“Meistras ir Margarita“ – pati geriausia mano skaityta knyga. Bent jau kol kas. Ją “prarijau“ gal jau kokius tris kartus, ir dar norėčiau. Tai tikras šedevras, manau, beveik visi šį romaną įveikę tą patvirtintų. Tai romanas, kurį perskaitęs dar ir dar kartą, banaliai tariant, gali rasti vis kažko naujo…Tai šedevras, prieš kurį nublanksta visi rusų (o gal ir ne tik) 50 metų prieš ir 50 metų po parašyti kūriniai. Tai deimantas, gulėjęs tarp šiukšlių trisdešimt metų, kol vėl sublizgėjo šviesoje – ir visas pasaulis tai pamatė.
“Meistras ir Margarita“ – tai visas M. Bulgakovo gyvenimas, visos gyvenimo kančios, visas patirtas liūdesys, sutalpintas tuose keliuose šimtų puslapių. Tai MB gyvenimo altorius. Kartu tai “nedegantis rankraštis“ (nes “Rankraščiai nedega“, pasak vieno romano herojaus), nors ir paties autoriaus įmestas į ugnį, bet vėl perrašytas, surinktas, suklijuotas ir taip išlikęs. Tai ironija, groteskas, sarkazmas, komedija, tragedija…tai viskas viename – tik bandant taip savo gyvenimą, patirtas kančias (o kartais ir džiaugsmo akimirkas) įamžinti, paversti juodu ant balto, tik taip MB pavyko išlikti sunkiu metu. O viskas taip išgyvena, pajausta – juk skaitydamas “Meistrą ir Margaritą“, skaitai vos ne apie MB gyvenimą: ir apie tuometinę politinę – ideologinę santvarką, ir apie neteisybės pilną rašytojo likimą, ir apie to meto maskviečių moralę, ir apie požiūrį į kūrybą. Tačiau teigti, jog tai romanas, persmelktas vien kančios ir liūdesio, negalima – anaiptol, kalbama apie viltį, atpildą, gėrio ir blogio balansą…
Tiesą sakant, “Meistras ir Margarita“ sudarytas iš trijų dalių, t.y., pasakojime kalbama apie tris susipynusius siužetus. Vienas jų – Šėtono ar Velnio, o gal Juodojo mago, kitaip Volando (o tai, pasirodo, yra rusiškai adaptuota diavol anagrama), pasirodymas tarpukario Maskvoje. Šėtoną lydi keletas keistų palydovų, kurie padeda nelabajam, o kartu įsivelia į įvairius nuotykius su ateistais, savanaudžiais bei šiaip amoraliais maskviečiais.
Pagrindinė romano ašis, kaip sako ir pavadinimas, yra romaną rašančio Meistro (kaip tai panašu į kelioliką metų “Meistrą ir Margaritą“ rašiusį MB) ir Margaritos meilės istorija.
Tai nėra laimingas meilės romanas, greičiau meilės drama, kažkiek panaši į MB gyvenimą: Meistras, susipažinęs ir pamilęs Margaritą, galų gale parašo savo gyvenimo šedevrą – romaną apie Ješua (Jėzų) ir Poncijų Pilotą. Deja, ateistiniame rusų tarpukario literatų pasaulyje šis Meistro veikalas yra išpeikiamas, o tiek daug savo laiko ir talento rašymui skyręs Meistras tampa pajuokos objektu…po kurio laiko Meistras ir Margarita sutinka patį Šėtoną ir jo kompaniją….
Trečias romano siužetas – apie Poncijaus Pilotą, jo gyvenimą Šventame mieste, susitikimą su Jėzumi ir šio nukryžiavimą.
Visi minėti siužetai, trys nevisaisusijusios gijos “Meistre ir Margaritoje“ yra rūpestingai suvijamos, “sumixuojamos“ į tobulą šedevrą, kurį vadinti galima įvairiai: religinė satyra – groteskas, nors yra ir komedijos, tragedijos elementų. Kažkiek detektyvo, vaizduojamas ir realistinis Maskvos gyvenimas. Religinė fantastika ir meilės istorija? Taip. Kitaip tariant, argi geram kūriniui reikia tikslios klasifikacijos? Argi šedevrą galima tiksliai įspausti į rėmus? Argi Gėtės „Faustas“ (beje, kuris romane irgi yra cituojamas, o velnio – dievo kova dėl Meistro, dar kelios detalės turi analogų „Fauste“) gali būti įvardijamas tik taip, bet ne kitaip? Manau, ne. Ir jei teigiama, jog minėtą Gėtės šedevrą galima skaityti visą gyvenimą ir rasti kažką naujo, manau, šiuo aspektu „Meistru ir Margarita“ yra šių laikų „Faustas“.
Keli aukso gabalėliai:
Apie kūrybos nemirtingumą: “Rankraščiai nedega“.
Apie žmogaus lemtį: “ <> jeigu Dievo nėra, tai kyla klausimas, kas tada valdo žmogaus gyvenimą ir apskritai visus žemiškus reikalus? – Žmogus pats ir valdo. <> – Atleiskit, <>, tačiau norint valdyti, mažų mažiausiai reikia turėti tikslų planą kokiam nors bent kiek ilgėlesniam laikui“.
Apie meilę: “Meilė išdygo priešais mus, kaip skersgatvyje iš po žemės išdygsta žudikas, ir išsyk pervėrė mus abu!“.
Ironija: “Sveikinu jus sumelavus, pilieti“.
Apie nusižeminimą: “Niekada nieko neprašykite. Niekada ir nieko, ypač iš tų, kurie už jus stipresni. Patys pasiūlys ir patys viską duos“.
Ironija 2: “Reikia pripažinti, kad ir tarp inteligentų pasitaiko protingų kaip reta žmonių“.
2014 02 17:
Turinys: 10/10
Gylis: 8/10
Eiga: 9/10
Menas: 10/10
Ech…: 10/10
9,4
poligrafovicius 