Janneau V.S.O.P. Grand Armagnac

“Janneau V.S.O.P. Grand Armagnac“ – nors ir ne konjakas, bet armanjakas, reikalas rimtas. Nieko tokio, jei jis bus aptariamas konjako draugijoje.

Kadangi prieš tai apie armanjaką žinojau nedaug, teko pa’google’inti:

“Armanjakas – brendis, gaminamas pietvakarių Prancūcijoje, Armanjako regione, nuo ko ir kilęs gėrimo pavadinimas. Armanjakas gaminamas iš tų pačių veislių vynuogių kaip ir konjakas, taip pat brandinamas ąžuolo statinėse. Armanjakas distiliuojamas kolonos formos distiliavimo aparatu vieną kartą (tuo tarpu konjakas – puodo formos aparatu 2 kartus).

Armanjakas, kartu su konjaku ir chereso brendžiu (Ispanijoje), yra vienintelės 3 Europos reglamentuojamos brendžių gamybos zonos. Armanjako regione brendis gaminamas maždaug 200 metų ilgiau nei Konjako regione, armanjakas konkuruoja su konjaku dėl geriausios kokybės brendžio titulo; visgi armanjako yra pagaminama gerokai mažiau (6 buteliams armanjako tenka 100 butelių konjako).“

Kadangi tiek armanjakas, tiek “Janneau VSOP“ man naujovė, internete galima sužinoti ir daugiau:

“Janneau VSOP“ – tai rinktinių armanjako rūšių, brandintų ąžuolo statinėse ne mažiau kaip 7 metus, mišinys. Šis puikus auksinės spalvos armanjakas išsiskiria saldžiu aromatu, turinčiu slyvų ir vanilės užuominų. Ilgai išliekantis, harmoningas skonis byloja apie “Janneau“ skonio stiliaus originalumą ir elegantiškumą. Specialiai sukurtą „V.S.O.P.“ butelį, vadinamą „Basquaise“ [baskėze], papildo metalinė dėžutė, papuošta šiltomis auksinėmis “Janneau“ armanjako spalvomis.

“Janneau VSOP“ geriamas grynas, iš „tulpės“ arba „baliono“ formos taurių, pašildžius rankose. Taip pat gali būti geriamas kaip aperityvas, kokteilių komponentas arba kaip akomponementas prie deserto (kavos, šokolado).

Gamintojas: Janneau S.A., Prancūzija.
Armanjako darykla „Janneau“, įkurta Pierre Etienne Janneau 1851 m. Prancūzijoje, Condome, yra seniausia iš Didžiųjų Armanjako Daryklų Prancūzijoje. “Janneau“ yra viena iš keleto daryklų, kontroliuojančių visus gamybos etapus, apimant ir distiliavimą. Nuo 1993 m. ji priklauso Giovanetti šeimai iš Milano, Italijos. “Janneau“ yra armanjako eksporto lyderis visame pasaulyje. Ąžuolinėse statinėse “Janneau“ brandina didžiausias šiuo metu pasaulyje egzistuojančias atsargas, apie 12% viso armanjako.“

Ką aš jutau? Kvapas skanus, malonus, kiek saldus, vanilinis, galbūt šiek tiek vaisinis. Skonis – toks pat, nors lyginant su kitais ragautais konjakais, truputį mažiau charakteringas, lyg koks brungus konjaks būtų praskiestas spiritu. Poskonis – atitinkamas; išliekantis, nors ir ne per ilgiausiai, truputis vaisių, vanilės lieka ant liežuvio galo.

Kvapas: 8

Skonis: 8

Poskonis: 8 

Iš viso: 8

Black Velvet

Teko paragauti šio maišyto viskio per šventes, šalia kitų viskių. Nežinau, kiek lėmė išankstinis nusistatymas, tačiau šis gėrimas didesnio įspūdžio nepaliko.

Dabar bandau google’inti apie šį viskį bei jo distilerijas, irgi nieko gero. Taip, tai rafinuotas ir stiprus (oho, ką tai galėtų reikšti, gal kad neskiestas?!) kanadietiškas viskis iš Kvebeko. Taip, distiliuojant Black Velvet, naudojami rugiai, kuriuos palaipsniui išstūmė kukurūzai.

Čia gal ir yra tiesos, nes šis viskis priminė ruginukę. Kvapas gal dar nieko, jaučiasi kažkiek saldumo, tikrai nesmirdi. Skonis – visiškai neįmantrus, paprastas degtinės, kiek salstelėjusios, aromatas, ir tiek. Poskonis – kaip po vienos lietuviškos degtinės stopkės (“Karti, karti, degtinė karti!“).

Ai, tiesa, kiekvienais metais būna renkama Miss Black Velvet, toks kaip grožio konkursas, kurio metu išrenkama viena panelė, kuri atstovaus visus metus šiam viskiui. Ir dar Velvet buvo toks porno žurnalas, tai nesusiję faktai, bet…

2014 12 26:

Kvapas: 7

Skonis: 6

Poskonis: 7

 

Iš viso: 6,33

Four Roses Yellow Label

Pradėkim nuo kelių faktų apie šį gėrimą: burbonas Four Roses gavo sidabro medalį 2010 metais San Francisko stipriųjų gėrimų apdovanojimuose. Four Roses brandinamas apie penkis su pusę metų. Four Roses distileriją įkūrė Rufus Mathewson Rose, iš jo ir jo vaikų pavardės ir kilo šis pavadinimas.

Gi legendos sako ką kitą: net ant butelio kitos pusės parašyta, kad kažkada užsimanė varyklos savininkas nueiti į pasimatymą su viena mergele, o ši nesutiko iškart. Ir pasakė, kad jei ant riešo bernelis pamatys apyrankę su keturiomis rožėmis, tai bus ženklas “ji sako taip“. Nežinau, kaip ten viskas baigėsi, tačiau ant šio old-style’iško dizaino butelio tikrai matomos keturios rožės. Ar porinis gėlių skaičius yra laimingas, sunku pasakyti, tačiau savo laiku, būtent 1930-1940-1950 metais, šis burbonas buvo vienas perkamiausių JAV. Tikriausiai, ne veltui?

Taigi, pabandom! Prisipažinsiu, uostydamas ir ragaudamas šio aukso spalvos gėrio, vis įtariai žiūrėjau į butelį, ar sudėtyje nėra kokio odekolono ar kažkokios chemijos…Rimtai, pauosčius net nedvejodamas atskirčiau šį burboną iš kitų – labai jau išreikštas gėlių kvapas, jaučiasi vos ne rožės, plius medaus saldumas. Skonis – toks pat, jauti gėles burnoje, pasistengęs gal ir įsivaizduotum kriaušes ar medų…Man asmeniškai tai nepatiko, nes kai taip aiškiai jauti kažkokį nestandartinį skonį, pradedi įtarinėti, gal tikrai įvarvinta kokios rožių esencijos? Gal ne veltui ant etiketės matosi rožės? Laimei, šalia jautėsi saldumas, šiek tiek ąžuolo, taigi, gėlėtas Fairy ar Ariel skonis dingo…Poskonis švelnus, saldus, nieko labiau išraiškingesnio.

 

2014 12 26:

Kvapas: 9

Skonis: 8

Poskonis: 8

 

Iš viso: 8,33

Jack Daniel’s Old No. 7

 

 

Jack Daniel’s, Lietuvoje meiliai vadinamas tiesiog džekučiu, pasirodo, nėra tas tradicinis amerikietiškas burbonas, kuris turi būti gaminamas Kentukio valstijos apygardoje, iš mažiausiai 51 proc. kukurūzų. Norint pagaminti burboną, dar reikia viską brandinti 2 metus naujose ąžuolinėse statinėse (JAV dažniausiai iš amerikietiško ąžuolo), tuom burbono receptūra ir baigiasi, daugiau nieko daryti nereikia. Paguglinus paaiškėja, kad JD gamybos metu yra papildomai filtruojamas per kietojo saldžiojo klevo medienos anglis. Tai suteikia šiam gėrimui papildomą, įtariu, kiek salstelėjusį skonį, anglis išfiltruoja visokį brudą, o pagamintas skystis dėl papildomo gamybos etapo – filtravimo – jau nebegali būti vadinamas burbonu, tai – Tenesio viskis.

Viskis ar burbonas, gal ir ne taip svarbu, tai tik gamybos įdomybė. Kitas svarbus faktas – šio Lynchburg’e, Tenesio valstijoje varomo viskio iš visų amerikietiškų viskių yra parduodama daugiausiai. Nemanau, kad dėl agresyvios rinkodaros, tikriausiai dėl skonio ir senų tradicijų?

Įdomi “Old No. 7“ atsiradimo istorija – na, tai greičiau legenda, nes versijų yra visokių. Panašiai kaip su viskiu VAT 69, kažkada geležinkelio stotyje pasimetė JD statinė, užvardinta 7 numeriu. Kai ją atrado, ant jos buvo parašyta old. Pasirodė, jog minėtoje statinėje esantis viskis buvo daug skanesnis nei kiti, todėl visi pradėjo prašyti Old No. 7. Bla bla bla…

Ir ką gi mes čia turime? Pauosčius JD, tikrai jaučiasi saldumas, kažkiek vanilės, gal ir dūmelio aromatą būtų galima įtarti. Skonis man nepasirodė stulbinantis – gal nereikėjo prieš tai ragauti panašaus saldumo, bet charakteringesnio, škotiško blend’o? Jaučiau tą patį saldumą, medienos aromatą…saldus medis, taip sakant. Poskonis – išliekantis, toks malonus saldumas, kažkiek ąžuolo aromato. Vis dėlto, škotiško viskio saldumas man buvo arčiau širdies…

 

2014 11 22:

Kvapas: 9

Skonis: 8

Poskonis: 8

 

Iš viso: 8,33

Johnnie Walker Black Label

Prisipažinsiu, šio viskio ragavau tikėdamas kažko tokio.

Ir negaliu sakyti, kad nusivyliau – po ragauto Ballantines, kitų “biudžetinių mišrūnų“, gurkšnis šio skysto aukso (iš tikrųjų, minimas JW yra “Liquid Gold Award 2014“ laimėtojas, pagal Jim Murray’s “Whisky Bible“) buvo tai, ko labai reikėjo, susigrąžinant meilę viskiui. Turiu omenyje, ragaujant tik maišytus pigesnius viskius, o kartkartėmis padegustuojant kokio labiau išlaikyto brendžio ar konjako, imi dvejoti, kas skaniau – brendis vs. viskis. Tikiu, jog ilgiau išlaikytas konjakas taip pat turi savo žavesio, tačiau vis vien, aš už viskį.

Tiesą sakant, JW Black Label, nors ir yra 12 metų brandintas, tai taip pat yra maišytas, o ne salyklinis viskis. Sumiksuotas iš apie 40 skirtingų viskio rūšių, kurių kiekvienas yra brandinta ne mažiau 12 metų – skamba neblogai?

Gal dėl toko išankstinio nusistatymo, o gal tiesiog, jog ragauta buvo gamtoje, gryname ore, jokių priekaištų šiam skystam auksui neturiu. Aptariamo gėrimo kvapas pasirodė malonus, vos ne kaip kokių kvepalų – saldu, galima įtarti kažką iš citrusinių vaisių, gal kažko aštresnio? Skonis – subalansuotas, malonus, jaučiasi razinos, galbūt medus su kažkuo aštresniu; bandžiau pajausti kažko dūmingo, bet nepavyko. Poskonis – ilgai išliekantis, pilnas, norisi dar, taip sakant. Jaučiasi razinos, kažkoks saldumas, pabaigoj kiek karstelėjęs…mmm…

 

2014 11 22:

Kvapas: 9

Skonis: 9

Poskonis: 10

 

Iš viso: 9,33