Matt Ridley “Racionalusis optimistas“ (2013)

“Racionalų optimistą“, kaip ir visas mokslo populiarinimo serijos knygas, galima rasti čia: http://old.lma.lt/files/7_Racionalusis_optimistas_MA.pdf.

Šį kartą Matt Ridley bando įtikinti, kad viskas nėra jau taip blogai – išties, “Racionalusis optimistas“ yra tarsi odė ateičiai. Tai knyga, optimistiškai žvelgiantį į šiandieną į žmonijos ateitį. Ir, beje, pateikianti rimtų argumentų. Negi viskas jau taip blogai?

Knyga suskirstyta į kelis skyrelius, kurie apima laikotarpį nuo pačios pačios pradžios, žmogbeždžionių atsiradimo, jų vystymosi, homo sapiens atsiradimo, kalbama ir apie dabartį, didelis dėmesys skiriamas ateities prognozėms. Pasakojama apie tai, kaip mūsų protėviai evoliucionavo iki šių dienų, daugiausia dėmesio skiriant tarpusavio santykiams, būtent, kas lėmė, kad mūsų rūšis tapo tokia protinga, išsiskirianti iš kitų, okupavusi visą Žemę.

Sunku tuo patikėti, tačiau autorius argumentuotai įrodinėja, jog žmogaus paslaptis yra…mainai ir specializacija. Atseit, kažkada labai seniai, dėl tarpusavio pasitikėjimo žmogbeždžionės pradėjo komunikuoti tarpusavyje, jų palikuonis vis labiau mainydavosi daiktais, kas lėmė tolimesnę sėkmę – klestėjimą, vis didėjantį individų skaičių. Ne mažas dėmesys akcentuojamas specializacijai: kuo kiekvienas individas labiau moka specializuotis kurioje nors veikloje, tuo jis naudingesnis visiems kitiems, tuo jis ir jo grupė yra turtingesni. Tai galioja net ir šiomis dienomis, nes pasaulyje vis dar yra tautelių, užsiiminėjančių autarkija, kai viskas pasigaminama savo rankomis.

Aptariamos kitos pramones ir kartu, žmonijos, klestėjimo priežastys – fosilinis kuras (anglis, nafta, dujos). Autorius autoritetingai įtikinėja, jog neapsimoka užsiminėti “žaliąją energija“ – vėjo malūnais, bioetanoliu. Moksliniais tyrimais paremtais straipsniais bandoma įrodyti, jog vėjo malūnai neatsiperka, kaip ir etanolio maišymas su dyzeliu (tai susiję su subsidijomis, o kartu, dideliais pinigais tam tikroms kompanijoms), o pats pigiausias ir efektyviausias kuras yra…nafta.

Didelis dėmesys skiriamas ir paneigiant ateities baimes – juokinga, nes net Graikijos civilizacijos laikais buvo bambama, jog praeityje buvo daug geriau, o dabartis prasta. Keista, tas pats leitmotyvas išlikęs iki šių dienų, iš ko M. Ridley šaiposi.

Pabrėžiama, jog kelios problemos, būtent, Afrikos žemyno žmonių likimas bei išties šylantis klimatas, gali ateity pridaryti rūpesčių. Bet nepaisant to, jog žmonių gyvens žymiai daugiau nei dabar (atkreipiamas dėmesys, jog pats žmonių skaičiaus didėjimas kasmet mažėja), ledynai tirps ir vis didesni žemės plotai bus po vandeniu, žmonija nepasiduos ir išgyvens.

Labai patiko mintis apie kolektyvinę sąmonę, kolektyvinį protą ar idėjų pasaulį – tariama, jog žinios yra kaip genai, kurie po truputį maišosi. Esant poreikiui, išrandama vis kažkas naujo, todėl ateitis išgelbėta. Įmanoma molekules ar atomus dėstyti vienaip ar dar kitaip, ir per daugelį metų, “pajungus“ daug daug protų, išeis kažkas gero, svarbaus visai žmonijai. Kaip, labai poetiškai pasakyta, ir “šis elektronų bei fotonų šėlsmas prieš mūsų akis“ (turima omenyje monitorių).

Ši knyga – optimizmo bomba, galinti susprogdinti bet kurio niurzgalio argumentus. Prieš stojant į “Greenpeace“ gretas, prieš patampant žaliuoju (ar raudonuoju?), o gal tiesiog, norint ramiai gyventi, nebijant gąsdinimų dėl ateities, ““Racionalųjį optimistą“ perskaityti PRIVALU.

 

Kelios citatos smegenims. Apie prigimtį:

“ Šį kartą pažvelkime į kirvuką ir kompiuterio pelę. Abu jie „padaryti žmogaus“, bet pirmąjį pagamino vienas asmuo, antrąjį – šimtai, gal net milijonai žmonių. Kaip tik tai turiu galvoje, kalbėdamas apie kolektyvinį intelektą. Joks pavienis žmogus nežino, kaip pagaminti kompiuterio pelę. Žmogus, surinkęs ją fabrike, nežino, kaip išgauti naftą, iš kurios gaminamas plastikas, ir atvirkščiai. Taigi žmogaus intelektas tapo kolektyvinis ir kaupiamasis taip, kaip jokio kito gyvūno.

Jei tik būčiau žinojęs, kad ekonomisto Vernono Smito (Vernon Smith) ir jo kolegų eksperimentai laboratorijose jau seniai patvirtino, kad būtiniausių prekių ir paslaugų rinkos (pavyzdžiui, kirpyklos ir prekyba mėsainiais)  veikia taip gerai, jog sunku jas sukurti taip, kad nebūtų veiksmingos ir nepasiūlytų naujovių, o pinigų rinkos taip dažnai žlunga ir sunku jas kurti taip, kad gerai funkcionuotų.

Net turint galvoje, kad šimtai milijonų vis dar gyvena didžiausiame skurde, ligose ir nepritekliuje, šios kartos žmonėms prieinama daugiau kalorijų, vatų, liumenvalandžių, kvadratinių pėdų, gigabitų, megahercų, šviesmečių, nanometrų, bušelių iš akro, kilometrų litrui benzino, maisto mylių, oro mylių ir, žinoma, dolerių nei anksčiau. Jie turi daugiau Velcro lipniosios juostos, vakcinų, vitaminų, batų, dainininkų, muilo operų, mangų pjaustymo peilių, lytinių partnerių, teniso rakečių, valdomų raketų ir visko, ką tik galima įsivaizduoti. Pagal apskaičiavimus, skirtingų produktų, kuriuos galima nusipirkti Niujorke arba Londone, skaičius viršija 10 mlrd.

Vis dėlto nereikia romantizuoti akmens amžiaus, kad įžvelgtumėte, kaip nepadoriai išlaidauja šiuolaikinė vartotojiška visuomenė. „Kam, – klausia Dž. Mileris91, – protingiausiam pasaulio primatui pirkti Hummer H1 Alpha sportinį automobilį – keturvietį, 10 mylių sunaudojantį galoną degalų, 60 mylias per valandą pasiekiantį per 13,5 sek. ir kainuojantį 139 771 dol.?“ Mat, atsako jis, žmonės išsiugdė poreikį demonstruoti savo socialinę padėtį ir lytinę vertę.

Dažnas mėsos vartojimas leido erectus hominidams užsiauginti didesnes smegenis – organą, kuris sudegina 9 kartus daugiau energijos nei visas kū­nas. Vartojant mėsą sutrumpėjo virškinimo traktas, kuris buvo reikalingas jų protėviams žaliam augaliniam maistui ir žaliai mėsai virškinti, todėl padidėjo smegenys.  <> Taigi nors kitų primatų virškinamoji sistema sveria 4 kartus daugiau už smegenis, žmonių smegenys sveria daugiau nei žarnynas.

Evoliucinis sandoris, regis, įvyko: mainais už lytinį išskirtinumą vyras parūpina mėsos ir saugo ugnį nuo vagių bei užpuolikų; mainais už pagalbą auginant vaikus moterys atneša daržovių ir atlieka didžiąją dalį maisto ruošos. Tai gali paaiškinti, kodėl žmonės yra vienintelės didžiosios žmogbeždžionės, užmezgančios ilgalaikius poros ryšius.

Net palyginti paprastas medžiotojų ­rinkėjų gyvenimo būdas buvo neįmanomas, nesikeičiant idėjomis ir sugebėjimais didelėje populiacijoje. Šio teiginio svarbos perdėti neįmanoma. Žmonių sėkmė iš esmės, bet rizikingai, priklauso nuo skaičių ir ryšių. Keli šimtai žmonių negali išsaugoti sudėtingos technologijos: gyvybiškai svarbų vaidmenį atlieka prekyba.

Bendradarbiavimas tarp giminystės ryšiais nesusijusių nepažįstamųjų, atrodo, yra tik žmogaus pasiekimas. Jokios kitos rūšies du individai, niekada nesusitikę anksčiau, negali keistis gėrybėmis ar paslaugomis vienas kito naudai, kaip paprastai vyksta, kai lankotės parduotuvėje, restorane ar tinklalapyje. Iš tiesų, visų kitų grupėmis gyvenančių rūšių, kaip antai skruzdėlės arba šimpanzės, bendravimas tarp skirtingų grupių narių beveik visada būna pagrįstas smurtu. O žmonės nepažįstamuosius gali vertinti kaip garbingus draugus.

Būdingas klestėjimo požymis yra didėjanti specializacija. Būdingas skurdo požymis – grįžimas prie autarkijos. Nuvažiuokite į kokį nors skurdų šiandieninio Malavio ar Mozambiko kaimelį ir specialistų ten beveik nerasite – žmonės daugiausia vartoja tai, ką pasigamina patys. Kaip pasakytų ekonomistas, jie „nedalyvauja rinkoje“. Ir labai gali būti, kad jie mažau „dalyvauja rinkoje“, nei senieji žemdirbiai, tokie, kaip Oecis <Alpėse rastas sušalęs nužudytas akmens amžiaus gyventojas>

Koks nors antropologas iš pietinio Ramiojo vandenyno baseino gali patyrinėti vakarietiškas Kalėdas ir prieiti prie išvados, kad vakariečių gyvenime vyrauja visiškai beprasmė ir nepelninga, bet karštligiška, religijos įkvėpta, komercinė viduržiemio veikla. Ramiojo vandenyno salų gyventojai ir anksčiau, ir dabar gerai žino, kaip svarbu, prekiaujant su nepažįstamu žmogumi, sudaryti gerą sandorį. Tolesni tyrimai po B. Malinovskio laikų parodė, kad jis gerokai perdėjo cirkuliarinę sistemos prigimtį, o tai tik šalutinis efektas fakto, kad naudingais daiktais mainikaujantys prekybininkai mėgsta dovanoti vieni kitiems ir nenaudingas, bet gražias dovanas, kurios kartais grįžta tiems, iš kieno rankų iškeliavo.

Įsivaizduokite, kad esate elnias. Per dieną jums reikia padaryti iš esmės tik keturis dalykus: pamiegoti, paėsti, pasistengti, kad pats nebūtumėte suėstas, ir socializuotis (turiu galvoje pasižymėti teritoriją, susirasti priešingos lyties partnerį, užauginti palikuonį ir pan.). Daugiau nieko daryti iš tikrųjų nereikia. O dabar įsivaizduokite, kad esate žmogus. Net jeigu suskaičiuosite pagrindinius dalykus, turėsite atlikti kur kas daugiau nei keturis dalykus: pamiegoti, pavalgyti, gamintis maistą, rengtis, tvarkyti namus, keliauti, praustis, apsipirkinėti, dirbti… Sąrašą galima tęsti be galo. Taigi elnias turėtų turėti daugiau laisvo laiko nei žmonės, bet būtent žmonės, ne elniai, randa laiko skaityti, rašyti, išradinėti, dainuoti ir naršyti internete. Iš kur tas visas laisvas laikas atsiranda? Jis ateina iš mainų, specializacijos bei jų lemiamo darbo pasidalijimo. Elnias turi pats susirasti maisto. Žmogus pasitelkia kažką kitą, o pats tuo metu ką nors daro dėl to žmogaus, ir taip abu laimi laiko.

Tiesą sakant, Vakarų Europai neįtikėtinai pasisekė: kai žmonės pradėjo itin intensyviai naudoti savo žemę ir arealus, vietoj ekologinės katastrofos, kuri ištiko Babiloną, iš po žemių pasirodė kone stebuklinga medžiaga, padėjusi iš dalies apsaugoti kraštovaizdį. Šiandien nereikia akrų auginti transporto kurą (šieną arkliams pakeitė nafta), šildymo kurą (medį pakeitė gamtinės dujos), energiją (vandenį pakeitė anglis), apšvietimą (bičių vašką ir lajų pakeitė branduolinė energija ir anglis). Vis dar turime auginti didžiąją dalį pluošto drabužiams, nors „vilna“ dabar gaminama iš naftos. Jei medvilnė bus pakeista tokios pat kokybė sintetine medžiaga, galėtų būti atnaujinta Aralo jūra, o dalis Indijos ir Kinijos grąžinta tigrams. Kol kas, ačiū Dievui, dar niekas nesugalvojo tik vieno: kaip fabrikuose, naudojant anglį ir naftą gaminti maistą, nors netgi čia gamtinė dujos tiekia energiją maždaug pusė azoto atomų įvirtinimui vidutinėje porcijoje.

Angliavandenių fermentavimas, palyginti su angliavandenilių deginimu, yra visiškai neveiksmingas. Kiekvienam kukurūzų ar cukranendrių akrui reikia degalų traktoriams, trąšų, pesticidų, degalų sunkvežimiams ir distiliacijai – vis degalų ir degalų. Taigi kyla klausimas: kiek reikia degalų, norint užauginti degalus? Atsakymas: maždaug tiek pat.

„Civilizacija kaip ir gyvenimas yra Sizifo bėgimas iš chaoso, – pasakė Peteris Huberis (Peter Huber) ir Markas Milsas (Mark Mills). – Galiausiai sąmyšis vis tiek ims viršų, bet mūsų misija – kuo labiau atitolinti tą dieną ir, pasitelkus visą išmonę bei ryžtą, įvykius pakreipti priešinga linkme. Energija – ne problema. Energija yra sprendimas.“

Kuo labiau klestime, tuo labiau galime klestėti. Kuo daugiau išrandame, tuo daugiau išradimų tampa įmanomi. Kaip tai gali būti? Daiktų pasaulyje – karijų ar jėgainių – pelnas dažnai iš tiesų mažėja. Bet idėjų pasaulyje – ne. Kuo daugiau žinių generuojame, tuo daugiau galime generuoti. Ir variklis, kuris palaiko šiuolaikinio pasaulio klestėjimą, yra greitėjantis naudingos informacijos generavimas.

Prieš 50 000 m. karščiausias taškas buvo vakarų Azija (krosnys, lankai ir strėlės), prieš 10 000 m. – Derlingasis Pusmėnulis (žemdirbystė, keramika), prieš 5000 m. – Mesopotamija (metalas, miestai), prieš 2000 m. – Indija (tekstilė, nulis), prieš 1000 m. – Kinija (porcelianas, spauda), prieš 500 m. – Italija (dvejybinė buhalterija, Leonardas), prieš 400 m. – Žemutinės šalys (Amsterdamo valiutų bankas), prieš 300 m. – Prancūzija (Midi kanalas), prieš 200 m. – Anglija (garai), prieš 100 m. – Vokietija (trąšos), prieš 75 m. – Amerika (masinė produkcija), prieš 50 m. – Kalifornija (kreditinės kortelės), prieš 25 m. – Japonija (Walkman). Kaupdama žinias, jokia šalis ilgam neišlieka lyderė.

Nuolatinis naujovių mechanizmas, inspiruojantis šiuolaikinę ekonomiką, yra iš esmės ne dėl mokslo (kuris iš jo labiau pelnosi, nei jam aukoja), ne dėl pinigų (jie ne visada yra ribojantis veiksnys), ne dėl patentų (dažnai atsiranda pakeliui) ir ne dėl valdžios (naujovėms tik trukdo). Tai apskritai ne dedukcinis procesas. Verčiau dabar pamėginsiu įtikinti, kad šiai mįslei įminti užtenka vieno žodžio – mainai. Būtent vis intensyviau keičiantis idėjomis, šiuolaikiniame pasaulyje atsiranda vis daugiau naujovių.

Šių dienų pasaulio paslaptis yra tai, kad jame daug kas susiję. Idėjos lytiškai santykiauja su kitomis idėjomis iš viso pasaulio, ir ši „paleistuvystė“ vis labiau plinta. Telefonas santykiavo su kompiuteriu, ir gimė internetas. Pirmieji motoriniai automobiliai atrodė tarsi būtų reprodukuoti dviračio iš arklių traukiamo vežimo.

Pasak P. Romerio, skirtingų programų, kurias galima įdiegti į vieno gigabito kietuosius diskus, yra 27 mln. kartų daugiau nei atomų visatoje. Arba jeigu norėsime sujungti bet kuriuos 4 iš 100 cheminių elementų skirtingomis proporcijomis – nuo 1 iki 10 – į skirtingus lydinius ir junginius, turėsime ištirti 330 mlrd. galimų cheminių junginių ir lydinių – tiek, kad komanda mokslininkų, tiriančių po 1000 per dieną, turės dirbti 1 000 000 m.

Kai sumažėjo banginių, kaip aliejaus šaltinis buvo naudojama nafta. (Pasak Vareno Mejerio (Warren Meyer), ant kiekvieno Greenpeace biuro sienos turėtų būti plakatas su Džono D. Rokfelerio atvaizdu.)

Kitaip tariant, jis tvirtino, kad gyvybė, išgelbėta nuo pakrančių užtvindymo 2200 m., dabar turės beveik tą patį išlaidų prioritetą, kaip gyvybė, išgelbėta nuo AIDS ar maliarijos šiandien.

Bet net jei šioms spėlionėms pritarsime, PSO skaičiai parodė, kad klimato kaita yra menka mirties priežastis, lyginant su geležies trūkumu, cholesteroliu, nesaugiais lytiniais santykiais, tabaku, eismo nelaimėmis ir kitais dalykais, įskaitant „eilinę“ diarėją ir maliariją. Net nutukimas, pagal vieną tyrimą, pražudo dvigubai daugiau žmonių nei klimato kaita.

Keturi žmonijos apokalipsės raiteliai, neturtingose šalyse sėjantys labiausiai ankstyvą ir lengviausiai išvengiamą mirtį, yra ir dar daugelį metų liks tie patys: alkis, nešvarus vanduo, dūmai gyvenamosiose patalpose ir maliarija. Kas minutę nuo jų miršta atitinkamai 7, 3, 3 ir 2 žmones.

O kol kas vienas ispanų tyrimas patvirtina, kad vėjo energijos subsidijos naikina darbo vietas: už kiekvieną darbininką, perėjusį iš tradicinės elektros energijos generavimo į atsinaujinančios elektros energijos generavimą, „kažkur kitur ekonomikoje turi būti panaikintos dvi darbo vietos, duodančios panašų atlyginimą – kitaip neužteks lėšų padengti perteklines atsinaujinančios energijos generavimo išlaidas“.

2017 06 04