Chuck Palahniuk ,,Kovos klubas” (2001)

Už dyką: http://katekizmas.group.lt/text/kitakalbiai/palahniuk/kovos_klubas.pdf

Neseniai perskaičiau knygą, o kartu ir peržiūrėjau pagal knygą suręstą filmą – dabar aš kietas, kaip rašoma “Kovos klube“ – kieta “kopijos kopijos kopija“.

Būtent – iš abiejų gėrybių, filmo ir knygos, galvoje lieka Chuck’o Palahniuk’o (nežinojau, kad lietuviškai skambėti turėtų lyg ir Čakas Palanikas) pasaulio kopija, kartais žybtelėdamas kaip 25 -tas kadras iš filmo. Kokia ta kopija?

Trumpai tariant, knygoje pasakojama apie eilinį tarnautoją Džeką (iš knygos to nepamenu; vardą radau aprašyme; visiškas no name’as). Kuo jis ypatingas? Ogi jau kelios dienos negali užmigti – ji vargina klaiki nemiga. Kaip pasakė jo gydytojas, dar nėra buvę žmogaus, kuris mirtų nuo nemigos – o jei Džekui atrodo, kad jam blogai, tegu jis nueina į sergančiųjų mirtinomis ligomis grupinės terapijos susirinkimą. Džekas taip ir padarė – ir, stebuklas – per užsiėmimą vos apsikabinęs savo partnerį, pasijuto “mažyčiu visatos centru“, o namie gerai išsimiegojo. Nuo to karto Džekas tampa stropiu įvairių būrelių lankytoju (nesvarbu, kad niekuo neserga), o naktimis gali miegoti…

Anyway, kol kas nieko įdomaus. Vieną kartą Džekas pastebi merginą, Marlą, kuri irgi apsimetinėja ir bastosi po terapijos užsiėmimus.  Džeko miegas baigiasi, bėda…Su šia simuliante jis apsikeičia numeriais ir kartu “pasidalina“ būrelius. Dar vėliau neišsimiegojęs Džekas lėktuve susipažįsta su Taileriu Dardenu – savo idealu, tobulu stilingu džentelmenu, kuris puikiai laikosi, gamindamas muilą. Jiedu su Taileriu susidraugauja, įkurią pogrindinį kovos klubą – pačią geriausią alternatyvą grupiniams susirinkimams. Klubo esmė – paprasti vyrukai gali kovoti, trankyti vienas kitą, kiek tik nori, išsilieti, o paskui draugiškai apsikabinti ar įkalti alaus. Tobula! Kovos klubas – tai vyriškumo ženklas amerikietiškame vartotojiškame, vienkartiniame pasaulyje. Pilki tarnautojai vakarais susirenka rūsiuose ir talžo vienas kitą – kaip sako Taileris, jų kūnai iš tešlos pamažu pavirsta geležimi. Tai jų savotiškas išsilaisvinimas, vos ne gyvenimo prasmė.

Na, po to ir užverda košė – pirmiausia atsiranda meilės trikampis: Marla duodasi su Taileriu, Džekui patinka Marla, Marla pati nežino, kas jai patinka. Dviejų draugelių įkurtas kovos klubas išsigimsta, tampa pogrindine vos ne teroristine – anarchistine organizacija, kuri kasnakt iškrečia mieste kokią nesąmonę. Džekas Kaip ir nori tai sukontroliuoti, bet jau nebegali; vėliau paaiškėja, kad ir pats Džekas prie to irgi prisideda…anyway, visos istorijos “išrišimo“ nepasakosiu.

Įkvėpiu, ir!

Tai tikrai “kieta“ knyga. Tai tikrai juodžiau už juodą porno, tik reikia skaityti. Tai tikrai geriau už filmą, bent jau man. Tai tikrai anarchizmo bei terorizmo vadovėlis. Tai tikrai priverčia susimąstyti, ne tik IKEOS katalogų vartytojus. Ir tikrai norisi susimaišyti benzino su apelsinų sultimis, gal išties išeis napalmas?

“Aš esu patenkintos Džo smegenys!“

Įstrigo, o šitas dar ir anarchistinis: “Tobulinti save – tai masturbacija. Naikinti save gali būti išeitis.“

Apie JAV: “Yra stiprių jaunų vyrų ir moterų klasė, ir jie nori paaukoti kam nors savo gyvenimą. Reklama verčia šiuos žmones vaikytis mašinų ir drabužių, kurių jiems nereikia. Ištisos kartos užsiims darbais, kurių nekenčia, tik todėl, kad galėtų nusipirkti tai, ko jiems iš tikrųjų nereikia.“

Apie tobulybę: “Vienos minutės visiškai pakanka, <> dėl jos reikia sunkiai dirbti, vis dėlto viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka- tai daugiausia, ko galima tikėtis iš tobulybės.“

Just: “Mūsų karta nėra mačiusi didžiulio karo ar didžiulės krizės, bet mes išgyvenam didžiulį dvasinį karą. Didžioji krizė – tai mūsų gyvenimas. Tai dvasinė krizė.“

Nori daugiau citatų? Nes šis romanas ir yra citatų rinkinys: https://lt.wikiquote.org/wiki/Čakas_Palanikas

2016 08 14

Turinys: 10/10

Gylis: 10/10

Eiga: 9/10

Menas: 10/10

Ech…: 10/10

9,8

Samuel Shem “Dievo namai“ (2001)

Ši knyga – kiekvieno mediko biblija. Nebūtinai dėl to, kad viskas, apie ką kalbama “Dievo namuose“, tiesiogine to žodžio prasme būna ir mūsų gydymo įstaigose. Tiesiog romane pasakojama apie kitokį požiūrį, atrodytų, ne visada susijusį su sveiku protu, keistą, gal net iškrypėlišką, į ligonį bei jo ligą. Savaime suprantama, toks požiūris – ciniškas, ironiškas, kad ir kaip tai pavadinsi – slepia pačių gydytojų kovą su stresu, pervargimą, tai tarsi jų “darbo virtuvės“ demaskavimas. Šaipymasis iš chroninėmis ligomis sergančių šimtamečių – liguista gydytojų reakcija į stresą. Manote, pas mus taip nėra?

Anyway, “Dievo namus“ iš tikro parašė gydytojas, ir ne bet koks, bet būsimas psichiatrijos profesorius Samuel’is Shem’as (tikrasis vardas ir pavardė Steve Bergman), studijavęs tiek Harvarde, tiek Oksforde. Šis romanas paremtas Shem’o patirtimi dirbant Bostono ligoninėje (norėčiau pamatyti, kaip jam sekėsi iš tikrųjų).  Vėliau jis parašė kitas kaip ir trilogijos dalis, “Vargo kalną“ ir “Miestelio dvasią“. Žemiau pateiktose nuorodose yra keletas straipsnių apie Bergman’ą bei šio romano gimimą – trumpai tariant, “Dievo namai“ atsirado tarsi autoriaus pasipriešinimas prieš ilgus ir sunkius budėjimus, poilsio nebūvimą, jaunų žmonių – internų, rezidentų – engimą. Maištas prieš nežmoniškumą, kitaip tariant. Ir visur akcentuojama, jog tai ne pervargimas čeburekų kepykloje, bet gydymo įstaigoje, kur klaidos kainuoja, kartais ir pacientų gyvybes.

Romane pasakojama, kaip jaunas žydukas Rojus Bašas (“Dievo namai“ – prestižinė žydų žydams įkurta miesto ligoninė) pradeda savo internatūrą tikroje ligoninėje. Trumpai tariant, jaunuolis nuo teorijos pereina prie praktikos, ir pats nustemba, kad tikrovėje yra kitaip, nei knygose. Rojus tuoj pat susiduria su medicinos žiaurumu – sunkiais ligoniais, rimtomis ligomis, ilgomis darbo valandomis, naktiniais budėjimais. O kas blogiausia, visas reikalingas gydymo procedūras Rojus kaip ir turėtų mokėti atlikti, tačiau arba nemoka, arba nežino, ką ir kada reiktų daryti. Ligoninėje jis gali pasikliauti dviem asmenimis, atstovaujantiems dviems pasaulėžiūroms: rezidentu Dručkiu arba Džo. Dručkis – storas žydukas, kuris kaip koks ūkininkas supranta kūnus, puikiai moka atlikti visas intervencijas, bet nepamiršta bendravimo, dėl ko pacientų yra labai mylimas. Džo – neurotikė dešimtukininkė, tikras žinių bagažas, tačiau su bendravimu ir žmogiškumu, ne kažką…Pagrindinis herojus per metus pereina ugnį ir vandenį, seksą trise bei eutanaziją, pažįsta įvairios kolegų adaptacijos stresui būdus, kol tampa tokiu kietu kaip Dručkis, ir galų gale supranta, kokiu specialistu norėtų dirbti visą gyvenimą.

Kaip minėjau, svarbus romano aspektas – žmogiškumas, tiksliau, jo nebuvimas gydymo įstaigoms tampant paslaugų teikėjais (nepamirškim,  romano laikas – VII – tas dešimtmetis, o tik dabar tai pasidarė aktualų ir mūsuose). Ar visada svarbiausia tyrimai, algoritmai, guidelines’ai, gal kartais tiesiog užtenka…nuoširdaus bendravimo, pokalbio su ligoniu? Ar taip gali būti, jei dirbi priėmime ir gauni vieną po kito sunkius, mirtinus atvejus? O jei dar tai pirma tavo darbo diena?

Teisybė, romanas garsus ne tik savo ideologija, bet ir…seksologija. Prisipažinsiu, skaitydamas pirmą kartą, prieš 10 metų, reagavau vienaip, dabar, skaitydamas trečią kartą, dar kitaip. Kad ir kaip bežiūrėsi, ta scena, kai sesutė daro širdies masažą mirštančiam, o internas prieina iš užpakalio, ir (čia apytiksliai),  glostydamas vidines šlaunų dalis, numauna kelnaites ir įeina į ją, mmm…o kur dar kiti gražumynai, kur internų orgijos su sesutėmis, soc. darbuotojais? Kur “Jack Daniel’s“ su alumi priėmime? Kur dar “sesutės poza“ – kai ji lenkiasi žemyn, kol po trumpu sijonu pasimato kelnaitės? Vardinčiau ir vardinčiau, seilės tįsta. Faktas – gal ir ne visai taip šį romaną parašiusiam S. Bergmanui sekėsi per internatūrą, gal pas mus studentai daugiau barakuose linksminasi, bet…stresas daro savo, ir instinktai sustiprėja. O kaip gi kitaip!

Šią knygą privaloma perskaityti ne tik medikams, ne tik vaistininkams, kineziterapeutams ar ligoninių liftininkams. Ypač būtų smagu, kad ją bent perverstų visi tamsūs žmogeliai, besipiktinantys, kad: priėmime jiems neskuba ištraukti erkės; “skauda širdį penkias dienas, bet vaistų aš negersiu ir niekur nesikreipsiu“; “jie visi kyšininkai, vagys, šaudyti juos reikia“. Aš praktiškai šį romaną norėčiau matyti ligoninėse visur, kad liaudis skaitytų, šviestųsi, ir…šypsotųsi. Ir galų gale – mažiau sirgtų, savo neurotinėmis pseudoligomis.

Nuorodos: http://kultura.lrytas.lt/literatura/nesvanki-nepatogi-ir-ironiska-knyga-pakeite-ligoniniu-gyvenima.htm

http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/dievo-namai-satyrinis-romanas-tebera-aktualus-po-40-metu-286-608255

Klasika: “Gyvenimas –  kaip penis: kai minkštas – jo neišdulkinsi; kai kietas – jis tave dulkina.“

Apie sunkią ligą: “Čia buvo mirtis. Čia buvo neviltis, tas retas dirstelėjimas į veidrodį, kai pamatai imančią gesti gyvastį – pirmą žilą sruogą, žylį<> Niršau ant tos moters, nes tai – jos galo pradžia – man pridarė darbo.“

Šitą reiktų iškabinti visur: “Liga – paciento rūpestis.“

2016 07 29

Turinys: 9/10

Gylis: 9/10

Eiga: 10/10

Menas: 8/10

Ech…: 9/10

9