S. Parulskis “Mano tikėjimo iltys“ (2013)

untitled

“Mano tikėjimo iltys“ talpina internete pasirodžiusius naujus S. Parulskio tekstus, taip ir parašyta knygos pradžioje; yra ir kitų, dar niekur neskaitytų kūrinių. Kaip autorius teigia, tai tekstai, atsiradę iš stebėjimo, patirties ir vaizduotės. Šiek tiek autentikos, fantazijos, ir štai, voi – la!

Knyga sudaryta iš trumpų tekstų. Pradžioje – keletas lyg ir esė, vėliau – skyrius “XX amžiaus prisiminimai“, toliau – du skyriai be pavadinimo, sudaryti iš trumpų pasakojimų. Tarp jų – teatrinis monologas “ Aš esu meilė“.

Naujoje knygoje išties visko daug – skirtingo žanro naujausi kūriniai, viskas viename. Iš dalies tai patogu, kam patinka Parulskis, galima rasti visus naujausius darbus, tai kas kad jau skaityti internete. Prisipažinsiu, pavyzdžiui, aš klausytis, o juo labiau žiūrėti Čekuolio per TV negaliu, erzina. O va skaityti jo knygas – patinka. S. Parulskį per TV galime pamatyti nebent transliuojant “Knygų mugę“, tačiau, pasikartojant, viskas viename – patogu. Plius dar gavau autografą, irgi iš mugės – jėga…

untitled2

Jei trumpai apie kūrinius, stilistiškai – nieko sukrečiančiai naujo. Tas pats išskirtinis parulskiškas pasakojimas. Mažiau apie anuos galus, lyginant su “ Murmančia siena“, panašu į “Sraigę su beisbolo lazda“. Knygos pavadinimas – toks pat kaip pirmos istorijos. Kokios ten iltys, sunku suprasti; gi negaliu nesutikti su kitais skaičiusiais, apie tikėjimą knygoje kalbama daug. Gal čia kaip rašo Marčėnas: “Tikiu, ir sujuda kalnas. O jei nesujuda, netikiu, kad tikiu“. Iltimis, dantimis įsikibti į savo tikėjimą, ideologiją tenka vis dažniau; apie agresiją knygoje užsimenama taip pat pakankamai…Kažkuris kritikas siūlo iltys leisti į viltys. Irgi tinka, negaliu nesutikti. Trumpai tariant, knygoje tikrai rasime įdomų autoriaus požiūrį į svarbiausius gyvenimo aspektus. Tik keistoka, pirmas pasakojimas, kuris ir vadinasi kaip visa knyga, visai ne apie tai, nėra jokių tikėjimų ar ilčių, daugiau apie moralinį sumišimą…anyway, skaitom toliau.

Toliau pasakojama apie praėjusio amžiaus prisiminimus – tiksliau tariant, tarybinių laikų istorijos, apie kasdieninį gyvenimą. Viskas pateikiama su ironija, sarkazmu, kiek fantastikos, grotesko…Ši knygos dalis – puikus būdas pažvelgti į praeitį linksmai; kartu tai autentiški pasakojimai apie tuometinį gyvenimą (tikrai neįsivaizdavau, kad “ Volgos“ būdavo tokios brangios). Šmaikštu, aktualu, aštru – toks Parulskis patinka visiems. Jei kas sakys – mes ir taip viską žinojom, gyvenom tais laikais, kam čia to reikėjo…tiesiog neklausykim, nes kaip sako žinovai, jaunimas dažnai geriau žino įvykius prieš šimtus metų negu prieš kelis dešimtmečius.

Toliau seka trumpų pasakojimų, kaip ir pradžioje, ciklai, tarp jų – monospektaklis. Jis išties apie meilę, gana šiukštus, būdinga autoriui kalba. Neteko jo skaityti niekur kitur, buvo įdomu…

Knyga baigiasi, kaip ir minėjau, keleta pasakojimų. Iš pradžių viską “praryjau“ kaip muilą, gerai įsibėgėjęs. Vėliau, visai atsitiktinai, eidamas gatve, pradėjau mąstyti – o juk tikrai, kaip trolino Parulskis, kokio velnio keliaudami po svečias šalis mes taip stengiamės apeiti kuo daugiau senų pastatų, domimės senais griūvančiais namais? Kas čia įdomaus? Istorija tuo ir patogi, kad ją gali klastoti, “pagražinti“, ir tokiu būdu kam nors pritaikyti…Gal ir mūsų kunigaikštis Vytautas buvo paskutinis alkoholikas, tik mes čia jį taip garbinam? O mūsų vaikai, gal jie iš tikrųjų, cituojant paraidžiui, “gyvi vaikščiojantys antkapiai“? Vėliau nepastebimai mintyse užkliuvo kiti teiginiai…Manau, mano klaida buvo ta, kad eilinį kartą nuvertinęs Parulskio tekstą kaip juokelius, trolinimą ir tikėdamasis kartais perspausto šiurkštaus dramatizmo, keiksmų ir lytinių organų šlovinimo, nebekreipiau dėmesio į kartais išties originalias mintis. Teks skaityti dar kartą…

Vis dėlto, jei ieškotum priekabių, kritikuoti būtų galima pradėti nuo knygos sandaros. Jei vieniems ji gali pasirodyti patogi, man ji – absurdiška. Viskas tarsi sumesta į vieną katilą, pavadintą pirmo pasitaikiusio pasakojimo vardu (kaip minėjau, dar ir dėl jo prasmingumo būtų galima pasiginčyti), pridėta visko, kas buvo po ranka (tiksliau, kompiuteryje ar internete), ir va, nauja knyga…Arba gryna komercija, besivadovaujanti principu, perka – rašyk. Logiškai galvojant, va ir Čekuolis viską leidžia į knygas, kodėl gi negali Parulskis? Man atrodytų, todėl, kad jis kitoks; bet kitą vertus, kodėl gi visi komerciniai internetiniai pasakojimai taip ir turėtų baitas po baitą išnykti internetinėse platybėse?

Nepatiko ir keli esė, tokie nykūs ir neįsimenami pagyvenusio vyro pezalai apie nieką. “XX – o amžiaus istorijos“, iš pradžių skaitosi lengvai, linksma; vėliau jau atsibosta tas keistas pasakojimas tą patį apie tą patį, o linksmi juokeliai apie kryžiuočius, kuriuos senovėje lietuviai aplipdę kažkuo ten pradėjo gaminti bankuchenus…na, tikrai nejuokinga. Tik gaila popieriaus.

Reziume: žvelgiant į “Mano tikėjimo iltis“ kaip į visumą, norisi atkreipti dėmesį tik į atskyrus pasakojimus, tokius “išieškotus“, prasmingus, aktualius. Ir būtinai – pilnus parulskiško humoro. O likęs balastas, reikalingas bendram knygos svoriu ir kainai, bet – tebūnie.

P.s. Sakykit ką norit, knygos viršelis tragiškas.

Įstrigę:

Apie pyktį: “Lietuviai siaubingai agresyvūs. Net ir faktas, kad mes esame stropiausia savižudžių tauta, tai patvirtina – agresija prieš save patį nė kiek ne pozityvesnė.“

Apie ideologiją: „Jėzus Kristus politiniame gyvenime išsilaikė du tūkstančius metų, nes buvo ir liko vienintelis politikas, sutikęs mirti už savo programą.“

Just…XX amžiaus istorijos: „Mėsa anais laikais būdavo dviejų rūšių: mėsa be kaulo ir kaulas be mėsos.“

Apie gyvenimo prasmę: „Abu mes dulkės, tik aš dar dulkesnis.“

Šitas geras, tiksliai ir teisingai apie mūsų TV: „Kas yra laimė, labai nesunku pasakyti atidžiau pažiūrėjus, ką rodo televizija. Čia ji labai konkreti, ją nusako arba apibrėžia trys pagrindiniai dalykai (instinktai): valgymas, dauginimasis ir žudymas.“

Šitas irgi: “Devyniasdešimt penki procentai lietuvių tiki televizoriumi, o ne Dievu. O lietuviškos televizijos (su nedidelėmis išimtimis) pavirto mėšlynais, kuriuose knebinėjasi, kuičiasi, blaškosi keisčiausių spalvų mėšlavabaliai.“

2015 09 16:

Turinys: 7/10

Gylis: 7/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

6,8

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s