Tess Gerritsen „Chirurgas“ (2012)

Ką tik kaip šuo “sušlamščiau“ šią knygą, todėl dar jaučiu jos skonį – kiek kruviną, aštrų, smirdantį…bet taip viliojantį!

Nenorėčiau atrodyti ir jaustis kaip vienas iš pagrindinių šio romano veikėjų – blogiukų, todėl rėžiu iškart: „Chirurgas“ – tikrai puikus detektyvas. Gal ne “Avinėlių tylėjimas“, gal ne St. King’as, bet Tess Geritsen tampa mano atradimu, gerąja prasme.

„Chirurgas“ – tai pasakojamas apie Bostono miestą terorizuojantį maniaką, kuris kaip aukas pasirinkdavęs moteris. Ne bet kokias, bet jau ir anksčiau nukentėjusias, tiksliau, patyrusias prievartą. Šį iškrypėlį Bostono policija ne veltui pavadino „chirurgu“: visos aukos būna išprievartautos ir nužudytos vienu smagiu peilio mostelėjimu per kaklą, prieš tai, dar esant gyvoms, išpjaunant gimdą. Skamba nekaip, kraujas, žarnos, lavonai…Keista, bet radau atsiliepimų, kad būtent tokios detalės tapo priežastimi, neperskaityti iki galo šio romano. Jautrus tas jaunimas?

„Chirurge“ pagrindinio veikėjo vardą “dalijasi“ žudikas – maniakas ir gydytoja – chirurgė Katerina Kordel. Apie ją sukasi visas veiksmas, ir greitai paaiškėja, kodėl: pati gydytoja prieš kelis metus buvo išprievartauta ir panašiu braižu vos ne nužudyta. Ji išsigelbėjo, nušaudama blogiuką, taigi keista, jog viskas vėl kartojasi…

Toliau pasipila gaudynės, lenktynės, kraujas ir galų gale – šampanas. Dievaži, knyga “suresta“ tokiu smagiu stiliumi, jog net patikrinau, ar nėra sukurtas filmas pagal šį romaną. Pasirodo, ne, todėl keista, nes medžiaga čia ideali – viskas įtempta, dialogai stiprūs, personažai tobuli…gal todėl dvi dienos, ir 336 puslapiai įveikti?

Tiesą sakant, nebijau aš ir to kraujo – o tai, kad gimdos kraujagyslės perrištos, aukai dar esant gyvai, ketgutu, o ne kokiu naujovišku siūlu, man viskas aišku ir įdomu (tai irgi susiję su profesija).  Puikiai dera ir įsilieja maniako dienoraštis, jo apmąstymai, pasakojimai apie aukojimo ritualus senovės Graikijoje ar actekų krašte…Pastebėjau, kad tokiu “aš“ monologų labai reikia, siekiant įtikinamumo, tai suveikė ir Th. Harris’o “Avinėlių tylėjime“, tik ten berods buvo kalbama “jis“ asmeniu. Trumpai tariant, kai viskas atrodo nerealiai realiai, kai negąsdina medicininiai žargonai (jie kažkiek paaiškinti), o viskas “apvilkta“ ne tokia ir paviršutiniška psichologija, tai tampa atradimu.

Kiek nuvylė istorijos pabaiga – gali spėlioti nespėliojęs, kaip dar dauguma mūsų visų, skaitydami įtemptus detektyvus, čia pats taip greit istorijos “neišriši“. Meilės trikampis ir kažkoks atbukęs: dviese myli vieną, bet vienas myli labiau, tai kitas vos ne padės anam mylėti. Kažkaip neįtikinančiai. Tiesa, aistros scena irgi kažkokia “muilo operos“ skonio…

Anyway, einu ieškoti kitų Tess Gerritsen veikalų.

2018 08 30

Turinys: 9/10

Gylis: 8/10

Eiga: 10/10

Menas: 8/10

Ech…: 8/10

8,6

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s