Matt Ridley “Raudonoji karalienė“ (2013)

Tai pirmoji mano knyga, kuria perskaičiau…atsisiuntęs į savo išmanųjį. Iš ten iš skaičiau, gadindamas akis tamsiais vakarais. O kas svarbiausia, knygą galima gauti už dyką, kaip ir kitas “kietas“ – tereikia nueiti į “Mokslas visiems“:http://lma.lt/lt/es-sf-projektai/nacionalines-mokslo-populiarinimo-priemoniu-sistemos-sukurimas-ir-igyvendinimas-2007-2013/mokslo-populiarinimo-serijos-mokslas-visiems-knygos

Man tai primena vaikystės laikus, kai turėjau ir – beje – perskaičiau visas tris “Pažinimo džiaugsmo“ knygas. Aišku, negaliu sakyti, kad viską supratau, bet…Žadu skaityti ir kitas knygas iš ten esančių, tikrai verta.

“Raudonoji karalienė“ – knyga apie lytį ir žmogaus prigimties evoliuciją. Skamba sausai ir moksliškai, darviniškai ir tikrai neįdomiai. Tik pradėjęs skaityti, negalėjau sustoti jau vien todėl, kad pasakojimo stilius yra įdomus, toks britiškai sąmojingas, o tai apie ką kalbama, tikrai turėtų būti įdomu kiekvienam (o kas keisčiausia – knyga išleista 1993 metais, ir tik dabar išversta į lietuvių kalbą).

Taigi – kokia yra žmogaus prigimtis (kalbame apie mūsų bendrą prigimtį – kas daro žmogų žmogumi)? Kaip prigimtis keitėsi, evoliucionavo? Ar tikrai lytiškumas – prigimties svarbiausias bruožas? Na gerai, įdomesnis klausimas – kam mums reikalingas seksas, juk galėtumėm daugintis kaip kokios bakterijos, skildami per pusę? Kam reikia dviejų lyčių, vyro ir moters?

Tai tik grietinėlė, o kur visas tortas…knygoje aptariama viskas – nuo sekso iki moters potraukio vyrams su BMW, nuo gėjų / lesbiečių iki grybų dauginimosi (o šie, pasirodo, turi keliasdešimt tūstančių lyčių, jei aš neklystu). Galvoje po tiek daug informacijos kažkas liko, ir tai esminės žinios apie mus, pagal autorių, prijaukintas žmogbeždžiones. Liko ir daug neatsakytų klausimų, kuo autorius ir apts visai nesigėdija.

Beje, sąvoka “Raudonoji karalienė“ visai nesusijusi su seksu. Tai personažas iš “Alisa stebuklų šalyje“ – ten tokia šachmatų karalienė visą laiką bėga, bet niekur nenubėga, nes kartu sukasi ir žemė. Tai gana nauja samprata evoliucijos teorijoje, kad visa mūsų pažanga yra reliatyvi: “Sausakimšomis Londono gatvėmis automobiliai juda ne greičiau nei arklių traukiamos karietos prieš šimtą metų. Kompiuteriai neturi įtakos produktyvumui, nes žmonės išmoko palengvintas užduotis komplikuoti ir kartoti.“

Pabaigai, apie knygos svarbą: “Žmogaus prigimties atradimas bei aprašymas ir jos skirtumų, palyginti su kitų gyvų organizmų prigimtimi, išaiškinimas yra tokia pat įdomi užduotis, kaip bet kuri iškilusi mokslui, – prilygstanti atomo, genų ir Visatos kilmės paieškoms. Tačiau šios užduoties mokslas vis vengė. <>Štai kodėl mokslas, taip šaltakraujiškai sėkmingai išanalizavęs didįjį sprogimą ir DNR, pasirodė įspūdingai, visgi yra nepajėgus išsiaiškinti to, ką filosofas Deividas Hjumas (David Humes) pavadino užvis svarbiausiu klausimu: kodėl žmogaus prigimtis yra tokia, kokia ji yra?“

Tai knyga, kurią tikrai verta, net ir reikia, skaityti. Hau!

Sex and rock and roll: “Kokią paslaptį Ievai atskleidė gyvatė? Kad ji galinti suvalgyti kažkokį vaisių? Fui! Tai eufemizmas. Tas vaisius buvo kūno pažinimas ir tai suvokė visi – nuo Tomo Akviniečio iki Miltono. Iš kur jie tai sužinojo? Pradžios knygoje niekur nėra nė menkiausios užuominos apie tokią lygtį: uždraustas vaisius lygu nuodėmė, lygu seksas. Mes tai žinome, nes toks svarbus žmonijai gali būti tik vienas dalykas. Seksas.“

Apie gyvenimą: “Kodėl tas vyras pamilo tą moterį? Nes ji graži. O kodėl svarbus grožis? Mat žmonės dažniausiai yra monogamiški ir vyrai savo partnerių atžvilgiu išrankūs; grožis rodo jaunystę ir sveikatą, o tai, savo ruožtu, liudija vaisingumą. Kodėl tas vyras taip rūpinasi partnerės vaisingumu? Jeigu jis to nedarys, jo genus nustelbs genai tų, kurie tai daro.“

Apie lytiškumą: “Lytiškumas eina koja kojon su liga. Jis naudojamas parazitų pavojui įveikti. Organizmams reikia būti lytiškai aktyviems, kad savo genais per žingsnį užbėgtų už akių parazitams. Vyrai šiaip ar taip neliks be darbo; jie – moterų draudimo polisai, užtikrinantys, kad jų vaikų nenušluos gripas ar vėjaraupiai (jei tai paguoda). Moterys įsileidžia į savo kiaušinėlius spermą, nes priešingu atveju gimę kūdikiai būtų taip pat pažeidžiami pirmojo parazito, kuris įveiktų jų spyną.“

Mūsų prigimtis trumpai: “Nuo tada, kai mes buvome medžiotojai-rinkėjai, jokių genetinių permainų neįvyko, bet giliai šiuolaikinio žmogaus prote yra įsišaknijusi paprasta vyro medžiotojo-rinkėjo taisyklė: mėgink užgrobti valdžią ir ja pasinaudojus sugundyti moteris gimdyti įpėdinius; stenkis kaupti turtą ir pirktis meilės nuotykius su kitų vyrų žmonomis, kurios gimdys pavainikius. Tai prasidėjo nuo vyro, kuris mainais už trumpą meilės nuotykį pasidalijo vertinga žuvimi ar medumi su patrauklia kaimyno žmona, ir tęsiasi lig populiariųjų žvaigždžių, kurios sodinasi į savo mersedesus topmodelius. Nuo žuvies iki mersedeso istorija nepertraukiama: per odas ir karolius, plūgus ir galvijus, kardus ir pilis. Turtas ir valdžia – kelias pas moteris; moterys – kelias į genetinę amžinybę.
Panašiai ir šiuolaikinės moters prote glūdi tas pats esminis medžiotojos rinkėjos
skaičiuoklis, visai neseniai gerokai evoliucionavęs ir pasikeitęs: stenkis įsigyti vyrą-aprūpintoją, kuris maitins šeimą ir prižiūrės jūsų vaikus; stenkis susirasti meilužį, kuris perduos tiems vaikams geriausius genus. Jai labai pasiseks, jei visa tai galės suteikti vienas vyras. Tai prasidėjo nuo moters, kuri ištekėjo už geriausio nevedusio genties medžiotojo ir patyrė meilės nuotykį su geriausiu vedusiu medžiotoju, taip užsitikrindama, kad jos vaikai bus sočiai aprūpinti mėsa. Tai tęsiasi iki turtingo finansų magnato žmonos, pagimdžiusios vaiką, kuris užauga labai panašus į jos raumeningą asmens sargybinį. Vyrai išnaudojami kaip tėviško rūpinimosi, turto ir genų tiekėjai. Ciniška? Nė pusė tiek, kiek daugelis žmonijos istorijos pasakojimų.“

Apie kitos pusės išsirinkimą: “„Ir ką, po galais, ji jame įžvelgė?“ – klausiame mes apie nuobodų ir nesėkmingą manekenės vyrą, tarsi egzistuotų kažkokia slapta jo vertybė, kurios nepastebėjome. „Ir kaip jai pavyko tokį nusitverti?“ – stebimės, matydami daug pasiekusį vyrą, vedusį negražią moterį. Atsakymas toks: kiekvienas instinktyviai žinome savo sąlyginę vertę. Briusas Elisas atskleidė, kaip mes valdome šį „rūšiuojamojo poravimosi“ modelį. Jis išdalijo trisdešimčiai studentų sunumeruotas korteles, kurias jie prisiklijavo ant kaktos: dabar kiekvienas galėjo matyti kito numerį, bet niekas nežinojo savojo. Jiems buvo liepta susiporuoti su didžiausiu skaičiumi, kokį galės rasti. Merginą su skaičiumi „trisdešimt“ ant kaktos išsyk apsupo šurmuliuojanti minia. Jos lūkesčiai šokteli, ji atsisako poruotis su bet kuo ir ima ieškoti trisdešimčiai artimo skaičiaus. Tuo metu pirmu numeriu pažymėtas žmogus, kurį laiką mėginęs įrodyti savo vertę trisdešimtajam, nuleidžia kartelę ir leidžiasi skale žemyn, vis sužinodamas apie savo žemą statusą, kol galiausiai čiumpa pirmą jį priėmusį, – tikriausiai skaičių du.“

Na, o čia esmių esmė. Ir už dyką: “ Žmogus yra pats save prisijaukinęs gyvūnas, žinduolis, žmogbeždžionė, visuomeniška žmogbeždžionė; žmogbeždžionė, kurios patinai imasi iniciatyvos mergindami, o patelės paprastai palieka savo bendruomenę, kurioje gimė; žmogbeždžionė, kurios vyrai yra grobuonys, o moterys – žolėdės pašarininkės; žmogbeždžionė, kurios patinai yra sąlygiškai hierarchiški, o patelės – sąlygiškai lygios; žmogbeždžionė, kurios patinai neįprastai daug investuoja į savo atžalų auginimą, aprūpindami savo partneres ir vaikus maistu, saugodami juos ir bendraudami su jais; žmogbeždžionė, kurios monogaminiai porų ryšiai yra taisyklė, bet daugelis patinų patiria meilės nuotykių ir kartais praktikuoja poligamiją; žmogbeždžionė, kurios patelės, susiporavusios su žemą padėtį užimančiais patinais, dažnai apgaudinėja savo vyrus, kad gautų aukštesnę padėtį užimančių patinų genų; žmogbeždžionė, kuri patyrė neįprastai intensyvią abipusę seksualinę atranką, kad daugelis patelės kūno bruožų (lūpos, krūtys, liemuo) ir abiejų lyčių protas (dainos, konkurencingos ambicijos, statuso siekimas) būtų naudojami varžantis dėl partnerių; žmogbeždžionė, kuri išsiugdė neįprastai daug naujų instinktų mokytis iš asociacijų, bendrauti kalba ir perduoti tradicijas. Bet vis tiek žmogbeždžionė.“

2016 07 24

Turinys: 9/10

Gylis: 9/10

Eiga: 10/10

Menas: 6/10

Ech…: 8/10

8,5

V. Mačernis “Po ūkanotu nežinios dangum“ (1990)

Taip, aš perskaičiau šią seną ir jau baisiai atrodančią knygą. Jei būčiau koks vienuoliktokas, chebra pagalvotų, kad išprotėjau – kam skaityti Mačernį? Kam išvis skaityti?! Žinoma, moksleiviai ir taip turi ką veikti su knygomis, rašiniais ar egzaminais. O aš – ne. Ką noriu, tą ir skaitau; kartais – ką turiu, tą skaitau. Vis dėlto, V. Mačernis man sukelia geras asociacijas dar nuo mokyklos laikų…

Jei delfi.lt parašytų dar vieną kvailą strapsnį, a la “Top 5 anksti mirę Lietuvos rašytojai, teikę daugiausiai vilčių“, pirma vieta būtų būtent V. Mačerniui. Kai pagalvoji, jam buvo vos 23 metai, o žuvo besibaigiant karui, nuo kažkokios ten skeveldros, pro šalį važiuodamas…O kiek jau buvo parašęs, kiek dar ketino sukurti, kokie grandioziniai buvę jo planai! Ir tą sužinojau tik iš perskaitytos knygos – ten sudėti visi laiškai, paaiškinimai, artimųjų pasakojimai.

Žinoma, kai skaitai eilinį V. Mačernio sonetą, kurį liepė mokytoją, kai reikia iš penkių eilučių išspausti visos epochos įžvalgas, nieko gero. Bet kai supranti, kad tas bachuriukas (VM) yra iš 13 gimusių ir 7 užaugusių šeimos,  kad su vaikyste jo buvo ne kažką, kad jo brolis girtas jį mušdavo ir atiminėdavo viską, o pagrindinis gyvenimo klausimas buvo kaip susikombinuoti naują švarką karo metais (parašyta laiškuose), ir kai perskaitai jo bet kurią viziją, kaifuoji. Taip, V. Mačernio “Vizijos“ man labai patinka, gal dėl to perskaičiau visą knygą su visais kūriniais. “Vizijos“ buvo bene užbaigčiausia, labiausiai perrašynėta jo kūrybos dalis – gal dėl to, perskaitęs pirmas eilutes, dar mokyklos laikais, pagalvojau – “Vau!“: “Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose“,/Balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn tiesėsi“, “Nes tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės gentys, susirinkę į senolių namą / Vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme / Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas / Šypsojos vėl slaptinga šypsena“. Galima vardinti ir cituoti, bet geriau perskaityti.

V. Mačernis žinomas ir dėl sonetų, trioletų, kitų eilėraščių. Jis ir versdavo, iš anglų, rusų kalbų, šiaip rašydavo straipsnius. Viskas sudėta šioje knygoje, “Po ūkanotu nežinios dangum“. Yra ir ineternete, http://antologija.lt/text/vytautas-macernis-po-ukanotu-nesinios-dangum/.

Intymiausia dalis yra laiškai, rašyti savo mylimajai, Bronei Vildžiūnaitei, taip pat draugams (P. Dreviniui, P. Jurkui). Kaip supratau iš konteksto, niekas karo metais jo kūrybos per daug neleido, ir tai suprantama – buvo svarbesnių reikalų, pvz, išgyventi. Poeto kūryba plito nuorašais, kopijomis, o dalis tikriausiai išvis buvo dingę – tiesiog išmetė, sudegino laiškus ar sąsiuvinius, ir tiek. Šiais laikais juokinga, bet iš laiškų suprantu, kad tuomet – nelabai, – visokių reikalingų daiktų gavimas, vertimasis iš to, ką turi. Tai Vytautas lašinių kam nusiųsdavo iš kaimo, tai jam kaklaraištį kas paskolindavo, į siuntinį įmetęs, tai kokį seną kostiumą persidažydavo, tai pėsčiomis nueidavo kokį 20 kilometrų, nes “anas prietelius jo neįsileido permiegoti“. Kai pagalvoji, XX amžius, o kokia drama…

Šią knygą rekomenduoju perskaityti visiems, kam patinka V. Mačernis, jo kūryba, ką jaudina poeto gyvenimo peripetijos. Vytautas, deja, patenka  į eilę lietuvių, apie kuriuos sakoma “kas būtų, jeigu būtų“ – kalbu apie Dariu ir Girėna, S. Nėrį (anyway, neteisiu jos), M. K. Čiurlionį ir kitus. Kas būtų, jei jie būtų gyvenimą šventę ilgiau?

 

2016 06 17

Turinys: 9/10

Gylis: 8/10

Eiga: 7/10

Menas: 9/10

Ech…: 8/10

8,2

Oscar Wilde “Doriano Grėjaus portretas“ (2002)

Dar viena knyga, gulėjusi lentynoje ir laukusi savo eilės.

Kaip supratau, tai tiesiog supaprastinta, paredaguota tikrojo romano santrauka, su, beje, labai gražiomis iliustracijomis.

Jei trumpai apie pačią istoriją, nieks geriau nepapasakotų nei wikipedija:

https://lt.wikipedia.org/wiki/Doriano_Grėjaus_portretas

O šiaip…santrauka aiški, paveiksliukai gražūs – net keista, kaip prieš daugiau nei 125 metus drįsta išleisti tokį romaną? Vis dėlto, žadu perskaityti visą knyga, nes šis iliustruotas variantas yra greičiau kaip koks komiksas. Tinka tiems, kam artėja egzaminas ir reikia greitai perskaityti.

2016 07 01

Turinys: 7/10

Gylis: 7/10

Eiga: 6/10

Menas: 8/10

Ech…: 7/10

7

Erri De Luca “Montedidijus“ (2005)

Ši knyga lentynoje gulėjo daug metų – neskaityta, kažkieno atiduota su krūva kitų knygų. Galiu drąsiai teigti – be reikalo.

Nieko nežinau apie autorių – taip, jis italas, ne tik rašytojas, bet ir kino kūrėjas, visuomenės veikėjas, kilęs iš Neapolio.

“Montedidijus“ – tai lakoniški eskizai, trumpi Baricco “Šilko“ stiliaus pasakojimai apie berniuką iš Neapolio.  Šis gyvena “Dievo kalne“ (taip vadinasi miesto rajonas – tokiu pat pavadinimu yra ir miesto dalis Jeruzalėje); jau sulaukęs trylikos ir pabaigęs penkias klases, pradeda dirbti, o tiksliau – padėti meistrui staliui.

Nėra aiškus berniuko vardas, o trumpuose jo kasdienybės vaizdeliuose alegoriškai kalbama apie brendimą, virsmą vyru, aistrą moteriai, jauno žmogaus gyvenimą dideliame mieste virsmo metu. Pagrindinį veikėją lydi keisti personažai – emigravęs žydas – batsiuvys Rafaelis, dirbantis kartu, kuriam ant kupros dygsta sparnai; namuose lydinčios dvasios, kurios kartais net paliečia gyvuosius; pats Neapolis sentimentaliai vaizduojamas kaip didelis, kosmopolitinis miestas, pilnas visokio plauko veikėju, tarp kurių bando išgyventi ir pagrindinis veikėjas.

Patiko pasakojimų lakoniškumas, įžvalgumas, gyvenimiškumas; kai kuriuose komentaruose išties lyginama su Baricco ar Marqueso kūryba. Iš lietuviškų autorių kiek panašu į A. Granauską, o man asmeniškai ir į A. Šlepiko vaizdelius. Yra švelnios erotikos motyvų; pagrindinio veikėjo prisirišimas prie bumerango – kasdieninis treniravimasis, nešiojimas su savimi, vos ne tapęs ritualu – panašus į vyriškėjimo laukimą. Keistas, bet žavus vertėjo noras neapolietiškus žodžius (o ši kalba kiek skiriasi nuo italų) perteikti biržiečių tarme.

Nepatiko fantastikos elementai – sparnų dygimas berniuko draugui Rafaeliui istorijos pabaigoje (išsiritęs angelas ar kažkas pan.?), visokios dvasios ir kiti marazmai…vis tiek ne Marques’as. Pats finišas kiek keistokas, neįtikinantis.

Erri De Luca “Montedidijus“ – magiška, įstabi istorija apie berniuko virtimą vyru. Skaityti, negalima neskaityti.

Įstrigę:

Auga: “Jai trylika, ir jos krūtys auga greičiau nei mano bumerango lavinami raumenys.“

Carpe diem: “Dien yr kųsnel’s“ (“Diena yra tik kąsnelis“).

Apie sparnus: “Sparnai skirti angelams, žmogui jie per sunkūs. Žmogaus skrydžiui turėtų užtekti maldos.“

Apie kalbą: “Italų kalba neturi seilių, o neapolietiškoji spjūviu iš burnos žodžius sulipdo.“

Apie širdį: “Tuk tuk, tavo širdis lekia, net kai stovi, tavo krūtinėje gyvena vaikėzas, mėtantis akmenis į sieną.“

2016 07 05

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 7/10

Menas: 8/10

Ech…: 7/10

7,4