John Fowles “Kolekcionierius“ (2015)

Na gerai, šią knygą kiekvienas kiek paskaitantis (pažįstantis raides, turintis išsilavinimą) gal ir turėtų įveikti? O gal ne? Nes pilnas internetas nuomonių/ aptarimų/atsiliepimų, jog šis romanas nėra John Fowles pats stipriausias kūrinys. Kitą vertus, gal ir nėra, bet istorija pakankamai kieta. Vis dėlto, man nelabai nepatiko.

Tiesą sakant, šį romaną skaičiau du kartus – vieną kartą tiesiog peršokau, “suvalgiau“ visus puslapius. Tada bandžiau kažką prisiminti, ir, deja, nieko gero neišėjo – todėl perskaičiau antrą kartą. Nežinau, gal aš pasidariau išlepęs ar labai daug tikėjausi, tačiau “Kolekcionierius“ ypač didelio įspūdžio nepaliko.

Taip, tai gal dramatiškas, liūdnai pasibaigęs pasakojimas apie jaunos mergaitės Mirandos, patekusios į šiek tiek “pakrypusio“ vyriškio Frederiko nelaisvę, likimą. Dalis Istorijos labai panaši į T. Harris “Avinėlių tylėjimą“ – būtent, jauna mergina yra pagrobiama ir laikoma uždaryta (nukrypstant į šoną, “Kolekcionierius“ pasirodė žymiai anksčiau, 1969 metais, negu avinėliai, 1988). Visgi siužetas kiek skiriasi – minėtas Frederikas yra paprastas drugelių kolekcionierius, kuris netikėtai praturtėjęs nusprendžia pagauti savo “gyvenimo laimikį“ – jau seniai įsižiūrėtą, gražią ir talentingą dailės studentę. Kiek painvestavęs į įrangą (čia gi ne plaštakės gaudymas), keistasis kolekcionierius pagrobia įkurdina savo auką namo rūsyje. Tolesnis pasakojimas – tai abiejų veikėjų bendravimas, pokalbiai, mintys, iki visos istorijos tragiškos pabaigos.

Romanas turi keletą dalių – iš pradžių pasakojama Frederiko vardu, vėliau pateikiamas Mirandos dienoraštis. Kitos dvi dalys – tragiška baigtis ir, pagaliau, epilogas, man panašiausias į filmuose pasirodantį “to be continued…“.

“Kolekcionierius“  – tai psichologinis romanas apie auką ir jos pagrobėją. Kartu rutuliojamas konfliktas tarp dviejų kraštutinybių – “senas“ ir “jaunas“, “miesčionis/buržua ir menininkė“; alsuojanti gyvenimu, juo besidžiaugianti moteris ir frustruotas, kompleksuotas vyras. Romane paliečiama ir meno, teisingumo, etikos klausimai. Labiausiai patikusi linija – pagrobtosios Mirandos apmąstymai, jos palaipsniui atsirandantis pasitikėjimas savimi, ilgai ieškotos esmės suradimas. Ji jau nebe ta kiek papuikusi mergužėlė, gražiai paišiusi mielus vaizdelius…Skaitant pagalvojau, gal mums kiekvienam reiktų kokiai savaitei pabūti pagrobtam? Gal tada suprastumėm, ko norime, kas gyvenime ne taip, kas yra kas?

Romano kulminaciją man yra ne pati pabaiga, kurioje, deja, pagrindinei veikėjai viskas užsibaigia tragiškai. Priešingai, man atrodo, Mirandos apsisprendimas priimti į savo gyvenimą mylimą (tai paaiškėja tik atsidūrus nelaisvei ir viską apmąsčius) , nors ir dvidešimt metų vyresnį, dailininką D.P. , o kartu, ryžtas atsiduoti dailei iki pat galo ir daryti viską taip, kaip ji jaučia, ir yra savotiškas jos, kaip kūrėjos, manifestas ir triumfas. Miranda, būdama nelaisvėje, subrendo kaip moteris, kuri dabar žino, ko nori. Kaip dailininkė, ji peržengė savo senus nusistatymus, ir vos tik išeis į laisvę, tapys esmę, pieš pasaulį taip, kaip pati mato…

“Kolekcionierius“ man patiko savo kiek “pakrypusia“ istorija, autorius “kabina“ gana giliai – įdomu, kaip mes elgtumėmės, savo rūsyje turėdami kokią jauną gražuolę…Kitą vertus, tai nėra istorija apie prievartą ir išnaudojimą (nors minimas kolekcionierius ir mėgdavo fotografuoti savo auką nuogą), tai psichologinis pasakojimas apie dviejų pasaulių sankirtą, kuri dažniausiai baigiasi tragiškai. Patiko Mirandos psichologinis paveikslas, jos emocinis kilimas aukštyn; kartu –  meno, gėrio ir grožio diskursas.

Nepaisant to, romanas kiek nuobodokas; ne veltui kartą perskaitęs nieko neatsiminiau. Pasakojimo eiga nors ir logiška, tokia “siužetiška“, t.p., tinkanti filmui, bet nuobodoka. Istorijos pabaiga – kiek netikėta, nors kažin kaip kitaip ir galėtų būti? <> Nieko, lentynoje yra kita šio rašytojo knyga, eisiu link jos greit…

“Nekenčiu neišsiauklėjimo ir neišsilavinimo. Nekenčiu pasipūtėliškumo ir apgaulės. Nekenčiu pavydo ir pagiežos. Nekenčiu irzlumo, menkystės, smulkmeniškumo. Nekenčiu vidutinių nykių žmogelių, kurie nesigėdija, kad yra nykūs ir pilki. Nekenčiu tų, kuriuos D.P. vadina „naujaisiais žmonėmis“, tų naujųjų iškilėlių su savo automobiliais, pinigais, televizoriais, nekenčiu jų kvailo vulgarumo, šliaužiojimo prieš senąją buržuaziją ir noro ją pamėgdžioti…Myliu sąžiningumą, laisvę, norą duoti. Myliu kūrimą, darbą, myliu visavertį gyvenimą, myliu viską, kas yra priešinga sėdėjimui, stebėjimui, mėgdžiojimui, sielos sustabarėjimui.“

“Aš vienas iš kolekcijos pavyzdžių. Ir vos tik pamėginu suplasnoti sparneliais, kad išrūkčiau iš tos eilės, jis ima manęs nekęsti. Aš turiu būti negyva, prismeigta segtuku, visada vienoda, visada graži. Jis supranta, jog iš dalies esu graži dėl to, kad esu gyva, bet iš tikro jis nori manęs mirusios. Jis nori manęs gyvos, bet tarsi mirusios. Šiandien pajutau tai ypač stipriai. Tai, kad aš gyva, nuolat keičiuosi, galvoju kitaip nei jis, kartais būnu blogos nuotaikos, – visa tai jį pradeda erzinti.“

“Jis kietas kaip titnagas: nepajudinamas, neperkalbamas. Sykį jis man parodė indą, vadinamą marintuvu. Va tokiam marintuve aš ir sėdžiu. Mušu sparneliais į stiklą. O kadangi jis permatomas, man atrodo, kad galiu ištrūkti. Kad yra vilties. Bet tai tik iliuzija.“

“Jeigu jis myli mane iš tikro, jis nebūtų galėjęs manęs pavaryti. Jeigu jis myli mane iš tikro, jis turėjo mane pavaryti.“

“Aš turiu kautis savo ginklais. Ne jo. Neturi būti jokio egoizmo, gėdos ar apmaudo. <> Jeigu Artūras Sitonas pamatys modernią skulptūrą, kuri jam nepatinka, jis sudaužys ją. O Kalibanas uždengs ją brezentu. Nežinau, kas blogiau. Bet manau, Kalibano atvejis.“

“Tądien D. P. pasakė, kad sąžiningas skurdžius skiriasi nuo vulgaraus turtuolio tik tuo, kad neturi pinigų. Skurdas verčia žmogų turėti gerų ypatybių ir didžiuotis kitais dalykais, ne pinigais. Kai toks žmogus staiga praturtėja, jis nežino, ką daryti su tais turtais. Pamiršta visas buvusias savo dorybes, kurios, beje, nė nebuvo tikros dorybės.“

“Jie daro viską, kad tik nematytų mūsų, kad tik neparodytų mums pagarbos. Jie šunlaižiauja didžiausiems iš mūsų, kai mes mirštam. Jie moka tūkstančius už Van Gogo ar Modiljanio paveikslus, į kuriuos spjaudė, kai jie buvo tapomi. Kvatojo iš jų. Laidė šiurkščius sąmojus.“

“Tik tie trys žodžiai. Aš jus myliu. Jie nuskambėjo taip beviltiškai. Jis juos pasakė taip, kaip kad būtų pasakęs: “Aš sergu vėžiu“. Tai jo pasaka.“

“Man patinka moterys, patinka moters kūnas, man patinka, kad net pati tuščiausia boba tampa nuostabia moterimi, kai nuo jos nuslenka drabužiai, kai jai atrodo, kad ji žengia ryžtingą ir baisų žingsnį. Visos jos taip mano pirmą kartą. O žinote, ko neturi jūsų lyties atstovės? <> Nekaltumo. Jį galima pastebėti tik vienintelį kartą, kai moteris nusirenginėja ir negali pakelti į tave akių. <> Tik tą pirmą botičelišką akimirką, kai ji nusirengia pirmą kartą.“

“Tai <kūryba> tolygu tavo balsui, dėstė jis. Tu susitaikai su savo balsu ir kalbi, kaip gali, nes kito pasirinkimo neturi. Bet svarbu, ką tu kalbi. Būtent tai ir skiria tikrą meną nuo viso likusio.“

“Eilinis žmogus – civilizacijos rykštė. Bet jis toks eilinis, jog tai daro jį neeilinį“.

“- Mes buvom nuogi vienas priešais kitą. Mes negalim būti dar labiau vienas nuo kito nutolę“.

“Mane apėmė toks jausmas, koks būna, kai žiūriu, kaip iš kokono randasi imago, ir tu žinai, kad jį teks užmušti. Aš noriu pasakyti, grožis trikdo, pamiršti, ką ketinai daryti ir kaip tau reikėtų elgtis.“

“- Mes visi norim to, ko negalim turėti. Būti padoriam žmogui – reiškia tai suprasti ir su tuo susitaikyti. Kiekvienas ima iš gyvenimo tai, ką gali. Ir jeigu mums gyvenime kažko labai stigo, mes stengiamės bet kokiais būdais kompensuoti tą stoką, kol pučia palankus vėjas“.

“Galia tvirkina, mėgdavo kartoti vienas mano mokytojas. O pinigai – tai Galia“.

2018 03 05

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 7/10

Menas: 8/10

Ech…: 8/10

7,6

Erichas Marija Remarkas “Vakarų fronte nieko naujo“ (1989)

Nieko naujo apie klasiką nepasakysi ir nesugalvosi – viskas jau aprašyta, išanalizuota, nuspręsta. Na, nebent paaiškėti, kad, pavyzdžiui, Remarkas buvo nacis ar gėjus, o viską parašė jo žmona. Panašu, taip niekada nebuvo ir nebus, o apie šio klasiko bene geriausią romaną “Vakarų fronte nieko naujo“, kurio senąjį, bet tikrai ne patį pirmąjį lietuvišką leidimą ir skaičiau (pirmą kartą Lietuvoje išleista tada, kada ir visame pasaulyje, 1929 – taisiais) trumpai ir tiksliai viską “pasako“ Wiki:

“Paulius Boimeris priklauso karių grupei Vakarų fronte Pirmojo pasaulinio karo metais. Ramybės valandėlėmis už fronto jis prisimena mokyklą. Jo mokytojo, Kantoreko, patriotinės kalbos įtikino visą klasę savanoriškai stoti į kariuomenę. Muštruojami karininko Himelštoso jie privalo visko mokytis iš naujo, nes mokykloje įgytos žinios kareivinių kieme netenka savo vertės. Jie dislokuojami Vakarų fronte, kur grupės senų kareivių ir patyrusio S. Katčinskio siunčiami į fronto pavojus. Tarp Katčinskio ir Boimerio vystosi kažkas panašaus į tėvo-sūnaus santykius. Paulius mokosi išgyventi: atskirti skirtingus sviedinius iš garso, sunkiausiomis sąlygomis rasti maisto, apsisaugoti nuo realaus priešo. Po trumpos viešnagės gimtinėje Boimeris supranta, kaip išgyvenimai fronte jį pakeitė. Jis nesugeba apie savo žiaurią patirtį apkasuose papasakoti net šeimos nariams. Nusivylęs Boimeris grįžta pas savo kovos draugus į frontą. Per ataką Paulius sužeidžiamas skeveldros ir porą savaičių praleidžia karo ligoninėje. Artimiausią mėnesį fronte žūva visas jo būrys – vienas po kito, išskyrus Tjadeną, nuo dujų ir granatų atakų, apšaudymo metu arba kovoje vyras prieš vyrą. Galiausiai ir Paulius, po sužeidimų išgyvenęs ligoninėje, prieš karo pabaigą miršta nuo mirtinų sužeidimų: …vieną iš tų dienų, kai visame fronte buvo taip ramu ir tylu, jog kariuomenės pranešimą sudarė tiktai vienas sakinys: „Vakarų fronte nieko naujo“. Veiksmas vis greitėja iki pat romano pabaigos, epizodai tampa trumpesni, o praėjęs tarp jų laikas – ilgesnis.“ Pabrėžtina, kad „Jo veidas buvo toks ramus, tarsi jis būtų buvęs beveik patenkintas, kad taip įvyko“.

“Vakarų fronte nieko naujo“ – iš tikrųjų yra romanas, kaip teigiama knygos pabaigoje esančiame kažkokios kritikės “pamoksle“, pasakojantis apie mirtį, bet teigiantis gyvenimą. Kuo didesnis kontrastas, tuo labiau aiškėja vienos ar kitos pusės skirtumai; kuo dažniau švilpia kulkos virš galvos, tuo saldesnė atrodo ramybė…E. M. Remarkas sukala tobulą siužetą, maišydamas žiaurius karo vaizdus – mirtį, traumas, neviltį – su idiliškais vaizdais už fronto ribų, jaunuolių vėl ir vėl pergyvenamais atsiminimais. Faktas, kad šis romanas savo dvasia panašus į E. Hemingvėjaus “Kam skambina varpai“; faktas, kad “Vakarų fronte nieko naujo“ yra kiek kitoks, nei mūsiškio, B. Sruogos, “Dievų miškas“, na tiesiog ne ten sudėti akcentai. Faktas, kad tai “vyriškas“ romanas, kažkodėl sužavintis ir moteris…

…o kur dar tie kareiviški “reikalai“, bent mane asmeniškai taip sužavėjęs kareiviškos draugystės garbinimas? Kur istorijos apie lauko tualetus, kuriuose kaip senovės Romoje, ratu vienas prie kito sėdintys kareivėliai, daro savo ir aptarinėja gyvenimą? Ar senas geras vyriškas solidarumas, patekus į pulko vado nemalonę, kai visi už vieną, ir vienas už visus? Romanas tarsi suklijuotas iš tokių nedidelių miniatiūrų, o visą tai įvilktą į karo beprasmybės rėmus. Tai išties odė “prarastajai kartai“ – jauniems, ką tik mokyklą baigusiems jaunuoliams, patekusiems į karo pragarą, nors dar padoriai net nemačiusiems pasaulio.

“Vakarų fronte nieko naujo“ tobulumas glūdi ir romano kompozicijoje – skaičiau kaip kokį filmo scenarijų, ramias scenas keitė karo vaizdai, kol galop, tarsi istorijai ir esant papasakotai, pagrindinis veikėjas žūsta, net nemirktelėjęs…Iš tiesų, ką reiškia vienas kareivis? Tai joks praradimas karo metu, tai – statistika. Puikiai išdėstyta antimilitarinė E. M. Remarko pozicija šį romaną puošia. O “Vakarų fronte nieko naujo“ puošia visą žinomą žmonijos literatūrą.

Auksinės citatos:

“Fronto siaubas kažkur prasmenga, kai tik nusigręžiame nuo jo, ir mes stengiamės įveikti jį, krėsdami nepadorius ir piktus juokus; jei kas miršta, tai apie jį sakoma, kad užraukė subinę, ir tokiu tonu kalbame apie viską. Tai gelbėja mus nuo pamišimo. Kol mes taip į viską žiūrime, galime priešintis.“

“Ir aš žinau: visa tai, kas dabar, kol mes esame kare, nugrimzta sieloje kaip akmuo, po karo vėl iškils, ir tik tuomet prasidės kalba apie tuos dalykus, ir nuo tos kalbos priklausys gyventi ar mirti. “

“Mes matome žmones, kurie dar gyvi, nors jiems trūksta galvos, mes matome bėgančius kareivius, kuriems nutrauktos abiejų kojų pėdos, <…> matome žmones be burnos, be smakro, be veido, <…> teka saulė, ateina naktis, granatos švilpia, gyvenimas baigtas“

„Monotoniškai supasi mašinos, monotoniškai skamba šauksmai, monotoniškai lyja lietus. Jis lyja ant mūsų galvų ir ant galvų tiems, kurie žuvo priešakinėse linijose, ant mažojo naujoko kūno, kurio žaizda per didelė jo šlauniai, jis lyja ant Kemericho kapo, jis lyja ant mūsų širdžių.“

“Mes atsisėdame ir užsikemšame ausis. Tačiau negalima pabėgti nuo šito siaubingo klyksmo, šito aimanavimo ir vaitojimo,— nuo jo niekur negalima pabėgti. Mes visi esame daug ką matę. Bet dabar ir mus išmuša prakaitas. Rodos, atsikeltum ir bėgtum vis tiek kur, kad tik negirdėtum šito riksmo. O juk tai ne žmonės, tai tik arkliai.“

“Taip mudu sėdime prieš kits kitą, Katąs ir aš, du kareiviai su palaikiais mundurais, ir vidurnaktį kepame žąsį. Mes daug nekalbame, bet parodome kits kitam tiek švelniausio rūpestingumo, kad turbūt vargiai jo tiek gali parodyti net
įsimylėję jaunuoliai. Mes esame du žmonės, dvi menkutės gyvybės kibirkštėlės, o aplinkui naktis ir mirties viešpatija. Mes sėdime prie jos ribos, pavojų tykomi ir nuo jų pabėgę, mums per rankas teka taukai, mūsų širdys plaka išvien, ir šią valandą jose dedasi tas pats, kas ir šioje daržinėlėje: švelnioje ugnies šviesoje virpėdami šmėsčioja jausmų atspindžiai ir šešėliai. Ką jis žino apie mane? Ką aš žinau apie jį? Anksčiau nė viena mudviejų mintis negalėjo būti panaši, o dabar mes sėdime priešais žąsį, jaučiame vienas antrą ir esame tokie artimi, kad net nenorime apie tai šnekėti.“

“Frontas — tai narvas, kuriame, įtempus nervus, reikia laukti, kas įvyks. Mes gulime po grotomis, kurių virbai— tai granatų trajektorijos, ir įtemptai laukiame nežinios. Virš mūsų pakibęs atsitiktinumas. Kai atlekia sviedinys, aš galiu pasilenkti,— ir viskas: kur jis kris, aš negaliu nei tiksliai žinoti, nei jo paveikti.
Šitas atsitiktinumas ir padaro mus abejingus. Prieš keletą mėnesių aš sėdėjau blindaže ir lošiau skatą; po kurio laiko atsistojau ir išėjau į kitą blindažą aplankyti pažįstamų. Kai grįžau, iš pirmojo blindažo nieko nebebuvo likę: sunkusis sviedinys jį visiškai sumalė. Aš vėl grįžau į antrąjį ir kaip tik laiku suspėjau: reikėjo padėti jį atkasti. Per šį laiką jis buvo užbertas.“

“Atstypčioja Kropas, basas, pasiraitojęs kelnes. Jis padžiauna ant žolės savo išskalbtas kojines. Katąs žiūrį j dangų, paleidžia stiprų garsą ir priduria svajingai:
— Kiekviena pupelė išleidžia garselį.“

“Jie turėjo įvesti mus, aštuoniolikmečius berniokus, į brandų gyvenimą, į darbo, pareigos, kultūros ir pažangos pasaulį, tarpininkauti tarp mūsų ir mūsų ateities. Kartais mes pasityčiodavome iš jų ir iškrėsdavome jiems kokį pokštą, bet širdies gilumoje jais tikėjome. Tikėdami jų autoritetu, mes savo mintyse siejome jį su didesniu išmanymu ir geresniu gyvenimo pažinimu. Tačiau pirmas nukautasis, kurį pamatėme, sutriuškino šį įsitikinimą. Mes supratome, kad mūsų karta yra
garbingesnė negu jų; jie pralenkė mus tiktai mokėjimu gražiai pakalbėti ir apsukrumu. Pirmoji uraganinė ugnis parodė mums, kad klydome, ir šioje ugnyje sugriuvo ta pasaulėžiūra, kurią jie buvo mums įskiepiję.“

Tekstas:  http://moksliukai.lt/downloads/books/RemarqueVakarufronteniekonaujo366.pdf

2018 02 28

Turinys: 9/10

Gylis: 10/10

Eiga: 10/10

Menas: 9/10

Ech…: 10/10

9,6