Hermann Hesse “Stepių vilkas“ (1927)

Tai vienas iš garsiausių, šalia “Stiklo karoliukų žaidimo“ , H. Hesės romanų. Teigiama, jog už minėtąjį kiek aukščiau rašytojas gavęs Nobelio literatūros premiją, netikiu, jog “Stepių vilkas“ ta tai pat neturėjo įtakos. Abu romanus skiria nemažai laiko (1927 ir 1946 metai), tačiau H. Hesės talentas filosofiškai apžvelgti žmogaus prigimtį, individo “aš“, froidiškas gilinimasis į asmens pasąmonę, tiesiog žydi…

“Stepių vilkas“ – struktūriškai komplikuotas kūrinys, susidedantis iš įžangos, kitaip, “Leidėjo pratarmės”, kuriame supažindinama su pagrindiniu herojumi, Hariu Haleriu (neatsitiktinai H. H. sutampa su rašytojo inicialais!), ir iš stebėtojo pozicijos pasakojama, kaip jis atkeliavo į subjekto namus. Tada seka paties H. Halerio subjektui palikti užrašai, į šiuos dar įsiterpia “Traktatas apie Stepių Vilką”. Dar romane įterpiama pora eilėraščių, nereikia pamiršti “Magiškojo teatro“ būvimo…trumpai tariant, sąlyginai trumpas romanas tampa gana sudėtingu, bet tikrai ne prastu.

Romane pasakojama apie tūlą pilietį Harį Halerį, atėjusį į stebėtojo namus ir išsinuomojusį butą. Jau pats pirmas susitikimas su pagrindiniu veikėju krinta į akis: Haris – keistas, vienišas, tačiau iš išorės – intelektualus, protingas žmogus. Per kelis metrus nuo jo, nors ir tvarkingai apsirengusio, sklinda vienišumo, “atstumtojo“ jausmas. Haris ir pats save apibūdina “stepių vilku“ – vienišiumi, netyčia atklystančiu į žmonių bendruomenę. Hariui patinka miesčioniški šiuolaikinio pasaulio atributai – tobulai išblizgintos grindys su kruopščiai sutvarkytomis gėlėmis, terpentino kvapas. Tik tokiame pasaulyje jis jaučiasi kiek nejaukiai, kaip kokiame zoologijos sode. Vėliau susipažįstame su Hariui išsikrausčius rastais jo užrašais, kuriuose viskas paaiškinama.

Pasidaro aišku, jog niekas neaišku: Haris iš tiesų jaučiasi, lyg jame gyventų ir žmogus, ir vilkas. Tai tarsi nedidelė šizofrenija, tarsi žmogaus asmenybės skylimas – viena pusė mandagiai šypsosi, spaudžia ranką, kita gi norėtų perkąsti gerklę. Haris niekina miesčioniškumą, tą buržua gyvenimą, kuris jam atrodo tarsi kompromisas tarp dviejų kraštutinumų – šventojo ir ištvirkėlio gyvenimo, askezės ir visuotinės paleistuvystės. Haris kaip žuvis vandenyje gerai jaučiasi literatūros, muzikos pasaulyje, jis dievina Mozartą, Bachą, Gėtę, Novalį, Nyčę, todėl paviršutiniški miestiečių pezalai jį nervina, nes Haris – esmės žmogus.

Trumpai tariant, pagrindinis veikėjas yra draskomas savo vidinio “aš“ konflikto, ir visą gyvenimą aukodamas didžiausias aukas dėl savo laisvės, jis prieina liepto galą – vienintelė laisvė belieka jo gyvybė. Kompromisas, pateikiamas “Traktate apie stepių vilką“, skamba kvailai: nutariama gyventi iki 50 – ties metų sukakties, po to nusižudyti. Po tokių minčių gyvenimas tampa dar kitoks, viska įgauna kitokią prasmę, kasdienybės nuobodybė nebeatrodo tokia nebepakeliama…Galų gale Hariui nušvinta viltis – vienoje kavinėje, sėdėdamas rūškanu veidu, jis susipažįsta su Hermina, žavinga kurtizane, gyvenančia iš ją mylinčių vyrų malonės. Ši moteris atpažįsta savižudiškus bruožus, savidestrukcija Haryje, bando jam padėti. Taip Haris, vėlgi, draskomas savyje gyvenančio netgi ne vieno, bet daugybės žvėrių, pradeda bandyti išmokti mėgautis gyvenimu, mokinasi šokių, vaikšto į puotas, flirtuoja su merginomis. O visu tuo metu jo senasis vidinis “aš“ bando nugalėti naująjį būvį…

“Stepių vilkas“ – sunkus psichologinis, intelektualinis egzistencialistinis romanas apie žmogaus asmenybę, jos skylimą, apie savojo “aš“ paiešką, žmogaus prigimtį, būtent, kas žmogų daro žmogumi? Kiek žvėrių gyvena mumyse, ir kuris viską valdo? Kas atsakingas už mūsų veiksmus, kaip gyventi šiame besikeičiančiame pasaulyje? Ar muzika, menas gali atsakyti į visus svarbiausius klausimus? Ar “dieviškosios kibirkšties“, kitaip – talento – buvimas galėtų išgelbėti iš nebūties?

Romaną asmeninio Hermano Hesės gyvenimo dramos atspindžiu galima pavadinti ne tik dėl sutampančių pagrindinio veikėjo inicialų HH. Kaip rašo internetai, pats rašytojas irgi jautėsi atstumtuoju (ir tam buvo pagrindo), bandė žudytis, visą gyvenimą buvo išlikęs tyliu, ramiu, uždaru intelektualu; dažnai jautė savęs neigimą.

Nors savęs aukštinimas Hermanui Hesei atrodytų kaip visiškai priešingas jo prigimčiai aktas, ne veltui “Stepių vilke“ pagrindinis veikėjas savo vizijose (o gal greičiau, orgijose, apsvaigus nuo narkotikų. Taip, to šiame veikale irgi yra, kaip ir nuogų krūtų) kalbasi su Gėte, Mocartu. Iš savęs, iš savo kasdieninės kančios, kasdieninio pasaulio neigimo gimęs romanas Hermaną Hesę priartina prie minimų klasikų. Tik per save į kitus, tik iš savo kančios – į laisvę. Manau, autoriui tą pavyko padaryti daug geriau nei Hariui, kuris atbudęs po savo narkotinių vizijų, teigia: „Kada nors aš geriau žaisiu šį figūrų žaidimą. Kada nors išmoksiu juoktis. Pablas laukė manęs. Mocartas laukė manęs.“ Labai norėčiau, kad nors vieno iš mūsų kartos irgi lauktų Mocartas. Su Hese kartu…

P. S.: Būtina! Vertėja Zita Mažeikaitė, 1979 metais išvertusi šį romaną į lietuvių kalbą, pasakoja apie rašytoją, jo “Stepių vilką“, vertimo niuansus. Būtina!

http://mintvinetu.com/blog/verciau-jums-skaityti-stepiu-vilka

Įlindo/įstrigo:

„Daugumas žmonių tol nenori plaukti, kol neišmoksta. Argi tai ne sąmojinga? Žinoma, jie nenori plaukti! Juk jie gimę žemei, o ne vandeniui. Ir, suprantama, jie nenori galvoti, jie sukurti gyventi, o ne mąstyti! Na, o kas galvoja, kas mąstymą laiko pagrindiniu dalyku, tas gali čia, tiesa, labai pažengti į priekį, bet, vis dėlto, jis maišo žemę su vandeniu ir kada nors prigers.“

“Kažkokiame savo sielos kamputyje kiekvienas puikiausiai žino, kad nors savižudybė ir yra išeitis, vis dėlto ji tėra tik menkas ir neteisėtas atsarginis išėjimas, kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai tave nugali ir patiesia pats gyvenimas, o ne tavo paties ranka.“

“Klausydamasis radijo, jūs girdite ir matote nuo amžių nykstančią kovą tarp idėjos ir jos pasireiškimo, tarp amžinybės ir laiko, tarp to, kas dieviška, ir to, kas žmogiška.“

“Kiekviena turėjo savo paslaptį, kvepėjo savo žemės karalyste, savaip bučiavo, juokėsi, buvo savaip, ypatingai drovios, savaip, ypatingai begėdės.“

“Juk Irmgarda išmokė mane šokti, Ida – bučiuotis, o visų gražiausioji, Ema, buvo pirmoji, kuri rudenio vakarą po plazdančiais guobos lapais davė pabučiuoti savo rusvas krūtis ir išgerti džiaugsmo taurę“.

“Bet, matai, amžinybėje nėra laiko; amžinybė tėra tik akimirka, kurios kaip tik gana juokui.“

“…kai žmogus labai liūdnas, ne todėl, kad jam skauda dantį ar kad pametė pinigus, o todėl, kad staiga valandėle pajunta, kaip viskas yra, visas gyvenimas, ir jo liūdesys tikras, tuomet jis visada būna truputį panašus į gyvulį, – tuomet jis atrodo liūdnas, bet būna daug natūralesnis ir gražesnis, negu paprastai.“

2017 08 17

Turinys: 10/10

Gylis: 10/10

Eiga: 8/10

Menas: 10/10

Ech…: 10/10

9,4