J. Irving „Našlė vieneriems metams“ (1998)

 atsisiųsti

Jei kam įdomus šio romano turinys, nieks negali papasakoti geriau, nei Wiki:

“Kūrinys prasideda 1958 m., kai pagrindinei personažei Rūtai Kaul yra vos keturi metukai. Nors ji yra mylimas vaikas, jos tėvai nėra laimingi santuokoje. Jos du vyresni broliai mirė prieš ketverius metus nelaimingoje autoavarijoje (pridėčiau dar ir tai, kad vienas sūnus žuvo iškart; kitas dar kelias minutes buvo gyvas – motina pamatė šalia avarijos batą, o priėjusi arčiau, pastebėjo, jog ten visa koja…dievinu tokias smulkias detales, br!..). Rūtos tėvas Tedas rašo knygas vaikams ir vasarai jam prireikia pagalbininko. Jis pasamdo Edį Ohajerį, lankantį Filipo Ekseterio akademiją, tą pačią mokyklą, kaip ir lankė Rūtos du vyresnieji broliai.

Edis netyčia įtraukiamas į pagrindinį kūrinio siužetą. Tedas norėjo pastūmėti savo nelaimingą žmoną Merion link neištikimybės, kad pats galėtų laimėti bylą teisme prieš ją (o pats tėvas kas kelias savaites “dulkina“ vis kitą mamytę, jo viliojimo metodas irgi yra smulkiai papasakotas, nice). Tedas pasirenka Edį, jog šis suviliotų Merion, nes yra velniškai panašus į Merion du sūnus, kuriuos ji taip mylėjo. Edžio ir Merion romanas (apie 60 KARTŲ, jei kam įdomios smulkmenos) pasibaigia pastarosios pradingimu vasaros pabaigoje.

 Antra dalis vyksta 1990-iais metais, kai Rūtai jau trisdešimt šešeri. Ji Europoje, kovoja su savo gyvenimo meilės nesėkmėmis (atskiro apdovanojimo verta scena, kai Rūtą “patvarko“ iš nugaros pusės, kaip aiškina tas vyriškis, per tą pačią angą; paskui Rūta “patvarko“ tą vyriškį su teniso rakete, nes faktiškai ta sueitis buvo kaip ir išprievartavimas. Čia irgi, smulkmenų mylėtojams), pati būdama sėkminga rašytoja. Rūta atlieka tyrimą apie prostitutes Amsterdame, raudonųjų žibintų gatvėje, ir netikėtai tampa vienos prostitutės nužudymo liudininke. Ji aprašo žmogžudystę, dėl to vėliau suimamas įtariamasis.“

Trečia dalis. “Rūta dabar 41-erių metų, turi sūnų ir yra ant įsimylėjimo slenksčio. Ši dalis aprašo Rūtos našlystę (knygos pavadinimas “Našlė vieneriems metams“ ir kilo iš Rūtos našlystės). Detektyvas, sučiupęs žudiką prieš ketverius metus, dabar gali suprasti, kad davė parodymus (iki šiol nebuvo žinoma, kad Rūta davė kaltinimus). Mat detektyvas yra Rūtos Koul knygų fanas, o ši savo kūriniuose aprašė aukos kambarį lygiai tokiu pačiu kaip ir realybėje.

Rūta sužino, kad žudikas buvo sulaikytas, tad nebėra ko slapstytis. Susitikusi su detektyvu ir po kartu praleisto romantiško savaitgalio Paryžiuje (kita stotelė, kurioje Rūta pristatė savo knygą), pora įsimyli, ir detektyvas sutinka persikelti į Vermontą kur pora susituokia.“ Pridurčiau, jog ši dalis, nors ir yra visos istorijos finišas, nors skaitant jaučiamas toks Vau!, yra visiškai neįtikinanti. Bet apie tai kiek vėliau.

images

Kaip jau buvo galima suprasti, šis romanas ypatingas vien jau tuo, kad J. Irning’o pasakotojas yra moteris. Negaliu pasakyti, ar tai pirmas jo toks kūrinys, bet vis dėlto, verta sutikti, nėra paprasta istoriją pasakoti, į pasaulį žiūrint moteriškomis akimis. Gal skaitytojos moterys ras prie ko prikibti, tačiau bendras įspūdis yra visai nieko.Dėl to J. Irving’u (JI) galima žavėtis.

Kitas įdomus aspektas – romane pasakojimas beveik visas pagrindinės herojės gyvenimas; na, ne visai visas, bet tos trys romano dalys apima kelis svarbiausius moters gyvenimo tarpsnius. Pilna tėvų barnių vaikystė, Rūtos Koul kaip rašytojos viršūnė (kartu ir moters brandos amžius, pabandyčiau spėti) bei vėlyva meilė. Visos trys dalys bando papildyti viena kitą, pasakojant priešistorę, neblogai apjungiamos, o tai, pripažinkim, irgi yra JI meistrystės įrodymas, iš atskirų detalių kaip dėlionę sudėti visą Rūtos “paveikslą“.

Šis romanas – bene vienintelis, kuris tiek daug pasakoja apie kūrybą, būtent, apie rašytojo gyvenimą. Taip, viskas perteikiama pagrindinės veikėjos akimis, tačiau nesunku suprasti, kodėl viskas vaizduojama taip įtaigiai.

Na, o kas yra būdinga visiems JI romanams, šis pilnas neįtikėtinų gyvenimiškų istorijų, skaitant jos tikrai “veža“. Plius senas geras JI rašymo stilius, kai ką subtiliai akcentuojant, kai kur nutylint, o visur kiek galima pridedant įvairiausių detalių (manau, kaip visada, vyrauja detalus ir  atviras sekso scenų aprašymas, masturbavimosi ypatumai; vien ko verta romano dalis apie Amsterdamo prostitučių darbo ypatumus ir t.t.). Kitas į akis krentantis romano ypatingumas – JI mėgstami “kūriniai kūrinyje“, turiu omenyje, pvz, romano veikėjo Tedo Koulo sukurtų pasakų vaikams įterpimas į romaną. Kiek teko skaityti, “Garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“, sutinkamas romane, vėliau iš tikrųjų buvo atskirai išleistas pirmas JI kūrinys vaikams.  Kaip rašoma romano padėkoje, “Raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamas čiužinys“, vienas iš romano skyrių,  irgi 1994 metais buvo išspausdintas vokiškame laikraštyje.

Minėti romano pliusai kai kam gali pasirodyti kaip minusai. Iš tikrųjų, dėl minėtų pasakų ar apsakymo, kai kam tai gali atrodyti kaip pilstymas iš tuščio į kiaurą. Minėti intarpai esmės juk nepakeičia, norint prikibti, jie gali pasirodyti vos ne kaip svetimkūniai romane.  Lygiai taip pat gaila, kad ne kiekvienas iš mūsų (o gal greičiau, beveik nė vienas?) žino romane cituojamus Amerikos rašytojus, jų kūrinius, todėl kartais nagrinėjamos vieno ar kito kūrinio citatos, švelniai tariant, užknisa. Žvelgiant plačiau, jei išmesim visus tuos literatūrinius svarstymus, visas pasakas, apysakas ir kitus pezalus, knyga suplonės, ir smarkiai. Ar pasikeis romano esmė, ar mes mažiau suprasim, apie ką jis? Manau, tikrai ne. JI mėgsta rašyti plačios apimties veikalus, bet, deja, puslapių kartais daugėja, o esmė/prasmė ir kiti svarbūs aspektai nuo to nepasikeičia. Na, bet užtat knygos kainuoja daugiau, JI uždirba irgi daugiau, nėra taip blogai…

Būtų galima kritikuoti ir romano struktūrą: esančios trys dalys lyg ir jungiamos viena su kita, bet kodėl buvo sugalvota šitaip “suskaidyti“ Rūtos Koul gyvenimą, nevisai aišku…Vaikystė jungiama su subrendimu ir prasidedančiu balzakiško amžiaus tarpsniu. Gal buvo atsižvelgiama ir į kitų veikėjų, Rūtos motinos, Edžio amžių? Gal tik taip buvo įmanoma viską sumix’uoti? Tada nukenčia pabaiga – jei vaikystė aprašoma iki pat smulkmenų, vos ne iki dienos valgių meniu, tai romano kulminacija, būtent, Rūtos ir detektyvo Hario susitikimas ir viens kito įsimylėjimas, aprašoma tarsi iš pasakų, “ir ilgai ilgai gyveno“. Vien vertinant psicholgiškai ir logiškai, jei moteris 41 -erius metus nesugeba rasti to pačio pačiausio, o pabaigoje tik pucht! ir susituokia, kažkas čia ne taip…

Kažkas ne taip gali pasirodyti ir moterims skaitytojoms, manau, moteriškas pasaulis/pasaulėžiūra/pasaulėjauta turėtų būti nevisai tokie, čia aš tik įtariu. Visų rašytojų moterų kūriniai man kiek skiriasi nuo vyrų, ar bent jau taip spėju, todėl kai kurios vietos šiame romane, būtent, pasaulis Rūtos akimis, atrodo įtartinai. Na, bet zyzti per daug negaliu, todėl tyliu.

Kalbant trumpai, nepaisant romano minusų ar pliusų, JI sukūrė dar vieną storą šedevrą, kurį kai kurie kritikai laiko geriausiu po “Pasaulio pagal Garpą“ ar “Sidro namų taisyklių“. Aš su tuo visiškai nesutinku, tačiau čia skonio reikalas. Man šis romanas – tai dar vienas gyvenimiškų, įdomių istorijų rinkinys, “pagardintas“ irvingišku seks-prieskoniu, suteikiančiu pikantiškumo ir…keliančiu knygos pardavimus. Taip, tai romanas apie moters pasaulį, apie meilės jausmo anatomiją, galų gale, perfrazuojant vieną veikėją Edį, “apie sugebėjimą matyti moterį VISĄ, aprėpiant visus jos amžiaus tarpsnius“. Tai romanas ir apie tėvų – vaikų santykius, galų gale, yra ir detektyvo, tragikomedijos intarpų. Trumpai tariant, JI gerbėjai skaitydami turėtų patirti dar vieną katarsį, na, o dėl kitų? Nežinau.

Kelios įstrigusios citatos:

Apie gyvenimą: “Anksčiau ar vėliau tampame panašūs į savo priešus“. Kiek žinau, tai ne JI sugalvota frazė, bet taikli.

Apie “meilę“ iš pirmo žvilgsnio: “- Ar girdi tą garsą? – Kokį? – Tai mano kelnaitės slysta žemyn“. Čia kai pamatomas simpatiškas vyriškis.

2014 07 11:

Turinys: 7

Gylis: 6

Eiga: 6

Menas: 7

Ech…: 6

6,2

P.s.: Yra sukurtas filmas pagal šį romaną, “Durys grindyse“, arba “The Door in the Floor“ (2004 m.).  Sako, knyga geresnė, bet maža ką?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s