Vaidina: O. Mekas, V. Kaniušonis, R. Lavrynovičius, V. Jevsejevas, J. Vaitkus, S. Lindešis
Rež.: I. Jonynas.
Apie šį filmą, dar jo nemačius, teko tiek daug girdėti gero, kad ohoho! Atrodo, “Oskaras“ jam garantuotas, ir pakeliui visi kiti trofėjai…Kita vertus, panaši isterija buvo ir dėl “Redirected“, ir dėl kitų lietuviškų naujų filmų. Na, iki “Redirected“ “Lošėjui“ tikriausiai toli (gerąja prasme, spėju, nes prieš tai minimo filmo išvis nemačiau), o kad lietuviškas piaras vis dar išlieka geriausia ir pigi reklama, yra faktas.
“Lošėją“ mačiau jo pristatymo metu. Kalbėjo režisierius, kuris publikai kantriai ir protingai aiškino apie visas filmo subtilybes. Žodį tarė ir pagrindinis aktorius V. Kaniušonis, kuris buvo kiek kuklesnis. Ir jam tai tiko. Publika po filmo ir klausimų lavinos aikčiojo, plojo atsistojusi, kol mes su žmona ramiai sau išėjome namo. Kodėl? Todėl, kad lošėjas nėra pats geriausias, nors ir lietuviškas. Cha!
Deklaruojant, kad filmas apkeliavo visą pasaulį ir laimėjo daug apdovanojimų, meluojama. Sen Sebastiane buvo tik pristatytas, SFW? Laimėjo jis kelis prizus užsienyje, na, o lietuviškas gerves laimi ir “Moterys meluoja geriau“ tipo reikalai, taip kad…
Kaip jau visur reklamuota, filme pasakojama apie azartišką greitosios pagalbos darbuotoją Vincentą (V. Kaniušonis), kuris sugalvoja keistą ir makabrišką būdą papildomai užsidirbti – pradeda organizuoti lošimą už pinigus dėl…greitosios pagalbos į ligoninę atvežamų ligonių. Lošimo esmė paprasta: jei atveža kokį sunkų pacientą, visi gali “statyti“ už jį – išgyvens ar mirs. Žinoma, viskas paskaičiuota: jei liga sunki (politrauma, prikraujavimas į smegenis, trūkusi kraujagyslė galvoje, kalbant buitiškai), koeficientas mažas ir galimo laimėjimo sumą maža; jei liga lengvesnė, koeficientas didesnis, todėl laimėti gali daugiau. Easy job, kai pagalvoji? Galop į “statymus“ įtraukiami ne tik Vincento bendradarbiai, lošimas plinta kaip virusas, įtraukiami ir kiti žmonės, pradedant nuo suvirintojų, baigiant viešąja erdve, kai net sukuriamas specialus tinklapis “deadbook.lt“. Trumpai tariant, Vincentas, dar pats neseniai bėgęs nuo jam pinigus paskolinusio ir jį primušusio bandiūgos, pats tampa turtingu vadybininku, prižiūrinčių visą lošimo sistemą…
Va čia ir prasideda konfliktas, nes pagrindinis veikėjas susipažįsta ir sau smagiai jo paties darbe pasiduoda su žavia gydytoja Ieva (O. Mekas), kuri į tokias lažybas žiūri skeptiškai. Net ir tada, kai už skolą Ieva pati yra išmetama iš buto, o sergančiam jos vaikui reikia nemažos pinigų sumos, principinga gydytoja nenori nieko girdėti apie nešvariai, “statant“ už kažkieno mirti, uždirbtus pinigus…
Šis konfliktas – vienas iš nedaugelio, narpliojamų šiame filme. Kalbant plačiai, “Lošėjas“ man ir pasirodė kaip filmas apie konfliktus mūsuose: meilė ar pinigai, pinigai ar sąžinė, draugas ar penki tūkstančiai, nauji vaistai ar mirtis, – tai tik kelios “besisukančios“ temos iš filmo. Sutinku su reklama ir režisieriumi, “Lošėjas“ puikiai atspindi moralės problemas mūsų visuomenėje, besikeičiant santvarkai ir epochoms. Greitas noras praturtėti, godumas, ciniškas požiūris į supančią aplinką – argi ne tai mes matome kasdien? Ir kaip reikia tai išgyventi, ką pasirinkti, ko atsisakyti, kaip jaustis reiktų tokiame laikotarpyje? Kiek reikia būti “atšokusiam“, kad susižeidus tavo kolegai, tu galvotum apie jo šansus numirti ir būsimą “statymą“, o ne apie draugo pasveikimą?
Kaip teigia šio filmo scenaristas, o šiaip filosofas K. Sabolius, buvo stengtąsi filmą sukurti tokį, kad jame rodomi vaizdai rezonuotųsi su žiūrovo išgyvenimais, kad mes visi pajustumėme – va, ir man taip buvo.
Negali prieštarauti, kūrėjų pastangos tikrai vertos pagyrimų. Tokio įtaigaus, dinamiško, “tikro“ filmo, o dar made in Lithuania, seniai teko matyti. Ir filmas nėra banalus, tvajumat: gera vaidyba, vežanti muzika, braliukų operatorių ir kitų profų bendras darbas padarytas tinkamai. Siužetas įtraukiantis, filme puikia žaidžiama vaizdu, muzika, vadinasi, montažas irgi atliktas nepriekaištingai (neveltui montažas truko ilgiau nei filmavimas). O ką jau kalbėti apie pagrindinio veikėjo vaidybą…V. Kaniušonis, niekam nežinomas, no name’as (nenorėčiau, jog aktorius įsižeistų dėl to, tikrai nebuvau matęs ar įsiminęs kitų jo personažų. Čia ir slypėjo režisieriaus genialumas, parinkti niekam nežinomus aktorius), sukuria įtaigų, Robert De Niro tipo personažą, dėl kurio vaidybos nekilo nė sekundės dvejonių. Vyresnio amžiaus moteriškos gali Vytautą pradėti laikyti seksikona ir kabintis jo iškarpas iš “Žmonių“ žurnalo ant sienos, o visi kiti? Tiesiog mėgautis kiekvienu Vincento šypsniu ar žvilgsniu iš filmo, klausytis įtaigaus balso. Vytautas – naujasis Lietuvos De Niro ar Burt Reynolds, ne kitaip.
Mano nuomone, mažiau pagyru verta O. Mekas, nors jos kūnas ir gražus, veidas – svajingas, tačiau…Gal kad žinojau, jog jos balsas įgarsintas ir pergarsintas daug kartų, gal kad ji amerikietė, net nežinau. Lyg ir netrūksta įtaigos, lyg ir gražiai atrodo, tačiau kažkas nelimpa ir tiek. Tiesiog jaučiasi, jog vaidmuo pritaikytas specialiai jai, personažas mažai kalbantis, daugiau sužinai iš jos veido mimikos, ir visą tai kelia įtarimų…
Anyway, kitų aktorių vaidyba suveikė, dėl to nekyla abejonių. Dar dėl ko esu užtikrintas – ogi dėl to, ką girdėjau. Tokio gero garso takelio seniai teko klausytis, net ir ne LT filmuose. Neįsivaizduoju, kas tai yra lietuvaičiai The Bus, kas yra kanadiečiai The Suuns (ar kaip ten), bet muzika buvo užvedanti. Geriau pagalvojus, prisimenu “Trainspoting“ ar kitus kietus filmus, turėjusius tokią pat gerą muziką, todėl už muziką – 10 balų.
Taip pat verta liaupsinti ir patį vaizdzialį: nors kartais susisukdavo galva dėl operatoriaus suktukų, tačiau galutinis suvedimas yra awesome. Smagu, kad bendradarbiauta su broliais latviais (bene pirmąkart taip), kad jie net nežinodami dėl finansavimo, jau buvo pasiruošę padėti. Dar smagiau, kad geras filmavimas, o paskui kantrus ir tobulas montavimas suveikė.
Kalbant apie trūkumus, jų yra, net keista, kodėl? Juk tema – aktuali, pati idėja – lošimas dėl ligonių – yra originali ir geniali; aktoriai – daugmaž puikūs, o apie garsą/vaizdą/montavimą irgi nėra ką blogo pasakyti…Nežinau, kodėl, tačiau užkliuvo scenarijus, filmo pabaiga ir kelios smulkmenos, kurios įkyriai nervina iki šiol.
Scenarijus, gal todėl, jog jį rašė režisierius ir filosofas, nėra tobulas. Kliūna pagrindinio veikėjo amplua – jis iki galo nėra toks, kaip R. De Niro, šaltas, racionalus, žilstelėjęs, bet turintis parako džentelmenas, vos ne Bondas (ir gerai, jis neturi būti lygiai toks pat), tačiau ir ne mielas, toks “dokumentinis“, greitosios pagalbos darbuotojas. Vincentas yra per gražus, kad būtų blogietis, bet geriečiu irgi jo nepavadinsi. Turiu omenyje, jis nei Anton Chigurh (Javier Bardem) iš “Šioje šalyje nėra vietos senukams“, nei James Bond (Daniel Craig). Vincentas turi ir vienų, ir kitų bruožų, lyg kažkoks miksas, dėl ko iki galo nėra aišku, koks jis yra iš tikrųjų. Ir tai kliūna.
Smulki, bet erzinanti detalė – pati filmo idėjos esmė, tos lažybos. Visų pirmą, niekaip nesuprantu, kaip tai gali net teoriškai egzistuoti: jei atsiranda sužalotas pacientas, nėra aišku, nei kada už jį pradedama “statyti“, nei kaip pas visus žaidėjus atsiranda ligos istorija, nei kas ką ten kontroliuoja. Čia juk ne šunų bėgimas, kur paleidi ir jie bėga, čia lošimas iš mirties, tačiau visa virtuvė, be kelių nevisai įtikinusių, nors tikroviškų, tyrimų nuotraukų, nėra parodyta. Gal užtenka tos vienos darbuotojos – tarpininkės tarp reanimacijos ir kolegų greitojoje personažo, bet visvien neįsivaizduoju, kaip tokios lažybos gali funkcionuoti.
Filmo pabaiga, jos neatskleidžiant detaliau, nuvilianti. Kaip teigia režisierius, tai gal ir pagrindas pratęsimui, galbūt išlaikoma ta tokia harmonija, kai nei blogis laimėjo, nei gėris nugalėjo…kitaip tariant, niekas neaišku. Kaip supratau, lošimas – “statymas“ už mirtininkus – vyksta toliau, Ievos berniukas neaišku, ar išgyvens, o ir pati Ieva irgi visom prasmėm plūduriuoja – tiek gyvenime, tiek vandenyje. Kas nugalėjo, meilė ar pinigai? Meilė ne, nes tarp veikėjų būta tik aistros, pinigai irgi ne, nes Vincentui jų jau nebereikia. Filmas iškelia svarbią problemą, ją žiauriai gerai parodo, bet kas iš to? Kaip sakytų vienas veikėjas iš The Simpsons, “Ką man dabar daryti?“. Lieka neaišku, šviesus tai ar tamsus filmas, emocine žinute? O gal čia tik mums toks atrodo nelinksmas, jei kitose šalyse per kino seansus visi juokiasi? Bet kas gali būti šiame filme tokio juokingo, čia gi ne “Žiurkių lenktynės“? Toliau – tai art-house ar veiksmo trileris? Pagrindinis veikėjas tragiškas ar tragikomediškas? Ok, režisierius teigia nuėjęs trečiu keliu, tarp komercinio ir intelektualaus kino – bet gal “Lošėjas“ per niūrus ir chaotiškas komerciniam, bet neišbaigtas intelektualiam filmui?
Žinoma, visus minusus nubraukus teiginiu “bet juk tai lietuviškas filmas, ko norėti“ galima lengvai, tačiau mano manymu, iki šedevro, to deklaruojamo tikrumo jausmo, pritrūkta labai labai nedaug, gal dėl to taip pikta. Kaip dėl Lietuvos pralaimėjimo prancūzams, aha…Juk šiek tiek scenarijaus korekcijos, šiek tiek Vincento kitokio šyptelėjimo, plius aiškus finišas ir valio!, turim.
O dabar turim, ką turim – dinamiška, realų, gražų, gyvą, kietą filmą. Laukiam “Oskaro“?
2014 10 02:
Režisūra: 7/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 7/10
Muzika: 10/10
Kamera: 10/10
8,5
poligrafovicius 