“Šventasis“ (2017)

Vaidina: Marius Repšys, Gelminė Glemžaitė, Indrė Patkauskaitė, Valentinas Krulikovskis, Lukas Malinauskas ir kiti.

Rež.: Andrius Blaževičius.

 

Dar vienas naujas lietuviškas filmas, dar viena premjera, kurioje teko sudalyvauti, su aktoriais, pokalbiais, diskusijomis. Ir dar vienas nusivylimas, tiesą sakant…bet apie viską iš pradžių.

Kaip rašo mūsiškė spauda, filmas tikrai visiems patiko: “Emilis Vėlyvis: „Stiprus ir tikras“; Rytis Zemkauskas: „Marius Repšys – puikus aktorius“; Ironvytas: „Emociškai stiprus“. Labai nesigilinant, tokie trumpi apibūdinimai (pajuokaujant, galima būtų sakyti, pirstelėjimai) man primena antraštes iš visų mylimo delfi.lt arba 15min.lt: “Į Lietuvą vėl sugrįžo: skurdas“; Nepatikėsite, kas atsitiko visų mėgtai kino žvaigždei: savižudybė“. Nors rašiau ne specialiai, bet visos paminėtos temos tinka kalbant ir apie filmą, ir apie pagrindinį vaidmenį jame sukūrusį Marių Repšį. Bet apie viską iš pradžių.

“Šventasis“ – tai filmas apie 2008 metus mūsų šalyje buvusią finansinę krize, ir žmones, gyvenančius krizės akivaizdoje (tarp kitko, kaip minėjo pristatyme buvęs filmo komandos narys, iš pradžių darbinis filmo pavadinimas turėjo būti “Krizė“). Viename ne pačiame didžiausiame šalies mieste gyvenantis Vytas netenka darbo. Šeima, dvi nepilnametės, linksmos ir guvios mergaitės bei darželyje dirbanti žmona Jūratė, verčiasi sunkiai, todėl bedarbis vyras visiems – prasta žinia. Ne gana to, su draugais laisvalaikį mėgstantis leisti Vytas pradeda dažniau išgėrinėti, susipažįsta su nauja mergina, kirpėja, kuriai neslepia simpatijų…Šeima kenčia, naujo darbo kaip nėra, taip nėra, o dar geriausias Vyto draugas yuotube.com atranda filmuką, kaip kažkoks vietinis pasakoja, prie netoli esančio namo sienos pamatęs Jėzų…

Filmas tikras, apie tokią Lietuvą, kuri iš tikrųjų yra šalia, kurią ne visi pažįsta, bet nujaučia tokią esant. Taip, tai ir visos tautos perkamos akcijinės prekės; ir kiekvieno iš mūsų gatvėje matyti mažiau kvalifikuoti, profkes/kolegijas/kursus baigę, mechanikai/kirpėjos/valytojos ar be didesnio išsilavinimo, darželio auklės; ir per TV ekranus iki apsivėmimo lendančios populistinės šlamštalaidės ar “naujos“ ekrano divos, pop žvaigždės; ir iš darbo namo parnešamas atlikęs maistas (negi išmesi, dar geras). O šalia – chruščiovkės, bedarbystė, alkoholizmas…ir emigracija. Taip verčiasi mūsiškiai, taip gyvena statistinis lietuvis, toks yra/buvo gyvenimas Lietuvoje. Nepamirškime – dar yra ir naujoji Lietuva: įmonės vadovai, tokie turčiai pseudopsichologai, cituojantys Coehlo sentencijas; visus akinančios svajonės apie darbą Norgėje; pigiau atsisiųsta avalynė iš užsienio ir kiekviename mieste tavęs laukiantys nuodingi kebabai.

Be puikiai parodomos kasdienybės, tikslaus esamo/buvusio gyvenimo pjūvio, filme man patiko aktorių vaidyba. Apie kai kuriuos niuansus užsiminsiu šitos rašliavos pabaigoje, bet man pasirodė, kad Marius net ne vaidino, o buvo savimi. Jis tikrai ne menko kūno sudėjimo, tiek figūra, tiek įsijautimu puikiai atbuvo Vytu (šiaip labiau tiktų kitas vardas, Darius, Tomas, Sergėjus, bet anyway). Ne ką mažiau patiko Valentino Krulikovskio Petras, toks tobulas N. Vilnios čiuvakas. Abiejų moterų vaidmuo irgi suėjo puikiai…

Kalbant apie negatyvius reikalus, pusę filmo pražiūrėję su žmona susižvalgėme – kada kažkas įvyks? Kada prasidės filmas? Kur čia esmė, kaip viskas baigsis, kada iššaus? Ir kur tas Jėzus?! Pasirodo, filmas kaip prasidėjo, taip ir baigėsi, jokio finišo, pakilimo, kitaip tariant, kulminacijos…Na taip, Vytas grįžta pas žmona, o ne lieka pas naująją draugę, that’s all. Jie vėl tylėdami gyvena, filmo kulminacija įvyko. Per anonsą labiausia suintrigavęs religinis motyvas filme nuvysta, kaip ir M. Repšio duše rodomas pimpaliukas – kažkam kažkas pasivaideno, tai ir viskas…Jokio siurprizo, jokio normalaus “išrišimo“.

Kai kuriuos aspektus galime nurašyti dėl režisieriaus nepatyrimo ar jaunystės (taip, aš išties A. Blaževičiui pavydžiu, nes būdamas jo metų, nieko dar nenufilmavau. Bet žmonai žadėjau galįs padaryti tokį patį filmą, tik geriau ir pigiau), tačiau dvejopi jausmai kyla ir dėl metų aktoriaus, metų “gervės“, Mariaus Repšio. Nežinau, ar galima taip negražiai išsireikšti, bet man žmogaus, tuo labiau, aktoriaus, veidas yra labai svarbus. Tarkime, toks William Dafue, na, jis niekada nevaidins Kalėdų senelio, o Mindaugas Papinigis – Oliverio Tvisto (beje, Mindaugo aš iki šiol nelaikau aktoriumi. Sakykite, ką norite, jo gabumai baigiasi gerkle. Na ir puiku, jis puikiai iš to gyvena. SyBeeetLT!)

Tai štai, kažkada matydamas Marių O. Koršunovo “Katedroje“ vaidinant Lauryną, suabejojau: ką jis čia veikia? Ko jis čia kankinasi? Kam jam tai? “Saulius ir Paulius“ – jau geriau, tas visiškai kvailas ir beviltiškas “filmas“ klijavosi, nes Marius ten puikiai tiko. “Šventajame“, kaip jau minėjau, Mariui tikriausiai užteko tiesiog būti savimi, ir viskas pavyko. Gal aš perdedu, bet šiame filme jis pritapo tobulai. Jei ne pokvailis scenarijus, visiškas pabaigos nebūvimas, mano manymu, Vytauto vaidmuo iš viso būtų bomba. Noriu pasakyti, jog gal Marius Repšys išties yra talentingas aktorius, tik ne visi vaidmenys jam tinka? Think!

Nežinau, ar tai buvo reklama filmui, bet tik dabar, rudenį, esant nacionalinei “Šventojo“ premjerai, visi lietuviški portalai, TV laidos pradėjo sekti naują pasaką – apie aktoriaus Mariaus Repšio buvusias depresijas ir šiaip gyvenimo pamokas. Nelabai supratau, bet jei taip atrodo šiuolaikinė lietuviška filmo reklama – man gėda, dėl pačio Mariaus, o kartu už jį – ir visų tikrų, rimtų ligonių. Jei tai iš tiesų Mariaus atviras prisipažinimas – valio, verta pagirti už tai, kad jis viešai pasakoja apie tokius išgyvenimus, apie kuriuos kiti tik nutyli…bet visą tai man vistiek panašu į reklamą, ir tai neskanu.

Trumpai tariant, “Šventajame“ Marius, kuris man kaip aktorius, visada buvo ne kažką, taip tiko, jog atrodė, jog jis nevaidina, o tiesiog būna savimi. Kartu žinant visas jo istorijas apie depresiją ir gulėjimą lovoje žiūrint į lubas pusę dienos, vos ne autobiografinis filmas “gaunasi“.

Reziumuojant, iki tikro filmo pritrūkta daug. Scenarijus – prastas, ir jei ne tie glausti dialogai, puikiai “pagauti“ aktorių, viskas ir taip būtų sugriūvę. Filmo kulminacijos – nėra, emociškai pabaiga neišspręsta. Kur tas visų matytas Jėzus? Kodėl viskas, kas intrigavo, baigiasi tuščios sienos screenshot’u? Jei aš būčiau scenaristas (dėl režisavimo, žmona paliudys, kažką panašaus nufilmuoti žadėjau), pabaigą su siena tikrai įmanoma “suręsti“ normalesnę – gal kažkas slapčia “užvalgė“ haliucinogenų, ir jais nesidalina su Vytu ir Petru? Gal ten iš tikrųjų pasirodo, bet ne Jėzus, o atsiranda visiems jo matomos žymės ant sienos, dėl kurių babutės išeina iš proto? Gal ten galėjo būti saulės spindulys, į kurį patekęs Vytas “atvirsta“ normaliu pacanu? Galėjo būti bet kas, nors ir kalbantys kaktusai, bet tik ne tokia pabaiga.

Aptariam toliau – ką jūs manote apie Vyto pimpaliuką? Man jis, lyginant su visa figūra, atrodė mažokas. Ir koks skirtumas, kaip ten yra iš tikro, bet mes visi ji MATĖM. Gal kas iš kūrybinės grupės galėtų pasakyti, kam iš viso to reikėjo? Šokiruoti? Tikrai ne, matėm ir daugiau. Nustebinti? Kažkiek nustebino, bet ne į teigiamą pusę…Ką tai duoda filmui? Nieko. Man tai netiesiogiai priminė Cristiano Mungiu filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, kur keliasdešimt sekundžių buvo iš arti demonstruojamas negyvas embrionas, po aborto jaunai moteriai – kam to reikia? Lygiai taip pat įstrigo personažo linija su Jankausku – įmonės vadovu, pas kurį Vytas eina pokalbio. Scena pompastiška, gal tiksliau, per ryški, nenatūrali visam filmui, atrodo, ne iš bendro konteksto – kokio velnio būtent taip?

Dar pora paburbėjimu: kodėl filmas vadinasi “Šventasis“? Aš niekaip nepagavau, gal ką praleidau? Kas ten švento? Vytas? Jis kaip tik, geria, eina pas kitas bobas ir tiek to šventumo. Kam jis ant to kryžiaus “pakabintas“ per reklamas? Jei bandyti “pritempti“ prie tos sienos, kur kažkas matė Jėzų, irgi neišeina, nes nieko ten švento nebuvo…taigi, WTF?!

Trumpai tariant, “Šventasis“ man pasirodė kaip eilinis lietuviškas bandymas priartėti prie filmo, gaila, bet eilinį kartą nepavykęs. Nors vietomis buvo vilties, atskiri epizodai tiko ir patiko, aktorių vaidyba bent nekliuvo, viskas paskendo kvailame scenarijuje ar neištobulintoje režisūroje. Emocinio pakilimo nebuvo, kulminacija nepavyko, muzika neįstrigo, o kasdienybės rodymas kino teatre dar savaime nėra menas. Chebrytei linkiu daug ko pasimokyti, o visas reklamines emblemas, “Žiūrovų prizas Minsko n – tajame kino festivalyje“, tas penkias ar šešias komercines gerves išmesti ir pažiūrėti į veidrodį. Arba, juokelis, į youtube, nes senas geras Igno Miškinio “Lengvai ir saldžiai“ per kelias minutes pasako daugiau, nei “Šventasis“ per kelias valandas.

Gal todėl po filmo niekam ir nebebuvo įdomu pakalbėti su filmo komanda, nes pusę salės tiesiog išėjo. Na, reikia paminėti, kita likusi klausinėjo, ar tikrai filme rūkėte tikrą žolę ir panašių briedų. Kaip sako liaudis, “tas ant to“. Tik aš tikiu, kad jaunasis Andrius Blaževičius gali ir nori geriau. To ir lauksim.

2017 09 24:

Režisūra: 6/10
Vaidyba: 8/10
Menas: 7/10
Muzika: 6/10
Kamera: 7/10
6,8

 

Stephen King “Švytėjimas“ (2012)

Neseniai tiesiog “praryjau“ šią legendinio rašytojo legendinę knygą – brr! Dar jaučiu tą slogutį, dar vis baisu būti vienam namuose. O vis greičiau temstant baisoka darosi ir lauke…Negalima sakyti, kad “Švytėjimas“ neveikia skaitytojo – tai būtų melas. Vien ko vertas Kubrick’o filmas, kurį pamatęs pirmą kartą, jaučiausi panašiai. Tik knyga dar labiau įtikinamesnė, dar šiurpesnė.

Tiesą sakant, pati tiksliausia ir tuo pačiu, geriausia, analizė, o greičiau, apžvalga, yra čia:

http://kultura.lrytas.lt/-13388849571338492886-lrytas-lt-biblioteka-707-s-kingas-%C5%A1vyt%C4%97jimas.htm

Geriau nesugalvočiau apibūdinti tiek šio romano, tiek S. King’o gabumų. Kadangi teko ir anksčiau skaityti jo kūrinius, būtent, “Mirusių gyvūnėlių kapines“, “Žaliąją mylią“, galiu tik pritarti, jog Stephen’as moka taip meistriškai aprašyti savo veikėjus, preciziškai perteikdamas jų charakterius, jausmus, išgyvenimus, jog susitapatinęs su jais, pamilęs arba, atvirkščiai, nekęsdamas, ir vėliau patekęs į romano fantazijos pasaulį, būni šokiruotas. Skaityti S. King’ą – tai leistis į žmogaus pasąmonės gelmes, pažinti prigimtinius žmogaus instinktus, labai dažnai – nerimo, baimės, frustracijos anatomiją. Tai juk kartu ir labiau pažinti save, tokį, koks esi – kai kam tai būna didelis siurprizas…Kaip minėta aukščiau esančioje nuorodoje, S. King’o herojai niekada nebūna tokie, kokių galėtumei tikėtis: jei jau rašytojas tėvas, tai su kirviu gaudys vaikus; jei jau miriop nuteistųjų kamera, tai ten bus stebukladarys gerietis burtininkas; jei gyvūnėlių kapinės, tai ten galima prisikelti. Kraštutinumai, netikėtumai traukia ir masina. Kaip ir noras daugiau sužinoti apie save…

P.S.: iš filmo žinomo ir kultinio “Wendy? I’m home!“ romane nesutiksi. Kitą vertus, pats King’as, kaip rašoma aukščiau paminėtoje apžvalgoje, kažkada pasakė apie Kubrick’o filmą: “Labai įdomus filmas, tačiau kas atsitiko su ta knyga, kurią aš parašiau?“ Ir tiesą sakant, romane pilna kitų šiurpinančių, sustingdančių pasakymų. Dar geresnių.

Įstrigę:

“Čiupęs Denį, jis bloškė jį, norėdamas prilupti, dideli suaugusio žmogaus pirštai susmigo į liesutę ranką virš alkūnės ir susigniaužė kumščiu, lūžtančio kaulo trakštelėjimas nebuvo garsus, buvo milžiniškas, bet ne garsus. <> Grynas garsas, kurio vienoje pusėje buvo praeitis, o visa ateitis – antrojoje, garsas, panašus į pieštuko šerdies lūžimą, balanėlės trekštelėjimą, kai lauži ją pasidėjęs ant kelio.“

“Noras išmesti ją iš lovos nuogą, apstulbusią, vos tik bebundančią, užpulti ją, griebti jos kaklą lyg žalią jaunos epušės šakelę ir smaugti, nykščius uždėjus ant gerklės, pirštais spausti sprandą, atlošti galvą ir daužyti į grindų lentas, trenkti, triuškinti, skaldyti. Šokam, kratomės, vaikuti.“

“Kraujo ir žiemą žaliuojančio augalo kvapas. Jis visu ūgiu parkrito ant verandos kimiai raudodamas, o burnoje atsirado koktus metalinis vario skonis. Širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi. Iš nosies tekėjo nedidelė kraujo srovelė.“

2017 09 21

Turinys: 10/10

Gylis: 10/10

Eiga: 10/10

Menas: 9/10

Ech…: 10/10

9,8

Jane Austen “Puikybė ir prietarai“ (2015)

Neseniai pabaigiau skaityti šį legendinį romaną, todėl norėčiau pasidalinti keliais pastebėjimais, nusistebėjimais ir nusiskundimais.

Kaip žinia, “Puikybė ir prietarai“ buvo pabaigti rašyti beveik prieš Jane Austen mirtį, 1813 metais. Apie tuos laikus mes žinome nedaug, todėl bendram vaizdui susidaryti šis romanas irgi tikrai vertingas. Žinoma, tai ne istorinis romanas, o visas epas apie meilę. Meilę Anglijos kolonijinio gyvenimo laikotarpiu, kai turtingieji gyvendavo dvaruose, apsuptuose parkų; kai visi eidavo gerti popietės arbatėlės, o rimtiems santykiams užmegzti pakakdavo šokio iškilmingame vakarėlyje…

Romane pasakojama apie Benetų šeimos likimą. Nors Benetai laikomi kilmingais, tačiau jie nėra ypač turtingi, todėl išlaikyti savo penkias dukras, o dar jas ištekinti, jiems yra didelis iššūkis. Kaip žinia, pagal to meto taisykles, jaunajai būdavo reikalingas nemažas vestuvinis kraitis, ir kuo jis didesnis, tuo gerėja šansai rasti tinkamesnį jaunikį…Tai va, penkių dukterų tėvui, ponui Benetui, turėjo plaukai šiauštis ant galvos, kadangi pakankamai lėšų kraičiams jis neturėjo, o dukterys jau buvo tinkamo amžiaus vestuvėms. Visgi šis veikėjas pateikiamas kaip protingas, ironiškas ir kandus, todėl labai dėl to nesuko galvos – už viską labiausiai pergyveno ponia Benet. Ir vieną dieną – o stebuklę! – kaimyninį dvarą išsinuomojo turtingi atvykėliai, ponas Binglis su seserimis ir draugu, ponu Darsiu. Benetų šeima kaip iš kailio neriasi, norėdama “apžavėti“ turtingąjį kaimyną, o šiam ypač patinka Džeinė Benet. Gi vyresnėlė, Elizabeta, vaizduojama kaip protinga, bet išdidi, ori dama, kurios taip lengvai nesužavėsi…Ypač atgrasus Elizabetai pasirodo pono Binglio draugas Darsis.

Va tada ir prasideda veiksmas: vieni nori vieno, kiti nori kito; vieniems patinka ta mergina, kitiems – ne. Tas pats ir su vaikinais. Vieni apšneka kitus, treti šmeižia ketvirtus, ir taip toliau, ir panašiai…Dievaži, pradėjęs skaityti šį romaną, norėjau mesti jau po pirmo puslapio (beje, ne aš vienas – internete radau straipsnį, jog ‘Puikybė ir prietarai“ laimėjo pirmą vietą rinkimuose knygos, kurios neverta skaityti. Atseit, pigi ir nuobodi istorija apie senovę); perskaitęs kelis skyrelius, vėl jau buvau padėjęs, pradėjau skaityti dar kitą. Vėliau suėmiau save į rankas, ir viskas buvo sudorota…

“Puikybė ir prietarai“ – psichologinis romantinis romanas apie XIX amžiaus pradžios privilegijuotųjų gyvenimą Anglijoje, apie jų tarpusavio santykius. Kartu tai aštrus žvilgsnis į to meto moters pasaulį – pagrindinės herojės pateikiamos kaip stiprios, protingos, turinčios savo nuomonę ir siekiančios savo tikslų. Gal todėl, paradoksas, šios rašytojos romanai pasidarė aktualūs ir šiais laikais, kai vyrauja neapibrėžtumas (priešingybė aniems laikams, kai viskas buvo sureguliuota taisyklėmis, kurių garbingi žmonės laikėsi), bet moterys vis tiek nori būti savo gyvenimo šeimininkėmis. Puikybės būdavo pilna visada, kaip ir prietarų, tačiau tikri jausmai juos ištirpdo, pradinis priešiškas nusistatymas išnyksta – toks romano moralinis pamokymas. per Elizabetos paveikslą Išryškinamas ir tikriausiai, aukštinamas, stiprios, protingos moters tipažas.

Kitą vertus, tai išties vietomis nuobodokas romanas apie jausmus. Viskas pakankamai painu, internete net mačiau veikėjų šeimos medį, tikriausiai tam, kad būtų lengviau suprasti…Pateikiama elementari sėkmingos santuokos istorija, that’s all. Suprask, susilaikymas – dorybė, reikia galvoti savo galva; nuosaikumas ir dorybė pelno aukso medalį – tai išties nuobodu. Ne gana to, Romualdos Zagorskienės vertimas tragiškas, gal dėl to ir skaitymas prailgo? Griozdiškos, neįtikinančios konstrukcijos, gali būti, kiek iškreipiama prasmė, brr…Pasigilinus dar giliau, paaiškėjo, kad pati autorė taip ir liko nevedusi, o be to, panašu, ir nekalta. Tai tikrai nedaro įtakos romano kokybei, bet bendras vaizdas aiškėja.

“Puikybė ir prietarai“ – klasikinis romanas, kurį išsilavinusiam žmogui būtinai reikia perskaityti. Ar užtenka vieno karto? Per akis! Ar reikia pamatyti filmą pagal šį romaną? Būtinai!

2017 09 21

Turinys: 7/10

Gylis: 6/10

Eiga: 8/10

Menas: 6/10

Ech…: 7/108

6,8

Richard Bach “Tiltas per amžinybę“ (2014)

Pradėsiu nuo pradžių: jei įvestumėme šios knygos pavadinimą į google, iškart gautumėme panašių apibūdinimų: “Knyga, kuri įkvepia…Knyga, kuri svajonėms suteikia sparnus…Knyga, kuri suteikia gyvenimo išminties jaunam žmogui…Knyga, kuri suaugusiems, pareigų ir atsakomybių graužiamiems rimtuoliams dovanoja vidinės laisvės pojūtį…Knyga, kuri gali pakeisti gyvenimą…

Kaip rašo daugiau žinantys, “Tiltas per amžinybę“ yra viena iš keletos labiausiai žinomų Richard’o Bach’o knygų. Žinoma ir tai, kad ji beveik skirta jo paties žmonai Leslie, nes tiek pagrindinė knygos herojė yra tokiu pačiu vardu ir pavarde, tiek sutampa ir kiti faktai – Bach’o žmona Leslie irgi yra aktorė, jie susipažino panašiomis aplinkybėmis kaip ir pagrindinis romano veikėjas, ir…po daugelio gyvenimo metų išsiskyrė.

Romane pasakojama graži meilės istorija – rašytojas, kuris yra ir lakūnas, jau kuris laikas negali surasti savo tikrosios meilės. Viena moteris būna patraukli, bet ne per daug protinga, kita – atvirkščiai. Po kiek laiko pagrindinis herojus sužino, kad po sėkmingai išleistų knygų jis tampa milijonieriumi. Tai nepagerina jo gyvenimo, piniguose laimės jis neatranda…Po kiek laiko rašytojas pradeda artimai bendrauti su jau ir anksčiau pažinota aktore Leslie, tarp jų užsimezga aistra ir meilė…

O dabar aptarkim vieną komentarą, kuris irgi riogso internetinėje erdvėje:

“O mano nuomone, kaip rašė Charmsas, “tai yra š*das!“ 🙂 juk iš tikro, tai yra knyga apie nieką. Kalbant be jokių pezalų, tokių kaip “meilė – tai gyvenimas“, “MYLĖK GYVENIMĄ IR JIS MYLĖS TAVE“, tai eilinis pasakojimas apie turčių, kuris ėjo per visas mergas, kol sutiko tokią, iš kurios “negavo“ (arba pats nenorėjo, nes man jis vistiek į gėjūkštį panašus), o paskui pamatė, kad ana visai nieko, ir įsimylėjo. Plius keli moteriški fantastiniai pezalai apie sielos išėjimą iš kūno. Viena prasčiausių serijos knygų. Moterims, apsikabinusioms Koalą, tiks :)“

Tai iš esmės ir atspindi mano požiūri į šią knygą. Taip, tai romanas apie meilę; taip, kai kurie teiginiai verčia susimąstyti. Ir taip, tas citatas iš knygos galima kartoti ir kartoti. Bet ar to reikia? Tie paistalai puikiai tinka paveiksliukams feisbuke, kuriuos kuria ir deda pavargusios namų šeimininkės ar mamytės, randančios laiko savo nuobodžioje dienoje, kai kūdikis miega. Nepamirškime patarimų: “Mylėk gyvenimą, jis gali būti kaip paukščio skrydis“ (o gali ir nebūti); “Kiekvienas diena, pilna meilės, gali atstoti visus metus, be meilės“ (o gali ir neatstoti), ir panašiai. Neslėpsiu, pažįstu daug mergaičių, kuriems tokie žodžiai – raktas į širdį. Joms sudrėksta akys, kai skaito tokias sentencijas, o gal greičiau, išminties esencijas. Jos jaučiasi mylimos, kai vyras padovanoja tokį atviruką…ir tai nėra blogai. Bet man ši knyga tuo ir nepatiko.

Labiausiai nuvylė pabaiga: ši meilės istorija nebūtų tokia beviltiška, jei ne pabaigoje “prilipdyta“ fantastika – visi tie grupiniai “išėjimai“ iš kūno, dvasinė meilė ir pan. Galima rūgtelti ar vimtelti. Gal rašytojas išties buvo “išėjęs“, kai su žmona parūkė žolės? Kas žino, bet tai, mano galva, “pribaigė“ šį ir taip jau vidutinį romaną.

2017 09 21

Turinys: 7/10

Gylis: 6/10

Eiga: 7/10

Menas: 6/10

Ech…: 6/108

6,4

Ričardas Gavelis “Paskutinioji žemės žmonių karta“ (1995)

Tikras puikumėlis – norėjau kažką trumpai brūkštelti apie šią knygą, įdėti gražų knygos paveikslėlį, bet kur tau, paskutinis leidimas ir yra tas, kurio knyga jau turiu – 1995 – ųjų metų. Žinoma, kam gi perleisti klasiką, kad ir ne visiems patinkančią – geriau “Silva Rerum VIII“ penktą kartą spausdiname…kaip rašo internetai, keista ta gamta.

Keista yra ir “Paskutinioji žemės žmonių karta“, kaip rašoma kitoj knygos pusėje, “juodoji poezija, parašyta proza“. Jei “Vilniaus pokeris“ yra crazy, kiti sakytų, gaveliškas, tai šis romanas – dar labiau toks. Daug labiau. Jis ir kiek trumpesnis, sudarytas iš septynių susietų istorijų, kurios pačioje pabaigoje “išrišamos“. Tos trumpos istorijos – tai tarsi to paties veikėjo įsikūnijimai, avatarai (kietai, ar ne? Daug daug metų prieš “Įsikūnijimas filmą).

Pirma istorija – apie AIDS sergančio dailininko Sauliaus Kepenio misiją, užkrėsti kuo daugiau kitų žmonių. Neaišku, kaip susirgęs ši mirtina liga, ar po parodos Maskvoje, ar užsikrėtęs nuo, kaip jis pats teigia, supuvusio miesto Vilniaus, Saulius stengiasi užkrėsti kitus, tai jo tikslas. Kol kas jo laimėjimai – 58 užkrėsti, o svajonė yra 283. Jis – kaip demonas, juodasis angelas, baudžiantis tiek aštuoniolikmetę studentę Rasą iš Šiaulių, tiek Seimo deputatę “ryžką Gražkę“, pasirodo, turėjusią pačią klasiškiausią, tiesiog “kosminę superpizutę“. Kartais man pasirodydavo, kad minėtas AIDS sergantis dailininkas galėtų būti…Šarūnas Sauka: “O paveikslas galėtų būti toks: daugybė Seimo deputatų, visi su erekcija – ir vyrai, ir moterys. Visi išblyškusiais kankinių veidais“.

Antra istorija – apie stiprią moterį, superagentę Ritą Valkus. Ji – lietuvių kilmės, Čikagos amerikietė, kaip ir Saulius Kepenis, puikiai jaučianti kitus žmones, skirstanti juos pagal spalvas. Rita turi įvykdyti slaptą užduotį, iš Kaukazo parvežti radioaktyvaus metalo į Europą, o tiksliau, į Vilnių. Nors misija jai baigiasi nevisai sėkmingai, ši romano dalis man patiko labiausiai, toks kovinis, filmui “tinkamas“ detektyvas, kuris didžiąja dalimi susijęs su Vilniumi, nors “ Vilnius buvo bespalvis ir beprasmis miestas – kaip Tirana, kaip Maskva“.

Dar pasakojama apie kitus avatarus – apie kunigą Stanislovą, kuris, beveidmainiaudamas, per televizorių kalbėdamas dvasiškas nesąmones, o labiausiai svajodamas dar kartą pamylėti savo bažnyčios Motinėlę, pats pasidarė sau galą. Apie vyrą Robertą, galiausiai pavirtusį moterimi, Roberta, labiausiai akcentuojant vidinę, dvasinę lyties kovą, keistame mieste Vilniuje. Kalbama ir apie anksčiau jau minėtą Gražiną Lašienę, ryžką Gražkę, iš Žvėryno kilusią vienos vietos profesionale, tapusia politike, Seimo nare. Vieną dieną jos planas valdyti visą pasaulį žlunga, kai kitas mistinis herojus Tomas Kelertas, per interneto tinklą (?) ištriną visą Gražinos turimą informaciją. Paskutinė veiksmo scena – į pilvą smingantis peilis, kurį laiko senė, labai panaši į Gražinos motiną, kuri šios atsižadėjusi…

Dar romane užsimenama apie patį Tomą Kelertą, jis yra pagrindinis veikėjas, galintis transformuotis tiek į Saulių Kepenį, tiek į kitus personažus. Galu gale, įvykdęs perversmą, jis pats pasitraukia gyventi į…kompiuterį. Visos šios istorijos finalas – Vilniaus mirtis, iš Ritos bagažinės iškritęs plutonis pavertė miestą griuvėsių krūva. Kaip sakoma paskutiniu sakiniu, “Tai buvo pats deramiausias šitam miestui pavidalas.“

Kaip ir visi Gavelio romanai, šis – “suveltas“, painus, juodai – pilkas, bet vistiek apie Vilnių. Nuotaika – purvina, kaip pasakytų Gavelis, šūdina, bet ne beviltiška. Pasakojime pilna erotikos, pornografijos, sadizmo, bet lietuviško. Trumpai tariant, tai tarsi dar vienas Š. Saukos paveikslas, pilnas pūlių, kirmėlių, pūvančios mėsos, gangrenavusių galūnių…bet jis traukia ir masina. Tai dar viena odė Vilniui – miestui, primenančiam Paryžių, Stokholmą, kuriame vyksta keisti dalykai. Kartais viską pakeisti galima iš šaknų išrovus visas blogybes. Kartais, norint atsigauti nuo kasdienybės nuobodžių skaitinių, reikia į rankas paimti Gavelį…

P.S. :  manote, tas falo formos bokštas su čiurkšle knygos viršelyje, jis ten atsitiktinai?

Įstrigo: “Esu perdžiūvęs kaip giltinė, kaip atgiję griaučiai. Lipdamas iš lovos, subaršku kaip kaulų maišas. Kaulų ir skystų šūdų maišas. Esu žmogus, vardu mirtis“.

Patiktų net Malūko gerbėjams: “Saulius Kepenis iškrito iš guolio ir įsitaisė ant grindų keturpėsčias. Negalėjo atsistoti mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia tiesiog stigo sveikatos. Tačiau dar reikšmingesnė buvo metafizinė trydalų problema. Jei tik būtų pakilęs stačias, būtų bemat apsitriedęs“.

Apie moteris: “Visos kitos tebuvo niekingos skylutės: jos užsinerdavo ant jo, paskui nusinerdavo ir nueidavo sau. Jos tebuvo mechaninės seksualinės skylutės“.

“Tedas paaiškino, kad japonai žymėjo tuo pačiu hieroglifu ir mėnulio stebėjimą, ir fellatio.“

“Negalėjo pamiršti, su kokia išraiška jis laimino granatas, jomis turėjo kartu su priešais susisprogdinti paskutinieji parlamento rūmų gynėjai. Rodės, pats čia pat išsprogdintų tuos apšepusius, nemiegojusius vyrelius: su meile, su neprilygstamu dvasiniu orgazmu“.

“Kaip žinome, pagal genialiąją klasikinę Kuriochino teoriją Leninas buvo grybas, o kartu elektromagnetinė banga, valdoma iš Meksikos“.

“Tavo varganoje Tėvynėje, Tomuk, esminė klaida buvo padaryta iškart. Žmogučiai puolė atkūrinėti Lietuvos valstybę, užuot paskelbę epochos šūkį: svarbiausia – ištrūkti iš Jų <kanukų> sistemos. “

2017 09 21

Turinys: 8/10

Gylis: 9/10

Eiga: 9/10

Menas: 8/10

Ech…: 8/108

8,4