Skaičiau šią knygą savo kompiuterio monitoriuje ir likau nustebęs, jog visą tai, kuo gąsdinama “Seklumose“, vyksta iš tikrųjų. Su manimi – taip pat.
Nesunku suprasti iš pavadinimo, ši knyga nagrinėja šiuolaikinių technologijų pavojų mums, naujajai interneto kartai. Knygoje argumentuotai, su garsių ir žinomų mokslininkų tyrimais, išvadomis bei perspėjimais, supažindinama su interneto įtaka mūsų protams. Belieka pritarti, jog dalis to, kas pasakojama, išties teisybė – pavyzdžiui, skaityti “Seklumas“ per savo kompiuterio monitorių man buvo labai sunku: norėsi vis mesti tokią veiklą ir įsijungti naujienų portalus. Arba feisbuką. Arba sporto žinias. Arba būti dar kaip nors išblaškomam.
Viena iš pagrindinių “Seklumų“ žinučių: internetas keičia mūsų smegenis, protą, nes pamažu pereinama nuo linijinio, lėto, bet gilaus skaitymo ir suvokimo prie tinklinio, internetinio, blaškančio skaitymo. Neužilgo bus taip, kad viską (o knygas – tai pat) skaitysim kaip delfi.lt puslapį – greitai, trumpai, apgraibomis, nesigilinant ir neapmąstant. Tiesiog permesim akimis ir tiek.
Tai dar nebūtų taip blogai, jei visa tai nekeistų mūsų nuosavų smegenų: “Seklumose“ argumentuotai teigiama, jog mūsų įpročiai keičia smegenis. Persitvarko neuronų ryšiai, daugiau jungčių (sinapsių) aktyvuosi ten, kur “vyksta veiksmas“ – pavyzdžiui, aktyvėja smegenų žievių centrai, atsakingi už tokį, vadinkim, paviršutinišką mąstymą ar skaitymą. Mažėja mūsų kognitiviniai (pažintiniai) gabumai. Kyla realus pavojus, kad be apmąstančio, reflektuojančio, kontempliuojančio proto virsime bukais ir dar bukesniais…
Nicholas Carr “Seklumos: kaip internetas keičia mūsų smegenis“ – puiki knyga, padedanti suprasti interneto naudą ir pavojus. Ir galbūt rasti sprendimą, kaip jų išvengti.
…o “įstrigo“ daug:
Jis įspėjo apie šios galios keliamą pavojų – šio pavojaus užmiršimo grėsmę: „Elektros technologija yra šioje vartų pusėje, stovime nustėrę, kurti, akli ir nekalbame apie jos susidūrimą su J. Gutenbergo technologija, kuria buvo grindžiamas ir per kurią susiklostė amerikietiškas gyvenimo būdas.“
Esame per daug apstulbę ar sutrikę nuo programų, kad pastebėtume, kas vyksta mūsų galvose. Galų gale, imame apsimetinėti, kad pati technologija nesvarbi. Sakome sau: svarbu tai, kaip ją naudojame. Atseit, viską valdome mes, o technologija tėra įrankis, nieko negalintis, kol juo nesinaudojame, ir vėl nieko
negalėsiantis, kai nesinaudosime.
Anksčiau nardžiau po žodžių jūrą su akvalangu, dabar lekiu jos paviršiumi
lyg reaktyviniu lėktuvu.
Jis teigė, kad jo mąstymas įgavo staccato bruožų: jis sparčiai nuskenuoja trumpus teksto fragmentus iš daugelio interneto šaltinių. „Daugiau nebegaliu skaityti „Karo ir taikos“, – priduria jis. – Netekau sugebėjimo tai daryti. Net tinklaraščio publikacijai iš daugiau nei trijų ar keturių pastraipų perskaityti reikia papildomų pastangų. Aš tik permetu akimis.“
Mainais už interneto lobius – o tik pikčiurna atsisakytų pripažinti jo privalumus – atiduodame, pasak S. Karpo, „savo senąjį linijinį mąstymą“. Ramų, sutelktą, nesiblaškantį linijinį mąstymą nustumia naujas mąstymo būdas, skatinantis priimti ir skleisti informaciją mažomis, padrikomis, dažnai persidengiančiomis porcijomis, ir kuo sparčiau, tuo geriau.
„Tekantis vanduo išgraužia vagą, ji vis platėja ir gilėja; o kai vandeniui reikia tekėti kitą kartą, jis teka ankstesne vaga. Būtent taip, veikiant išorinėms jėgoms, nervų sistemoje susiformuoja šios vis tinkamesnės vagos, kurios bus naudojamos esant panašiai išorinei stimuliacijai net po tam tikros pertraukos.“
Kartojant tą pačią patirtį, sinapsiniai neuronų ryšiai stiprėja ir gausėja; tai vyksta dėl fiziologinių, tarkime, dėl didesnės neuronešiklių koncentracijos išskyrimo, ir dėl anatominių pokyčių – naujų neuronų susidarymo ir naujų sinapsinių terminalių atsiradimo ant esamų aksonų ir dendritų. Reaguodamos į potyrius, sinapsinės jungtys gali ir silpnėti dėl fiziologinių ar anatominių pokyčių. Tai, ko išmokstame gyvendami, įsirėžia nuolat kintančiose tarpląstelinėse galvos jungtyse. Susijungusių neuronų grandinės smegenyse kuria tikras „gyvybines vagas“. Šiandien svarbią neuroplastiškumo dinamiką mokslininkai apibendrina Hebo taisykle: „Ląstelės, aktyvios vienu metu, turi būti susijungusios.“
„Panašu, kad neuronai „nori“ kažką gauti, – aiškina Nensė Kenvišer veiklos tyrimų centro. – Nesant įprastai gaunamo objekto, jie ima reaguoti į kitą geriausią dirgiklį.“ Dėl visada parengto neuronų adaptyvumo klausos ir lytėjimo pojūčiai gali paaštrėti, kad sumažintų prarasto regėjimo poveikį. Panašūs pokyčiai vyksta ir apkurtusių žmonių smegenyse: prarastą klausą atstoja kiti sustiprėję pojūčiai. Sakykime, už periferinę regą atsakinga smegenų sritis padidėja, kad žmogus galėtų matyti tai, ką anksčiau girdėdavo.
Neuroplastiškumas, jo teigimu, yra vienas iš svarbiausių evoliucijos produktų, savybė, suteikianti nervų sistemai galimybę „įveikti genetinius suvaržymus ir prisitaikyti prie aplinkos, fiziologinių pokyčių, potyrių“. Smegenų konstrukcijos genialumas yra ne tai, kad joje gausu „techninės įrangos“, o tai, kad jos nėra.
Nenuostabu, kad neuroplastiškumas siejamas su psichiniais negalavimais: depresija, obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu, tinitu. Kuo labiau ligonis įsijaučia į šiuos simptomus, tuo giliau jie įsirėžia į nervų grandines. Blogiausiu atveju smegenys tiesiog „išmoksta“ susirgti. Daugelį priklausomybių taip pat palaiko stiprėjantys plastinių smegenų tinklai. Net labai maža dozė priklausomybę sukeliančių medžiagų gali stipriai pakeisti neuronešiklių srautą žmogaus sinapsėje, ir gali atsirasti ilgalaikių smegenų tinklo ir funkcijų pokyčių. Kai kuriais atvejais tam tikrų neuronešiklių, pavyzdžiui, malonumą kuriančio adrenalino pusbrolio dopamino, sankaupos gali suaktyvinti ar kaip tik slopinti tam tikrus genus, sukeldamos dar didesnį potraukį medžiagai. Gyvybinės vagos tampa mirtinos.
Kiekviena technologija yra žmogaus valios išraiška. Pasitelkdami prietaisus, siekiame valdyti mus veikiančias aplinkybes – gamtą, laiką, atstumą, vienas kitą. Pagal tai, kaip technologijos papildo ar padidina įgimtus sugebėjimus, technologijas galima suskirstyti į keturias kategorijas. Viena kategorija, kuriai priklauso plūgas, adymo adata ir karo lėktuvas, padidina fizinę jėgą, vikrumą ar sugebėjimą atsigauti. Antros kategorijos technologijos, kuriai priskirtina mikroskopas, stiprintuvas ir Geigerio skaitiklis, išplečia proto spektrą ar jautrumą. Trečios kategorijos technologijos – vandens saugyklos, nėštumo planavimo priemonės ir genetiškai modifikuoti augalai – įgalina pakeisti gamtą
ir geriau tenkinti savo poreikius ir norus.
Žemėlapis ir laikrodis priklauso ketvirtai kategorijai, vadinamai terminu intelektinės technologijos, nors jis ir buvo vartojamas truputį kitokia prasme. Ši kategorija apima priemones, išplečiančias proto galias – informacijos iešką ir klasifikavimą, idėjų formulavimą ir artikuliaciją, dalijimąsi žiniomis ir patirtimi, matavimą ir apskaičiavimą, atminties galimybių didinimą. Rašomoji mašinėlė yra intelektinė technologija. Kaip ir skaitytuvai, logaritminė liniuotė, sekstantas, gaublys, knyga, laikraštis, mokykla, biblioteka, kompiuteris, internetas.
Karlas Marksas šį požiūrį išreiškė taip: „Vėjo malūnai davė feodalinę visuomenę; garo malūnai – pramoninį kapitalizmą.“ Ralfas Voldas Emersonas suformulavo dar glausčiau: „Daiktai valdo padėtį ir visuomenę.“ Kraštutinis deterministinis požiūris žmones laiko ne kaži kuo daugiau nei „lytiniais mašinų pasaulio organais“, kaip įsimintinai rašė M. Makluhanas knygos „Kaip suprasti medijas“ skyriuje „Naujų įtaisų mėgėjas“. Mūsų svarbiausias tikslas – pagaminti kuo seklumos išmoningesnių priemonių, t. y. „apvaisinti“ mašinas kaip bitės apdulkina augalus, kol technologijos dar nesugeba daugintis pačios. Kai sugebės – mūsų nebereikės.
Žemėlapis ir laikrodis pakeitė kalbą, netiesiogiai įnešdami naujų metaforų gamtos reiškiniams apibūdinti. Kitos intelektinės technologijos kalbą veikia labiau tiesiogiai ir giliai – keičia kalbėjimo, klausymo, skaitymo ir rašymo įpročius. Kalbos istorija taip pat yra ir proto istorija.
Šiandien sunku įsivaizduoti, kad pirmuosiuose rašto darbuose žodžių neskyrė tarpai. Raštininkų primargintose knygose žodžiai liejosi išvien be jokio tarpelio per visą eilutę, ir taip visuose puslapiuose; dabar toks rašymo būdas vadinamas scriptura continua.
„Mūsų pojūčiai gerai pritaikyti keistis, – teigia Maja Pains iš Hovardo Hjudžeso medicinos instituto. – Stacionarūs ar nekintantys objektai tampa dekoracijomis ir dažniausiai lieka nematomi.“ Vos „kažkam iš aplinkos pasikeitus, turime atkreipti dėmesį, nes tai gali reikšti pavojų arba galimybę“
Kaip sako vyriausioji studijos tyrėja Nikolė Spie, atidusis skaitymas, „be jokios abejonės, yra pasyvi treniruotė“. Skaitytojas tampa knyga.
Mes nebegalime grįžti į sakytinio žodžio laikus, kaip ir negalime sugrįžti atgal į laikus, kai laikrodžio dar nebuvo. „Ir raštas, ir spauda, ir kompiuteris, – rašo V. Dž. Ongas, – yra pasaulio technologizavimo priemonės“, o kartą technologizuotas pasaulis technologijų atsisakyti nebegali.
Daugybė psichologų, neurobiologų, edukologų, interneto dizainerių padarė tą pačią išvadą: internete patenkame į aplinką, kuri skatina paviršutinišką skaitymą, skubotą ir išblaškytą mąstymą, neatidų mokymąsi. Naršant internete, galima giliai mąstyti taip pat, kaip galima paviršutiniškai mąstyti, skaitant knygą, tačiau ne tokį mąstymą skatina ir lemia minėtos technologijos.
Nuolatinis interneto skatinamas blaškymasis, būsena, kurią galima apibūdinti dar viena iš T. S. Elioto „Keturių kvartetų“ pasiskolinta fraze „blaškymasis nuo blaškymosi dėl blaškymosi“, labai skiriasi nuo laikino, tikslingo minčių nukreipimo, atgaivinančio mintis, kai reikia priimti sprendimą.
M. Merzenicho nuomonę, kad internetas sukelia ekstensyvius smegenų pokyčius. „Dabartinis skaitmeninių technologijų proveržis keičia ne tik gyvenimo ir bendravimo būdą, bet ir sparčiai bei giliai keičia smegenis“, – sako jis. Kasdienis kompiuterių, išmaniųjų telefonų, ieškos sistemų ir kitų panašių priemonių naudojimas „stimuliuoja smegenų ląstelių pokyčius ir neuronešiklių išskyrimą, palaipsniui stiprindamas naujas nervines smegenų grandines ir silpnindamas senas“.
Viena iš tyrimo išvadų atskleidžia žiniatinklio ir knygų skaitymo skirtumus. Tyrėjai nustatė, kad, naršant internete, pasireiškia visiškai kitoks smegenų aktyvumo modelis, nei skaitant knygą. Knygų skaitytojų smegenys aktyvios su kalba, atmintimi ir vaizdų atkūrimu susijusiose srityse, tačiau joms nebūdingas aktyvumas prefrontalinėse srityse, atsakingose už sprendimų priėmimą ir problemų sprendimą. Žiniatinklį naršant patyrusiems internautams, priešingai, būdingas ekstensyvus šių smegenų sričių aktyvumas.
Kaip tik todėl, kad „per silpnai stimuliuoja pojūčius“, skaitymas ir yra intelektualiai naudinga veikla. Esant galimybei skaitytoją saugoti nuo trukdžių, nuraminti frontalinių skilčių funkcijas, atidusis skaitymas ir tampa giliojo mąstymo forma. Patyrusio knygų skaitytojo protas ramus, o ne kaip bičių spiečius.
Smegenys, anot jo, kaupia dviejų labai svarbių rūšių informaciją: trumpalaikę ir ilgalaikę. Trumpalaikiai įspūdžiai, pojūčiai ir mintys saugoma trumpalaikėje atmintyje, kuri išlieka vos kelias sekundes. Viskas, ką sąmoningai ar nesąmoningai sužinojome apie pasaulį, saugoma ilgalaikėje atmintyje, kuri išlieka kelias dienas, kelerius metus ar visą gyvenimą. Ypatinga trumpalaikė, vadinamoji darbinė, atmintis labai svarbi, informaciją perkeliant į ilgalaikę atmintį, t. y. kuriant asmeninę žinių saugyklą. Darbinė atmintis iš tikrųjų bet kuriuo momentu formuoja sąmonės turinį. „Suvokiame, kas yra darbinėje atmintyje, ir nieko daugiau“, – sako Dž. Sveleris.
Rezultatai, anot mokslininkų, „patvirtina, kad naršymas yra interaktyvi veikla“. Rezultatai patvirtino Dž. Nilseno išvadas, kurios padarytos po pirmojo skaitymo internete tyrimo, aprašyto 1997 m.: „Kaip interneto naudotojai skaito internete?“ – klausė jis. Atsakymas trumpas: „Neskaito.“
Nacionalinio neurologinių sutrikimų ir priepuolių instituto Kognityvinės neurologijos padalinio vadovas Džordanas Grafmenas pažymi: dėl dabartinio dažno dėmesio perkėlimo naršant internete smegenys mikliau atlieka daugybines užduotis, tačiau geresni daugybinės veiksenos įgūdžiai iš tiesų kenkia giliam ir kūrybiškam mąstymui. „Ar daugybinės veiksenos rezultatų optimizavimas pagerina kūrybiškumą, išradingumą, produktyvumą? Atsakymas labiau ne nei taip, – sako Dž. Grafmanas. – Kuo daugiau užsiimame daugybine veikla, tuo mažiau tampame analitiški; mažiau pajėgiame galvoti ir rasti problemos priežastis.“ Kaip sako tyrėjas, labiau pasitikime įprastomis idėjomis ir sprendimais, nei ieškome naujų galimybių.
Įgiję daugiau spartaus dėmesio perorientavimo patirties, galime „įveikti kai kuriuos trūkumus“, būdingus daugybinei veiksenai, sako jis, „tačiau, išskyrus retas išimtis, galime treniruotis iki pamėlynavimo, bet niekada daugelio užduočių vienu metu neatliksime taip gerai, kaip galime atlikti tik vieną“.
M. Merzenichas siūlo dar niūresnį apibūdinimą: atliekant daugybines užduotis internete, sako jis, „mokome savo smegenis kreipti dėmesį į nesąmones. Tokio elgesio pasekmės gali būti pražūtingos mūsų intelektiniam gyvenimui.“
Internetas užtikrina prieigą prie beprecedentės gausos ir aprėpties informacijos ir palengvina jos atranką – padeda rasti, jei ne tiksliai tai, ko ieškome, tai bent kažką, kas tiktų trumpalaikiams tikslams. Kam internetas kenkia, tai S. Džonsono minėtai pirmai žinių rūšiai – gebėjimui nuodugniai patiems žinoti dalyką, patiems savo sąmonėje sukurti gilius ir ypatingus ryšius, užtikrinančius
ypatingą intelektą.
Mes ne protingesni nei mūsų tėvai ar mūsų tėvų tėvai. Mes protingi nevienodai. Ir tai lemia ne tik požiūrį į pasaulį, bet ir į vaikų auklėjimą bei švietimą. Ši socialinė mąstymo apie mąstymą revoliucija paaiškina, kodėl kaip niekada meistriškai sprendžiame abstraktesnes vaizdines IQ testo užduotis, bet darome tik nedidelę pažangą ar net visai jos nedarome asmeninių žinių gilinimo, akademinių įgūdžių palaikymo, sudėtingų idėjų komunikavimo, įgūdžių tobulinimo srityje.
Tačiau, kaip pabrėžia Dž. Flinas, tai nereiškia, kad mūsų „smegenys geresnės“ –jos tik kitokios.
Google, kaip sako bendrovės vadovas, kur kas daugiau nei verslas, tai „moralinė jėga“.
„Žmonės gėdijasi dėl to, kad gimė, o ne buvo sukurti“, –sako XX a. filosofas Giunteris Andersas (Gunther Anders), o Google įkūrėjų pareiškimuose kaip tik ir galime pajausti šią gėdą ir su ja susijusias ambicijas.
Google ne dievas ir ne velnias, o jei Googleplex gausu tamsių šešėlių, jie yra niekas kitas, kaip tik didybės manija. Nerimą kelia ne vaikiškas bendrovės įkūrėjų noras sukurti nepaprastą mašiną, galinčią pranokti jos kūrėjus, o varganas žmogaus protas, leidžiantis tokiems troškimams kilti.
„Turime elgtis kaip bitės, – rašė Seneka. – Išskirstyti, ką esame susinešę iš įvairių knygų, nes atskyrus geriau saugoti, o paskui, pasitelkus proto sugebėjimus, uoliai lieti tuos įvairius saldėsius į vieną skanėstą. Net jei bus aišku, iš kur paimta, turi atrodyti kitaip, negu ten, iš kur paimta.“.
Tolesnės studijos patvirtino trumpalaikės ir ilgalaikės atminties gyvavimą ir tapo įsiminimo tarpsnio, kai pirmoji virsta antrąja, svarbos įrodymu. Pensilvanijos universiteto neurologijos specialistas Luisas Fleksneris (Louis Flexner) septintajame XX a. dešimtmetyje padarė itin įdomų atradimą. Suleidęs pelėms antibiotikų, slopinančių baltymų gamybą, jis pastebėjo, kad gyvūnai nesuformavo ilgalaikės atminties (kaip, bėgiojant po labirintą, išvengti elektros šoko), bet trumpalaikę atmintį kaupė. Išvada aiški: ilgalaikė atmintis nėra tik stipresnės trumpalaikės atminties forma. Šios dvi atminties rūšys priklauso nuo skirtingų biologinių procesų. Ilgalaikei atminčiai saugoti reikalinga baltymų sintezė, trumpalaikei – ne.
Hipokampas – ideali vieta naujai atminčiai saugoti, nes jo sinapsės gali keistis labai sparčiai. Kelias dienas vis dar paslaptingais signalizavimo procesais hipokampas padeda stabilizuoti atmintį smegenų žievėje, tada pradeda ją versti iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę. Galų gale visiškai konsoliduota atmintis iš hipokampo ištrinama ir saugoma tik smegenų žievėje. Galutinis eksplicitinės atminties perkėlimas iš hipokampo į smegenų žievę – tolydus procesas, galintis tęstis daugelį metų. <> Manoma, kad, be dalyvavimo įtvirtinant individualius prisiminimus smegenų žievėje, hipokampas padeda jungti įvairius vienkartinius prisiminimus – vizualinius, erdvinius, klausos, lytėjimo, emocinius – smegenyse saugomus atskirai, bet turinčius susilieti į vieną unikalų įvykio prisiminimą.
„Skirtingai nei kompiuteris, – rašo atminties ekspertas Nelsonas Kovanas (Nelson Cowan), dėstantis Misūrio universitete, –normalaus žmogaus smegenys niekada nepasiekia ribos, kai patirtis nebegali būti įrašyta į atmintį; smegenys negali būti perpildytos.“31 Torkelas Klinbergas (Torkel Klingberg) sako: „Ilgalaikėje atmintyje galima saugoti iš esmės neribotą kiekį informacijos.
Žiniatinklio poveikis visiškai kitoks. Jis labiau apkrauna darbinę atmintį – ne tik atitraukia išteklius nuo sudėtingesnių samprotavimų veiklos, bet ir trukdo konsoliduotis ilgalaikei atminčiai ir formuotis schemoms. Skaičiuotuvas, galingas, bet itin specializuotas įrankis, pasirodė esąs atminties pagalbininkas. Žiniatinklis yra užmaršumo technologija.
Dėl dėmesio besivaržančios informacijos srautas, užgriūnantis naršant internete, ne tik perkrauna darbinę atmintį; dėl šios priežasties frontalinėms skiltims daug sunkiau sutelkti dėmesį į vieną daiktą. Atminties konsolidavimo procesas negali net prasidėti. Kuo daugiau naudojame žiniatinklį, tuo labiau išmokome smegenis blaškytis (neuronų grandinės plastiškos) – apdoroti informaciją labai greitai ir efektyviai, bet nesutelkiant dėmesio, todėl daugeliui sunku susikaupti, net nesant prie kompiuterio.
Žmonės, gimę kultūroje, aukštinančioje individualius pasiekimus, pavyzdžiui, JAV, linkę prisiminti įvykius nuo ankstesnių gyvenimo metų nei žmonės, užaugę kultūroje, pabrėžiančioje bendruomenės pasiekimus, sakykime, Korėjoje.
Nesename rašinyje dramaturgas Ričardas Formanas vaizdžiai aprašė, kas pastatyta ant kortos. „Aš kilęs iš vakarietiškos kultūros tradicijų, – rašė jis, – kur idealu (mano idealu) laikyta kompleksinė, kupina minčių, „katedros stiliaus“, itin išsilavinusi ir ryši asmenybė nesvarbu, vyras ar moteris, nešantis ar nešanti asmeniškai sukonstruotą unikalią vakarietiško paveldo versiją“. Tačau dabar, tęsė jis, „regiu, kad kiekvienam mūsų (įkaitant ir mane patį gausybę minčų keičia naujasis aš – kylantis iš informacijos perkrovos ir „akimirksniu pasiekiamos“ technologijos“. Kai išseks mūsų „vidinis kultūrinis paveldas“, kaip apibendrino R. Formanas, rizikuojame tapti „panašūs į lietinius –paskleisti ir ploni, nuolat besistengiantys prisijungti prie informacijos tinklo, pasiekiamo vienu mygtuko spustelėjimu.
Kiekvienas įrankis, atverdamas naujas galimybes, primeta ir apribojimų. Tai paaiškina, kodėl, kurį laiką naudojęs rašyklę, ėmiau prarasti gebėjimą rašyti ir redaguoti ranka. Kaip vėliau sužinojau, mano patirtis nebuvo neįprasta. Kompiuteriu spausdinti įpratę žmonės, jeigu jiems staiga prireikia rašyti ranka ar diktuoti, jaučiasi sutrikę“, –teigia N. Dodžė. Jų sugebėjimas „intis išversti į pasvirą įrašą“ mažėja, pripratus spaudyti klavišus ir stebėti, kaip raidė, tarsi mostelėjus burtų lazdele, atsiranda ekrane. <> „Mes kuriame įrankius, – 1967 m. pastebėjo jėzuitų dvasininkas ir informacijos priemonių specialistas Džonas Kalkinas, – paskui jie kuria mus.“
Už technologijų galią mokame nutolimo kainą, kuri gali būti ypač didelė, kalbant apie intelektines technologijas. Proto įrankiai pratęsia ir taip pat slopina asmeniškiausias, žmogiškiausias natūralias galias, būtinas mąstymui, suvokimui, atminčiai, emocijoms. Atsiradus mechaniniam laikrodžiui – su gilia pagarba jo privalumams – netekome natūralaus laiko pojūčio.
Šeštajame XX a. dešimtmetyje Martinas Haidegeris pažymėjo: kylanti „technologinės revoliucijos banga“ gali „taip įraukti, užkerėti, apakinti ir apgauti žmogų kad vieną dieną skaitmeninis mąstymas bus suprantamas ir naudojamas kaip vienintelis mąstymo būdas“.
Tokia juodos S. Kubriko pranašystės esmė: kai pasaulį paliksime valdyti tik kompiuteriui, mūsų intelektas nuskurs iki dirbtinio intelekto lygio.
2017 12 04
Turinys: 8/10
Gylis: 8/10
Eiga: 9/10
Menas: 7/10
Ech…: 8/10
8.0
poligrafovicius 