Ričardas Gavelis “Paskutinioji žemės žmonių karta“ (1995)

Tikras puikumėlis – norėjau kažką trumpai brūkštelti apie šią knygą, įdėti gražų knygos paveikslėlį, bet kur tau, paskutinis leidimas ir yra tas, kurio knyga jau turiu – 1995 – ųjų metų. Žinoma, kam gi perleisti klasiką, kad ir ne visiems patinkančią – geriau “Silva Rerum VIII“ penktą kartą spausdiname…kaip rašo internetai, keista ta gamta.

Keista yra ir “Paskutinioji žemės žmonių karta“, kaip rašoma kitoj knygos pusėje, “juodoji poezija, parašyta proza“. Jei “Vilniaus pokeris“ yra crazy, kiti sakytų, gaveliškas, tai šis romanas – dar labiau toks. Daug labiau. Jis ir kiek trumpesnis, sudarytas iš septynių susietų istorijų, kurios pačioje pabaigoje “išrišamos“. Tos trumpos istorijos – tai tarsi to paties veikėjo įsikūnijimai, avatarai (kietai, ar ne? Daug daug metų prieš “Įsikūnijimas filmą).

Pirma istorija – apie AIDS sergančio dailininko Sauliaus Kepenio misiją, užkrėsti kuo daugiau kitų žmonių. Neaišku, kaip susirgęs ši mirtina liga, ar po parodos Maskvoje, ar užsikrėtęs nuo, kaip jis pats teigia, supuvusio miesto Vilniaus, Saulius stengiasi užkrėsti kitus, tai jo tikslas. Kol kas jo laimėjimai – 58 užkrėsti, o svajonė yra 283. Jis – kaip demonas, juodasis angelas, baudžiantis tiek aštuoniolikmetę studentę Rasą iš Šiaulių, tiek Seimo deputatę “ryžką Gražkę“, pasirodo, turėjusią pačią klasiškiausią, tiesiog “kosminę superpizutę“. Kartais man pasirodydavo, kad minėtas AIDS sergantis dailininkas galėtų būti…Šarūnas Sauka: “O paveikslas galėtų būti toks: daugybė Seimo deputatų, visi su erekcija – ir vyrai, ir moterys. Visi išblyškusiais kankinių veidais“.

Antra istorija – apie stiprią moterį, superagentę Ritą Valkus. Ji – lietuvių kilmės, Čikagos amerikietė, kaip ir Saulius Kepenis, puikiai jaučianti kitus žmones, skirstanti juos pagal spalvas. Rita turi įvykdyti slaptą užduotį, iš Kaukazo parvežti radioaktyvaus metalo į Europą, o tiksliau, į Vilnių. Nors misija jai baigiasi nevisai sėkmingai, ši romano dalis man patiko labiausiai, toks kovinis, filmui “tinkamas“ detektyvas, kuris didžiąja dalimi susijęs su Vilniumi, nors “ Vilnius buvo bespalvis ir beprasmis miestas – kaip Tirana, kaip Maskva“.

Dar pasakojama apie kitus avatarus – apie kunigą Stanislovą, kuris, beveidmainiaudamas, per televizorių kalbėdamas dvasiškas nesąmones, o labiausiai svajodamas dar kartą pamylėti savo bažnyčios Motinėlę, pats pasidarė sau galą. Apie vyrą Robertą, galiausiai pavirtusį moterimi, Roberta, labiausiai akcentuojant vidinę, dvasinę lyties kovą, keistame mieste Vilniuje. Kalbama ir apie anksčiau jau minėtą Gražiną Lašienę, ryžką Gražkę, iš Žvėryno kilusią vienos vietos profesionale, tapusia politike, Seimo nare. Vieną dieną jos planas valdyti visą pasaulį žlunga, kai kitas mistinis herojus Tomas Kelertas, per interneto tinklą (?) ištriną visą Gražinos turimą informaciją. Paskutinė veiksmo scena – į pilvą smingantis peilis, kurį laiko senė, labai panaši į Gražinos motiną, kuri šios atsižadėjusi…

Dar romane užsimenama apie patį Tomą Kelertą, jis yra pagrindinis veikėjas, galintis transformuotis tiek į Saulių Kepenį, tiek į kitus personažus. Galu gale, įvykdęs perversmą, jis pats pasitraukia gyventi į…kompiuterį. Visos šios istorijos finalas – Vilniaus mirtis, iš Ritos bagažinės iškritęs plutonis pavertė miestą griuvėsių krūva. Kaip sakoma paskutiniu sakiniu, “Tai buvo pats deramiausias šitam miestui pavidalas.“

Kaip ir visi Gavelio romanai, šis – “suveltas“, painus, juodai – pilkas, bet vistiek apie Vilnių. Nuotaika – purvina, kaip pasakytų Gavelis, šūdina, bet ne beviltiška. Pasakojime pilna erotikos, pornografijos, sadizmo, bet lietuviško. Trumpai tariant, tai tarsi dar vienas Š. Saukos paveikslas, pilnas pūlių, kirmėlių, pūvančios mėsos, gangrenavusių galūnių…bet jis traukia ir masina. Tai dar viena odė Vilniui – miestui, primenančiam Paryžių, Stokholmą, kuriame vyksta keisti dalykai. Kartais viską pakeisti galima iš šaknų išrovus visas blogybes. Kartais, norint atsigauti nuo kasdienybės nuobodžių skaitinių, reikia į rankas paimti Gavelį…

P.S. :  manote, tas falo formos bokštas su čiurkšle knygos viršelyje, jis ten atsitiktinai?

Įstrigo: “Esu perdžiūvęs kaip giltinė, kaip atgiję griaučiai. Lipdamas iš lovos, subaršku kaip kaulų maišas. Kaulų ir skystų šūdų maišas. Esu žmogus, vardu mirtis“.

Patiktų net Malūko gerbėjams: “Saulius Kepenis iškrito iš guolio ir įsitaisė ant grindų keturpėsčias. Negalėjo atsistoti mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia tiesiog stigo sveikatos. Tačiau dar reikšmingesnė buvo metafizinė trydalų problema. Jei tik būtų pakilęs stačias, būtų bemat apsitriedęs“.

Apie moteris: “Visos kitos tebuvo niekingos skylutės: jos užsinerdavo ant jo, paskui nusinerdavo ir nueidavo sau. Jos tebuvo mechaninės seksualinės skylutės“.

“Tedas paaiškino, kad japonai žymėjo tuo pačiu hieroglifu ir mėnulio stebėjimą, ir fellatio.“

“Negalėjo pamiršti, su kokia išraiška jis laimino granatas, jomis turėjo kartu su priešais susisprogdinti paskutinieji parlamento rūmų gynėjai. Rodės, pats čia pat išsprogdintų tuos apšepusius, nemiegojusius vyrelius: su meile, su neprilygstamu dvasiniu orgazmu“.

“Kaip žinome, pagal genialiąją klasikinę Kuriochino teoriją Leninas buvo grybas, o kartu elektromagnetinė banga, valdoma iš Meksikos“.

“Tavo varganoje Tėvynėje, Tomuk, esminė klaida buvo padaryta iškart. Žmogučiai puolė atkūrinėti Lietuvos valstybę, užuot paskelbę epochos šūkį: svarbiausia – ištrūkti iš Jų <kanukų> sistemos. “

2017 09 21

Turinys: 8/10

Gylis: 9/10

Eiga: 9/10

Menas: 8/10

Ech…: 8/108

8,4

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s