių, kūdikiaveidis aktorius R. Goslingas, bent jau man įsiminęs iš “Jungtinių Lelando valstijų) aptatuiruotomis akimis, kas gali būti dar blogiau? Liukas “užtaisęs“ vaiką vienai panelei, sau ramiausiai nieko nežinodamas gyvena toliau – maistui, alui ir cizams užsidirba meistriškai vairuodamas motociklą cirke. Vėliau, sužinojęs apie savo vaiką, visai pašėlsta: ex-mergina gyvena su kitu, juodaodžiu; vaikas auga nematydamas tikrojo tėvo, o Liukas nemato savo tikrojo vaiko. Norėdamas uždirbti kiek pinigėlio savo atžalai, Liukas pradeda plėšti bankus, kol persekiojamas ir įremtas į kampą yra nušaunamas pareigūno Avery (niuanas: susišaudyme pirmas iššauna būtent policininkas).

Tai buvo pasakojimas lyg ir apie pirmąją filmo dalį. Toliau šiame ilgame, todėl vietomis ir nuobodžiame filme pasakojama apie sužeisto policininko Avery tolimesnį likimą, kilimą karjeros laiptais, apie jo kolegų korupciją. Ir atsirandantį kaltės jausmą, nes tapęs dienos žvaigžde – juk jis šūviu sustabdė nusikaltėlį Liuką – Avery žino, jog jis pats iššovė pirmas. Paskutinė dalis – labai keistai, vos ne tarantiniškai atskirta “Po penkiolikos metų“, pasakoja apie Liuko sūnaus ir policininko sūnaus draugavimą. Jis tęsiasi iki tol, kol Liuko sūnus sužino, jog jo tėvą sušovė…Avery sūnus, jo draugas. Pačioje filmo pabaigoje atsiranda kiek veiksmo, bet tai nekompensuoja ilgo ir lėto, o svarbiausia, beveik visada beviltiškai nuteikiančio pasakojimo.

Taip, filmas sukelia nemažai emocijų – bent jau man vyravo minėtas beviltiškumo jutimas, įsijaučiant į Liuko situaciją. Po to sekė kaltės jausmas, į viską žvelgiant iš policininko pozicijų. Vėliau jutau daug daug kartėlio, anksčiau laiko žuvus kaip ir teigiamam laikytam herojui, ir tas kartėlis išliko iki pat pabaigos. Manau, tuo šis filmas ir stiprus, nes jį bežiūrint nelieki abejingas. Yra ir detektyvo detalių, dar šiek tiek veiksmo…Galu gale, stiprokai paliečiama atsakomybės, tėvystės tema, dostojevskiškai nagrinėjama pati kaltė.

Vis dėlto, tai neatsveria keisto sprendimo filmą dalinti į tris atskiras dalis, kas žiūrisi tikrai keistai. Ryšiai tarp dalių išlieka, tačiau filmo reputacija krinta, siužetas pasidaro toks keistokas…Filmas, kaip minėjau, yra ilgokas ir vietomis tikrai lėtas. Na, o dėl to jaučiamo kartėlio kartais net nesinori žiūrėti toliau, kad ir kaip baigtųsi – atrodo, jog toks scenarijus yra visai be ryšio, todėl…tiesiog norisi filmo nebežiūrėti. Taip, tai gražiai nufilmuotas, pilnas užburiančių vaizdų filmas, kurio…nesinori žiūrėti iki galo. Skamba keistai, ar ne? Jei netikit, žiūrėkit filmą.

2013 12 10

Režisūra: 5/10
Vaidyba: 7/10
Menas: 6/10
Muzika: 7/10
Kamera: 7/10
6,4

Aukšti kulniukai (1991)

Vaidina: V. Abril, M. Parede, M. Bose.

Rež. P. Almodovar.

Filme pasakojama apie tragišką šeimos istoriją, kurioje susipina nenormalūs dukters – motinos, vyro – žmonos – uošvienės santykiai. Pridėkime transvestitą – meilužį – policininką, daug įvairių ryškių spalvų, gražią muziką…na va, prieš mus tipiškas Almodovaro filmas.

Pagrindinė veikėja – TV žinių vedėja Rebeka Giner – labai problemiška moteris. Nepaisant sunkaus darbo, atsibodusio vyro ir turimo meilužio transvestito Letalio, labiausiai Rebeka traumuoja…jos motina. Mamytė, Bekė del Paramo, ne iš kelmo spirta. Ji visur žinoma dainininkė, aktorė, tačiau gyvena toli nuo dukters. Rebeka visą gyvenimą jaučia motinai keistus jausmus: tai ir ilgesys, ir pavydas, ir keršto troškimas (Rebekos vyras Manuelis – buvęs Bekės meilužis). Iš esmės, visą savo trumpą gyvenimą Rebeka stengiasi pavyti motiną, tapti tokia kaip ji, tačiau nepavyksta – kažkoks Edipo (ar dar kitas) sindromas. Pridėkime tai, kad savo tikrą tėvą vaikystėje Rebeka…netyčia nužudė, tyčia sumaišydama tėvo vaistus su raminančiais (dėl ko įvyko avariją).

Intriga didėja, kai mamytė grįžta į Ispaniją. Mes nežinome, kad ji nepagydomai serga. Tik matome, kaip intensyvėja veiksmas, užverda aistros, kol galų gale Rebekos vyras Manuelis nužudomas. Įtariama pati Rebeka, jos motina. Filmo kulminacija – Rebeka, pranešinėdama žinias per TV, pasakodama apie garsios aktorės Bekės nužudymą, prisipažįsta pati…(sena Pedro mintis, kurią jis labai norėjo įgyvendinti).

Filmas tuo nesibaigia, bet nemačiusiems užtikrinu, jog “Aukšti kulniukai“ yra gana tipiškas Almodovaro filmas, nes: pasakojama apie nelaimingas, kenčiančias moteris; veikėjai – transvestitai, aktoriai, menininkai; spalvos – raudona, geltona, oranžinė, daug kičo; muzika – išskirtinė, įsimintina.

Ar filmas patiko? Be vienos įsimintinos sekso scenos, be transvestito muzikinio šou (ir neblogos muzikos) nieko ypatingo ir nepamačiau. Iš tikrųjų, filmą žiūrėjau nežinodamas, jog tai PA filmas – todėl pažiūrėjęs visą, pagalvojau: WTF?! Ieškantiems tikrojo Almodovaro, siūlau žiūrėti bet ką kitą, tik ne šį. Na, o tikri PA gerbėjai “Aukštus kulniukus“ tikriausiai jau ir matė…

2013 12 09

Režisūra: 5/10
Vaidyba: 7/10
Menas: 5/10
Muzika: 9/10
Kamera: 7/10
6,6

Valentinas vienas (2013)

Vaidina: L. Pobedonoscevas, V. Šapranauskas, A. Grudytė, M. Jankavičius, G. Ryškuvienė, D. Gumauskas, V. Būtytė, G. Savickas, J. Zinkevičiūtė

Rež.:E. Kabaraitė, D. Ulvydas, R. Marcinkus, S. Aškelavičius (oho, kiek daug…juk nepersidirbo?)

“Sava, nes bobutės paskola“ skamba taip pat nesąmoningai, kaip “turime mylėti lietuvišką kiną“. Pasakyčiau priešingai – žiūrėdamas lietuvišką filmą, pats būdamas litovcu, turi  teisę dar smarkiau peikti ar girti aktorius, režisierių, nes…nes visą tai, ką matome per TV, ar Pc, ar FC (Forum cinemas), yra dalelė mūsų, ir jei ji būna ne tokia, kažkokia iškreipta, neatitinkanti tikrovės, tada nafik.

Štai tokios mintys kyla pažiūrėjus seną (o man – naują, nes per Valentinkę specialiai nenorėjau eiti ten, kur visi eina – į FC) filmą “Valentinas vienas“. Faktas tai, jog jis sukurtas ir išleistas prieš meilės dieną; faktas tai, jog jame vaidino a.a. Vytautas; dar kitas faktas – filmą reklamavo per visus galus (jau iš to buvo galima įtarti, apie ką filmas yra…). Kitas faktas – mano nuomone, tai dar vienas filmas, iš serijos “Nedaug trūko, kad būtų visai nieko, bet išėjo kaip visada“, arba kitaip: “Nu nemoka lietuviai vaidinti natūraliai“. Žinote, su tuo sutinku, filmas nepateisino mano lūkesčių, bet jame yra ir teigiamų dalykų, kuriais galima pasidžiaugti.

Pats filmas – apie Šv. Valentino dieną kelis vilniečius kamuojamas bėdas. Štai matome ginekologą Valentiną (V. Šapranauskas), kuris tokia meilės pilną dieną iš tikrųjų lieka vienas (nenusiminkit, pačiam gale įvyksta šiokia tokia šio reikalo kulminacija). Kita gi pora, Virgis ir Rasa (G. Savickas ir G. Ryškuvienė, mano galva, pati geriausia linija šiame filmiukštyje), išgyvena krizę savo santykiuose, todėl tokią svarbią dieną vienas šneka apie mašinos granatą, kita išvis tyli. Ne kas, kaip paaiškėja, lovoje besimylint, vienas galvoja apie bendradarbę, kita – apie dainininką Mantą. Šisgi  irgi nusifilmavęs, kaipsyk, su aktore (? neaišku, iš vaidybos to negali pasakyti. Bet kaip mergina, labai graži) A. Grūdyte, vaidina porelę, bandančią pasimylėti (tiesą sakant, nesupratau nei konteksto, nei ką jie ten vaidino, nes, sory, ši linija viena silpnesnių filme. O Mantui išvis verta grįžti prie muzikos, ir į sceną, o ne į kiną). Dar yra keletas porelių, kurias jau tingiu aprašinėti, nes taip nyku nyku darosi…Jokio kinematografiškumo, jokio veiksmo (išskyrus, kad mylisi ar vaidina, jog taip daro. Ha ha, pasakytų koks komentarų trolis), jokios padorios vaidybos.

Apie ką galima pasidžiaugti? Ogi muzika, kamera filme išties liuks. Tinkamai įkomponuota “M-1“ laidų vedėjų pora. Gana neblogai žiūrisi Savicko – Ryškuvienės pora, dialogai irgi. Na, V. Šapranausko gerbėjai šį filmą įsirašys vien dėl Vytauto, tačiau jo stažas (na, čia apie vaidyba aš, ne apie moterų kabinimą ar alkoholystę…) matosi, išsiskiria iš kitų vaidybos. Vis gi scenarijus toks, kad nieko gero tai filmui neduoda (o reklaminiams plakatams, kiek pamenu, populiarumo davė). Filme daug gražių moterų, taip kad pavarvinau seilę žiūrėdamas į jų tam tikras matomas anatomines sritis. Gal moteriškajai auditorijai patiko ir Manto dročinimosi scena (bet kokiu atveju, didelio pliuso už tai filmui irgi neverta skirti).

Išvados tokios – tai filmas apie antrą galą, puikiai tinkantis: pasižiūrėti per Valentino dieną; esant išgėrus ar su draugų kompanija; esant dideliam Šapro gerbėjui; norint patikrinti, ar LT filmų pasaulyje iš tikrųjų nieko naujo ir gero; norint pasigrožėti dailiu, bet ne per dideliu A. G. užpakaliuku; jei rodo už dyką per TV3; norint įsitikinti, kad lietuviška muzika tokiems filmams tikrai tinka. Daugiau – nieko.

2013 12 06

Režisūra: 6/10
Vaidyba: 6/10
Menas: 3/10
Muzika: 8/10
Kamera: 8/10
6,2