S. Parulskis “Mano tikėjimo iltys“ (2013)

“Mano tikėjimo iltys“ talpina internete pasirodžiusius naujus S. Parulskio tekstus, taip ir parašyta knygos pradžioje; yra ir kitų, dar niekur neskaitytų kūrinių. Kaip autorius teigia, tai tekstai, atsiradę iš stebėjimo, patirties ir vaizduotės. Šiek tiek autentikos, fantazijos, ir štai, voi – la!

Knyga sudaryta iš trumpų tekstų. Pradžioje – keletas lyg ir esė, vėliau – skyrius “XX amžiaus prisiminimai“, toliau – du skyriai be pavadinimo, sudaryti iš trumpų pasakojimų. Tarp jų – teatrinis monologas “ Aš esu meilė“.

Naujoje knygoje išties visko daug – skirtingo žanro naujausi kūriniai, viskas viename. Iš dalies tai patogu, kam patinka Parulskis, galima rasti visus naujausius darbus, tai kas kad jau skaityti internete. Prisipažinsiu, pavyzdžiui, aš klausytis, o juo labiau žiūrėti Čekuolio per TV negaliu, erzina. O va skaityti jo knygas – patinka. S. Parulskį per TV galime pamatyti nebent transliuojant “Knygų mugę“, tačiau, pasikartojant, viskas viename – patogu. Plius dar gavau autografą, irgi iš mugės – jėga…

Jei trumpai apie kūrinius, stilistiškai – nieko sukrečiančiai naujo. Tas pats išskirtinis parulskiškas pasakojimas. Mažiau apie anuos galus, lyginant su “ Murmančia siena“, panašu į “Sraigę su beisbolo lazda“. Knygos pavadinimas – toks pat kaip pirmos istorijos. Kokios ten iltys, sunku suprasti; gi negaliu nesutikti su kitais skaičiusiais, apie tikėjimą knygoje kalbama daug. Gal čia kaip rašo Marčėnas: “Tikiu, ir sujuda kalnas. O jei nesujuda, netikiu, kad tikiu“. Iltimis, dantimis įsikibti į savo tikėjimą, ideologiją tenka vis dažniau; apie agresiją knygoje užsimenama taip pat pakankamai…Kažkuris kritikas siūlo iltys leisti į viltys. Irgi tinka, negaliu nesutikti. Trumpai tariant, knygoje tikrai rasime įdomų autoriaus požiūrį į svarbiausius gyvenimo aspektus. Tik keistoka, pirmas pasakojimas, kuris ir vadinasi kaip visa knyga, visai ne apie tai, nėra jokių tikėjimų ar ilčių, daugiau apie moralinį sumišimą…anyway, skaitom toliau.

Toliau pasakojama apie praėjusio amžiaus prisiminimus – tiksliau tariant, tarybinių laikų istorijos, apie kasdieninį gyvenimą. Viskas pateikiama su ironija, sarkazmu, kiek fantastikos, grotesko…Ši knygos dalis – puikus būdas pažvelgti į praeitį linksmai; kartu tai autentiški pasakojimai apie tuometinį gyvenimą (tikrai neįsivaizdavau, kad “ Volgos“ būdavo tokios brangios). Šmaikštu, aktualu, aštru – toks Parulskis patinka visiems. Jei kas sakys – mes ir taip viską žinojom, gyvenom tais laikais, kam čia to reikėjo…tiesiog neklausykim, nes kaip sako žinovai, jaunimas dažnai geriau žino įvykius prieš šimtus metų negu prieš kelis dešimtmečius.

Toliau seka trumpų pasakojimų, kaip ir pradžioje, ciklai, tarp jų – monospektaklis. Jis išties apie meilę, gana šiukštus, būdinga autoriui kalba. Neteko jo skaityti niekur kitur, buvo įdomu…

Knyga baigiasi, kaip ir minėjau, keleta pasakojimų. Iš pradžių viską “praryjau“ kaip muilą, gerai įsibėgėjęs. Vėliau, visai atsitiktinai, eidamas gatve, pradėjau mąstyti – o juk tikrai, kaip trolino Parulskis, kokio velnio keliaudami po svečias šalis mes taip stengiamės apeiti kuo daugiau senų pastatų, domimės senais griūvančiais namais? Kas čia įdomaus? Istorija tuo ir patogi, kad ją gali klastoti, “pagražinti“, ir tokiu būdu kam nors pritaikyti…Gal ir mūsų kunigaikštis Vytautas buvo paskutinis alkoholikas, tik mes čia jį taip garbinam? O mūsų vaikai, gal jie iš tikrųjų, cituojant paraidžiui, “gyvi vaikščiojantys antkapiai“? Vėliau nepastebimai mintyse užkliuvo kiti teiginiai…Manau, mano klaida buvo ta, kad eilinį kartą nuvertinęs Parulskio tekstą kaip juokelius, trolinimą ir tikėdamasis kartais perspausto šiurkštaus dramatizmo, keiksmų ir lytinių organų šlovinimo, nebekreipiau dėmesio į kartais išties originalias mintis. Teks skaityti dar kartą…

Vis dėlto, jei ieškotum priekabių, kritikuoti būtų galima pradėti nuo knygos sandaros. Jei vieniems ji gali pasirodyti patogi, man ji – absurdiška. Viskas tarsi sumesta į vieną katilą, pavadintą pirmo pasitaikiusio pasakojimo vardu (kaip minėjau, dar ir dėl jo prasmingumo būtų galima pasiginčyti), pridėta visko, kas buvo po ranka (tiksliau, kompiuteryje ar internete), ir va, nauja knyga…Arba gryna komercija, besivadovaujanti principu, perka – rašyk. Logiškai galvojant, va ir Čekuolis viską leidžia į knygas, kodėl gi negali Parulskis? Man atrodytų, todėl, kad jis kitoks; bet kitą vertus, kodėl gi visi komerciniai internetiniai pasakojimai taip ir turėtų baitas po baitą išnykti internetinėse platybėse?

Nepatiko ir keli esė, tokie nykūs ir neįsimenami pagyvenusio vyro pezalai apie nieką. “XX – o amžiaus istorijos“, iš pradžių skaitosi lengvai, linksma; vėliau jau atsibosta tas keistas pasakojimas tą patį apie tą patį, o linksmi juokeliai apie kryžiuočius, kuriuos senovėje lietuviai aplipdę kažkuo ten pradėjo gaminti bankuchenus…na, tikrai nejuokinga. Tik gaila popieriaus.

Reziume: žvelgiant į “Mano tikėjimo iltis“ kaip į visumą, norisi atkreipti dėmesį tik į atskyrus pasakojimus, tokius “išieškotus“, prasmingus, aktualius. Ir būtinai – pilnus parulskiško humoro. O likęs balastas, reikalingas bendram knygos svoriu ir kainai, bet – tebūnie.

P.s. Sakykit ką norit, knygos viršelis tragiškas.

Įstrigę:

Apie pyktį: “Lietuviai siaubingai agresyvūs. Net ir faktas, kad mes esame stropiausia savižudžių tauta, tai patvirtina – agresija prieš save patį nė kiek ne pozityvesnė.“

Apie ideologiją: „Jėzus Kristus politiniame gyvenime išsilaikė du tūkstančius metų, nes buvo ir liko vienintelis politikas, sutikęs mirti už savo programą.“

Just…XX amžiaus istorijos: „Mėsa anais laikais būdavo dviejų rūšių: mėsa be kaulo ir kaulas be mėsos.“

Apie gyvenimo prasmę: „Abu mes dulkės, tik aš dar dulkesnis.“

Šitas geras, tiksliai ir teisingai apie mūsų TV: „Kas yra laimė, labai nesunku pasakyti atidžiau pažiūrėjus, ką rodo televizija. Čia ji labai konkreti, ją nusako arba apibrėžia trys pagrindiniai dalykai (instinktai): valgymas, dauginimasis ir žudymas.“

Šitas irgi: “Devyniasdešimt penki procentai lietuvių tiki televizoriumi, o ne Dievu. O lietuviškos televizijos (su nedidelėmis išimtimis) pavirto mėšlynais, kuriuose knebinėjasi, kuičiasi, blaškosi keisčiausių spalvų mėšlavabaliai.“

2015 09 16:

Turinys: 7/10

Gylis: 7/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

6,8

S. Parulskis “Murmanti siena“ (2008)

Jau antrą kartą perskaičiau šį trečiąjį S. Parulskio romaną. Įspūdžiai – dvejopi: “Murmanti siena“ palieka tam tikrą gerą murmesį galvoje; kartu supranti, jog Parulskis yra Parulskis, nepradės jis rašyti kitaip (gal ir nereikia?).

Nesu literatūros kritikas, tačiau “Murmanti siena“ man panaši į istorinį romaną, tiksliau, tai vienos šeimos keturių kartų, 100 metų apimantis pasakojimas. Kadangi pagrindiniai veikėjai, giminės, beveik visi yra Augustinai, o pavardės – Zagorskiai, romanas panašus į G. G. Markeso “Šimtą metų vienatvės“. Na, apie vienatvės anatomiją sužinome nemažai, tačiau romanas žavi ir kitais aspektais.

Romano pasakojimas susideda iš skirtingų tos pačios giminės atstovų istorijų. Visą tai sujungia tas pats naratyvas – žmogaus būtis sunkių gyvenimo momentų akivaizdoje, savęs, būtent, kas tave daro lietuviu, ieškojimas. Pradedama pačia istorijos pradžia, 1908 metais, kai dabartinio palikuonio, Adolfo, prosenelis Augustinas, dirba dvare ekonomu. Pasakojama apie sudėtingus lietuvių ir žydų santykius, karo pradžią. Šiuo etapu pasakojimas tolygus, autentikos suteikia ir senų laikraščių citatos.

Kita linija – Augustino Zagorskio sūnaus Augusto istorija, jau antro pasaulinio karo akivaizdoje. Vaikas gyvena pas gimines, nes tėvas dingęs traukinio bombardavimo metu. Užaugęs Augustas gyvena pokario, sovietų sąjungos gana nelinksmais laikais…

Dar viena linija – nesantuokinio Augustino vaiko, partizano Martyno tragiška istorija. Pasakojama apie pasipriešinimą NKVD-istams, galop – kalėjimą ir tremtį gulage, galų gale – tragišką mirtį.

Daugiausia romane kalbama apie Adolfą -paskutinį giminės atstovą. Juo pradedamas pasakojimas – Adolfas ieško lobio senelių name, juo romanas ir baigiasi. Adolfas – keista ypatybė, iš kaimo atsikėlęs gyventi į sostinę, čia patiria daug nuotykių, pakilimų ir nuopolių, pirmą meilę ir pan., ir t.t.

Romane visos istorijos kaitaliojasi, pradžioje – pabaigos intarpai,vėliau tai vienas, tai kitas epizodas. Panašu į Markesą, o kadangi vardai, pavardės tos pačios, viskas gans “skaniai“ susimaišo.

Man šis romanas paliko stiprų įspūdį, nes jis kitoks, nei visi skaityti prieš tai. Ar jis novatoriškas, nežinau, pasauliniame kontekste tikriausiai ne. Kitą vertus, neteko anksčiau skaityti tokio lietuviško markesiško pasakojimo, apimančio visą giminę, apibendrinančio žmogaus būtį visame XX-ame amžiuje. Įstrigo savita žmogaus analizė – apie jo būseną kritiniais momentais, jo egzistencinis virsmas (kaip sakytų žinovai, wtf?), kartu, toks parulskiškas – sarkastinis žvilgsnis į pačią gyvenimo esmę…Patiko ir pati sienos metafora – per 1908 metų gaisrą sudegusios bažnyčios akmenys prosenelio Augustino buvo sumūryti į sieną, vėliau pavadintą murmančia. Čia jau prasideda markesiškas magiškasis realizmas – siena turinti stebuklingų galių, siena kalbasi su žmogumi, murma…Kaip kalbama pagrindinio veikėjo lūpomis, siena mūsų laikmečiu dažniausiai skiria – turima omenyje kad ir Berlyno sieną, Kinijos, Raudų sienas. Bet jei nebėra kliūties, sienos griūva, ką tada reiks kaltinti dėl nesėkmių, ar tik ne patį save? Yra ir daug kitų stiprių metaforų, palyginimų…Parulskiškas magic realizmas!

Nereikia nuvertinti ir to, jog, pasak autoriaus, Lietuvoje niekas nemėgsta ir nebando rašyti apie žydus, o šiame romane ši tema gi “užkabinama“. Pasako jama tiek apie lietuvių – žydų gyvenimo kasdienybę amžiaus pradžioje, tiek užsimenant apie liūdną jų genocidą. Yra ir antisemitizmo tema užkabinta. Skambės keistai, bet tai mūsų literatūroje – drąsu.

Kita vertus, galima ieškoti ir priekabių – ir jų rasti. Romano struktūra, priešingai nei kalbama pagrindinio veikėjo lūpomis apie snukerio žaidimo ir romano rašymo panašumą, paini. Viena istorija seką kitą, viskas moderniai sumaišoma, su’mix’uojama, tačiau, kaip sakoma, ritmas ne tas. Atsibosta ir nebetenka prasmės ieškoti tų pasakojimo vijų, pasidaro nuobodu.

Iš dalies, šis romanas ir yra nuobodus. Kalbant parulskiškai, jei gerai nukratytumėm visą romano mėsą (turiu omenyje, metaforas, psichologų – filosofų – analitikų kažkada parašytas ir romano veikėjų lūpomis atpasakojamas tiesas; senų laikraščių ištraukas), likę kaulai nieko neišlaikytų. Rimtai, liktų nuobodus, “pritemptas“, nerealus pasakojimas. Ir niekam neįdomus. Sorry, man kartais pasirodydavo, jog čia išvis komercija, jei jau rašytojas populiarus, jis gali sau leisti parašyti tokią…minčių popuri? Pats Sigitas teigia, jog rašymas yra darbas, jei nerašysi, liksi alkanas…Na, ankstesni jo darbai, gal pačiam kūrėjui ir esant alkanesniam, buvo išbaigtesni.

“ Murmanti siena“, o ir kiti S. Parulskio kūriniai daugeliui patinka dėl savito stiliaus. Iš tikro, kurį laiką žavi toks tiesmukas, šiurkštus, acid – gyvenimiškas žvilgsnis. Kaip kokiam filme “ Zero“. Paskui pradeda erzinti. Kaip sako vienas romano veikėjas, mūsų šalyje neįmanoma dorai parašyti kažką apie aną galą – neva, kad “bibys įlindo į pyzdą“. Autorius taip kietai nerašo, tačiau spermos lašai romane tykšta, šakumai neuždengiami net dviem rankom (čia apie vedamą sušaudyti žydę), o apie šūdus būtų galima atskirą antologiją sudaryti…Tik kam to reikia? Ir neteisus tas veikėjas Adolfas (ar Koka, ką aš bežinau. Skaičiau knygą antrą kartą, bet dėl romane esančios bereikalingos “mišrainės“ vėl baigiu viską pamiršti), dėl bybio mūsų literatūje. Yra toks “rašytojas“ Malūkas, jo romanuose viskas tiesiai šviesiai papasakojama (buvo linksma skaityti, kai buvome moksleiviai ir mokytoja liepdavo pažinimo dėlei paskaityti ir tokios lietuviškos literatūros). Yra ir kitų “ribinių“ rašytojų, neabejoju – bet gal ir gerai, kad jų net nežinau? Trumpai tariant, ir tarp mėšlo reikia pamatyti gėlę, tada gali labiau suprasti jos grožį, tačiau kai visas romanas toks mėšlinai – depresiškai – patanatominis, nežinau…

Kad viskas taptų dar labiau acid, siūlau autoriui dažniau gėrėtis Š. Saukos paveikslais (šio postmodernisto tapybos darbo fotomontažas puošia knygos viršelį. Abu man jie, Parulskis ir Sauka, panašus): gi galima į kūrybą įvesti daug gyvenimiškos gangrenos, nekrozės, pūlių ar nekrofilinių detalių. The way to go. O rimčiau, sėdėjau vienu metu po perskaityto skyriaus romane, kur teigiama, jog kiekvienas iš mūsų per gyvenimą prišikame dešimt tonų mėšlelio. Vat ir galvojau, kiek čia jau sukaupiau…

Įdomiai atrodromane pateikiamos ir pritemptos, žinovai sakytų, sufalsifikuotos istorijos, pavyzdžiui, kad S. Nėris šniaukštė kokainą, oį vasario 16 – osios Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją girtas žydelis uvo suvyniojęs silkę. Na, ne “Vilko valanda“, bet tokia linksma taikomoji fantastika…o kas gali paneigti?

Anyway, trumpai tariant, “Murmanti siena“ savo laiku turėjo, o ir, panašu, sukėlė tam tikro murmesio mūsų literatūriniame pasaulyje. S. Parulskio stiliaus galima nemėgti, galima ir mėgti, bet šį romaną perskaityti privalu. Privalu, kad į XX a. istoriją pažiūrėtum kitaip, kad bandytum suprasti lietuvio tapatumo, savęs identifikavimo problemą (kas lietuvį daro lietuviu); galų gale, reikia pripažinti, romane pilna parulskiško erotizmo. Tai irgi kūrinį daro išskirtinių mūsiškame kontekste.

Įstrigę:

Apie gėjus ir žydus: “<>jei kalbi su žydais ir homoseksualais, neišvengiamai anksčiau ar vėliau kalba ims suktis apie žydus ir homoseksualus. Ir vieni, ir kiti turėdavo pretenzijų Adolfui – pirmieji dėl holokausto, antrieji dėl sekso. Iš esmės tai kažkuo net panašu <>. Tik seksas – trumpalaikis malonumas, o holokaustas – keliems šimtams metų.“

Vėl apie gėjus: “<>meilė tarp vyro ir moters trunka devynetą mėnesių, paskui prasideda rutina<>. Tos pačios lyties atstovų meilė – tikra meilė, nes ji nesieka rezultato. Šiais laikais būti gėjumi – reiškia sąmoningai apsispręsti, o ne gėdingai prisipažinti!“.

Apie istoriją: “Adolfas Hitleris, Vokietijos fiureris<>, stovi nuogas priešais milžinišką veidrodį ir susikaupęs onanizuojasi. <> Kitą dieną ištryškusi Hitlerio sperma raudonai aptaškė pasaulio veidrodį – 1939 metų rugsėjo pirmąją vokiečiai užpuolė Lenkiją.“

C’est la vie: “Praeitis keičiasi. Ateitis amžinai lieka nebyli. O dabartis brandina tylų siaubą“.

Sausi faktai: “Jeigu statistikos departamentas ir žurnalistas pranešė, kad privalai per gyvenimą pagaminti dešimt tonų mėšlo – būk geras, pasistenk“.

Gyvenimo tiesos: “Knygų pristatymai velniškai išvargina. Jaučiuosi, lyg vakarėlyje būčiau tortas, kurį visi valgo, o vos išėję pro duris išvemia“.

2015 09 09:

Turinys: 8/10

Gylis: 8/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,2

 

 

L. Jonušis “Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“ (2009)

 

“Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“ – tai 144 puslapių, anksčiau apie 25 litus, o dabar viso labo 3 eurus kainuojanti, visiems gerai žinomo rašytojo ir publicisto, turinčio labai savitą stilių, Sigito Parulskio išpažintis. O greičiau tardymai, atlikti ne mažiau garsaus vertėjo, publicisto Laimanto Jonušio.

Kaip buvo kalbama knygos pristatymuose, pokalbiai vykę gana ilgą laiko tarpą, nuo lapkričio iki kovo mėnesio. To skaitydamas net nepajauti, atrodo, prisėsta ir iškvosta…

Per tokį ilgą laiko tarpą papasakojama apie viską – nuo gimtųjų Obelių, mokyklos laikų, lengvosios atletikos varžybų, iki studijų metų, šėlsmo bohemiškoje aplinkoje, šeimyninių reikalų. Sužinome ir apie daugelio knygų atsiradimo aplinkybe…Trumpai tariant, lyg koks užsitesęs interviu, sužinome apie viską ir dar daugiau. Keista, kad per šios knygos pristatymą pats S. Parulskis prasitaręs, jog gal ir nevisai iki galo atsiskleidė, gal galėjo ir geriau būti…bet jis ne filosofas, o rašytojas.

Ši knyga – tikras lobis S. Parulskio gerbėjams ar skaičiusiems jo kūrinių; turėtų sudominti bet kurį šiuolaikišką žmogų. Yra ir nuotraukų, tikra autentika, kaip buvo sakyta per vieną pristatymą…

Vis dėlto, man asmeniškai pats S. Parulskis nėra kokia nors ikona ar stabas, jo kūryba vertinu teigiamai, tačiau kiek atsibosta tas nihilizmas, cinizmas (vietomis tikrai nėra to kiniškumo ar kokio ten velnio), mirties kultas. Žiūrint per tokią prizmę, galvojant, kad S. Parulskis nėra pats svarbiausias šio amžiaus rašytojas, greičiau visiems suprantamai rašantis apie “ribinius“ reikalus (labai kvailas apibendrinimas) ir tik todėl populiarus, tie pokalbiai atrodo kaip eilinis leidybinis verslas. Na, “ant bangos“ Parulskis, kitų neperka, nes kiti nerašo apie šūdus, spermą, šakumus, kodėl neišleidus kažko apie jį? O kadangi nėra ko daug pasakoti, nes tiesiog NĖRA, tai ši knyga tik 144 puslapių…Išmetus pasikartojimus ir kitą balastą, būtų gerų dvidešimt frazių rinkinys. Bet vistiek, jis būtų įdomus.

Tiesa, knygos viršelis toks mažų mažiausiai…keistas. Kažkoks užsimerkęs, sunėręs rankas kaip nabašnikas Parulskis. Strange, very strange. Kaip sakytų pats autorius, gal pratinasi?

2015 08 29:

Turinys: 8/10

Gylis: 7/10

Eiga: 7/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,2