Robert James Waller “Madisono apygardos tiltai“ (2017)

Perskaičiau šią knygą, ir kol kas iš keturių skaitytų “Pegaso“ serijos gražuolių, ji – geriausia. Nesvarbu, kad “Madisono apygardos tiltai“ pati ploniausia, o istorija irgi lyg ir nėra kažkuo ypatinga…kaip sakoma, magija!

Iš tiesų, šiame romane pasakojama apie dviejų žmonių meilę. Apie dviejų pagyvenusių žmonių stiprius jausmus vienas kitam. Apie meilę, trukusią kelias dienas, ir pasibaigusią, kaip sako jaunimas (na, ir aš prie jo) – ne kažką…Tačiau perskaičius viską, gali ir susigraudinti, žiūrėk, ir liūdna darosi, ir pamąstyti norisi.

“Madisono apygardos tiltai“ – tai istorija apie fotografą Robertą Kinkeidą, gavusį užduotį nufotografuoti vieno kaimelio dengtą, dėl to ir ypatingą, tiltą, ir netyčia sutikusį vietinę gyventoją Frančeską Džonson. Istorija banali kaip dvi kapeikos – fotografas ieško reikiamo objekto, užsuka pas vietinę gyventoją, paklausia kelio…o viskas baigiasi jiems abiems neužmirštamu jausmų protrūkiu.

Abu romano herojai – ypatingi: Robertas, nors ir virš penkiasdešimt, vaizduojamas kaip visko matęs, patyręs, savo vertę žinantis fotografas – romantikas, į keliones važiuojantis su keliais fotoaparatais, keliais šimtais foto juostelių,  gitara ir su Hariu – taip jis meiliai vadina savo mašiną. Frančeska, tikra italė, 45 – erių metų namų šeimininkė, dar visai su “pakenčiama krūtine ir nedaug apdribusiu pilvu“, kažkada daug pretenzijų iš gyvenimo turėjusi moteris, persikėlusi gyventi iš Italijos į Ameriką, į mažą Ajovos kaimelį, ramiai begyvenanti su savo pusamžiu vyru. Vaikai jau “išleisti“ į gyvenimą,

Abu pagrindiniai veikėjai – tikri romantikai, mandagūs, kultūringi žmonės. Jų meilės istorija – elegiška, tokia, sakytum, ori, tauri. Meilės istorijoje nėra jokio banalumo, nė žodžio, galinčio priversti suabejoti su morale, dora; nepaisant to, formaliai tai tėra vyro išdavystė.  To mes nejaučiame, o visa istorija baigiasi neįtikėtinai ramiai, tačiau liūdnai, su visą apimančiu filosofiniu melancholiškumu. Du žmonės, du reti paukščiai, susitikę gyvenimo padangėje, negali likti drauge, tačiau savo susitikimą jie atsimins visą gyvenimą.

Kai kuriuos skaitytojus erzina ta gal kiek dirbtinė rašytojo įžanga; vėlgi, pati pabaiga panaši į pritemptą epilogą. Kai kas teigia, kad pagal šią knygą sukurtas filmas, su legentiniu C. Eastwood’u ir M. Streep, daug geresnis nei rašytinis variantas. Gal ir moralinis aspektas gali kažkam užkliūti – kas čia gero, kai žmona susiranda meilužį? Perskaičius šią knygą, tokie pezėjimai atrodo juokingi…

“Madisono apygardos tiltai“ – tai odė meilei; tai pasakojimas apie jausmus, peržengiančius dviejų individų pasaulį. Tai vyro ir moters egzistencijos esmių esmė, vykusi nuošaliame Amerikos kaime.

2017 06 18

Turinys: 10/10

Gylis: 10/10

Eiga: 9/10

Menas: 9/10

Ech…: 9/10

9,4

Patrick Süskind “Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (2015)

Tai mano pirmoji knyga, perskaityta iš “Pegaso kolekcijos“. Šis “blynas“ tikrai neprisvilo, todėl nesigailiu, kad užsipirkau visas kolekcijos dalis. Jeee!…

“Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ pasakoja apie kvepalus ir…žudiką. Visą istoriją galime laikyti vos ne detektyvu, su pelnyta, nuspėjama pabaiga.  Pats pasakojimas įtraukia, kaip rašoma viename blog’e, “kaip į liūną.“ Negaliu pasigirti, kad viskas tiko ir patiko, bet visą knygą “prarijau“ per pusantros dienos. Aišku, kažkadaise matytas filmas irgi turėjo įtakos visam smagumui.

“Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ pagrindinis veikėjas Žanas Batistas Grenujis ypatingas tuo, kad pats, neturėdamas kvapo, yra pačios geriausios uoslės pasaulyje savininkas. Sunki vaikystė, paauglystė turi įtakos jo tolimesniam likimui, kadangi jaunuolis su pasauliu bendrauja per savo nosį. Ši gali užuosti ir įspėti, ar yra kambaryje žmogus, kokia jo nuotaika, ką jis valgė, kaip miegojo ir pan.; kur paslėpti pinigai kambaryje; galų gale, kokia yra kvepalų sudėtis, kiek ir ko reikia maišyti, norint juos pagaminti ir pan. Grenujis patiria daug nuotykių, apkeliauja nemažą dalį Prancūzijos, darbuojasi pas vaikų namų prižiūrėtoją, kailiadirbį, kvepalų gamintoją, galop įvaldo pačias geriausias kvapų išgavimo iš įvairių medžiagų technologijas – jis sugeba “pavogti“ kvapą net iš akmens, kol galų gale…Sugalvoja pagaminti kvepalus, kurie skleistų žmogaus kvapą.

Šioje istorijos dalyje prasideda detektyvas – Žanas Batistas Grenujis pradeda žudyti merginas, norėdamas išsaugoti ir užkonservuoti jų kvapą. Nepasakojant visos istorijos, verta pažymėti, jog savo planą jis įvykdo, bet pats istorijos finalas yra pražūtingas ir taip jau neigiamu piešiamam herojui…

Knyga patiko savo kvapų pasauliu: ne tik tobulai aprašytomis kvepalų sudėtinėmis dalimis, kvepalų gamybos niuansais, kvepalų receptais, bet ir kita žmonijos puse – smarve. Plačiai nagrinėjamos XVIII amžiaus Paryžiaus miesto dvoko priežastys, kartais norisi net vimtelti, tarkim, nuo įsivaizduojamo moters tarpvietės žuvies kvapo, sumišusio su griūvančio naviko smarve…feee! Knygos autorius išties turėjo daug laiko praleisti parfumerijos pasaulyje. Ir ne tik…

Nors tai nėra istorinė drama, greičiau fantastinis istorinis detektyvas, kai kurios istorijos detalės keistos, neįtikinančios ir nuviliančios. Ar įmanomi tokie kvepalai, kad visi juos užuodę vos ne kilometro atstumu, pradėtų vos ne mylėtis vienas su kitu? Ar įmanoma dėl gero kvapo norėti atsikąsti žmogaus? Yra ir keletas tokių panašių “ar?“, bet jei viską “nurašome“ fantastikai, gal?…bet visą tai sumaišius su įtikinančiu kvepalų pasaulio realizmu, kažkaip visa istorija “užkliūna“…

“Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ yra nuostabi knyga apie kvapus – tiek malonumą suteikiančius kvepalus, tiek atgrasią smarvę. Juk iš to ir susideda visas pasaulis. O kad jis būtų pilnavertiškesnis, šią knygą perskaityti būtina. O po to reiktų pradėti nagrinėti savo mėgstamų kvepalų turinį: “Viršutinės natos: pelynas, žvaigždanyžis, kadagio uogos. Vidurinės natos: zomša, kava, tabakas. Bazinės natos: ąžuolas, kedras, pačiulė.“ Mmm…Skamba tobulai, ar ne?

2017 06 18

Turinys: 9/10

Gylis: 8/10

Eiga: 8/10

Menas: 9/10

Ech…: 9/10

8,6