Charlotte Brontë “Džeinė Eir“ (2016)

Ką tik įveikiau vieną iš storesnių per pastaruosius kelis metus “sutiktų“ knygų, “Džeinė Eir“. Įveikiau, nes kartais iš tikrųjų pritrūkdavau kantrybės, kartais kai kurie istorijos viražai pradėdavo kelti melancholiją ar nuobodulį…Taip, šis romanas labiau skirtas moterims, bet jei net aš viską perskaičiau, ir tikrai nesigailiu, toks skirstymas neturi prasmės. Nes “Džeinė Eir“ yra esmės yra gėris. Kad ir per daug moteriškas.

Jei kas dar nežino, šis romanas yra vienas iš angliškos literatūros klasikos perlų, parašytas beveik prieš 200 metų, nors ir toliau skaitomas ir vis iš naujo atrandamas, karta iš kartos. Kaip rašo kai kurie komentatoriai, “Džeinė Eir“ skaitė ir močiutė, ir mama, ir anūkė. Apie vyrus kalbama kiek nuosaikiau, jie tokių romanų skaitymo patirtimi mažai dalinasi.

“Džeinė Eir“ – vienos mergaitės (merginos, moters) istorija gūdžiais Viktorijos laikais gūdžioje Anglijoje, besitęsianti nuo vaikystės iki motinystės. Tai kartais purvinas, žiaurus, nors apibendrinant, savotiškai šviesus ir elegiškas pasakojimas apie moters dramą vyrų pasaulyje.

Nereikia nė sakyti, kad tais XIX amžiaus laikais, nors visi buvo džentelmenai ir ledi, moters padėtis visuomenėje nekėlė abejonių – čia tiktų tas pats vokiškas (o gal, anglosaksiškas?) apibendrinimas 3 K (vok. “Kueche, Kirche, Kinder“): moteriška giminė buvo atsakinga už virtuvę, religinį auklėjimą ir vaikų auklėjimą). Romane veiksmas sukasi net ne apie kažkokią ledi, bet eilinę vargšę. tėvų nebeturinčią mergaitę. Jos likimas, prasidėjęs tarp nemylinčių ir engiančių giminių, tęsiasi per katalikiško pobūdžio vaikų namus link guvernantės darbo privačiame dvare. Tada – susižavėjimas, meilė, nelaimė, bėgimas, naujas gyvenimas, kančia, galop vėl meilė, keliais žodžiais trumpai viską nusakant…

Svarbios detalės išlieka Džeinės socialinė padėtis, prigimtis, charakteris. Pagrindinė veikėja yra savotiškai užsispyrusi, tačiau ta vidinė “varanti“  jėga – šviesi, morališkai – dieviška. Džeinė pasitiki Dievu, meldžiasi jam. Lygiai taip pat puikiai ji jaučiasi gamtoje arba užsiimdama savo išmoktu hobiu, piešimu. Džeinė – ideali: ji, nors įgijusi ne patį geriausią išsilavinimą, yra beveik kaip ledi, kaip kilmingoji: moka groti, puikiai piešia, laisvai kalba prancūziškai. Gali “palaikyti“ pokalbį, yra pakankamai inteligentiška ir, svarbiausia, dora. Ji – ideali moteris, pasakytum, svajonių mergina. Visą, ko jai trūksta – kilmingo vardo, finansų šaltinio ir šiek tiek grožio (labai savotiškai skamba apibūdinimas, “nėra apveidi“. Gal tai tiesioginis vertimas, o gal iš tikro yra toks seniai pamirštas terminas?).

Nors pirmame šio romano leidime reklaminiais tikslais yra pridėtas žodelis “autobiografinis“, pasirodo, “Džeinė Eir“ nėra identiška Charlotte Brontë’ės kopija. Kitą vertus, skaitydamas taip tiksliai pavaizduotas varganas gyvenimo akimirkas, puikiai apibūdintus tipažus ir išreikštą akimirkos nuotaiką, tuo gali ir suabejoti. Tenka pritarti, kad autorė sugebėjo puikiai įsijausti į kitus asmenis ir perteikti jų vidinį “aš“. Manau, daugelis personažų turėjo savo atitikmenis tikrame gyvenime, dėl to šis romanas toks “subalansuotas“. Ir viską vainikuoja Džeinės portretas ir tobulai jos akimis įasmenintas pasaulis…Pati Džeinė – Viktorijos laikų Anglijos svajonių moteris, kilnia širdimi, tyra dvasia, tobulu išsilavinimu ir…užsispyrusi kaip velnias!

Šį bruožą reiktų paminėti atskirai, siekiant nelaikyti jo blogiu – dar vaikystėj Džeinė savo pamotei tiesiai į akis išrėžė, jog ana yra bloga, pati blogiausia, kokia tik gali būti Jungtinėje Karalystėje. Užsispyrimas, atkaklumas, savo požiūrio ginimas, remiantis savo vidine morale, švaria sąžine ir dažniausiai demaskuojantis blogį, romane pateikiamas kaip teigiamas bruožas. Iš tikrųjų, pagrindinė veikėja meldžiasi, kreipiasi į Dievą, apsvarsto visus sprendimus gamtoje, pievoje, ir padaro taip, kaip jai reikia. Visada – moraliai teisingai. Toks moters “vaizdelis“ anais laikais, prieš 200 metų, tikriausiai buvo laikomas šventvagiškas, šiandien sakytum, vos ne feministiškas…Neveltui V. Woolf, kita garsi anglų rašytoja, “Džeinė Eir“ bei visą Charlotte Brontë kūrybą vertino kaip judėjimo už moteris, ankstyvojo feminizmo, ištakas…

Šis romanas man kažkuo panašus į  Resat Nuri Guntekin “Čiauškutė“, kur irgi kalbama apie moters likimą Turkijoje, tik pasakojamasis laikas yra  XX amžiaus pradžia. Reikia pripažinti, anas romanas man kiek labiau prie širdies, gal dėl to, kad skaityta besiilsint Kemere? Jis kiek jaukesnis, šiltesnis, įtikinamesnis.

“Džeinė Eir“, nors ir “moteriškas“ romanas, man labiau nepatiko savo kartais melancholišku ir nuobodžiu veiksmu, nuspėjamumu. Nors tais laikais to būtų galima tikėtis, šiandien skaitant apie kažkokias dangaus dvasias, duodančias ženklą, vėjo dvelktelėjimus ir kitą fantastiką, darosi neįdomu. Jei tai “autobiografija“, tai fantastikos nereikia, juk Džeinė ne šizofrenikė. Kartais erzindavo ir tas pokalbis su skaitytoju, “o dabar, mielas skaitytojau, įsivaizduok..“.  Bet tokias smulkmenas juk galime atleisti, romanui kapsint antrą šimtmetį…Ir jei šis romanas patenka tarp “50 knygų, kurias turi perskaityti prieš mirtį“, tebūnie!

Citatos:

“Manoma, kad moterys apskritai yra ramios; bet moterys jaučia lygiai taip pat kaip vyrai; jos trokšta parodyti savo sugebėjimus ir ieško dirvos savo veiklai kaip jų broliai vyrai; rūsčios tradicijų priespaudos suvaržytos, sustingimui pasmerktos, jos kenčia nė kiek ne mažiau, kaip kentėtų jų vietoje priešinga lytis. Ir kada privilegijuotoji lytis tvirtina, kad moters pašaukimas kepti pudingus ir megzti kojines, skambinti rojaliu ir siuvinėti krepšelius, tai šitoks samprotavimas labai siauraprotiškas.“

“Aš iš įsitikinimo dievinau grožį, elegantiškumą, grakštumą, žavumą, bet jeigu man būtų pasitaikę sutikti šias ypatybes, įsikūnijusias vyriškyje, būčiau instinktyviai pajutusi, kad toks žmogus nieku gyvu negalėtų patraukti manęs, ir šalinusis jo, kaip mes šalinamės ugnies, žaibo ar ko nors kito, kas, nors ir šviesu, bet veikiau baugina, negu traukia prie savęs.“

“Aš visai nevertinu vyriškio, jeigu jis neturi kažko šėtoniško.“

“Laikyti meilužę yra beveik tas pat kaip ir pirkti vergą. Ir meilužė, ir vergas dažnai savo prigimtimi ir visuomet savo padėtimi yra žemesni, ir artimas bendravimas su jais yra smerktinas.“

“Negraži moteris yra tiesiog gamtos įžeidimas…“

2018 08 25

Turinys: 9/10

Gylis: 8/10

Eiga: 9/10

Menas: 8/10

Ech…: 8/10

8,4

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s