Tai tikrai “pagyvenęs“, 1946 metais sukurtas F. Capros filmas, kuriame vaidina J. Stewart, D. Reed ir kiti. Filmas tais metais buvo nominuotas 5 – iems Oskaro apdovanojimams, nepelnė nė vieno. Užtat ir vadinamas geriausiu filmu, negavusiu apdovanojimo…
Interneto platybėse šis filmas užima lygiai aštuntą vietą tarp visų laikų geriausių kalėdinių filmų – na, žinant, kad pagal tą sąrašą “Blogasis Santa“ antras, o “Vienas namuose“ – trečias, toks skirstimas yra labai ir labai subjektyvus…
APie ką šis filmas? Nerasi geriau, nei šis trumpas pasakojimas iš interneto:
“Džordžas (vaidina akt. James Stewart) – Bedfordo miestelyje gerbiamas pilietis, visą gyvenimą svajojęs apie keliones ir tolimus kraštus. Mylimas miestelio gyventojų, sąžiningas ir atkaklus jaunuolis laukiamas kiekvieno namuose. Deja, netikėtai mirus tėvui, Džordžas, gyvenime padaręs daug gerų darbų, yra priverstas perimti verslą ir imtis jam vadovauti. Dirbdamas nemėgstamą darbą vyras vis dažniau jaučiasi nelaimingas ir prislėgtas. Nedžiugina nei namuose jo laukianti nuostabi gražuolė žmona Mary (vaidina akt. Donna Reed), nei būrys mielų vaikų.
Vieną dieną, prislėgtas netikėtai užgriuvusių rūpesčių ir kamuojamas minties, jog geriau jo šiame pasaulyje nebūtų, Džordžas išeina iš namų norėdamas nusižudyti ir savo kelyje sutinka Angelą Sargą (vaidina akt. Henry Travers), atsiųstą į Žemę tam, kad išgelbėtų vyrą nuo savižudybės. Geranoriškas ir mielas, tačiau nepatyręs ir dar sparnų neužsitarnavęs Angelas privalo išgelbėti vyrą nuo beprotiško poelgio, tad vienintelė į galvą šovusi mintis – parodyti Džordžui pasaulį, kuriame jis neegzistuoja.“
Tai išties “šviesus“, klasikinis filmas iš senų senų laikų. Labai stebina filmo kokybė – net esantys efektai, kaip tokiems “seniems“ laikams, netgi įspūdingi. Kaip rašoma, šis filmas kurį laiką buvo visų užmirštas, tiesiog eilinė graži drama, kurią visi greit pamiršo. Pasirodo, po 20 metų, savo retro klasiką prisiminę amerikonai nustebo, aptikę šį “lobį“, ir “Nuostabus gyvenimas“ tapo hitu. Kiek dar tokių filmų guli archyvuose?
Kitą vertus, filmas gana infantilus, o pradžioje esantis Dievo ir angelų dialogas…nežinau, tai buvo galima išspręsti ir kitaip. Pati pabaiga irgi per daug lyrinė, toks džiaugsmingas chaosas. Užtat atradimu tapo aktorė D. Reed – nuostabaus grožio moteris.
Mano nuomone, šį filmą visai šeimai tikrai rekomenduotina peržiūrėti per kiekvienas šventes, kartu su filmu “Tegyvuoja meilė“, bet vietoj “Vienas namuose“ ir kitų panašių klonų. Gera nuotaika, juokas ir tik teigiamos emocijos garantuotos.
“Bet vis tiek, bet vis tiek Vieną vasarą čia Buvo mūsų pasaulis, Džiaugsmai ir kančia.“
Tokiu J. Strielkūno posmeliu prasideda šis romanas. Baigiasi autoriaus atsiprašymu, kad tik tokios apimties išėjo kūrinys, gi neilgai gyvenęs ir pats pagrindinis veikėjas.
Romane pasakojama apie kaimo bernelio, Jiuozapo Gaučio, gyvenimą – apimamas beveik visas laikotarpis, nuo gimimo, paauglystės, tarnavimo kariuomenėje, vėliau – darbo statybose, meilės, vestuvių, tragiškos gyvenimo pabaigos.
Pasakojama taip, lyg autorius pats būtų pažinojęs Gaučį (nukrypstant į šalį, pats Granauskas irgi yra dirbęs statybose, irgi iš Žemaitijos, kur ir vyksta veiksmas). Tuometinis pasaulis, mūsų tėvams ir seneliams geriau pažįstamas, nebuvo saldus. Kaip sako posmelis romano pradžioje, vis dėlto tai irgi buvo gyvenimas, su savo svajonėmis, viltimis, gražiomis akimirkomis…
Nesigilinant į turinį, man šis romanas patiko savo autentiška istorija, tiksliai įvardinta kasdienybe, buitimi. Dar ir neperžiūrėjęs G. Lukšo filmo tokiu pat pavadinimu, taip ir įsivaizdavau Gaučio gyvenime tame apšnerkštame bendrabutyje, trise viename kambaryje (ar studentai dabar gyvena kitaip?), geriant joršą – alų su degtine. Patiko ir tikroviški pavadinimai – minėtas joršas, bušlatas bei kt. Tokių romanų mums reiktų daugiau – jei ne menine, tai pažintine prasme, kad mūsų “Z“ kartos jaunuoliai suprastų, kas ir kaip vykdavo anksčiau, kaip gyveno jų artimieji anksčiau.
Gi meninė šio romano vertė, mano akimis, nėra didelė – taip, R. Granauskas yra klasikas, “Gyvenimo po klevu“ autorius, taip, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas – tų “ordinų“ yra ir daugiau. Gal V. Sventickui, kuris pratarmėje teigia, jog “šis romanas pasmerktas skaityti“, ir labai patiko, o gal ten tiesiog mandagūs, nieko neįpareigojantys žodžiai? Išties, autorius nėra pretenzingas, romanas ir yra paprastas pasakojimas apie konkretaus žmogaus likimą sunkiu laikotarpiu. Tik tiek…
Neseniai teko matyti šį visų tiek komentuojamą, aptarinėjamą filmą. Po peržiūros supratau, kad tai išties reikia daryti – komentuoti, aptarinėti, diskutuoti, kad tai filmas, kuris nepalieka abejingų – ir, kas svarbiausia, gerąja prasme.
Taip, su filmų pavadinimais mūsų žemelėje sekasi nekaip…Labai norėčiau pamatyti, kuris iš sėdinčių savo planktoninuose ofisuose sugalvojo vieną žodį revenant, kuris anglakalbiuose kraštuose galėtų reikšti sugrįžimas, bandant “pritempti“, gal net prisikėlimas, sugalvojo paversti kažkokia legenda…Juk net Wikipedijoje viskas paaiškinta, ir nors google.translate siūlo versti iš prancūzų kalbos, kur revenir reiškia tą patį sugrįžimą, net ir norint, neįmanoma sugalvoti dabartinės nesąmonės. Anyway, filmas nuo to nepasikeičia, o jei kažkokie imbecilai galvoja, kad įmesk į pavadinimą žodį “legenda/nuotykiai/meilės istorija“, ir pardavimai iškart šoks aukštyn, na…jie ir taip gyvenimo nuskriausti.
Kitą vertus, persigalvojau – semiotiškai, filologiškai ir dar kitaip, pasąmonėje sugrįžimas, prisikėlimas skamba neįtikėtinai geriau nei visa kita. Užsimerkime ir skambant tai minimalistinei muzikai, atsiminkime, kaip Hju ropoja, grįžta tikslo link…kokia dar blyn legenda!
Filme pasakojama apie gūdžius 1823 metus laukiniuose Vakaruose, kai būrelis amerikiečių, dėl kailių bemedžiodami žvėris, yra užpuolami indėnų. Vos pavykus pabėgti, žuvus daliai vyrų, medžiotojų vedlys Hju Glasas yra beveik mirtinai sužalojamas meškos, taigi visi vyrai atsiduria nepavydėtinoje padėtyje…Iš pradžių bandę tempti sužeistąjį forto link, po kurio laiko medžiotojai pasidalina į du būrius. Vienas tęsia žygį namų link, kiti gi bando slaugyti Hju, kol jis kiek atsigaus. Deja, blogietis Džonas Fidžeraldas (akt. Tom Hardy), likęs su sužeistuoju, jo akyse nužudo Hju ir indėnės sūnų Sakalą, gudrumu įtikina likusi kompanioną bėgti link forto, paliekant Hju numirti…
Jei filmas startuoja puikia susišaudymo scena tarp indėnų ir baltaodžių, tai Hju atsigavimas, prisikėlimas ir bandymas grįžti namo toliau kelia vis didėjančią įtampą. Iš pradžių šliauždamas, vėliau ropodamas, šlubuodamas, kartais net plaukdamas lediniu vandeniu, šis padaras Hju, apsigaubęs storu lokiu kailiu, miegodamas arklio kūne, ėsdamas bizono kepenis (spauda kalba, kad režisieriaus nurodymu DiCaprio išties turėjo taip pasitreniruoti…niam niam) artėja tikslo link. Hju gyvena dėl vieno – dėl keršto. Keršto už sūnų, už išdavystę, už palikimą likimo valiai…
Filmo pabaiga išties dviprasmiška – aišku, Hju atkeršija, aišku, laimi gėris, tačiau paskutinė scena glumina: negi išties, pasiekus tikslą, daugiau nieko nebereikia? Ar tikrai vien negatyvūs jausmai, tas demonas viduje, gali palaikyti žmogų gyvą ekstremaliausiomis sąlygomis, o pasiekus tikslą, atsiradus ramybei, nejau viskas iškart sustoja? Pažiūrėsit ir nuspręsit, man pabaiga tokia šiek tiek strange…
Keistumo filme daug ir kitur – ir man tai labai patinka…Kad ir kiek apdovanojimų, ordinų ir pagyrų gaus šio filmo režisierius, kažkodėl visur pabrėžtinai kirčiuojamas, Alejandro Gonzálezas Iñárritu, jis yra Diẽvas. Tikrai, dar pernai visiems susuko galvas su savo “Žmogum – paukščiu“, o šiemet – prašau! O kur dar “Babelis“, “21 gramas“, “Meilė – kalė“, “Biutiful“… Jei Iñárritu būtų sukūręs nors vieną iš šių filmų, jis jau tada būtų įrašytas kino istorijoje, o dabar turime gyvą klasiką, kuris sustoti nežada, ir labai gali būti, taps pirmuoju režisieriumi, kuris gaus Oskarą už režisūrą du metus iš eilės. Liuks!
O iš visos šios istorijos galime pasimokyti to, jog talentas ir skurde blizga – Iñárritu pradėjo kaip nepriklausomas kūrėjas, Meksikoje, kol galop “prasimušė“ Į JAV. Kanai, Venecija, Holyvudas – jis jau dabar turi viską, kas įmanoma. C’mon, visokių 15 metų pasenusių Redirected‘ų/popsiškų ir sugadintų Blindų/plintusinių Patriotų/sermėgiškų Saulių ir Paulių ir kito kermošiaus kūrėjai, sakot, trūksta pinigų? Niekas nefinansuoja, neapsimoka, nėra įdirbio? Smegenų ir talento, tai tikrai trūksta 🙂
Anyway, neįsijaučiant apie mūsų kino rinką, “Hju Glaso legenda“ nuo pat pirmųjų sekundžių žavi savo vaizdu – neveltui operatorius Emmanuel Lubezki jau pernai už “Žmogų – paukštį“ gavo Oskarą, duodu kepurę pridėti, gaus ir šiemet. Nežinau, kaip jis ten filmavo, ar su plačiakampiu objektyvu (kaip pasakoja žinovai), ar su kokiu dronu, bet viskas tobula. Kalbant apie veiksmo scenas – turiu omenyje, susišaudymo, Hju kovos su meška – čia išvis yra viršūnė! Viskas taip kraupiai tikroviška…Pritariu tai minčiai, rastai internete – net 3D filme nebūtų tikroviškiau, nei dabar, kai meška, rodos, pagriebs ir tave su letena. Smulkmena, bet irgi įstrigusi – nuo veikėju kvėpavimo rasojantis objektyvas, atrodo kaip dokumentika ar realybės šou. O kur dar gamtos vaizdai – dangus, žvaigždės, kometa, miškas, net kiekvienas krūmynas, atrodo, turi kažką. Kameros darbas – tobulas, ir taškas.
Kalbant ir galbūt lyginant su mūsiškiais filmais, seniai turėjau vieną viziją – iš naujojo “Tado Blindos“ iškirpti lietuviškos gamtos vaizdus, ten kur I. Norkutės muzika bei kitos grožybės, va ir būtų šedevras. “Tado Blindos“ operatorius R. Greičius yra lietuviškas E. Lubezki, gaila, neturime lietuviško Iñárritu.
Kalbant apie filmo režisūra, kyla įvairių minčių. Šiaip po filmo jaučiausi išties “apsinešęs“, kaip rašo kiti komentatoriai, toks keistas nesvarumo jausmas – man tai kaip gero filmo ženklas. Vis dėlto, filmo scenarijus toks, kad nors ir gėrimės gražiais vaizdais, kenčiame kartu su Hju, bet per tas 2,5 val. stebėti vien minėtą žygį keršto link, tai šiek tiek nuobodoka. Netgi sugalvojau – jei būtų kitas režisierius, jei kitas operatorius, galbūt kiti aktoriai, šis filmas išvis būtų ties nesėkmės riba…Laimei, turime nemažai saldainiukų, kitaip tariant, desertas šioje puotoje – kalbu apie tokias smulkias detales, kurias teisingai pastebėjo A. Tarkovskio gerbėjai:
Išties, paukščiukai iš krūtinės – magiško siurrealizmo, kurio pilna G. G. Marquezo kūryboje (“Ilga kaip šimtmečiai diena“ ir kt.), ženklas. “Hju Glaso legendoje“ yra ir siurrealizmo, ir A. Tarkovskio pasaulio elementų. Kai kurios detalės – iš Lars von Trier’o. Neapleidžia mintis, kad Iñárritu išties ekspermentavo – bandė padaryti kažką tokio savito, kiek tarkovskiško, bet visą tai perleisti per visiems suprantamo pasakojimo – dramos, prizmę. Jis rizikavo neišpildyti nei vieno, nei kito, tačiau išties, Hju Glaso legendoje“ nėra nei “Stalkeris“, nei “Grėsmingas aštuonetas“, nei “Melancholija“. Tačiau dėl to juntamo apsvaigimo po šio filmo – kad ir ką panašaus Alejandro Gonzálezas Iñárritu bedarytų, verta…
Taigi, kas dar įstrigo be tobulo vaizdo ir nepaisant keisto scenarijaus, stiprios režisūros? Muzika? Ji tokia minimalistinė, tačiau sėdint kino teatre efektinga, įtraukianti. Pagrindinį motyvą atsimenu iki šiol, bet kadangi tai ne radijui skirtas garso takelis, jo funkcija ir išlieka būti filmo dalimi. Su muzika viskas tvarkoj, nieko per daug neprikiši.
Vaidyba ir aktoriai? Patiko vieno komentatoriaus mintis, kad ne DiCaprio reiktų ploti, bet operatoriui…ir tai iš dalies yra tiesa. Taip, pagrindinis veikėjas įtikinantis, tačiau daugiausia liaupsių vėlgi turėtų atitekti grimo meistrams – ne veltui visas špakliavimas ir žaizdų “padarymas“ DiCaprio trukdavo po 5 val. Taigi, už kostiumus ir grimą nusimato dar vienas (0 jų tikriausiai bus nemažai) Oskaras. Na, o DiCaprio šio prizo kažin ar vertas – tiesiog vaidmuo čia toks, kad ne kažką beišspausi. Kelios jautrios scenos iš arti, kurios kaip ir nieko, ir daug bėgimo, šaudymosi, keliavimo. Jokių ilgesnių pokalbių, dialogų…Hju Glasas kenčiantis, mirštantis, bet kaip suvaidinti gulintį ir beveik be sąmonės vargšą, kad būtum pats geriausias aktorius pasaulyje? Tai padaryti beveik neįmanoma. Na, nebent Kino meno ir mokslo akademijos atstovai nuspręs, kad DiCaprio jau laikas kažką gauti?
Pasikartojant, tas kameros buvimas arti personažo, kai stambiame plane matome veidą, kai net kamera aprasoja nuo personažo kvėpavimo, šiame filme sužaidžia įtikinančiai. Tai būdinga muilo operoms, bet šiuo atveju, šalia tokių kietų grumtynių, tarkovskiškos gamtos, slysta kaip per sviestą. Bet ar mes pamatysime ir tinkamai įvertinsime visus DiCaprio veido virptelėjimus?
Gi blogiuko vaidmuo, kurį suvaidino aktorius Tom Hardy, va čia tai kitas reikalas – toks ūsuotas, su kaubojišku sleng‘u maurojantis Fidžeraldas yra savo vietoje, savo laiku. Nežinau, ar jis kam nors nominuotas, bet kažkur giliai krebžda nuojauta, kad jis kietesnis už DiCaprio. Bent jau šiame filme.
Kas dar?
Kaip jau sakyta, užtenka čia kalbėti, reikia žiūrėti.
K. Navakas yra geras žaidėjas žodžiais – sakytum, kaip ir visi geri poetai? Na ne, nes jo žaidimas – tobula improvizacija, ir dar kaip rašė V. Sventickas, džiazo motyvais.
K. Navako muzika susideda iš keistų skiriamųjų ženklų eilėraščiuose. Ir iš tikrųjų, jei poetai (taip jis pats save ironiškai vadina, o saviironija, prašom įsidėmėti, yra geras ženklas) atsiranda noras eilėraščio eilutę pradėti dvitaškiu ar kelias pasviraisiais brūkšniais, kas mes tokie, kad piktintumėmės? Ypač, jei minėti keisti eilėraščio ženklai išties suteikia kūriniui tokį kitoniškumą, dinamiškumą. Daug ir šauktukų, klaustukų, vos ne penklinė su natomis, iš kurios tikrai pavyktų kažką sugroti///
: Bet! Neapsigaukime: jei tekste girdime saksofono solo, reiktų atkreipti dėmesį ir į kitas partijas, kitus instrumentus. K. Navako kūriniuose svarbūs ne tik gražūs paviršiai, bet dar gražesnis, nes stipriai gilus (prisipažįstu, ne visada man suvokiamas) vidus. “Žaidimas gražiais paviršiais“ ir yra kūryba: “Tu sau žaidi paviršiais – / rašai“. Gi paviršius negali paslėpti, jis kaip tik atskleidžia turinį.
Šis išties magiškas – K. Navako pasaulis toks elegiškas, braviūriškas (nusirašiau nuo knygos galinio viršelio, čia V. Sventicko mintys), elegantiškas, kartais – melancholiškai didingas. Netrūksta dramatiškumo, netikėtumo ( “Išsižudė mano draugai!“). Čia gyvena Mocartas (kepa kiaušinienę), Gretchen, Bergas, Konradas Valenrodas, visas klasikų “rinkinys“. Kai kurie eilėraščiai persmelkti tokia keista dvasia, kurią net sunku nusakyti – gal tai išties mačerniška elegija, ar koks ten velnias? Ar chirico’iškas siurrealizmas? Trumpai tariant, toks mistinis rinkinys: veiksmo vieta – beveik visada – miestas, namai, kambariai; veikėjai – klasikai, koks Mocartas, Bergas, mes, tu; veiksmas – dramatiškas, greitas; finalas – netikėtumas, staigus praregėjimas, kirtis. Ir visą tai – po gražiais paviršiais, ech…
Įstrigo laiko ir žmogaus santykis: “laikrodžiai / nebesaugos mūs valandų“; “ar jauti kaip sekundė tave sutaupo?“, “kas gi jų valandų jiems nepaliko?“. Ne mes esame laike kaip bėgančioje upėje, bet laikas veikia, vyksta mumyse. Nice!
poligrafovicius 