“Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017)

01

Vaidina: Ieva Adrejevaitė, Darius Gumauskas, Tauras Čižas, Remigijus Vilkaitis ir kiti.

Rež.: Donatas Ulvydas.

02

Dar šilta kėdė, kurioje muisčiausi, žiūrėdamas šį naują, šių metų istorinį filmą. Dar mėtosi tuščias kavos puodelis šiukšliadėžėje, kuris priklausė man…

Jei rimtai, neseniai teko matyti šį naują, labai plačiai ir išsamiai reklamuojamą filmą. Kiek turiu kuklios patirties tiek su kitais lietuviškais muviais, tiek su režisieriaus D. Ulvydo kūryba, galvoje susidėliojo auksinė nuostata, špyga taukuota: kuo naujas filmas plačiau anonsuojamas, reklamuojamas, garbinamas, dar jo nemačius, tuo jis š*dinesnis išeina. Rimtai, kažkada galvojau, “Tadas Blinda. Pradžia“ bus naujos Lietuvos filmo eros švyturys, feniksas – kur tau! Nesakau, kad gerb. Mantas ten nesistengė, kad visa žiniasklaida netrimitavo, kaip ten gražu, kaip ten kūrybiška, man anas reikalas – nieko gero. Galvoje liko Ievos Narkutės muzika, Ramūno Greičiaus nufilmuota nereali – reali Lietuva…tiesą sakant, tai viskas.

Nemeluosiu, žiūrėdamas “Emilija iš Laisvės alėjos“, žiovavau kokius šešis kartus. Ir visus juos – pirmoje filmo dalyje. Nors pati pradžia – lyg ir nieko, viskas įsivažiuoja, žavi seniai matyta, bet lengvai atpažįstamas Tarybų Lietuva. Vėliau, net nežinau kodėl, viskas tampa per daug angažuota, savotiškai “užjautrinta“, todėl neįtikima, pagal scenarijų, net nerealu, todėl pradeda kirbėti mintis, jog ir vėl naujas filmas, kuris ne kažką…Ir kai jau skirstosi žiūrovai (pas mus buvo salėje keletas, kurie išėjo filmo viduryje – gal šiaip kokie reikalai, kas ten žino?), atsiranda polėkis, kai kas išaiškėjo, įgauna prasmės, o finalas pramuša, net akys pradeda drėkti. Vat ir pasakyk tu man – jei pusę filmo nieko gero, kita pusė – žymiai stipresnė, tai koks bendras balas?

Jei konkrečiau, ““Emilija iš Laisvės alėjos“ yra filmas apie eilinę kaimo mergaitę Emilija, kuri užaugusi įstoja į “aktorinį“, jį baigia, gauna paskyrimą į Kauną, todėl čia ir atvyksta gyventi ir dirbti. Veiksmo laikas – 1972 – ieji. Mergina, nors iš pradžių atrodo kiek naivokai ir kvailai, iškart patenka į įvykių sūkurį: tais metais Kaune susidegino R. Kalanta, prasidėjo protestai, todėl vos įžengusi į Laisvės alėja, Emilija yra įtraukiama į protestuotojų minią, vėliau ją suima milicija, tada tardymas, saugumas, vienutė. Toliau seka nuobodus darbas teatre, saugumo sekimas ir tikrinimas, gyvenimo meilė (?), galop, visą epopėją vainikuoja viešas protestas – spektaklis, kuriame Emilija vaidina kiek kitaip, nei reikia pagal scenarijų, žinoma, visai priešingai, negu liepė tarybų valdžia…

03

Nesigilinant į smulkmenas ir visko neišpasakojant, filme buvo džiuginančių smulkmenų: man labai patiko, jog daugelis aktorių nėra plačiai žinomi. Rimtai, tos pagrindinės, Emiliją vaidinusios, Ieva Adrejevaitės nesu niekur matęs. Tai nėra kokybės rodiklis, bet kažkur pasąmonėje tikiu, jog nesužvaigždėjimas lemia vaidybos kokybę, bent jau Lietuvoje. Ir išties, Ievos personažas, nepaisant scenarijaus vingrybių, atskleistas įtikinančiai…Tenka pritarti kitur skaitytiems vertinimams, jog Tauro Čižo sukurtas tardytojas Leonas tobulas – rimtai, tas paranojikas ir žiaurus kankintojas suvaidintas bene geriausiai iš visų personažų filme! Dar patiko lokacijos, dekoracijos ir pan. – filmo veiksmas vyksta lyg ir dabartiniame Kauno dramos teatre, todėl tai atrodo taip pažįstama ir sava, ir tai tikrai veikia emociškai…Iš dalies patiko filme persisunkiantis nacionalizmas – kad ir filmo pabaigoje plėvesuojanti trispalvė per teatro langą. Trumpai tariant, tos mažos, bet tokios brangios ir jaudinančios mūsų tapatumo suvokimą atskleidžiančios smulkmenos panaudotos subtiliai įtaigiai...Iki ašarų įtaigiai, vau! O kruvinų milicininko rankų nusiplovimas gazirovkėje, tobula…

Kalbant apie tai, kas užkliuvo, filme pilna nesąmonių…Visų pirma, pats scenarijus – nu kiek galima taip velti viską! Pusę filmo vyksta kažkoks bardakas – tai meilė, tai kankinimas, tai meilė tautai, tai meilė režisieriui…tai jo meilė kitai. Kažkoks voratinklis, be jokio tikslo – aš žinau, J. Banys kietas scenaristas, bet logikos filmo įsivažiavime trūksta…Emilija myli Lietuvą, nekenčia priespaudos, tada įsimyli režisierių, ir nebesurasi, kas ką myli, ką labiau ir pan. Jei būčiau montuotojas, tą meilės preliudiją tarp Emilijos – Mariaus išvis iškirpčiau…

Dar papykindavo ties kiekvienu perdėtų, perspaustu dramatizmu, pompastika – kažkas įvyksta, ir prasideda bangos – Emilija deklamuoja, muzika intensyvėja, vaizdas tirštėja, ir…vėl viskas nurimsta. Ir tokių nesveikų bangavimu pilna. Na, gal netiksliai išsireiškiau, bet perdėtas idėjos stūmimas, kaip vos ne piršto kišimas pykinant, kad išsivemtum, erzina. Ir tai netinka bendram kontekste, filmas pradedamas išties lyriškai ir subtiliai. Po keletos bangų vėliau jau tampa sudėtinga sujaudinti žiūrinčius. To ir nepavyksta padaryti, iki pat pabaigos, beje…

05

Apie aktorių vaidyba, net nežinau…Marius man kliūna, Emilija vietomis irgi šokinėja, gal toks sumanymas? Žinoma, į masuotes įdėta daug pinigų ir išmonės, bet gal reiktų ir padirbėti su mono – aktoriniais reikalais? Tiesa, užtat Severija Janušauskaitė, užskaityta!

04

Muzika, mano muzika…filme tokia muzikinė kokofonija, kad vemti verčia –  toks įspūdis, jog sėdėjo šalia simfoninis orchestras su pop grupe, ir įrašinėjo kiekvieną judesį. Dievaži, kažkas įvyksta, ir tra ta ta! – į tai sureaguojama muzika…tai erzina, filmas perkrautas, perteptas, fui. Nereikėjo jokio Mikutavičiaus, jokios GJan, pilnai užteko V. Kernagio. Būtų nepamaišę ir šiek tiek tylos, tos lietuviškos…Gal “Senekos diena“ ir per tyli, bet “Emilija iš Laisvės alėjos“ – per triukšminga.

Jei reiktų trumpai, iš filmų apie Kauną, Kalantą, Išsilaisvinimą, man labiau prie širdies “Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Šis filmas neaplenktas, net nepriartėta, nepaisant masinių scenų, daug muzikos ir efektų. “Ekskursantė“ – daug stipresnis savo emocijomis, tikra jų lietuviška bomba, apneša “Emiliją iš Laisvės alėjos“ pro visus galus. Paskutinis matytas “Senekos diena“ stipriai atsilieka savo vaidyba, bet turi smarvės, kalbant apie filosofiją, gal net muziką…“Emilija iš Laisvės alėjos“ įsirašo į bendrą new LT wave grupę, bet yra silpnesnis narys. Nors, vėlgi, minėto filmo pabaiga teikia vilčių, jog sveiko proto dar yra. Ir taip, trispalvės mojavimas prieš saugumiečius, tai visada pramuša.

 P. S.: Emilijos erotiškumas atskleistas beveik nuogai, man tai irgi savotiškas pliusas.

P. S. 2: sakyk kaip nori, bet vienas LT aktorius iš akies trauktas Willem Dafoe.  Tik kada turėsime savo L. fon Trier’ą?

07

2015 02 19:

Režisūra: 7/10
Vaidyba: 7/10
Menas: 7/10
Muzika: 7/10
Kamera: 8/10
7,2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s