Faktas: šio romano “pasaulyje pagal pinigus“ parduota jau virš 100 mln. knygų. Kiti faktai – tai dažnai vadinamas vienas iš geriausių J. Inving’o kūrinių. Kai kurios romano detalės, siužetų vingiai, kaip sako Wikipedija, yra artimi pačio rašytojo biografijai (toks jau tas J. Irving’as; tiesą sakant, perskaitęs visas jo knygas, tikriausiai apie jį žinosiu beveik viską. Štai kodėl rašytoją visi giria už natūralumą, už įtikinantį pasakojimą – juk jam panašiai ar taip pat jau yra nutikę!) Kad ir tai, jog gyvenime, kaip ir “Pasaulyje pagal Garpą“, Irving’as nepažinojo savo tėvo; jis irgi buvo kareivis, kaip ir Garpo tėvas. Panašu, kad gero romano receptas – perpasakoti, re’mix’uoti savo gyvenimą – tapo J. Irving’o vizitine kortele; o “Pasaulis pagal Garpą“ buvo gera pradžia…
Kita vertus, sutinku su kai kuriais skaitytojais dėl kritikos JI – būtent, lyginant “Garpą“ kad ir su “Sidro namų taisyklėmis“: knygos, panašios savo pasakojimo maniera, tuo bendru irvingiškumu, yra skirtingos, ir “Pasaulis pagal Garpą“ neturi tokios…dvasios? Prisipažinsiu, perskaitęs pirmąkart šį romaną, buvau sužavėtas, priblokštas, puoliau pirkti visas JI knygas ir jas skaityti. Tikrai, pirmąsyk gilinausi į senojo leidimo romaną, su mėlyna nuoga panele ant viršelio, kuri rankoje laiko į savo putę panašią kriauklę. Kai pagalvoji, kas jaunystėje žmogui yra svarbiausia – kai apie TAI galvoji kas penkias sekundes, o kelnėse vis kažkas nerimsta – tokiame kontekste “Pasaulis pagal Garpą“ yra top’as (žinoma, nereikia teigti, jog “Pasaulis pagal Garpą“ yra knyga paaugliams, anaiptol). O dar kur istorijos apie nukąstą pimpalą ar šlapią bebrą (taip žargonu paaugliai JAV vadindavo drėgnas vaginas), rrr!…
Skaitydamas antrąkart, tokio paaugliško katarsio nejaučiau (netik dėl kiek vyresnio amžiaus ir įgauto – hmm – proto). Priešingai, vietomis tas seksizmas, keista freaky erotika, transvestitai, lesbietės ir kita mišri kompanija pradėdavo erzinti. Smagu buvo mėgautis irvingišku pasakojimu, kuris sudaro knygos rėmus, tačiau kai knygos veikėjai pradeda priminti Almodovaro filmų personažus, atrodydavo, jog taip bandoma pritempti romaną prie kažko tokio – galbūt to laikmečio konteksto? Galbūt tai buvo bandymas būti naujovišku, rašyti apie pasaulio atstumtuosius ir keistuosius? Nežinau, vien jau džeimsininkių istorija (moterėlės JAV, savo noru nusipjovusios liežuvius – taip jos solidarizavosi su išprievartauta ir taip pat sužalota tokia paaugle E. Džeims, beje, viena iš romano personažų), penio nukandimas oralinio sekso automobilyje metu per avariją, akies išmušimas, šuns ausies nukandimas ir pan. – kaip visa tai nesveika, kai pagalvoji? Ir ką tai gali mums papasakoti apie romane minimus personažus, galų gale, ką tai sako apie patį JI? Va tai šį romaną daro keistu, o tokio “ech…“ perskaičius kaip ir nelieka, kad ir palyginus su “Sidro namų taisyklėmis“.
“Pasaulyje pagal Garpą“ pasakojamas pagrindinio personažo T.S. (technikos seržanto) Garpo gyvenimas – nuo pat gimimo iki mirties. Pradedama nuo priešistorės, nuo Garpo motinos, medicinos sesers Dženę Fylds (pagalvojus, vien apie ją neblogas romanas išeitų, tik kiek plonesnis nei apie Garpą). Dženė – įdomus, keistas personažas, o šie bruožai, kaip paaiškės vėliau, persiduos ir jos sūnui Garpui (įdomi “scena“ kino teatre: prie Dženės prisėdęs kareivis bando ją kabinti, paliesti, o ši užsimojusi su skalpeliu prarėžia jam ranką ir veidą. Kieta moterėlė, ta Dženį…). Nepanorusi turėti santykiu su vyrais, bet be proto norėjusi susilaukti vaiko, Dženė ryžtasi keistam procesui – pastoti nuo ligoninėje gydomo, kontūzyto, sužeisto kareivio Garpo. Jo inicialai – T.S. – parodantys jo pareigas armijoje, lieka Garpo vardu…Dženei pavyksta, prieš tai pasitreniravus su jo pimpalu, ji pastoja – tai ir būna sūnaus pradžia. Užbėgant į priekį (kas labai būdinga JI – papasakoti, kas vienam ar kitam personažui atsitiks vėliau), Dženė apie savo patirtį parašys vos ne feministinę knygą, kuri ją išgarsins, ji taps feministinio judėjimo įkvėpėja, visų nuskriaustų moterų globėja. Galų gale dėl savo įsitikinimų ji ir žus (Garpo mirtis irgi bus smurtinė, iš dalies susijusi su motina).
Kaip suprantame, Garpo pasaulis bus sunkus vien dėl įdomios motinos ar dėl to, jog jis gyvena be tėvo. Kadangi knyga apima visą jo trisdešimt kelerių metų gyvenimą, pasakojama tiek apie komplikuotą vaikystę (gyvenimas ligoninėje, motinai priskirtame bute; sunki vaikystė be tėvo; klasioko šuo nukanda dalį ausies), tiek apie paauglystę, pilną šlapių bebrų, panaudotų prezervatyvų ir kitų irvingiškų detalių. Galų gale, Garpas pradeda rašyti, o jo ne itin nusisekusius kūrinius…irgi galėsime perskaityti, nes jie patalpinti į romaną (kaip patogu, pagalvoji, bet tai kiek ir erzina – skaityti kažkokią nesąmonę knygoje. Keistas stilius).
Sužinosime tiek apie jo pomėgius – imtynės, knygų rašymas, bėgiojimas – tiek apie visus reikalus, net susijusius su seksualiniu gyvenimu (kartais taip smulkiai, kad net nekyla abejonių, jog pats autorius tikriausiai pasakoja apie savo patirtį). Kadangi tai romanas apie visą Garpo gyvenimą, aprašomos ir Garpo vedybos, jo vaikai, žmonos neištikimybė ir meilužiui nukąstas penio galas, oj kiek daug visko čia paaiškėja…Galų gale, romanas baigiamas Garpo mirtimi, vėliau – trumpu epilogu, kas vyko po jo mirties, sudėliojami akcentai, kaip būna baltomis raidėmis juodame, pačio filmo gale…
Tiesą sakant, romanas gana dinamiškas, daug dialogų, neveltui berods 1982 m. buvo sukurtas ir filmas, kuriame Garpą vaidino R. Williams, buvo ir nominacijų “Oskarui“, verta pažiūrėti.
O jei trumpai, ši knyga – tikra aukso kasykla, jei skaitytojas yra paauglys, jei jam kaskart pasistoja, pamačius gražia panelę, net mūsų bachūriukai, jei skaityti mokėtų, tokią knygą turėtų įveikti. Jei būsimam knygos skaitytojui 40 – 50, šis romanas neturėtų sužavėti, greičiau nustebins nešvankybėmis, paleistuvyste ir kitokiomis blogybėmis, kurių kapitalistinėje Amerikoje būta jau prieš tiek daug metų, o va pas mus nėra ir nebus…Jei rimčiau, “Pasaulį pagal Garpą“ turėtų būti perskaitęs kiekvienas, bent kiek mylintis knygas. Tai ir paties J. Irving’o meistrystės pradžia. Romanas įtraukiantis, dinamiškas, turi ir gylio. Tai romanas apie…mūsų pasaulį pagal Garpą – pagal jautrų, savotiško charakterio, sunkios vaikystės jaunuolį. Jei mūsų pasaulis priklausytų nuo Garpo, jis būtų toks, koks jam atrodė vaikystėje, imtynių treniruotėse, kur grindys ir sienos buvo išklotos storu apsauginiu sluoksniu. Tam, kad niekas nesusižeistų (paradoksas, šioje salėje Garpas ir miršta). Tai būtų saugus pasaulis, kuriame nebūtų smurto, kuriame vaikai nukritę nesusižeistų, nors galbūt kaip ir Garpui, karts nuo karto naktimis reiktų keltis ir žiūrėti, ar tavo vaikas kvėpuoja, ar jis gyvas (ir pats taip dariau). Kartu tai būtų pasaulis, kuriame galėtų būti daugiau moteriškumo, bet ne feminizmo: daugiau moteriškos tolerancijos, mažiau gyvuliško vyriško šovinizmo. Šiame pasaulyje tilptų ir prostitutės, ir transvestitai, tikriausiai gėjai bei kiti esantys už ribų. Ar gali toks pasaulis egzistuoti? Romano pabaiga sako, kad tikriausiai ne. Tačiau karts nuo karto bent jau pabandyti įsivaizduoti tokią vietą galima…
Keletas irvingizmu:
Apie ligonių grupavimą: “Dženė savaip grupavo <> kareivius: 1. Tuos, kurie apdegė, <> Dženė praminė Odiniai. 2. Tuos, kuriems buvo peršauti ar kitaip sužaloti vidaus organai, Dženė praminė Gyvybiniais Organais. 3. Tuos, kurių sužeidimai Dženei atrodė beveik mistiški, <> Dženė praminė Nesančiais. Pasitaikydavo, kad kuris nors iš Nesančiųjų kartu būdavo Odinis arba Gyvybinis Organas. Tokius visa ligoninė vadino vienu vardu: 4. Mirtininkas.
Freaky: “Kai jis baigė, delne ji pajuto šlapią ir šiltą čiurkšlę. Po antklode pakvipo absurdišku vasaros šiltnamio derlingumu, nesutramdomu vaisingumu. Galėjai pasėti bet ką – suvešėtų“.
Apie feminizmą: “Šiame nešvankiame pasaulyje, – rašė Dženė, – esi arba kieno nors žmona, arba kieno nors kekšė – arba netrukus tampi ta ir ta“.
2014 02 14:
Turinys: 8
Gylis: 6
Eiga: 9
Menas: 7
Ech…: 7
7,4
poligrafovicius 