Agirė, Dievo rūstybė (1972)

Vaidina: K. Kinski, H. Rojo, R. Guerra.

Rež.: W. Herzog.

Filmas pasakoja apie senus senus laikus – kai europiečiai, atradę Ameriką, norėjo užkariauti kuo daugiau jos teritorijos. Žinoma, vienas iš motyvų tokiems karams ar ekspedicijoms buvo materialinis gėris – auksas, brangenybės…Arba visą tai viename – surasti Eldorado šalį.

Filme pasakojama apie Peru, 1560 metus. Užkariautojai ispanai ieško minėto legendinio Eldorado. Maža grupelė kareivių, vadovaujama pono Ursua, pasiunčiama į priekį išžvalgyti vietovės. Netekęs daug žmonių per pavojingą kelionę pasroviui upe, Ursua nusprendžia nerizikuoti grįžti į pagrindinę stovyklą. Tačiau karininkas be posto Lope de Agira (K. Kinski), kuris save vadina Dievo Kerštu ir Didžiuoju Išdaviku, kursto vyrus sukilti. Jis paskelbia, kad Ispanijos karalius nuverstas, ir paskiria Eldorado imperatorių – bukaprotį Guzmaną. Jie nuteisia Ursua mirti kaip išdaviką, o paskui naujasis imperatorius suteikia jam malonę ir atleidžia. Apsėstas minties, kad jis taps naujuoju Kortezu, Agira su nedideliu ginkluotų vyrų būreliu vėl leidžiasi pasroviui, ieškodamas Eldorado…

Šis jo perversmas ir naivi svajonė baigiasi labai greitai baigiasi tragiškai. Menkai tą kraštą pažįstantiems europiečiams nelemta rasti svajonių miesto, juos sustabdo ligos, vietiniai čiabuviai…Paskutinis miršta Agira, liūdnai žiūrėdamas į negailestingą Amazonės upę savo manijos pilnomis akimis.

Asmeniškai, filmas nepasirodė blogas. Banalus, kvailas – tikrai ne. Tiesa, šiais pilnais efektų, gražiausių vaizdų iš džiunglių ar kitų egzotiškų vietų laikais filmas yra kiek nuobodokas, ištęstas. Tai, ką jis tikrai turi, yra aktorius Kinski, vaidinantis Agirą. Tik peržiūrėjęs filmą paguglinau, kas tai per aktorius ir kuo jis toks įdomus – medžiagos nėra tiek jau ir daug:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-05-28-grandu-susitikimas-arba-wernerio-herzogo-ir-popol-vuh-kurybine-draugyste/101690/print

http://www.lrytas.lt/pramogos/uzsienio-zvaigzdes/aktores-p-kinski-vaikyste-uznuodyta-tevo-geiduliu.htm?p=3

http://www.7md.lt/kinas/2014-06-06/Krastutinumu-duetas

http://www.kulturpolis.lt/old/main.php/id/347/lang/1/nID/6825/page/8.

Tai, ką radau, nustebino, todėl teks ieškoti ir domėtis kitais šio aktoriaus filmais – arba režisieriaus Herzog’o, nes jie beveik visada dirbo kartu. Neteko skaityti apie kitą tokį duetą: talentingą režisierių Herzog’ą ir aktorių maniaką (beje, jis teigia turėjęs apie tūkstantį mergų, o aukščiau nurodytame straipsnyje rašoma, kad mėgo patvirkinti net savo dukrą, net žinant motinai…fuj). Neteko girdėti, kad režisierius su šautuvu turėtų neleisti aktoriui palikti filmavimo aikštės. Neteko girdėti ir apie kitą aktorių, kuris sau leistų išspardyti/sudaužyti/sulaužyti visus baldus, daiktus ir pan. aplinkui, kai “užsiunta“.

Daug ką apie šio filmo kontekstą perskaičiau tik peržiūrėjęs “Agirė, Dievo rūstybė“, todėl…galiu vertinti filmą objektyviai. Na, žiūrint šiais laikais, nėra ten kažko stebuklingo. Kaip minėjau, vienintelio Kinskio fizionomija, vaidyba, siužetas yra sudominantis. Visą kita – pakenčiamas filmas apie senus laikus. Apibendrinant: žiūrėti, negalima nežiūrėti.

2014 07 15:

Režisūra: 6/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 6/10
Muzika: 9/10
Kamera: 8/10
7,5

 

Vilius Karalius (1988)

Vaidina: K. Žilinskas, R. Krilavičiūtė, D. Juronytė, D. Mertinas ir kelios dešimtys kitų aktorių.

Rež.: V. Bačiulis.

Šis filmas pagal savo apimtį primeną visą serialą, todėl norint viską papasakoti savo žodžiais, na…tikrai užtrukčiau.

Štai puikus, išsamus filmo aprašymas, tikrai darbštaus žiūrovo: http://www.lfc.lt/lt/Page=AMovieList&ID=428&GenreID=454&Y=1981&C=

Na, o kalbant trumpai, šio filmo – serialo teko matyti tik dvi pirmas dalis, trečios nepavyko gauti. Bet dėl to labai ir neliūdėjau…tiesiog “Vilius Karalius“ yra pats nuobodžiausias filmas LT istorijoje. Jau geriau žiūrėti kokį superperformansą, kokį ŠMC filmuką – jie bent jau netrunka tiek ilgai. Gi “Viliaus Karaliaus“ trimis dalimis siekta papasakoti kone kiekvieną veikėjų dieną, ir tai užtrunka. Ir tai visai nepatinka, ir verčia žiovauti – o ką daugiau daryti, kai kiekviena dalis po kelias valandas? Dar trumpiau – tai toks pat “užknisantis“ filmas, kaip visi tie Simonaitytės ir Žemaitės raštai sudėjus kartu, kuriais mus kankindavo mokykloje.

Taip, tai filmas apie moters dalią; kartu kalbama apie žmogaus moralę, santykį su pinigais; apie gyvenimo pakylimus ir nuosmukius. Pasakojama ir apie vokiečių – lietuvių priešpriešą Mažojoje Lietuvoje, lietuviško nacionalizmo užuomazgas…Bet kam tai rūpi, kai  penkias minutes rodomas nabašnikas, prie kurio klupi vaikas. Gal tai irgi savotiškas performansas, bet kai panašus freaky reikalai tęsiasi penkias valandas? Ačiū, ne. Labiausiai patiko moterų – vyrų santykių trikampiai bei kitos geometrinės figūros, bet čia taip viskas paviršutiniška, kad neverta apie tai ir kalbėti. O labiausiai pramušė garso montažas: vienoj vietoj reikia klausytis vos ne iki “dugno“ atsukus garsą, kitur lyg ir girdi kažką, nieko gero…

2014 06 15:

Režisūra: 4/10
Vaidyba: 7/10
Menas: 2/10
Muzika: 7/10
Kamera: 5/10
5

Vienui vieni (2004)

Vaidina: S. Balandis, B. Bublytė, V. Bagdonas, R. Rudokas, D. Vidugirytė, R. Kazlas, A. Sakalauskas, L. Laucevičius, V. Rumšas, O. Ditkovskis.

Rež.: J. Vaitkus.

“Vienui vieni“ yra filmas apie rezistentines partizanų, kitaip, miško brolių, miškinių., kovas su sovietais, šiems užėmus Lietuva. Konkrečiau, nors pavadinime tai neatsispindi, filme pasakojama apie legendinį partizaną Juozą Lukšą – Daumantą, kuris su tūkstančiais bendraminčių bandė priešintis rusams.

Kalbant ir vertinant filmą, reiktų šiek tiek pasidomėti kontekstu. O jis toks: režisierius J. Vaitkus yra teatro režisierius, “Vienui vieni“ yra vienas iš nedaugelio jo režisuotų filmą. Besigilinant, filmo kūrimas truko lyg ir penkis metus, dėl įvairiausių nesklandumų ar finansinio nepritekliaus (kai pažiūrėjau “Gyvenimo medį“, kurtą dar ilgiau, supratau, kad ilgas kino “gimdymas“ – ne į naudą). Jei pakalbintumėm šio filmo šalininkus, filmo kūrimui buvo priešinamasi, trūko lėšų ir pan. (jei neklystu, ar tik ne Paksius, tas rusų draugelis, buvo “ant valdžios“?). Kiti aspektai – kad visi kritikai filmą supeikė ir rašė mažus balus; na, tai juk taip  lietuvišką…

Filme pasakojama, kaip keturi Lukšų broliai nusprendžia ginti Lietuvą, paprastai tariant, išeina į mišką. Juozas Lukša – Daumantas tampa visų partizanų lyderių. Jam pavyksta pasprukti į Vakarus, ten jis bando domėtis apie pagalbą Lietuvai partizaninio karo metu, kurią lyg ir žadėjo Amerika…Pagalbos nėra, todėl mūsų broliai miškiniai lieka vienui vieni. Filme yra ir meilės istorija, kai Daumantas užsienyje įsimyli lietuvaitę medicinos sesutę Nijolę. “Vienui vieni“ nėra komedija, filmas baigiasi liūdnai, nes pagrindinis herojus žūsta.

Jei trumpai apie pliusus ir minusus, man filmas patiko daug kuo. Nekalbu apie klasišką operatoriaus Mikutėno darbą; muzika irgi liuks. Patiko S. Balandžio vaidyba (reabilitacija po visokio “muilo operų“), atskiri filmo epizodai irgi kaip saldainiukai (pvz., scena, kai L. Laucevičiaus įkūnytas “blogietis“ rusas trenkia partizanų išdavikui J. Markuliui). Galų gale, aš nieko prieš dėl juodai – balto formato, žiūrėjosi tikrai neblogai. Aiškus filmo tikslas – papasakoti apie partizanų kasdienybę, apie jų lyderį Daumantą. Filmas įtraukiantis, kai kur tikrai yra sukuriamas stiprus emocinis užtaisas; tai tarsi duoklė tiems keliasdešimt tūkstančių Lietuvos miškuose žuvusių vaikinų. Kai pagalvoji, kokio socialinio, kultūrinio sluoksnio tautiečiai liko gyventi Lietuvoje po visų persekiojimų ir trėmimų, ir iš ko esame kilę mes patys? Tik iš parsidavėlių, bailių ir kitokių pakalikų…brrr!

Kita vertus, pritariu kritikams, kad sunku suprasti šio filmo žanrą – lyg ir dokumentinis, bet nukrypstama nuo faktų; lyg ir meninis, tačiau remiamasi J. Lukšos – Daumanto atsiminimais ir dienoraščiu. Tas žanrų “miksas“ gal dar lyg ir nebūtų vertas filmo sumalti į miltus, tačiau labai keistai sumontuoti epizodai ir linijos, jaučiasi toks “trūkčiojimas“. Pagrindinis herojus tikrai yra herojus, kaip supermenas, o tai jau vėl lyg “neša“ link meninio – nuotykių filmo…Taigi, daug kas šiame filme “trūkčioja“ – pradedant žanro pasirinkimu, aktorių charakteriais ir jų atskleidimu, baigiant rekvizitu (visi lietuviai partizanai miške vaikšto su švarutėlėmis uniformomis ir pan.). Atsižvelgiant į aukščiau minėtus faktus apie ilgą filmo brendimą, galima suprasti ir siužeto keistus manevrus. Visgi tai ne pasiteisinimas; kartais pagalvoji, kad filmą dar apkarpius, kai ką perfilmavus, parodžius verkiantį ar sužeistą (ar bent kažkiek pažeidžiamą, o ne superį) Daumantą, išmetus meilės liniją, arba kaip tik, ją dar labiau integravus…trumpai tariant, šis filmas yra labai arti šedevro, verto tarptautinio dėmesio, bet taip gaila, kad to nepavyko pasiekti. Gal ir teisybę sako kritikai – dar reiks palaukti filmo apie partizaną Daumantą. O kol kas galima skaityti jo dienoraščius (yra išleista knyga, kuri tiesiog taip ir vadinasi: “Partizanai“), laukti kito filmo apie pokario rezistenciją (o kodėl nesukūrus ko nors panašaus į filmą apie Če Gevarą?) ir…karts nuo karto vėl peržiūrėti “Vienui vieni“, kaip meninį draminį filmą, besimėgaujant gerais vaizdais, Lietuvos kino žvaigždžių vaidyba, įtaigia muzika.

 

2014 07 02:

Režisūra: 6/10
Vaidyba: 7/10
Menas: 8/10
Muzika: 9/10
Kamera: 9/10
7.5