Dar viena puiki knyga iš lma.lt. Šįkart apie žmonių giminės evoliuciją, tiksliau, apie vieną svarbų žmonijai periodą – perėjimą iš gyvenimo medžiojant į žemdirbystę, ir už tai iki šiol mokamą kainą.
Knyga suskirstyta smagiais skyriais, skaitosi gana lengvai ir greitai. Pasakojimo stilius vos ne publicistinis, vietomis atrodo kaip koks detektyvas. Visada pagrindinė mintis yra tarsi “įvyniojama“ į kažkokį pasakojimą.
Pirmojoje dalyje, “Žemėlapyje slypinti paslaptis“, pasakojama apie ne taip jau seniai iššifruotą žmogaus genomą. Pasirodo, pagal dviejų organizmų genų panašumus ir skirtumus galima gauti milžiniškos informacijos – kada abu objektai atsiskyrė nuo bendro protėvio, kaip vystėsi toliau ir pan. O lyginant dabartinių žmonių genus su, tarkim, mūsų seniausių protėvių DNR, galime sužinoti, kaip keitėsi žmogus evoliuciškai metų bėgyje, kas nunyko, kas paplito ir t.t.:
“Tada, kai persikėlėme iš tropinės zonos į aukštesnę geografinę platumą, kurioje mažiau ultravioletinės spinduliuotės, privalėjome bent iš dalies prarasti tamsią odos pigmentaciją, kad gilesniuose mūsų odos sluoksniuose galėtų būti sintetinama užtektinai vitamino D – odoje jis sintetinamas tik tuomet, kai ją pakankamai veikia ultravioletinė spinduliuotė. Dėl šios priežasties europiečių oda blyški, ir iš dalies dėl to kai kurie iš mūsų esame šviesiaplaukiai – viso toreikėjo mūsų protėviams, kad pasigamintų pakankamai jų kaulams reikalingo vitamino D, ir taip jie prieš tūkstančius metų galėjo išgyventi.“
Knygoje pagrindinis akcentas – mūsų protėvių perėjimas prie žemdirbystės. Pasak autoriaus, tai padarė lemiamą įtaką mūsų ateičiai, ta įtaka išlieka iki šiol:
“Apskritai gana aiškiai supratau, kad perėjimas nuo medžioklės ir rinkimo prie sėslaus ūkininkavimo padarė didelę įtaką mūsų DNR. Tai lėmė ne tik daugelio galimų teigiamų pokyčių – šiaurinių platumų gyventojų šviesesnė oda ir laktazės geno išlikimas pieną vartojančiuose individuose – įsitvirtinimą per atranką, bet taip pat turėjo ir kai kurių tariamai neigiamų pasekmių.“
“Vienas didžiausių mitų, gaubiančių žmonijos kultūros raidą per pastaruosius 10 000 metų, yra mitas, kad gyvenimo būdą pakeitus iš medžiotojų–rinkėjų būvio į įtvirtintą valstybę, kurioje gyvename ir šiandien, gyvenimas pamažu gerėjo“.
Kitame skyriuje, “Naujos kultūros augimas“, nagrinėjami istoriniai, antropologiniai, net biocheminiai turimi duomenys, kaip žemdirbystę pasirinkusiam žmogui sekėsi toliau:
“Homo erectus ją (<Afriką>) paliko maždaug prieš 1,8 mln. m. – sekė paskui maistą, kaip ir Homo heidelbergensis, Afriką palikęs maždaug prieš 500 000 m. ir tapęs neandertaliečių protėviu Europoje. Mes esame Afrikos medžiotojų–rinkėjų migrantų, kurie iš Afrikos iškeliavo maždaug prieš 50 000 – 60 000 m., trečiosios bangos palikuonys – tai išsamiai aprašyta „Žmogaus kelionėje“.“
“Ir per šią ilgą žmogaus evoliucijos atkarpą nuosekliai laikėmės pusiau klajokliško gyvenimo būdo – vienoje vietoje likdavome tik tol, kol maisto būdavo, ir judėdavome toliau jo nelikus. Prasidėjęs ankstyvasis driasas sukėlė apsirūpinimo maistu krizę, kuri privertė šiuos sėslius rinkėjus imti auginti tuos grūdus, kurie anksčiau gausiai augo natūraliomis sąlygomis. Demografinės plėtros ir atmosferos poveikio derinys tikriausiai paaiškina, kodėl žemės ūkis tuo pačiu metu nepriklausomai vystėsi skirtingose pasaulio vietose. Užsiaugintas maistas leido žmonėms išgyventi šaltuose ankstyvojo driaso gniaužtuose, o kai vėl grįžo palankios klimato sąlygos, žemės ūkis buvo pasirengęs „skristi“. Tereikėjo paskutinio veiksmo – sukultūrinimo.“
“Ligotieji“ – skyrius apie dabartinės žmonijos bėdą, nutukimą. Svarstoma, kad prieš 10 tūkstančių metų medžiotojai – rinkėjai negalėdavo sukaupti daug maisto, dėl to nutukimo nežinojo. Perėjus prie žemdirbystės, situacija pasikeitė – galbūt tie genai, anksčiau lėmę riebalų kaupimą, svarbų ilgai negaunant maisto, šiomis dienomis nebereikalingi?
“Taigi, atrodo, į nutukimo epidemiją yra linkusi visuomenė, turinti pakankamai pinigų ir gana išsilavinusi, kad galėtų naudotis jau paruošto maisto pertekliumi, bet kurios gyvenimo būdas nepakankamai aktyvus ir kuriai nepakanka žinių suprasti, kad persivalgymas ir nejudrumas yra pavojingi.“
“Dž. Nylas iškėlė prielaidą, kad cukrinis diabetas, kuriuo retai sirgdavo medžiotojai–rinkėjai, yra fiziologinis atsakas į staigų lengvai gaunamų kalorijų skaičiaus padidėjimą. Tai, kas medžiotojui–rinkėjui galėjo reikšti puikų prisitaikymą – t. y. gebėjimas išsaugoti fiziologines funkcijas, gaunant mažai kalorijų, – gali būti visiškai netinkama gausesnės mitybos sąlygomis.“
Žmogaus mirtingumas istorijos eigoje taip pat kelią daug klausimų. Pasirodo, seniai seniai žmogus dažniausiai mirdavo nuo…sužalojimų, tiksliau, mūšiuose su kitais gentainiais patirtų traumų. Vėliau sekė vadinamos zoonozės – kaspinuočiai, kiti parazitai, bakterijos, virusai ir pan. šiais laikais, sumažėjus traumoms ir po truputį nugalint parazitus, atsiranda kita epidemijos banga – arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas ir vėžys:
“Milijonus metų trukęs evoliucijos procesas, dar vadinamas mutualizmu, būtų galėjęs lemti tai, kad fiziniai simptomai, kuriuos parazitai sukelia savo šeimininkams (mums), būtų dar mažiau ūmūs, nes parazitui nenaudinga nužudyti savo šeimininką ir tokiu būdu prarasti maisto šaltinį, o mes būtume prisitaikę prie jų buvimo. Apskritai kuo ilgiau infekcija yra mūsų aplinkoje, tuo labiau mažėja jos virulentiškumas, ir simptomai, kuriuos ji sukelia, per daugelį kartų ̃nešiotojui tampa vis švelnesni. Naujos ligos, staiga įsiveržusios į niekada jomis nesirgusias populiacijas, dažnai pasižymi ypač sunkiais simptomais ir netgi sukelia mirtį.“
“Taigi dabar, kai pavyko sumažinti sužalojimų ir užkrečiamųjų ligų grėsmę, vis didesnį pavojų kelia lėtinės ligos. Iki XX a. dauguma žmonių mirdavo gana jauni, todėl lėtinės ligos – cukrinis diabetas, hipertenzija, insultas ar vėžys – nespėdavo išsivystyti. Pasitelkus šiuolaikinę mediciną, įveikėme sužalojimų ir užkrečiamųjų ligų pavojus, tačiau dabar turime kovoti su mūsų pačių kūnuose slypinčiomis grėsmėmis.“
“Labai sena liga, maliarija, nuo kurios tikriausiai jau prieš dešimtis tūkstančių metų kentėjo tropikuose gyvenę medžiotojai–rinkėjai, tapo kur kas didesne grėsme tada, kai tapome sėslūs ir pradėjome ūkininkauti.“
“Neolito laikotarpyje kiaurymių dantyse taip padaugėjo todėl, kad mityboje nepaprastai išaugo angliavandenių (krakmolo) dalis. Paleolito medžiotojai–rinkėjai valgė labai įvairų maistą – jų mitybos racioną sudarė įvairios neperdirbtos gyvulinės ir augalinės medžiagos, kurias kramtant buvo valomi dantys. O neolite didžiąją raciono dalį sudarė perdirbtos krakmolingos kultūrinių žolių sėklos“.
“Saldus skonis tarsi reiškia, kad maistas saugus, – pagalvokite apie prinokusius vaisius. Pridėdami cukraus, maisto pramonininkai apgauna mūsų liežuvius, versdami galvoti, kad į burnas kemšame naudingus produktus.“
“Sakykime, kas galėjo prognozuoti, kad maisto konservavimo būdai naudojant druską – sūdymas ir marinavimas – XX a. pradžioje sukels skrandžio vėžio epidemiją ir kad ši liga didžiojoje pasaulio dalyje vėl taps viena iš retesnių vėžio formų, išradus šaldymą ir sumažinus sūdyto maisto vartojimą? Arba kad Amerikos priemiesčių plėtra šeštajame XX a. dešimtmetyje, kuri turėjo skatinti aktyvų dirbančių viduriniosios klasės šeimų gyvenimo būdą, nes iš perpildytų miestų centrų žmonės kėlėsi gyventi į atviras vietas, prisidės prie nutukimo epidemijos, nes žmonės daugiau laiko skirs kelionėms į darbą automobiliu“.
“Paveikti silpnaprotystės“ – skyrius apie žmonijos psichines ligas, jų ryšį su kūrybingumu. Pasirodo, psichikos defektai kartais glaudžiai yra susiję su genialumu. Taip pat nagrinėjama kalba, kaip esminis “variklis“, leidęs dabartiniam žmogui iškilti tarp kitų giminiečių:
“Pagalvokite apie tai – mes nesame vienintelė rūšis, galinti bendrauti kitais būdais, ne tik kalba. Visi gyvi organizmai, pradedant koralais, kurie remdamiesi cheminiais signalais gali atskirti „mano“ ir „tavo“, ir baigiant šunimis, kurie vienas kitam siunčia neverbalinius signalus, stiprindami socialinę hierarchiją, ir varlėmis, kurios tropinių miškų prieblandoje kurkia, ieškodamos poros, bendrauja tarpusavyje ir perduoda vieni kitiems suprantamus signalus.“
“Tačiau panašu, kad nors ir pajėgė kalbėti <neandertaliečiai>, nedaug ką turėjo pasakyti. Tikriausiai neandertaliečiai buvo gana nuobodūs. Tai teigiame remdamiesi tuo, kad nekūrė jokio meno – menas pasirodė tik prieš 70 000 m., ir buvo būdingas tik mūsų rūšiai.“
“Jei mūsų protėviai – medžiotojai–rinkėjai – galėjo nevaržomi tyrinėti visas be išimties kultūros teikiamas galimybes (pradedant lašišų žvejyba ir baigiant mamutų medžiokle Centrinės Azijos stepėse) ir kurti nuostabius meno kūrinius ant Prancūzijos urvų sienų, jų palikuonys neolite savo jėgas buvo priversti skirti platesnės visuomenės poreikiams. Tiesą sakant, protai, kurie kažkada savo svajones galėjo nevaržomai įgyvendinti begalinėje paleolito pasaulio teritorijoje, dabar buvo įkalinti ir apriboti ir geografiniu, ir tikslo požiūriu. Nuo „pradinės turtingos visuomenės“ – taip puikiai medžiotojus–rinkėjus apibūdina antropologas Maršalas Salinsas, – kuri turėjo laiko atsidėti iš pažiūros tuščiai veiklai, tapome į glaustus terminus besistengiančia įsisprausti „bičių darbininkių“ grupe.“
“Esame nuolat apsupti paslėptų dirgiklių – jų tiek daug, kad laikome savaime suprantamu dalyku. Įpratome prie reklamos, kuri tiesiog spraudžiasi į mūsų gyvenimą, <> esame pirmoji karta, gyvenanti aplinkoje, kurioje į mūsų gyvenimą gerte įsigeria mašinų keliami foniniai garsai. <> Nuolat gyvename būsenoje, kurią galėtume pavadinti pasąmonės srautu – nesąmoningai šokinėjame nuo vieno nesusijusio (ir paprastai – nepageidaujamo) dirgiklio prie kito, tarsi atsitiktinių oro srovių blaškomos dulkelės.“
Magiškas skaičius – 150. Tiek asmenų, pasirodo, sudarė pirmykštėje mūsų protėvių grupėje. Pasirodo, šiandien vidutinis Facebook draugų skaičius irgi…yra toks pat.
“Stresinio atsako į gyvenimą gausiomis grupėmis priežastys yra sudėtingos ir turi kažką bendro su intriguojančiu modeliu, kurį atskleidė evoliucinės psichologijos specialistas Robinas Danbaras (Robin Dunbar). Jo analizė parodė, kad vidutinis žmogbeždžionių ir Senojo pasaulio beždžionių (tai evoliucijos požiūriu artimiausios mums rūšys) grupės dydis yra susijęs su jų smegenų dydžiu. Kuo didesnės smegenys – tuo didesnė grupė. Matyt, taip yra dėl to, kad didesnėse smegenyse yra daugiau nervinių jungčių, kurios leidžia individams užmegzti daugiau socialinių ryšių. Daugumos šioje analizėje apžvelgtų rūšių grupių dydis – 5–50 individų. Kai tyrėjas ekstrapoliavo gautą liniją į žmogaus dydžio smegenis, nustatė, kad prognozuojamas tokių individų grupes sudarytų 150 asmenų. Šis skaičius itin priartėja prie visų natūralių žmonių grupių, pradedant karinėmis grupuotėmis ir baigiant tradicinėmis Kanados žemės ūkio bendrovėmis. Taip pat paaiškėjo, kad toks buvo ir vidutinis medžiotojų–rinkėjų grupės dydis. “
“R. Danbaras aiškina: tai, kad žmonės geriausiai prisitaikę tokio dydžio grupėms, nereiškia, jog negalime prisiminti daugiau asmenų – galime įsiminti apie 2000 – tiesiog tai yra didžiausias galimas reikšmingų socialinių santykių, kuriuos asmuo gali išlaikyti, skaičius. Paaiškėjo, kad 150 – tai vidutinis žmonių skaičius, iš kurių galime nesivaržydami paprašyti paslaugos, taip pat – tai vidutinis skaičius draugų ir artimųjų, kuriems žmonės siunčia kalėdinius atvirukus.“
“Visų greičiu pirmyn“ – skyrius apie išradimus, galinčius pakeisti ateitį. Taip pat- ateityje galinčius pakenkti žmonėms?
“Sakykime, tik XX a. šeštajame dešimtmetyje pradėta manyti, kad rūkymas galbūt nesveika, aštuntajame įdegis buvo laikomas esminiu sveikos išvaizdos bruožu, devintajame dešimtmetyje margariną gyrė kaip gerą alternatyvą sviestui, o paskutiniajame rekomenduota daug angliavandenių turinti dieta. Remdamiesi šiomis rekomendacijomis priimdavome sprendimus dėl savo gyvenimo būdo ir dažnai aklai klausydavome gydytojų patarimų, nors jie buvo nepakankamai pagrįsti.“
“Apskritai, atrodo, kad tarp psichikos ligų ir kūrybiškumo yra glaudi koreliacija, kurios išvengiama tik retais atvejais. Tarsi tai, kas įkvepia kūrybai, taip pat iš anksto lemia ir šias problemas, o galbūt polinkis į psichikos ligas veda prie didesnio kūrybiškumo… Galbūt panašiai kaip ir pjautuvo formos ląstelių anemijos atveju, kai genetinis pokytis, kuris vienu atveju yra nepalankus, o kitu atveju daro teigiamą poveikį, įmanoma, kad ir genų pokyčiai, lemiantys tam tikrus psichikos sutrikimus, tam tikrais atvejais gali paskatinti ir neeilinį mąstymą bei puikius meninius pasiekimus.“
“Jis teigė: taip yra dėl to, kad šizofreniją sukelia per daug „kūrybiškumo genų“, kurie, jei jų yra mažiau, yra naudingi ir būtent dėl to įsitvirtino atrankos būdu. Kitaip tariant, jei turite, pavyzdžiui, vieną ar dvi kopijas tokio geno varianto, kuris lemia polinkį susirgti šizofrenija, galite tapti didžiu kompozitoriumi ar matematiku (arba, jei kalbėsime apie mūsų paleolito laikų protėvius, geriau kurti naujus įrankius arba sumanyti, kur galima rasti maisto), o trys ar keturios tokio geno kopijos stumtelės jus „už ribos“, t. y. sukels šizofreniją.“
“Bet kas gali atsitikti ateityje, jeigu tokie genetiniai variantai bus pasirenkami nuolat? Juk dauguma tėvų tikrai nenorėtų, kad jų vaikus kankintų sekinanti liga, sakykime, šizofrenija arba maniakinė depresija. O jei taip rinkdamiesi atsisakytų ir kūrybiškumo? Nors toks ryšys „vienas su vienu“ per daug supaprastina genetiškai nulemtų polinkių ir sudėtingo žmogaus elgesio bei psichinių sutrikimų sąsajas, tikėtina, kad ypatingą kūrybiškumą bent iš dalies lemia genetiniai veiksniai.“
“Be to, psichologija – ne vienintelis dalykas, kuriam galime daryti įtaką. Kalbėdami apie Dž. Nylo „taupiojo genotipo“ hipotezę jau sužinojome, kad, pasirinkę genų modelį, saugantį nuo cukrinio diabeto, taptume tarsi šiltnamio gėlės – liekni, daug kalorijų sudeginantys žmonės, kurių medžiagų apykaita puikiai pritaikyta itin kaloringai šių dienų mitybai ir mažai judriam gyvenimo būdui. Jei taip, ar neprarasime gebėjimo susigrumti su bet kokia nelaime, kuri gali ištikti tolimoje ateityje? Jei mūsų apsirūpinimas maistu vis labiau linksta į genetines vienos kultūros atmainas, gautas klonavimo būdu, kas įvyks, jei kils kažkas panašaus į prieš kelis šimtmečius siautėjusį Airijos bulvių badą? Ar mūsų propropro…proanūkiai padėkos, kad juos suformavo puiki XXI a. biologija, ir dėl to jie visiškai neprisitaikę prie galimo badmečio“.
“Karštas ginčas“ – skyrius apie klimato šilimą bei kitas žmogaus veiklos sritis, darančias įtaką visai gamtai.
“Sąvoka „klimato pabėgėliai“ XXI amžiuje taps kur kas plačiau žinoma, nes mūsų planeta dabar išgyvena tokią radikalią klimato kaitą, kokios nebuvo nuo pat paskutiniojo ledynmečio. Ir taip, kaip dėl ano laikotarpio prasidėjo nauja era, taip ir šie nauji klimato pokyčiai žada kraštutinį mūsų gyvenimo būdo perversmą, kuris šiandien galbūt net neįsivaizduojamas, – įskaitant visos šalies evakuaciją. “
“2008 m. Odiubono draugija per Kalėdas registruodama paukščius – rudagalvę zylę ir laukinį kurtinį – aptiko net 400 mylių (apie 643 km) toliau į šiaurę, nei ankstesnė „įprasta“ jų paplitimo vieta. Ledynai tirpsta visame pasaulyje, o koralų rifai vis labiau blunka – tai atsakas į kylančią vandens temperatūrą ir didėjantį rūgštingumą (Pasaulinis vandenynas sugeria vis daugiau anglies dvideginio).“
“Vadinasi, kad ir ką darytume, siekdami sušvelninti visuotinį klimato atšilimą – įvestume ribojimus ar prekybą taršos leidimais, – mūsų išjudintos jėgos per ateinantį tūkstantmetį iš esmės pakeis mūsų gyvenamąjį pasaulį. Panašias per kelias kartas veikiančias jėgas, kurių galutinio poveikio nuspėti negalime, „įjungėme“ genetiškai keisdami savo palikuonis arba dar anksčiau, kai neolite sukultūrinome augalus ir prijaukinome gyvulius.“
“Ironiška, bet pradinis angliavandenilių energijos šaltinis vis dar yra visuotinai prieinamas ir nemokamas – tai Saulės energija. Nors galime ieškoti išeities, kurdami didelio našumo saulės kolektorius, akivaizdu, kur link turime judėti: privalome stengtis geriau panaudoti svarbiausią Žemės energijos šaltinį – Saulę.“
“Atsižvelgiant į dabartines klimato kaitos tendencijas, vis daugiau žmonių bus priversti palikti nederlingą žemę žemynų gilumoje. Sausra, badas ir ligos, taip pat pasaulinės reikšmės miestų siūlomos galimybės taps galinga paskata migruoti. Pasaulis kasmet darosi urbanizuotesnis – daugiau nei pusė iš mūsų jau dabar gyvena miestuose, iš kurių dauguma įsikūrę pakrančių regionuose.“
“Klimato kaita teikia galimybę išbristi iš krizės, nes tai svarbi priežastis, verčianti keisti giliai įsišaknijusią elgseną. Mes kaip rūšis, seniai įpratusi prie augimo, plėtros ir vartojimo, turime pasitelkti išradingumą ir sukurti ilgalaikę, darnią plėtrą užtikrinantį gyvenimo būdą. Šis perėjimas tikrai nebus lengvas, tačiau per mūsų rūšies istoriją patirtos krizės įrodo: tai padaryti intelektinių gebėjimų turime. Tačiau raktas į tai bus esminis mūsų pasaulėžiūros posūkis.“
Paskutinis skyrius – “Naujojo mito link“ – tai vis dar gyvų medžiotojų – rinkėjų palyginimas su mumis, TV vartotojų gentimi. Ar tikrai mes esame laimingesni už strėlėmis ginkluotus indėnus?
“Hadzų gyvenimas daugeliui iš mūsų yra neįsivaizduojamas. Praėjo tiek daug kartų ̃- nuo to laiko, kai paskutinį kartą medžiojome ar rinkome maistą, kad nebeturime išgyventi būtinų įgūdžių. Medžioklę mūsų gyvenime labiausiai primena automobilio stovėjimo vietos paieška perpildytame miesto rajone arba kai bakalėjos parduotuvėje įsigyjame paskutinę dėžutę mėtinių ledų su šokolado gabaliukais. Ir tai galima pasakyti ne tik apie būdus, kuriais įsigyjame maistą.“
“XVIII a. prancūzų filosofas ir visuomenės kritikas Žanas Žakas Ruso, žymiausias turbūt tuo, kad primityvias tautas (ir visą žmoniją tolimoje praeityje) vaizdavo kaip gyvenančius palaimingoje būsenoje – nuo tada pradedamas vartoti terminas kilnusis laukinis. Ž. Ž. Ruso manė, kad žmonės iš prigimties yra geri, o juos sugadina tik visuomenė.“
“Mythos (mitas, mitologinis požiūris) – tai mistinis požiūrio į pasaulį būdas, pasitelkiant gautas reikšmes. Logos (žodis, racionalus požiūris) (šis graikiškas žodis sudaro logikos sąvokos šaknį) – racionalizmo, mokslo ir šviečiamosios minties karalija. Mythos reiškia dvasinių pasaulio aspektų priėmimą, o logos atspindi keliamus klausimus ir pastangas suprasti.“
“Nors tai nėra akivaizdu, tačiau vis dėlto yra kažkas, kas jungia drąsų naująjį interneto pasaulį ir medžiotojų–rinkėjų grupes iš tolimos praeities. Vidutinis draugų skaičius Facebooke yra apie 130 asmenų. Apie tai sužinojome ketvirtame skyriuje – tai R. Danbaro apskaičiuotas vidutinis artimų pažįstamų skaičius, kurį lemia žmogaus smegenų žievės ypatybės. Taigi, net ir virtualiame pasaulyje, kuriame galėtume turėti tūkstančius ar milijonus „draugų“, didesniam skaičiui nenorime pasakoti, kad mėgstame kinų virtuvę, ar dalytis su jais vaikų nuotraukomis. Ir galbūt gilus senovės medžiotojų–rinkėjų smegenų ir internete mūsų kuriamų pasaulių ryšys gali parodyti kelią per ideologijų tankmę naujojo XXI a. mythos link.“
“Panašiai islamo pasaulio ir Jungtinių Valstijų posūkis į fundamentalizmą daugiausia buvo atsakas į prarandamą mythos. Kultūros tradicijų praradimas privertė daugelį pasijusti nešamais pasroviui ir išnaudojamais – mūsų nuniokotų ekologinių sistemų žmogiškaisiais atspindžiais. Logos puikiai paaiškina, kaip viskas vyksta, bet nelabai gali atsakyti į klausimą kodėl. Žmonėms reikia tokių atsakymų, kad pasaulis taptų prasmingas, ir jeigu jų negauname iš mokslo – ar tokiai pasaulėžiūrai nepritariame, – tada remiamės religiniais ar mitologiniais aiškinimais. Ar Saulė kasdien pateka todėl, kad Žemė ukasi apie savo ašį, ar todėl, kad dievai šypsosi ir nori skleisti gyvybę teikiančius spindulius? Atsakymas priklauso nuo to, kokioje kultūroje užaugote“
“Kaip paskatinti tokį sutarimą? Škotų filosofas Deividas Hjumas atkreipė dėmesį, kad būti reiškia ne tą patį, kaip privalėti, ir tik todėl, kad ką nors padaryti galite, nereiškia, kad taip elgtis turėtumėte. Tačiau šiandien mąstoma visai priešingai: jei ką nors padaryti galime, vadinasi, tai savaime yra gerai. Išmokę daryti daugiau tam tikrų dalykų, trokštame jų dar daugiau – tai užburtas ratas, kuris remiasi iliuzija, kad ištekliai yra neriboti. Šis procesas prasidėjo prieš 60 000 m., kai žmonija iš savo tėvynės Afrikos pasklido po pasaulį ir jį apgyveno, ir staiga pagreitėjo po neolite įvykusios revoliucijos. Jau matėme, kad drauge su žemės ūkiu atsirado jėgų, sukūrusių kur kas didesnių problemų, nei galėjome įsivaizduoti būdami medžiotojais–rinkėjais, o varomoji jėga dažnai buvo godumas. Nors niekada nebegrįšime į tuos laikus, kai dar nebuvo žemės ūkio, savo moralės vedliu galima pasirinkti pasaulyje dar išlikusių medžiotojų–rinkėjų
mythos: galime išmokti norėti mažiau.“
“Nors žmonių kultūra nepaprastai pasikeitė, mūsų esmę – jei vis dar esame čia – vis tiek lemia mūsų biologija. Taigi galime išmokti šią pamoką: šiuo kritiniu žmonijai metu, kai turime priemonių, kad galėtume pradėti spręsti problemas, kylančias dėl mūsų biologijos ir kultūros neatitikimo, išsaugoti save – tai savo žmogiškąją prigimtį priimti, o ne ją slopinti. Turime permąstyti mūsų kultūros akcentuojamą siekį plėstis, turėti ir tobulėti. Turime mokytis iš žmonių, kurie išlaikė ryšį su tuo gyvenimo būdu, kurio laikėmės beveik per visą evoliucijos istoriją. Ir tai gali padėti mums išlikti dar bent du milijonus metų.“
poligrafovicius 