St. King “Žalioji mylia“ (1996)

2                 1                   3

Tikriausiai daugeliui teko matyti tikrai kietą filmą “Žalioji mylia“ (ar “Žalia mylia“), su T. Hanks’u ir afroamerikiečiu (amžiną atilsį jam) M. C. Duncan’u. Geras filmas, teisingos 4 “Oskaro“ nominacijos jam, ir, deja, nė vieno laimėto. Na, užtat yra 15 kitų iškovotų trofėjų…Kalbant apie knygą, ji irgi buvo pretendentė į  Bramo Stokerio apdovanojimą, ir…laimėjo.

Knyga dar išskirtinė ir tuo, kad yra tarsi sudėta iš mažų knygelių. Pratarmėse išsamiai aprašoma, kaip St. King’ui leidėjai pasiūlo leisti naują veikalą dalimis, taip, kaip savo laiku darydavo Č. Dikensas. Kaip supratau, St. King’as “Žaliąją mylią“ leido žurnale (ar laikraštyje), todėl JAV visa istorija buvo padalinta ir taip pateikta skaitytojui. Tarkim, kas mėnesį po skyrelį. Gi ši knyga ir sudėta iš visų tų dalių, yra keletas įžangų, autoriaus ir vertėjų, pabaigoj irgi tariamas žodis, taip bandant viską sujungti…ir tai nepavyksta, nes kiekviena sekanti dalis kažkiek atkartoja buvusią prieš tai. Plius skaitant tikrai tarsi matai anksčiau matyto filmo vaizdus, ir įsivaizduoji T. Hanks’ą ar dičkį Duncan’ą. Aš noriu pasakyti, kad knyga tarsi sukurta scenarijui, ir tikrai kietam!

Gaila, kad tais 1999 – aisiais metais kaip niekad daug buvo užderėję gerų scenarijų ir filmų (laimėjo tą auksinį reikalą už geriausiai adaptuotą scenarijų tai “Sidro namų taisyklės“ pagal J. Irwing, o kitose kategorijose “Žalioji mylia“ varžėsi su tokiais šedevrais kaip “Amerikietiškos grožybės“, tuo  pačiu filmu “Sidro namų taisyklės“, o kur dar “Šeštasis pojūtis“, “Talentingasis misteris Riplis“, “Matrica“, “Kovos klubas“ ir daug kitų), asmeniškai manau, jei ši knyga į ekranus būtų buvusi perkelta metais anksčiau ar vėliau, tai būtų awesome. Tikrai nenustebčiau, jei vien per imdb.com reitingus 1999 – ieji metai (kurių “vaisiai“ buvo vertinami per 2000 – ųjų metų “Oskarų“ apdovanojimus) būtų paskelbti vieni iš produktyviausių…Ką aš noriu tuo visu pezėjimu pasakyti – ogi tai, kad filmas pagal šią knygą yra tobulas.

6

Aptariant viską smulkiau, didelė dalis knygos į ekranus perkelta yra gana tiksliai. Taip, “Žalioji mylia“ pasakoja apie ne tiek jau tolimus tarpukario JAV laikus, būtent 1932 – uosius metus, kai šalį kamavo Didžioji depresija. Veiksmas vyksta valstijos kalėjime Kould Mauntine. Čia kalinami ne tik įprasti kaliniai, bet ir mirtininkai. Jie čia atvyksta iš visos valstijos, kurį laiką dar pabūna, kol galų gale, pagal teisėjo nuosprendį, jiems čia pat yra įvykdoma mirties bausmė, kaip rašoma, atsisėda “Senajai Žiežirbai ant kelių“ (atsisėda į elektros kėdę). Romano pavadinimas – “Žalioji mylia“ – kilęs dėl plataus koridoriaus, vedančio link elektros kėdės, linoleumo spalvos. Ši apibūdinama kaip suvargusių laimų spalvos, todėl jei kituose kalėjimuose tai yra vadinama paskutiniąja mylia, Kould Mauntine – žaliąja.

Manau, nėra tokių, kurie nebūtų matę filmo pagal šią knygą, todėl tingiu pasakoti viską smulkiai. Jei trumpai, į mirtininkų kamerą vieną dieną patenka stambus juodaodis, Džonas Kofis, kurio “pavardė skamba taip pat kaip ir gėrimas, tik kitaip rašom“ (ang. coffee – kava, Coffey – kalinio pavardė). Nukrypstant į lankas, angliškas sutrumpinimas yra JC, toks pat kaip ir Jesus Chris, manau, visi supranta, ką tai reiškia…pasirodo, tai ne atsitiktinumas, S. Kingas specialiai taip sugalvojo, pagerbdamas tokį William Faulkner (Viljamas Folkneris), kurio veikale taip pat yra atitikmuo Jėzui (toks Džo Kalėda, angl. Joe Christmas).

Anyway, Džonas Kofis yra kaltinamas dėl dviejų mažamečių baltaodžių mergaičių išprievartavimo ir nužudymo. Romanas pasakoja apie kalėjimo prižiūrėtojo, tokio Polo Edžkoumo, užsimezgusią draugystę su nuteistuoju, ir, aišku, tragišką draugystės baigtį. Pasakojama ir apie Mylioje apsigyvenusią mistinę pelę, tokį poną Džinglą, kuris susidraugavo su mirtininku Delakrua. O kur dar kiti spalvingi personažai, kitas kalėjimo prižiūrėtojas puošeiva niekšas Persis, kalėjimo viršininkas Muras, kiti mirtininkai…Viskas pasakojama kaip Polo, dabar jau gyvenančio senjorų pensionate, prisiminimai. Yra ir fantastikos, tragedijos trupinėlių, bet manau, romano esmė yra kita, aptariama pratarmėje: “Aš spėliojau, kaip turėtų jaustis žmogus, eidamas tuos paskutinius keturiasdešimt jardų iki elektros kėdės ir žinodamas, kad ten mirs. Kaip turėtų jaustis žmogus, kuris privalo pririšti pasmerktąjį…arba įjungti srovę? Ką toks darbas atima iš žmogaus? Arba, dar klaikiau, ką jis duoda?“.

7 5

Kitaip tariant, perfrazuojant vieną asmenį, “Čia nereikia galvoti, čia reikia imti ir skaityti“.

 

Nepamirštama:

Apie patirtį: “Žmogžudžius visada atpažinsi, net jeigu jie gyvenimo pabaigoje tampa apsnūdusio mažo miestelio bibliotekininkėmis.“

Apie mirties bausmę: “Tai, kas glūdi pasmerktųjų viduje išsilaisvina, persiduoda kitam, o mums belieka sunaikinti lukštą, kuris ir taip yra negyvas“.

Apie žmogaus prigimtį: “Žinote, žmogžudžiai iš tiesų sujaudina, nes nematai jų blogiausioje šviesoje, kai jie tarsi demonai kalvėje kala savo siaubus“.

Apie vyrus: “Dažniausiai vyro burna pridaro daugiau bėdos nei jo pimpalas“.

Apie žmones užribyje: “Tai buvo gilus užkampis, kur vyrai sekmadienio rytais sugebėdavo pagauti gyvates, o vakarais geidulingam glėby suguldavo su savo dukromis. Aš pažinojau šias šeimas; dauguma iš jų retsykiais atsiųsdavo Žiežirbai (elektros kėdei) maisto“.

Stiprūs žodžiai: “-Nesu tavo motina,-<> Tačiau jei ja būčiau, pakelčiau savo sijoną ir apmyžčiau tave iš tų pačių įsčių, iš kurių pagimdžiau“.

Apie prisitaikymą: “Pasaulis sukasi, ir tiek. Gali tik laikytis ir suktis kartu su juo arba atsistoti ir priešintis – tada būsi nusviestas“.

Juokelis: “ – Tikras komediantas (Vartonas). Jis pasakė Rolfui Vetermarkui, kad valgė braškių uogienę iš jo žmonos apželtukės. – Ką pasakė Rolfas? – Kad jis nevedęs. Sakė, kad tikriausiai Vartonas turėjo omenyje savo motiną“.

Apie vieną nuteistąjį: “Ir po to jis kažką tyliai, tartum pro sapnus pasakė. <> – Jos vis dar čia. Jo (kuriam buvo įvykdyta egzekucija) kūno dalelės vis dar čia. Aš girdžiu, kaip jos klykia.“

Apie gyvenimą, kuris panašus į egzekucijos laukimą: “Visiems mums lemta mirti, žinau, jog čia nėra jokių išimčių, tačiau kartais, ak, Viešpatie, Žalioji mylia būna tokia ilga.“

2015 03 24:

Turinys: 10

Gylis: 8

Eiga: 8

Menas: 8

Ech…: 10

8,8

 

 

 

 

William Lawson’s

untitled

Teko ragauti šio “mišrūno“ prieš kelias dienas.

Pasidomėjus labiau, šis iš Glen Deveron, MacDuff distilerijų Highland’e kilęs viskis yra gavęs keletą prizų, ir jie visi pelnyti  2013 – 2014 metais. Puikus rinkodaros triukas, o gal tikrai dėl to, kad labai geras blend’as sumaišytas?

Kvapas malonus, užsiuodžia saldumas, salyklo dvelksmas – deja, ne toks intensyvus, kaip kai kurių konkurentų, tačiau tikrai priimtinas. Yra kiek ir aštrumo, gal dėl grūdinio spirito, gal dėl būtent tokio charakterio…Skonis panašus, jaučiasi ąžuolo karstelėjimas, salyklo gardus gurkšnis, bet…kažkas negerai su poskoniu – šis man pasirodė net šlykštokas. Rimtai, jaučiasi ir pradingstantis salyklas, ir jo saldumas, bet kartu kažkoks skiediklio poskonis, kas nupurto net – panašų teko jausti kažkada ragaujant Tullamore Dew. Gal tiesiog tokia partija?

 

2015 03 03:

Kvapas: 8

Skonis: 7

Poskonis: 5

 

Iš viso: 6,66

Atkirtis (2014)

untitled4

Vaidina: J. K. Simmons, M. Teller.

Rež.: D. Chazelle.

“Karštas“ filmas, neseniai laimėjęs tris “Oskaro“ apdovanojimus: už geriausią antraeilio aktoriaus vaidmenį apdovanotas J. K. Simmons’as (vaidina Fletcher’į), už geriausią montažą – T. Cross’as, taip pat už geriausius specialiuosius garso efektus. Stipru, kai pagalvoji.

Filmas tikrai nėra silpnas, kaip ir pagrindinis jo personažas – jaunas būgnininkas Andrew (nelabai kam žinomas aktorius M. Teller). Šio jaunuolio svajonė – būti pačiu geriausiu būgnininku. Andrew tikrai užsispyręs bičas, daug dirba, daug stengiasi, kol būna pastebėtas geriausio savo konservatorijos mokytojo Fletcher’io. Šis pakviečia jį į savo šutvę, savo suburtą grupę “Studiją“, kuri ruošiasi muzikiniam konkursui. Andrew naujasis mokytojas neveltui garsus savo mokymo metodais – o jie yra tikrai freaky…Mokytojas – tikras despotas, bejausmis perfekcionistas, tikrai galintis padėti “peržengti“ savo galimybių ribas, bet kokia kaina. Nesvarbu, ar tai būtų tavo garbė, orumas, sveikata – visi nori būti geriausiais Fletcher’io grupėje, o kartu, panašu, geriausiais visame mieste ir šalyje.

untitled5

Filme atsiskleidžia tarsi mini dvikova tarp užsispyrusio jaunuolio, norinčio būti geriausiu, Andrew, ir seno pirdžiaus psichopato, jo mokytojo, Fletcher’io. Ši dvikova pasižymi savo įtampa, intrigomis, nešvariais žaidimais, galop – krauju, pažeminimu, fizinėmis kančiomis. Tarsi atskleidžiama perfekcionizmo, iškrypėliško tobulumo siekimo anatomija…Ir visą tai vyksta esant geram būgnų skambesiui, kietam ritmui – tai filmą pakelia į kitą lygį. Muzika, kamera, įtampa – šis filmas tikrai džiazuojantis.

untitled6  untitled7

Kalbant apie antraeilius klausimus, nelabai supratau, už ką “Oskarą“ gavo Fletcher’į įkūnijęs J. K. Simmons’as? Gal tiesiog keista, kaip šis beveik visada vidutiniškai policijos agentus ar dar kažkokius noname‘us vaidinęs aktorius įkūnija kažką kitokio, kažką su aiškiu charakteriu. Pasisekė šiam aktoriui dėl gero scenarijaus ir režisieriaus, ar galų gale viso to dėka jis gavo šansą atskleisti visą savo turimą potencialą? Sunku pasakyti, reikia peržiūrėti šį ritmišką filmą. Jis savo esme labai panašus į “Juodąją gulbę“, tačiau man pasirodė ne toks įtikinantis. Geras garso takelis, tačiau vyrauja tik akademinis džiazas. Veiksmas pakankamai dinamiškas, tačiau pabaiga kiek nuvilianti. Trumpai tariant, peržiūri ir jau pats nusprendi, ar geras tas atkirtis “atkirtyje“.

Apie prasmę, Andrew: “Jau geriau mirti 34-rių perdozavus narkotikų ir vienam, bet apie tave žmonės šnekės prie pietų stalo, nei mirti 80-ties ir blaiviam“.

Apie galimybes: „Priverčiu žmones pasiekti daugiau nei iš jų tikimasi“.

2015 02 28:

Režisūra: 8/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 8/10
Muzika: 10/10
Kamera: 8/10
8,4

Šiukšlės (2014)

untitled

Prieš kelias dienas teko žiūrėti šį filmą. Išankstinės nuomonės buvo gana palankios, visi vertinimai – aukštesni arba aukščiausi.

Filme pasakojamas toks nuotykinis paaugliškas detektyvas. Veiksmas vyksta egzotiškoje aplinkoje – Rio de Ženeiro priemiestyje esančiame šiukšlyne. Čia dirba, o šalia ir gyvena, daug vargšų, kurie visą dieną kapstosi šiukšlyne, ieškodami…na, kas maisto, kas rūbų, o kas šiaip kažko gero.

Vienas vargšiukas, vardu Rafaelis, apie 14 – os metų paauglys, vieną dieną randą piniginę su pinigais ir keliais kitais keistais radiniais – paslaptingu raktu, kelių skaičių kodų ir pan. Viskas ir būtų tuo pasibaigę, bet sekančią dieną būtent tos pačios piniginės pradeda ieškoti policija. Rafaelis su savo draugeliu supranta, kad radinys gali būti susijęs su kažkuo daug svarbesniu…

untitled2

Trumpai tariant, žiūrovai yra įveliami į egzotišką detektyvą – berniukų ir policijos lenktynes Brazilijos lūšnynuose. Tai ne taip stipru, įtaigu ir “kieta“ kaip “Dievo mieste“, ne taip egzotiška, greita ir muzikalu kaip “Lūšnynų milijonieriuje“, bet…šis filmas yra tarsi atskiesta minėtų filmų kopija, toks prėskas mišinys. Keletas siužeto banalybių, pora nuspėjamų atoveiksmių, ir iš pradžių pretendavęs būti geru trileriu “Šiukšlės“ tampa vidutinio stiprumo drama. Pabaiga – nuvilianti, užtat pradžia gal ir visai nieko. Trumpai tariant, dėl bendro išprusimo galima ir žiūrėti, bet…

untitled3

2015 02 28:

Režisūra: 7/10
Vaidyba: 7/10
Menas: 6/10
Muzika: 7/10
Kamera: 8/10
7