Stephen King “Švytėjimas“ (2012)

Neseniai tiesiog “praryjau“ šią legendinio rašytojo legendinę knygą – brr! Dar jaučiu tą slogutį, dar vis baisu būti vienam namuose. O vis greičiau temstant baisoka darosi ir lauke…Negalima sakyti, kad “Švytėjimas“ neveikia skaitytojo – tai būtų melas. Vien ko vertas Kubrick’o filmas, kurį pamatęs pirmą kartą, jaučiausi panašiai. Tik knyga dar labiau įtikinamesnė, dar šiurpesnė.

Tiesą sakant, pati tiksliausia ir tuo pačiu, geriausia, analizė, o greičiau, apžvalga, yra čia:

http://kultura.lrytas.lt/-13388849571338492886-lrytas-lt-biblioteka-707-s-kingas-%C5%A1vyt%C4%97jimas.htm

Geriau nesugalvočiau apibūdinti tiek šio romano, tiek S. King’o gabumų. Kadangi teko ir anksčiau skaityti jo kūrinius, būtent, “Mirusių gyvūnėlių kapines“, “Žaliąją mylią“, galiu tik pritarti, jog Stephen’as moka taip meistriškai aprašyti savo veikėjus, preciziškai perteikdamas jų charakterius, jausmus, išgyvenimus, jog susitapatinęs su jais, pamilęs arba, atvirkščiai, nekęsdamas, ir vėliau patekęs į romano fantazijos pasaulį, būni šokiruotas. Skaityti S. King’ą – tai leistis į žmogaus pasąmonės gelmes, pažinti prigimtinius žmogaus instinktus, labai dažnai – nerimo, baimės, frustracijos anatomiją. Tai juk kartu ir labiau pažinti save, tokį, koks esi – kai kam tai būna didelis siurprizas…Kaip minėta aukščiau esančioje nuorodoje, S. King’o herojai niekada nebūna tokie, kokių galėtumei tikėtis: jei jau rašytojas tėvas, tai su kirviu gaudys vaikus; jei jau miriop nuteistųjų kamera, tai ten bus stebukladarys gerietis burtininkas; jei gyvūnėlių kapinės, tai ten galima prisikelti. Kraštutinumai, netikėtumai traukia ir masina. Kaip ir noras daugiau sužinoti apie save…

P.S.: iš filmo žinomo ir kultinio “Wendy? I’m home!“ romane nesutiksi. Kitą vertus, pats King’as, kaip rašoma aukščiau paminėtoje apžvalgoje, kažkada pasakė apie Kubrick’o filmą: “Labai įdomus filmas, tačiau kas atsitiko su ta knyga, kurią aš parašiau?“ Ir tiesą sakant, romane pilna kitų šiurpinančių, sustingdančių pasakymų. Dar geresnių.

Įstrigę:

“Čiupęs Denį, jis bloškė jį, norėdamas prilupti, dideli suaugusio žmogaus pirštai susmigo į liesutę ranką virš alkūnės ir susigniaužė kumščiu, lūžtančio kaulo trakštelėjimas nebuvo garsus, buvo milžiniškas, bet ne garsus. <> Grynas garsas, kurio vienoje pusėje buvo praeitis, o visa ateitis – antrojoje, garsas, panašus į pieštuko šerdies lūžimą, balanėlės trekštelėjimą, kai lauži ją pasidėjęs ant kelio.“

“Noras išmesti ją iš lovos nuogą, apstulbusią, vos tik bebundančią, užpulti ją, griebti jos kaklą lyg žalią jaunos epušės šakelę ir smaugti, nykščius uždėjus ant gerklės, pirštais spausti sprandą, atlošti galvą ir daužyti į grindų lentas, trenkti, triuškinti, skaldyti. Šokam, kratomės, vaikuti.“

“Kraujo ir žiemą žaliuojančio augalo kvapas. Jis visu ūgiu parkrito ant verandos kimiai raudodamas, o burnoje atsirado koktus metalinis vario skonis. Širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi. Iš nosies tekėjo nedidelė kraujo srovelė.“

2017 09 21

Turinys: 10/10

Gylis: 10/10

Eiga: 10/10

Menas: 9/10

Ech…: 10/10

9,8

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s