Kaip rašo pati autorė savo tinklapyje http://www.sabaliauskaite.com/index.php?page=14, “SILVA RERUM – lotyniškai “daiktų miškas” – savaraštė, iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika, populiari XVII-XVIII a. Lietuvoje. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša, kai kiekvieną kartą atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Romane susipina istoriniai įvykiai ir personažai, o pasakojime, kuris plėtojasi XVII a. Žemaitijoje ir Vilniuje, atsiskleidžia Norvaišų šeimos likimas – įtraukianti fatališkos meilės istorija, giliai įsišakniję prietarai, asmens valios laisvė ir tai, ko reikia, kad galėtum pažvelgti į akis Vilniaus Baziliskui – legendinei būtybei, kurios žvilgsnis – mirtinas.“
Geriau nepasakysi. Jau pats šio istorinio romano pavadinimas pretenzingas, lotyniškas, toks netradicinis lietuviškas. Galima įsivaizduoti, kaip minima knyga, bajorų dienoraštis, mums pradeda pasakoti įdomias istorijas…Viena – apie XVII amžiaus bajorą Joną Motiejų Norvaiša, su savo žmona Elžbieta gyvenančiu Mikantų kaime. Jonas Motiejus, kunigaikščio Radvilos patikėtinis, saugo kažin kokią valstybės paslaptį – atsiranda detektyvo užuomina. Jono žmona – tipiška “bajorienė“, gal ne visai savo noru ištekinta, tačiau per daugelį metų pamilusį savo vyrą.
Didžiausias romano “svoris“ tenka Norvaišų vaikams – Kazimierui ir Uršulei, apie kurių gyvenimą pasakojama nuo pat vaikystės iki brandos. Kazimieras, palepęs, bet pilnas paslapčių jaunuolis, patiria daug paaugliškų – ir ne tik – nuotykių, kol įstoja į Vilniaus Universitetą. Uršulė – tyli bajoraitė, nuo mažens svajojanti apie vienuolystę, ir įgyvendinanti savo svajonę. Toliau – “šimtas metų vienatvės“: herojai pykstasi, taikosi, mylisi, iškeliauja, miršta, pūva…Na, pūva gal tik katinas, bet šiame “barokiniame“ romane daug dėmesio yra skiriama ir mirties – gyvenimo dilemai, ir kai tai daroma Marquezo stiliumi, tarsi atsiranda kitas lygis…
Nesigilinant į kitus romano tipažus, laikmetį bei veiksmo rutuliojimąsi, “Silva rerum“ veža dėl meistriškų romano “dekoracijų“ – kalbu apie tobulą istorijos, būtent, baroko, perteikimą, “perkėlimą“ į pasakojimą. Tie subtilūs moksliniai pavadinimai, kilę iš lotynų kalbos, dažnas lotyniškų posakių citavimas, ano laikmečio papročių atskleidimas – išties galima įtarti, kad rašytoja (ar galima taip vadinti menotyros mokslininką, kuris sugalvojo parašyti grožinį romaną?) apsigynusi disertaciją iš baroko laikmečio. Tai, kad romane nėra dialogų, mane nustebino…tik po kiek laiko, nes iškart nepastebėjau. Romano “kalba“ irgi išskirtinė, vietomis be taškų, kablelių, pauzių – jaučiasi G. G. Marquezo įtaka. Toks tikras istorinis romanas, nepaisant visko, yra išties gaivus oro gurkšnis visame mūsų literatūriniame lietuviškame bezdale.
Iš kitos pusės, ne viskas šiame kūrinyje tobula: mano akimis, trūksta literatūrinio (ne menotyrinio) profesionalumo. Tiesiog kai kurios pasakojimo linijos trūkinėja, meilės istorijos nėra realios, veikiau – kvailokos; loginiai argumentai nelogiški…nežinau, kiek yra tiesos, nes nesigilinau, bet po šio bei sekančių romanų “pasikelti“ rašytojai irgi neverta – nes tobulėti yra kur, o iš visų “Silva rerum“ daryti pompą yra tiesiog juokinga. Dar juokingesni vieno FB komentatoriaus pastaba, kad K. Sabaliauskaitė save įsivaizduoja Pane Sabaliowska, nors gyvenusi tarp vieno Vilniaus mikrorajono kioskelių…kiek tame teisybės, nežinau, tai tik juokingos aistros, neturinčios ryšio su “Silva rerum“. Bet kai ką teigiančios apie rašytoją…
“Silva rerum“ – retas, tikras perlas mūsų literatūriniame dumblyne, sukurtas net ne rašytojo, o menotyros daktarės. Bet nuo to nėra blogiau, anaiptol! Laukiu ekskursijų, po barokinį Vilnių – o gal net filmo, kada nors pasirodysiančio?
2016 09 04
Turinys: 9/10
Gylis: 7/10
Eiga: 7/10
Menas: 8/10
Ech…: 7/10
7,6
poligrafovicius 