S. Parulskis – vienas iš mano mėgstamiausių, bet iki galo taip ir nesuprastų rašytojų. Tai gerai, nes dar turiu šansą kažką “pagauti“; tai negerai, nes tas laukimas užknisa.
Puikus pavyzdys – ką tik perskaityta “Sraigė su beisbolo lazda“. Taip, tai ta pati knyga (o gal omni.lt tinklapyje kažkada spausdintų raštų rinkinys), 2007 metais pripažinta geriausia. Taip, tai ta pati knyga su idiotišku lėlės veidu viršelyje.
Apie ką mes čia? Ogi apie kratinį visokiausių istorijų, įžvalgų, situacijų, vos ne atsiminimų ar pasakų, sumaišytų su pigia degtine, pagardintų “Astra“ cigaretėmis. Gal kiek apvemta, gal kiek smirdi š…, bet…skaitosi, va kas keisčiausia. Aš kiek perdedu, bet “Sraigė su beisbolo lazda“ – tikrai ne D. Amičio “Širdis“. Va ką reiktų įtraukti į egzaminus ir chrestomatijas!
Ši knyga, trumpų istorijų rinkinys, turi keletą teigiamų aspektų: visų pirma, istorijos trumpos, greitai skaitosi, labai patogu. Visų antra, dažniausiai kiekvieno nutikimo pabaigoje išties yra gėrio (ir tarp š… auksas blizga): taip aš vadinu kokią parulskišką išvadą, mintį, pastebėjimą, nušvitimą. Kartais pati istorija yra įdomi, netikėta, verčianti susimąstyti. Bet ne visada…
Kitą vertus, išvietės nagrinėjimas taikomosios filosofijos aspektu nėra labai vežantis. Taip, tai postmodernu, taip, tai kieta, tačiau yra skaitytojų, kuriems toks mazochizmas gali nepatikti. Aišku, autorius vienoje istorijoje pasiunčia nachui, ir pasakoja kitą atsitikimą…kada tai nusibos?
Anyway, “Sraigė su beisbolo lazda“ pilna netikėtumų. Pagrindinis istorijų leitmotyvas – viduramžio krizė, alkoholis, impotencija, ekskrementai, meilužės, smurtas, gyvenimo neteisybė. Jei reiktų vienos nuotraukos, atspindinčios šią knygą – rinkčiausi kokio sąvartyno vaizdelį. Kad ir su viršelyje matoma lėlės galva. Jei reiktų parinkti šiai knygai muziką – statyčiau už drum’n’base ar kažką pan. Trumpai tariant, tai kažkoks Saukos – Bodlero – Kunčino mišinys. Kas teikia vilčių – yra panašumo į K. Vonegut’ą. Už tai ir išgerkim!
Įstrigo, kaip hemarojus:
Dažniausiai cituojama, be reikalo: “Bet galiausiai atmintyje išliko ne pati istorija, <> o kažkas šalia jos, nelyg kažkokia ją gaubusi aura: neįtikėtinai aukštos šviesos, bedugnės erdvės pojūtis, – toks intensyvus, kad jeigu jis mus kartais ir ištinka, tai tik sapnuose ar paskutinę akimirką, ištinka bet kurį iš mūsų, juos, jas, tave ar mane, sėdintį po obelim ir žiūrintį į tolumas su žaliuojančia medžio šakele burnoje, kuri lengvai virpa vėjyje ir netrukdo šypsotis“.
Parulskis politikuoja: “Lietuvoj viskas juokinga, išskyrus humorą“.
Parulskis burnoja prieš Dievą: “Vis dėlto, jei Atpirkėjas būtų moteris, ir ypač didelėm, gražiom krūtim – tikinčių vyrų krikščionių būtų kur kas daugiau“.
Apie…nesupratau, ką: “Kai esu silpnas, piktžodžiauju ir priekaištauju, nes noriu priešininko, didesnio, nei esu. Kai esu stiprus, šlovinu ir dėkoju, nes noriu gailestingumo, didesnio, nei žmogus gali“.
2015 07 12:
Turinys: 9
Gylis: 7
Eiga: 7
Menas: 8
Ech…: 7
7,6
poligrafovicius 