Režisierius: J. Dautartas.
Kompozitorius: G. Sodeika.
Vaidina: L. Sėdžius, V. Kupšys, J. Tamošiūnas, P. Kežys ir kiti.
Teko matyti ši spektaklį per jo premjerą Panevėžyje. Dar šilta kėdė nuo sėdėjimo, dar likę rekvizitai ant scenos…
Norisi pasipasakoti “ant karštųjų“, kad kažko nepamirščiau. Tiesą sakant, tai nėra super spektaklis – kaip ir keli paskutiniai šio teatro pastatymai, kuriuos mačiau (visų nemačiau, nes kai keliuose apsilankiau, buvau nusprendęs – never again). Kaip teigiama spaudoje, teatro internetiniame puslapyje – šis spektaklis yra tarsi duoklė teatro jubiliejui, tarsi kažko naujo pradžia. Ne veltui ir režisierius visiems žinomas – J. Dautartas.
Tiesą sakant, koks skirtumas, kodėl, kada ir kur, svarbu, kaip? O va tas kaip, aptariant su žmona po spektaklio, virto nekaip…
“Lietaus dievas“ – tai pasakojimas apie eilinio Lietuvos kampelio kasdienybę, ką tik atgavus Nepriklausomybė. Paprasti kaimo žmonės, jų aistros, jų gyvenimai, istorijos. Čia sutinkame išties lyg jau kažkur matytus pijokėlius, viską aptarinėjančius senolius; čia ir jauna šeima, besilaukianti vaiko; čia ir emigrantai, grįžtantys ar išvažiuojantys – visą tai tarsi esame kažkur matę ar girdėję.
Išties remiamasi V. Šlepiko to paties pavadinimo 2005 metais išleistu novelių rinkiniu (šis pretendavęs į “Metų knygą“). Spektaklyje parodomos devynios istorijos, devyni “vaizdeliai“, tarpusavyje jie siejasi veikėjais, aktualijomis, veiksmo vieta.
Kalbant apie tai, ką mačiau , nebuvo jokių devynių istorijų. Taip, spektaklis suskirstymas į kelias dalis, bet devynių nesuskaičiavau. Lygiai taip pat, tekstai.lt radęs keletą novelių, nė vienos “neradau“ spektaklyje. O jei kažkurios detalės ir paminėtos, tai visai kitaip, “apverstos“, kiek nukrypta nuo pačio teksto. Bet taip jau teatre būna, nieko tokio.
Scenografija – keista: scenos viduryje matome didelį, “eidrigevičinį“ namą su daug langų, vat ir viskas. Visas veiksmas vyksta aplink namą. Taip gal ir patogu, bet atsibosta, o jei kokia siena ir atsidaro – ne stebuklas.
Norėčiau išskirti muziką – ši taip pat įdomi: jei pagal dramos stiprumą fonas parenkamas tiksliai, tai esantys “bumčikai“, mano nuomone, yra beviltiški – kažkokia šiuolaikinė “nedadielka“: vyresnio amžiaus žmonėms rėžia ausį, jaunesniems – tikrai ne tas house ar trance, kurio norėtųsi klausytis. Triukšminga, pseudomodernu, bet neskanu.
Beje, kodėl “Lietaus dievas“, pagal spektaklį taip ir nesupratau. Minimi lietaus broliai, o apie dievą – nė žodžio. Teks skaityti knygą…
Kalbant apie vaidybą, nieko blogo nemačiau – jaunimas kaip ir visur, hiperaktyvus, teatro “seniai“ – Sėdžius, Kuošys, Tamošiūnas – dirba gražiai. Dialogai, drama, pauzės – lyg ir savo vietoje, komiškumo irgi netrūksta. Tie linksmi keturi seneliukai, mažo vaiko vaidyba – tikrai užskaityta.
Tai kas negerai? Negaliu įvardinti, bet šiam spektakliui nedaug trūko, kad būtų bent jau kažkas tokio, kas Panevėžyje buvo jau seniai. Gal kitokios pabaigos, o ne su tom kvailom lentelėm; gal be jokių tiesmukiškų reaktyvinių lėktuvų; gal to namo – grybo nuvertimo pabaigoje, ar tiesiog kitaip išspręsti dekoracijas? Sunku iš minėtų novelių išspausti kažką tokio, sunku pijokėlių nuotykius atvesti iki egzistencinio “ech!“. Bet širdies gilumoje jaučiu, jog galima, o čia nepavyko.
O gal režisierius ir tenorėjo linksmų kaimietiškų vaizdelių, kad plūstų visas rajonas pasižiūrėti apie jų kaimą…jam tiek pavyko. O ką daryti kitiems, kurie dar tikisi Miltinio dvasios?
2016 03 19
Režisūra: 6/10
Vaidyba: 8/10
Scenografija: 6/10
Muzika: 6/10
Menas: 6/10
6,8
poligrafovicius 