Brian Fagan “Ilgoji vasara“ (2013)

“Ilgoji vasara“, arba, kaip rašoma pavadinime, “Kaip klimatas keitė civilizaciją“ – knyga apie tai, kaip klimato pasikeitimai veikė mūsų protėvių gyvenimą. Ir ko galėtumėm tikėtis mes…

Tiesą sakant, niekada ir nebuvau pagalvojęs, kad tokie paprasti dalykai, kaip temperatūra, saulės šviesos būvimas ar nebūvimas, vėjo kryptys ir pan., gali nulemti…praktiškai viską! Galbūt knygos autorius, archeologas ir antropologas B. Faganas to ir siekia, tai yra, bando viską “suvesti“ į tai? Jei ir taip, tai jis daro labai moksliškai elegantiškai, suprantamai ir aiškiai.

Knygą sudaro trys didelės dalys, “Siurbliai ir juostiniai transporteriai“, “Vasaros šimtmečiai“, “Kaip toli nuo sėkmės iki nesėkmės“. Šios dalys dar labiau smulkinamos į skyrius. Epilogas viską tarsi reziumuoja, deja, gana pesimistiškai.

Pradedama žmonijos civilizacijų vystymosi pradžią lyginant su laivu audroje: jei kyla didelės bangos, tai mažas laivelis, per daug nesipriešindamas, plauks ant bangos ir išplauks, “išdreifuos“. Didelis gi tanklaivis, tikriausiai nuskęs arba tėkšis į pakrantės uolas. Autoriaus nuomone, panašiai būna ir su civilizacijomis: bent jau pačioje žmonijos aušroje, nedidelės tautelės, gebančios puikiai prisitaikyti prie kintančios aplinkos, galinčios esant reikalui, greit mobilizuotis, mokančios “rinkėjo – medžiotojo“ gyvenimo būdą keisti su sėslumu ir žemdirbyste, būtent jos galėjo išgyventi. Kitos gi tautos, per daug prisirišančios prie esančios vietovės, jos klimato, vienintelio išgyvenimo būdo, istorijos tėkmėje,  ir, žinoma, esant klimato pokyčiams, gali išnykti…Ypač tai pasireikšdavo, jei žmonės pasigyvendavo dideliuose miestuose, kurių, kalbant buitiškai, “nebegalėdavo išlaikyti“. Ko galėtumėm pasimokyti mes? “Jei Urą laikysime mažu prekybiniu laivu, tai pramoninę civilizaciją reikėtų
apibūdinti kaip milžinišką tanklaivį. Senieji miestai pagal dabartinius mūsų
standartus buvo tik nedidelio ploto miesteliai, turintys vos kelis tūkstančius
gyventojų.“

Vėliau autorius nagrinėja kiekvieną istorijos laikotarpį, jam būdingus klimato pokyčius, ir lygindamas su archeologiniais radiniais, bando daryti išvadas, kaip tai galėjo veikti mūsų protėvius. Pradedama nuo paskutinio ledynmečio, apie 16 000 m. pr. Kr., baigiama paskutinėmis dienomis…Labai patiko, jog archeologinius radinius – fosilijas, kaulus, piešinius, kitus tuometinio gyvenimo ženklus – galima sulyginti su žemės gręžinių duomenimis. Autorius juos vadina kernais (lietuviškiau gal būtų šerdimis?) – tai tarsi išgręžtas plonas stulpas iš žemės, kartais ledyno. Pagal jo sudėtį galime sužinoti klimato, konkrečiau, kritulių pokyčius; pagal randamas žiedadulkes – augusią bioįvairovę, dėl ko knygoje pilna naudingos informacijos.

Žavi ir autoriaus didelis noras vaizdžiai parodyti praeitį. Atrodo labai keista, bet įpusėjus knygą, tampa lyg ir natūralu, jog mūsų protėvių laikais viską valdė oras: jei keletą metų nelyja, upėje mažėja vanduo, žmonės nebeturi maisto, pradeda badauti – tada kyla maištai prieš valdžia; žlunga, nes išmiršta, tautos; atsiranda migracija; keičiasi visas gyvenimo būdas (iš žemdirbystės į medžioklę ir atvirkščiai) – žmonija virte verda. Vėliau, klimatui pasikeitus, prasideda ramūs laikai, likę gyvieji adaptuojasi, išgyvena, ir ciklas vėl kartojasi. Žmonija tobulėja, įrankiai gerėja, miestai didėja – bet dažniausiai viskas vis tiek baigdavosi žlugimu. Ar ir mums tai gresia?

Nelabai patiko tai, jog autorius gana daug dėmesio skiria ne tik Europos, bet ir JAV, Azijos praeičiai. Aišku, tai leidžia pamatyti bendrą vaizdą, bet kažkada besigilindamas į kažkokio rasto kaimelio indų šukes ir tuomet lijusį lietų, pradedi žiovauti. Kai nesi istorijas ar archeologas, ne visada įdomios nagrinėjamos peripetijos. Aišku, visa informacija leidžia pamatyti bendrą vaizdą…

Labiausiai įstrigo tai, jog autorius nepuola pritarti klimato šilimo teorijai: jis ramiai paaiškina, kad taip, klimatas šyla labiau, nei turėtų, ir tai vyksta, panašu, dėl žmogaus veiklos. Vis dėlto, istorijoje yra buvę ir daug kartų šaltesnių žiemų, lygiai taip pat, karštesnių vasarų. Mūsų apimamas, “išmatuojamas“ pasaulis gana kuklus, meteorologiniai matavimai pakankamai jauni, o lyginant su bendru kontekstu – kad ir prieš keliasdešimt tūkstančių metų Europą dengusiu ledynu, vėliau buvusiais atšilimais vos ne iki džiunglių – dar nėra taip ir blogai. Tiesiog pačių žmonių yra pakankamai nemažai, apgyvendinta daug teritorijos, todėl ateityje aukų gali būti tikrai daug.

Apokalipsės pranašystė: “Pavyzdžiui, kas atsitiktų, jei į šiaurinę Atlanto vandenyno dalį patektų tiek daug Grenlandijos ledo skydo tirpsmo vandens, kad Golfo srovė staiga nustotų tekėjusi, kaip jau buvo atsitikę jaunesniojo driaso metu? Ar Europoje per žmonių kartos amžių, o gal ir dar greičiau, neįsigalėtų beveik arktinis klimatas? Kur galėtų bėgti dabartiniai Skandinavijos, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Lenkijos, Baltijos šalių ir Rusijos gyventojai ir ką jie galėtų valgyti? Kai kurie mokslininkai teigia, kad toks klimato pokytis visiškai įmanomas.“

Išvada epiloge nelabai džiuginanti:

“Kaip ir daugelis iki mūsų egzistavusių civilizacijų, mes iškeitėme vienus pavojus į kitus: pasirinkome didelių, bet retai pasitaikančių katastrofų pavojų mainais už gebėjimą geriau susidoroti su mažesniais, bet dažnesniais iššūkiais, tokiais, taip trumpalaikės sausros ar labai lietingi metai.“

“Tačiau jei mes tarp žmonių tapome superlaineriu, tai jis keistai nedėmesingas. Tik maža dalelė juo plaukiančių žmonių užsiima laivo variklių priežiūra. Visi kiti prekiauja vieni su kitais, linksminasi, tyrinėja dangų arba laivo hidrodinamiką. Žmonės kapitono tiltelyje neturi nei žemėlapių, nei oro prognozių ir netgi negali susitarti, ar jiems jų reikia. Tiesą sakant, įtakingiausi iš jų laikosi teorijos, tvirtinančios, kad audrų nebūna, o jei ir pasitaiko, tai jų padariniai visai malonūs – juk didėjančias bangas ir sprunkančius albatrosus reikėtų laikyti tik Dangaus palankumo ženklais. Tik vienas kitas iš įgulos narių supranta, kad besitelkiantys debesys susiję su jų likimu, ar nerimauja dėl to, kad gelbėjimo valčių pakaks tik vienam iš dešimties keleivių. Ir niekas nedrįsta pašnibždėti vairininkui į ausį, kad gal vertėtų pagalvoti, ar nepasukti vairo į kitą pusę.“

Kai pagalvoji, ne taip ir blogai gyvename, lyginant su tais laikais, kai mūšiai vykdavo dėl maisto ar teritorijos: “Priešais faraoną buvo sukrautos krūvos jų nukirstų rankų, jas uoliai skaičiavo visur esantys raštininkai, o vėliau užtikrino, lygindami su nupjautų varpų skaičiumi.“

Nustebino: prieš kelis tūkstančius metų žmonės gyveno ne ką blogiau (nebent geriau), nei viduramžiais: “Tačiau derlingose žemėse gyventojų skaičius neišvengiamai augo, bendruomenės plėtėsi, geriausios dirbamosios žemės buvo užimtos. V tūkstantm. pr. Kr. prasidėjo teritorijos užpildymas. Žmonės kėlėsi į sausesnes žemes ir pradėjonaudoti sunkesnius žemės dirbimo įnagius, sakykime, paprasčiausią žagrę storai velėnai apversti, kad dirva gautų oro ir drėgmės. Laisvų lengviausiai įdirbamų žemių nebeliko; duonai pelnyti žmonės dabar turėjo įdėti daugiau darbo.

Po daugelio šimtmečių, viduramžiais, beveik visi Europos žmonės gyveno gyvybę tik palaikydami, nuo vieno derliaus iki kito, turėdami tik tiek javų pertekliaus, kiek buvo būtina kitų metų sėjai. Jei metai būdavo labai sausi, lietingi ar su vėlyvomis šalnomis, iškildavo bado ir mirties pavojus. O kai užeidavo lietingų metų ciklas, toks, kaip 1315–1321 m., žmonės mirdavo tūkstančiais nuo bado ir jo sukeltų epidemijų.“

Visa knyga: http://old.lma.lt/files/Ilgoji_vasara.pdf

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s