Erichas Marija Remarkas “Naktis Lisabonoje“ (1979)

Neseniai perskaityta “Naktis Lisabonoje“ iki šiol mano mintyse. Nežinau, kodėl, bet įstrigo galvoje nors tu ką… Gal kad tai liūdna, tragiška, nors gana paprastai papasakota istorija? Gal tame ir yra visas įtaigumas, kasdieniniais žodžiais pasakyti esmę? Kai kiekvienas sakinys atrodo vos ne sentencija ar visą gyvenimą autoriaus išieškota mintis? Perskaičius knygą, manyje dar liko tos remarkiška melancholijos, ramumo, ilgesingumo. Kaip rašė K. Vonegutas, “nieko nepadarysi“.

“Naktis Lisabonoje“ – nelinksma istorija apie dviejų stiprių žmonių meilę, konkrečiau, karo fone besibaigiančią meilės dramą. Tai pasakojimas apie gyvenimo “pasakos“ pabaigą, jos nuojautą. Apie griūnantį pasaulį, kuris kažin ar bebus kada toks, koks buvęs – apie prarastą pasaulį ir jo kartą. Apie meilę, atsakomybę, tikėjimą ir viltį, ir visa tai susimaišo su brutalia, kvaila kasdienybe.

Keista, visi internete rasti romano aprašymai prasideda vienodai:

“1942-ieji. Lisabona. Naktis. Težo upės krantinėje vokietis emigrantas nenuleidžia akių nuo laivo, kuris ryt plauks į pažadėtąją žemę – Ameriką. Tai paskutinis laivas, bet vyriškis neturi nei vizos, nei pinigų. Netikėtai jį užkalbina nepažįstamas žmogus ir pasiūlo padovanosiąs bilietus, jei juodu kartu praleis šią naktį, o jis galės papasakoti savo istoriją, kuri prasidėjo 1933 metais Osnabriuke ir pasibaigs čia, Lisabonoje, paskutinėje Europos emigrantų priebėgoje…“

Iš esmės, taip ir yra. Romane išskirčiau kelias linijas, kelius siužetus, jei ką: pirmiausia, pagrindinis veikėjas, apie kurį čia pasakojama, tas vidinis “aš“. Jo istorija – paprasta: vyksta karas, visi Europos žydai (ir ne tik) bėga nuo negandų kas kaip išmano; pasakomuoju laikotarpiu saugiausia vieta tampa Portugalija, iš čia dar galima pasiekti svajonių šalį – Amerika. Pagrindinis veikėjas neturtingas, jis pabando išlošti daugiau pinigų kazino ir viską pralošia.

Vakare pasakotojas sutinka kitą veikėją, Švarcą, apie kurio meilės istorija ir yra šis romanas. Šis pasiūlo sandėrį – mainais už bilietus ir vizas į Ameriką jaunuoliui teks visą naktį praleisti kartu ir išklausyti Švarco…Šių dviejų žmonių, pasirodo, atsidūrusių desperatiškoje padėtyje, dialogas ir yra romano ašis. Švarcas pernakt papasakoja savo meilės istoriją, kuri, pasirodo, yra pasibaigusi ką tik, tarp jo ir žmonos Helenos. Pasakojimas taip sukrečia pagrindinį veikėją, jog jis tai atsimins visą gyvenimą…

Švarco istorija – gana paprasta: įsimylėjęs Heleną, turi bėgti iš Vokietijos, nes visoje šalyje prasideda nacistiniai persekiojimai. Vis dėlto jaunuoliui pavyksta gauti vokišką, “švarų“ pasą (o jis tais laikais kainuodavo gyvybę), ir jis nusprendžia grįžti atgal. Taip ir padaro, vėl susitinka su savo mylimąja, kartu pabėga į Austriją, po to – per Prancūziją į Portugaliją. Patiria daug nuotykių, kartu, ir visą apimančią meilę…kaip minėjau, pabaiga tragiška, jos ir neatskleisiu.

Keletas detalių: E. M. Remarkas yra gimęs Osnabriuke, tame mieste, kur romano herojus Švarcas įsimyli Heleną. Mano skaityta knyga išleista 1979 metais, dar prieš mano gimimą, ir – kas labai keista – ne taip seniai nuo romano pasirodymo, 1962 – ųjų… O Remarkas, pasirodo, Vokietijoje nuo pat savo literatūrinio triumfo buvo niekinamas ir smerkiamas (jo seserį giljotinavo už panašias pažiūras, gal net už brolį?), todėl pats turėjo bėgti iš savo šalies kuo toliau. Tarp kitko, šis romanas – vienas iš jo paskutinių, bet tikrai ne prasčiausias.

Įlindo:

“- Mes gavome dovanų ugnį, nes mumyse buvo kažkas dieviško, – patetiškai prabilo jis. – O dabar mes slepiame ją, nes žudome savyje tą dievišką dalelytę. – Kiek pamenu legendą, ugnies mums nedovanojo. Ją pavogė Prometėjas, – įsiterpiau aš. – Už tai dievai pasiuntė jam chronišką kepenų cirozę. Man regis, tai labiau atitinka mūsų charakterį.“

“Man atrodė, kad tai savotiškas tuščiavidurio, nykaus mūsų epochos fanatizmo simbolis. Isterijos ir baimės apimti žmonės seka paskui lozungus. nepriklausomai nuo to, kas ir kieno vardu juos skelbia, jei tik rėksnys pažada masei prisiimti sunkią mąstymo naštą ir atsakomybę už tai, ko ji bijo, bet negali išvengti.“

“Tautinis pakilimas panašus į akmenį, kurį pakėlus nuo žemės, ima lįsti šliužai. Savo vulgarumui pridengti jie visada randa aukštų frazių.“

“Laikas – tai silpnutis mirties ekstraktas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame beveik nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.“

“Kas yra praradimas, jeigu išlieka patirtis? Argi miestas išnyksta po to, kai jį paliekame? Argi jis nepasilieka mumyse, net jeigu būtų sugriautas? O kas žino, ką reiškia numirti? Galbūt tai tik šviesos spindulys, lėtai nuslystąs besikeičiančiais mūsų veidais? Galbūt mes turėjome veidą dar prieš gimdami, tą veidą, kuris pirmesnis už visus kitus, veidą, kuris ir išlieka, sunaikinus tuos kitus, laikinus?“

“Mūsų atmintis – tai ne dramblio kaulo dėžutė muziejaus seife. Tai žvėris, kuris gyvena, ėda ir virškina. “

“Juk žmogų labiausiai žeidžia ne didelė, o smulki neteisybė. Nuolatos tekdavo nuryti mažas, kasdieniškas nuoskaudas dėl mažesnės duonos riekelės ar sunkesnio darbo, kad, įniršiui besikaupiant, nepamištum didžiųjų.“

“Pažvelk į mudviejų rūbus! Tartum margi auksaspalviai šikšnosparniai sukame ratus seniai praėjusiame amžiuje. Jį vadindavo gražiąja epocha – toks jis ir buvo su savo menuetais, gracija ir visomis rokoko įmantrybėmis. Bet jo pabaigoje stūksojo giljotina, kaip ji stūkso visur ir visada, po kiekvienos šventės – pilkame apyaušryje, tviskanti ir nenumaldoma.“

“Pasaulis niekada neatrodo toks gražus, kaip tą akimirką, kai jį paliekate, kai jums atima laisvę. Kad galėtum visada jį tokį matyti!“

“Niekada žmonės taip netikėjo stebuklais, kaip mūsų laikais, kaip stebuklų nebūna.“

“Nemalonūs prisiminimai turi vieną gerą ypatybę: jie įtikina žmogų, kad jis yra buvęs laimingas, net jeigu prieš akimirką jis tuo netikėjo. Laimė – sąlyginis dalykas. Kas šitai suvokė, retai kada jaučiasi nelaimingas.“

“Niekada nerasite kitokio atsakymo, išskyrus tą, kurį pats sau duosite.“

“- Net keista, kaip tokios istorijos sujaudina žmogų, ar ne? Juk visi mirsime. Taip, – pasakė Helena, – bet niekas nenori tuo patikėti.“

 

2018 02 12

Turinys: 9/10

Gylis: 10/10

Eiga: 8/10

Menas: 9/10

Ech…: 9/10

9

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s