Ką tik perskaičiau šią knygą, ir nors jau beveik vidurnaktis, nusprendžiau nesivaržyti ir papasakoti, kas ir kaip ten pasakojama.
“Pragaro ambulatorija“ – tai jauno skubiosios pagalbos gydytojo – rezidento Andriaus pasakojimai apie darbą priėmimo skyriuje. Jaunuolis kelis metus darbuojasi vienoje didžiausių šalies ligoninių priėmime, knyga gimė iš jo minčių apie savo darbą, mediciną bendrąja ta žodžio prasme, nestinga ir įdomių nuotykių, istorijų papasakojimų.
Pastraipa, esanti aukščiau – tai visi geri ir gražūs žodžiai, kokiais tik sugebėjau teigiamai apibūdinti “Pragaro ambulatoriją“. Bet jie baigėsi, todėl galiu tiesiai šviesiai pareikšti – literatūrine, o ir pažintine – moksline prasme, tai viena iš blogiausių knygų, perskaitytų mano gyvenime. Rimtai, su medicina šiek tiek turiu reikalų, todėl į visus pasakojimus žvelgiu kiek kitaip, nei, tarkim, mano mama, kuri alpo, skaitydama apie girtuoklius, anot Andriaus, vemiančius kur tik papuola ir panašiai…Mano keli kolegos knygos skaityti ten ir nebaigė, o tai tikrai blogas, bene blogiausias ženklas. Aš šį romaną – istorijų kratinį perskaičiau, bet tik iš mandagumo. Oraus palankumo leidyklai ir medžiams, kurie buvo iškirsti, norint atspausdinti visą tą rašliavą.
Kas negerai su “Pragaro ambulatorija“? O kas ten gerai?
…Gal per daug tikėjausi? Visos skambios ištraukos internete atrodė neblogai. Per medijas girdimi ditirambai teikė vilčių, bet…va perskaičiau ir nesupratau, kas tai per knyga, rimtai. Gal tai pasakojimas, kuo yra ypatingi skubios pagalbos gydytojai (ne paslaptis, toks yra Andrius, ir čia negali nesižavėti, gydymas “nuo -iki“, čia ir dabar)? Tik po kelių pastraipų net aš, šioks toks su baltu chalatu, jau susimaišiau, kas yra priėmimo terapeutas, skubios pagalbos gydytojas ar priėmimo gydytojas. Geltonas ar mėlynas kodas? O gal žalias? Kitą vertus, kam tai rūpi?!
Jei “Pragaro ambulatorija“ knyga apie nuotykius šiame sudėtingame darbe – kam tie sveikos gyvensenos pamokymai ir nemokami kvaili receptai, a la “nestresuok, gyvenk sveikai kaip aš, kitaip užsilenksi. (Juokas)“. Jei tai bravūriškas, drąsus pasakojimas apie super-ego-Andrių, kodėl jo nuotykių viršūnė – pokalbis su girtuokliu. Bet toks nuoširdus pokalbis…Jei tai trumpas visų ligų diagnostikos ir gydymo almanachas, kodėl apie viduriavimą kalbama kaip apie santechniką, “nes ten gi irgi vamzdis“. Juokinga? Taip. Visiems? Ne, tik Andriui.
Iš kiekvieno sakinio lenda klišės, a la Unikausko pamokėlės, kaip tuštintis, šlapintis ir būti sveikam drūtam, ir panašus pezalai – bezdalai. Viskas įvilkta į tokį veidmainišką “jei manote, kad aš šaipausi, tai ne. Aš pats savikritiškiausias“. Gal kas pasakytų, jog šiose istorijose nėra širdies? Ta prasme, trūksta nuoširdumo, to “savojo aš“? Taip, tiesa, čia viską užgožia autoriaus ego, koks jis profesionalus, kaip viskas gerai baigiasi ir nurodomos kreipimosi į priėmimą klaidos. Ta prasme, ligonių klaidos. WTF?!
Ir nors Andrius nelabai mėgo psichiatrijos (tą lyg ir “pagavau“ iš kontekso), gal, kaip romane “Avinėlių tylėjimas“ Hanibalui Lekteriui pasiūlė policijos agentė, vis dėlto jam būtų pravartų pasianalizuoti save patį? Ar “Pragaro ambulatorija“ nėra vien tik jauno, priėmimo skyriuje išaugusio narcizo žvilgsnis į veidrodį, koks jis pats sau fainas, ir kokie visi mulkiai aplinkui? Ar, atmetus visus tuos briedus apie jo savikritiškumą ir nuoširdumą, tai nėra šaipymasis ir užgauliojimas silpnesnių už save? Kitų niekinimas?O gal Dievo kompleksas?
Taip, kaip suprantame iš Andriaus pozicijos, dauguma žmonių priėmime sėdi be reikalo. Taip, reikia sportuoti ir neturėti antsvorio. Taip, rūkyti blogai…bet ar mane motyvuoja Andriaus žodžiai? Visiškai ne, man tai panašu tik į inkštimą ir tuščiažodžiavimą. Ar panašus Andrius į tikrą profesionalą? Gal tiek pat, kiek priėmimo kavos aparatas? Kavos juk duoda, daugiau – nieko.
“Pragaro ambulatorija“ yra skyrelis “Padrikos mintys“. Man atrodo, kad tas skyrelis tęsiasi…per visą knygą: net elementari “Pragaro ambulatorijos“ struktūra yra padrika. Viskas sumaišyta, sulipdyta ir tiek. Yra pamokymai, keli suskirstymai, dažniausių ligų analizė, ir pabaigoje dar įmesta kas papuolė – linksmos istorijos ar “trolinimas“, koks pacientas yra idealus. Aišku, kad gyvas (juokas). Aš kelis kartus snūstelėjau per įvairiausių kategorijų ir skirstymų vardinimą, žiovavau, kai buvo pezama apie ligas, nes “aritmija, kai varikliukas dirba bet kaip“, ir visai užknarkiau, kai prasidėjo Andriaus parėdimai: mokestis – bauda už antsvorį, “bėgiok kaip aš ir viskas bus gerai“, “mirties tema – pati sunkiausia tema. Bet mes visi mirsim“. (irgi juokas).
Į knygos pabaigą, kelis kartus užknarkęs, sugalvojau – kas jis jaučiąs esąs, jei duoda patarimus kitiems? Pacientams, kitiems gydytojams – dinozaurams (reliktams), savo kolegoms? Kokia jo kompetencija, keli rezidentūros metai, plius studijos? Ar jis stažavosi kur nors, kad turi teisę lyginti ir daryti išvadas? Ar slaugė savo tėvą – motiną, kitą artimą, pats vežė kad ir į tą patį priėmimą?
Žiūrint iš kolegiškos pusės, “Pragaro ambulatorija“ tikrai yra bull-shit. Jei būčiau ligonis, tikriausiai galvočiau, bull-shit kvadratu?
2018 09 27
Turinys: 7/10
Gylis: 5/10
Eiga: 4/10
Menas: 1/10
Ech…: 4/10
4,2
poligrafovicius 