S. Parulskis “Murmanti siena“ (2008)

ijy0le254

Jau antrą kartą perskaičiau šį trečiąjį S. Parulskio romaną. Įspūdžiai – dvejopi: “Murmanti siena“ palieka tam tikrą gerą murmesį galvoje; kartu supranti, jog Parulskis yra Parulskis, nepradės jis rašyti kitaip (gal ir nereikia?).

Nesu literatūros kritikas, tačiau “Murmanti siena“ man panaši į istorinį romaną, tiksliau, tai vienos šeimos keturių kartų, 100 metų apimantis pasakojimas. Kadangi pagrindiniai veikėjai, giminės, beveik visi yra Augustinai, o pavardės – Zagorskiai, romanas panašus į G. G. Markeso “Šimtą metų vienatvės“. Na, apie vienatvės anatomiją sužinome nemažai, tačiau romanas žavi ir kitais aspektais.

Romano pasakojimas susideda iš skirtingų tos pačios giminės atstovų istorijų. Visą tai sujungia tas pats naratyvas – žmogaus būtis sunkių gyvenimo momentų akivaizdoje, savęs, būtent, kas tave daro lietuviu, ieškojimas. Pradedama pačia istorijos pradžia, 1908 metais, kai dabartinio palikuonio, Adolfo, prosenelis Augustinas, dirba dvare ekonomu. Pasakojama apie sudėtingus lietuvių ir žydų santykius, karo pradžią. Šiuo etapu pasakojimas tolygus, autentikos suteikia ir senų laikraščių citatos.

Kita linija – Augustino Zagorskio sūnaus Augusto istorija, jau antro pasaulinio karo akivaizdoje. Vaikas gyvena pas gimines, nes tėvas dingęs traukinio bombardavimo metu. Užaugęs Augustas gyvena pokario, sovietų sąjungos gana nelinksmais laikais…

Dar viena linija – nesantuokinio Augustino vaiko, partizano Martyno tragiška istorija. Pasakojama apie pasipriešinimą NKVD-istams, galop – kalėjimą ir tremtį gulage, galų gale – tragišką mirtį.

Daugiausia romane kalbama apie Adolfą -paskutinį giminės atstovą. Juo pradedamas pasakojimas – Adolfas ieško lobio senelių name, juo romanas ir baigiasi. Adolfas – keista ypatybė, iš kaimo atsikėlęs gyventi į sostinę, čia patiria daug nuotykių, pakilimų ir nuopolių, pirmą meilę ir pan., ir t.t.

Romane visos istorijos kaitaliojasi, pradžioje – pabaigos intarpai,vėliau tai vienas, tai kitas epizodas. Panašu į Markesą, o kadangi vardai, pavardės tos pačios, viskas gans “skaniai“ susimaišo.

Man šis romanas paliko stiprų įspūdį, nes jis kitoks, nei visi skaityti prieš tai. Ar jis novatoriškas, nežinau, pasauliniame kontekste tikriausiai ne. Kitą vertus, neteko anksčiau skaityti tokio lietuviško markesiško pasakojimo, apimančio visą giminę, apibendrinančio žmogaus būtį visame XX-ame amžiuje. Įstrigo savita žmogaus analizė – apie jo būseną kritiniais momentais, jo egzistencinis virsmas (kaip sakytų žinovai, wtf?), kartu, toks parulskiškas – sarkastinis žvilgsnis į pačią gyvenimo esmę…Patiko ir pati sienos metafora – per 1908 metų gaisrą sudegusios bažnyčios akmenys prosenelio Augustino buvo sumūryti į sieną, vėliau pavadintą murmančia. Čia jau prasideda markesiškas magiškasis realizmas – siena turinti stebuklingų galių, siena kalbasi su žmogumi, murma…Kaip kalbama pagrindinio veikėjo lūpomis, siena mūsų laikmečiu dažniausiai skiria – turima omenyje kad ir Berlyno sieną, Kinijos, Raudų sienas. Bet jei nebėra kliūties, sienos griūva, ką tada reiks kaltinti dėl nesėkmių, ar tik ne patį save? Yra ir daug kitų stiprių metaforų, palyginimų…Parulskiškas magic realizmas!

Nereikia nuvertinti ir to, jog, pasak autoriaus, Lietuvoje niekas nemėgsta ir nebando rašyti apie žydus, o šiame romane ši tema gi “užkabinama“. Pasako jama tiek apie lietuvių – žydų gyvenimo kasdienybę amžiaus pradžioje, tiek užsimenant apie liūdną jų genocidą. Yra ir antisemitizmo tema užkabinta. Skambės keistai, bet tai mūsų literatūroje – drąsu.

Kita vertus, galima ieškoti ir priekabių – ir jų rasti. Romano struktūra, priešingai nei kalbama pagrindinio veikėjo lūpomis apie snukerio žaidimo ir romano rašymo panašumą, paini. Viena istorija seką kitą, viskas moderniai sumaišoma, su’mix’uojama, tačiau, kaip sakoma, ritmas ne tas. Atsibosta ir nebetenka prasmės ieškoti tų pasakojimo vijų, pasidaro nuobodu.

Iš dalies, šis romanas ir yra nuobodus. Kalbant parulskiškai, jei gerai nukratytumėm visą romano mėsą (turiu omenyje, metaforas, psichologų – filosofų – analitikų kažkada parašytas ir romano veikėjų lūpomis atpasakojamas tiesas; senų laikraščių ištraukas), likę kaulai nieko neišlaikytų. Rimtai, liktų nuobodus, “pritemptas“, nerealus pasakojimas. Ir niekam neįdomus. Sorry, man kartais pasirodydavo, jog čia išvis komercija, jei jau rašytojas populiarus, jis gali sau leisti parašyti tokią…minčių popuri? Pats Sigitas teigia, jog rašymas yra darbas, jei nerašysi, liksi alkanas…Na, ankstesni jo darbai, gal pačiam kūrėjui ir esant alkanesniam, buvo išbaigtesni.

“ Murmanti siena“, o ir kiti S. Parulskio kūriniai daugeliui patinka dėl savito stiliaus. Iš tikro, kurį laiką žavi toks tiesmukas, šiurkštus, acid – gyvenimiškas žvilgsnis. Kaip kokiam filme “ Zero“. Paskui pradeda erzinti. Kaip sako vienas romano veikėjas, mūsų šalyje neįmanoma dorai parašyti kažką apie aną galą – neva, kad “bibys įlindo į pyzdą“. Autorius taip kietai nerašo, tačiau spermos lašai romane tykšta, šakumai neuždengiami net dviem rankom (čia apie vedamą sušaudyti žydę), o apie šūdus būtų galima atskirą antologiją sudaryti…Tik kam to reikia? Ir neteisus tas veikėjas Adolfas (ar Koka, ką aš bežinau. Skaičiau knygą antrą kartą, bet dėl romane esančios bereikalingos “mišrainės“ vėl baigiu viską pamiršti), dėl bybio mūsų literatūje. Yra toks “rašytojas“ Malūkas, jo romanuose viskas tiesiai šviesiai papasakojama (buvo linksma skaityti, kai buvome moksleiviai ir mokytoja liepdavo pažinimo dėlei paskaityti ir tokios lietuviškos literatūros). Yra ir kitų “ribinių“ rašytojų, neabejoju – bet gal ir gerai, kad jų net nežinau? Trumpai tariant, ir tarp mėšlo reikia pamatyti gėlę, tada gali labiau suprasti jos grožį, tačiau kai visas romanas toks mėšlinai – depresiškai – patanatominis, nežinau…

Kad viskas taptų dar labiau acid, siūlau autoriui dažniau gėrėtis Š. Saukos paveikslais (šio postmodernisto tapybos darbo fotomontažas puošia knygos viršelį. Abu man jie, Parulskis ir Sauka, panašus): gi galima į kūrybą įvesti daug gyvenimiškos gangrenos, nekrozės, pūlių ar nekrofilinių detalių. The way to go. O rimčiau, sėdėjau vienu metu po perskaityto skyriaus romane, kur teigiama, jog kiekvienas iš mūsų per gyvenimą prišikame dešimt tonų mėšlelio. Vat ir galvojau, kiek čia jau sukaupiau…

Įdomiai atrodromane pateikiamos ir pritemptos, žinovai sakytų, sufalsifikuotos istorijos, pavyzdžiui, kad S. Nėris šniaukštė kokainą, oį vasario 16 – osios Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją girtas žydelis uvo suvyniojęs silkę. Na, ne “Vilko valanda“, bet tokia linksma taikomoji fantastika…o kas gali paneigti?

Anyway, trumpai tariant, “Murmanti siena“ savo laiku turėjo, o ir, panašu, sukėlė tam tikro murmesio mūsų literatūriniame pasaulyje. S. Parulskio stiliaus galima nemėgti, galima ir mėgti, bet šį romaną perskaityti privalu. Privalu, kad į XX a. istoriją pažiūrėtum kitaip, kad bandytum suprasti lietuvio tapatumo, savęs identifikavimo problemą (kas lietuvį daro lietuviu); galų gale, reikia pripažinti, romane pilna parulskiško erotizmo. Tai irgi kūrinį daro išskirtinių mūsiškame kontekste.

Įstrigę:

Apie gėjus ir žydus: “<>jei kalbi su žydais ir homoseksualais, neišvengiamai anksčiau ar vėliau kalba ims suktis apie žydus ir homoseksualus. Ir vieni, ir kiti turėdavo pretenzijų Adolfui – pirmieji dėl holokausto, antrieji dėl sekso. Iš esmės tai kažkuo net panašu <>. Tik seksas – trumpalaikis malonumas, o holokaustas – keliems šimtams metų.“

Vėl apie gėjus: “<>meilė tarp vyro ir moters trunka devynetą mėnesių, paskui prasideda rutina<>. Tos pačios lyties atstovų meilė – tikra meilė, nes ji nesieka rezultato. Šiais laikais būti gėjumi – reiškia sąmoningai apsispręsti, o ne gėdingai prisipažinti!“.

Apie istoriją: “Adolfas Hitleris, Vokietijos fiureris<>, stovi nuogas priešais milžinišką veidrodį ir susikaupęs onanizuojasi. <> Kitą dieną ištryškusi Hitlerio sperma raudonai aptaškė pasaulio veidrodį – 1939 metų rugsėjo pirmąją vokiečiai užpuolė Lenkiją.“

C’est la vie: “Praeitis keičiasi. Ateitis amžinai lieka nebyli. O dabartis brandina tylų siaubą“.

Sausi faktai: “Jeigu statistikos departamentas ir žurnalistas pranešė, kad privalai per gyvenimą pagaminti dešimt tonų mėšlo – būk geras, pasistenk“.

Gyvenimo tiesos: “Knygų pristatymai velniškai išvargina. Jaučiuosi, lyg vakarėlyje būčiau tortas, kurį visi valgo, o vos išėję pro duris išvemia“.

2015 09 09:

Turinys: 8/10

Gylis: 8/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,2

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s