Juozas Aputis “Bėgiai išnyksta rūke“ (2010)

Nesenai į rankas patekęs žymaus lietuvių prozininko, Nacionalinės premijos laureato, apysakų rinkinys susideda iš keturių netrumpų  dalių: „Prieš lapų kritimą“, „Rudenio žolė“, „Vargonų balsas skalbykloje“, „Skruzdėlynas Prūsijoje“.

Jei gerai pamenu (apie mano atminties “praradimus“ kiek vėliau), apysakoje „Prieš lapų kritimą“ pasakojama apie II – ąjį Pasaulinį karą Lietuvoje vaiko akimis. Į karo įvykius žiūrima jautriai, akcentuojant ne techninę kovų pusę, bet to meto žmonių psichologinį paveikslą – kaip keičiasi žmogus, esant į ekstremaliems išgyvenimams? Kiek atjautos, vidinio gėrio lieka, aplink šaudant ir žudant?

„Rudenio žolė“ – pasakojimas apie “pakvaišusį“ gydytoją Beną, besiilsinti viename Lietuvos kaimelyje, tikintis pasveikimo. Benas – jautri, kiek savikritiška asmenybė, suprantanti, kad su protu “yra kažkas ne taip“. Vis dėlto gydytojas kovoja su savo vidiniais demonais, stebime lyg ir mūšį tarp savo vidinės kultūros, savimonės ir emocijų. Dar į veiksmo sūkurį įsimaišo ir moterų…

„Vargonų balsas skalbykloje“ – pasakojimas apie trijų vieno kaimelio vaikų likimą pokario metais. Prisimenama vaikystė, partizanų kovos su bolševikais, eilinių kaimo žmogelių bei jų vaikų įtraukimas į partizaninio karo peripetijas…Trys klasiokai, Benas, Jonas ir Petrutė, užauga ir tampa “kažkuo“ – kas pasaulinio garso vargonininku, kas “įsitrina“ į politiką, kas virsta laisvo elgesio mergina…Ši apysaka iš visų patiko labiausiai, savo lyriškumu, atjauta, vaikystės ir jaunystės, nepaisant visų buvusių negerovių, ilgesiu ir aukštinimu…

„Skruzdėlynas Prūsijoje“ – taip ir liko mano iki galo neperskaityta apysaka…Kiek supratau, tai alegorinis, pusiau fantastinis pasakojimas apie žmogaus kelionę, paieškas sapnų ir tikrovės pasauliuose…

Grįžtant į realybę, ši knyga, kelių apysakų rinkinys, yra pirmas reikalas gyvenime, kurio taip ir neperskaičiau iki galo…Prisiekiu, esu kantrus žmogus, gerbiu rašytojus, jų triūsą. Esu pusiau mazochistas, todėl net du kartus pradėjęs ir metęs visiškai bobišką “Puikybė ir prietarai“, trečią sykį vistiek įveikiau iki galo.  Šį rinkinį, “Bėgiai išnyksta rūke“, bandžiau įveikti su kantrybe ir meile, laukiau “veiksmo“, intrigos, prasmės, nušvitimo – visko, ko tik galima, bet…„Skruzdėlynas Prūsijoje“, o gal tai, kad lentynoje laukia dešimt kitų, dar neperskaitytų knygų, buvo tas sprangus kąsnis, dėl kurio viską išspjoviau. Liko gal 60-70 puslapių, bet sau pasakiau griežtą “Ne!“, ir knygą padėjau į šalį.

Taip, prisipažinsiu, pirkau, kartu su kita panašios meninės vertės knyga, tikrai pigiai, už 2 – 3 eurus. Taip, kaina nevisada (greičiau, niekada) neatspindi vertės ir turinio. Taip, gerbiu ir kiek žinau J. Aputį, iš mokyklos laikų įstrigę kaip kokia vizija “Horizonte bėga šernai“ bei kitos novelės. Taip, tose apysakose, kurias įveikiau, patiko savitas autoriaus požiūris į realybę, vaikystės, jaunystės aukštinimas, toks kaimietiškai giedras ir tiesus, sveikas požiūris į dabartį ir praeitį. Taip, patiko juntama melancholija, elegija, išgyvenimai, sklindantys tarsi iš savo patirties per visus veikėjus, dialogus į mus…Taip, domėjausi, mirus J. Apučiui, kai kurių žinovų nuomone, atsitiko tarsi tokia nelaimė, lyg būtumėme praradę Katedrą ar Gedimino pilį (jį, mano spėjimu, greitai irgi nugarmės), o “nugriūvant tokioms literatūros kolonoms“, gal gi iš tikro atsiveria didžiulė duobė?

Žinokit, man niekas neatsivėrė. Rimtai, man visiškai tas pats. J. Aputis – praeitos kartos Žmogus, Rašytojas. Jo kūrybos ašis – žmogus, pasikeitus santvarkai, istoriniam laikotarpiui. Taigi kalbama apie gūdu sovietmetį, kada tarybų piliečiai, susitaupę rublių, pradėdavo jausti…vos ne tuštumą ar prasmės stygių? Žinoma, tai tik mano klišė, žinoma, J. Apučio kūryba aktuali ir šiandien, žinoma, viskas kartojasi, bet…skaityti buvo visiškai nuobodu, jokio gilesnio susižavėjimo nebuvo, kai kur “užkabindavo“ pabaiga, bet trumpam. O kas liūdniausia, visi, tiek reklamuojantys šį rinkinį, tiek perpasakojantys V. Sventicko trumpą recenziją…patys nėra skaitę šios rinktinės! Tai tikrai jaučiasi, tas pigus “copy – paste“.  Gėda pelėda vaidinti “žinovus“, o man šiek tiek gėda, kad nesupratau šių apysakų, ir dar didesnė gėda, kad išvis skaičiau.

Na ir kas, kad čia autoriaus pataisytas variantas, kad sirgdamas prieš mirtį kai ką perrašė, kai ką pakeitė, kai ką papasakojo kitaip…Taip, sovietmečiu cenzūra apie partizanus taip nebūtų leidusi, bet…man nuo to nei šilta, nei šalta. Nors ir būtų ant beržo tošies parašyta, svarbu turinys ir esmė.

Keli radiniai internete. Kai kurie laaabai seno leidimo (panašu, šiais laikais niekam J. Aputis nebeįdomus):

http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=8250:kn&catid=456:4-nr&Itemid=520

Click to access Albertas_Zalatorius._Juozas_Aputis.LH2100D.pdf

2019 02 04

Turinys: 7/10

Gylis: 5/10

Eiga: 4/10

Menas: 7/10

Ech…: 5/10

5,8

Mary Roach “Negyvėliai“ (2005)

Nors Mary Roach JAV kažkodėl yra vadinama “juokingiausia mokslo knygų“ autore, pavadinimas “Negyvėliai“ iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai linksmai, ar ne? Nors tas trumpas apibūdinimas, “Mirtis. Ji nebūtinai turi būti nuobodi“, esantis viršelyje,  kiek intriguoja…

Taigi, ką mes čia turime? Ogi labai paprasta, ši knyga yra apie tai, kas po mirties atsitinka ar galėtų atsitikti su mūsų, žmonių, kūnais. Homo sapiens mirtis – reikalas senas ir rimtas, todėl visais laikais, įskaitant ir šiuos, tam skiriamas nemenkas dėmesys. “Negyvėliai“ – knyga apie tai, kas atsitinka su žmogaus kūnu po mirties; kaip tai buvo ir yra išnaudojama mokslo ir ne tik, tikslams.

Ar galite įsivaizduoti, kad su “šviežia“ lavono galva vykdomi būsimųjų plastikos chirurgų mokymai? Kad kaulai naudojami anatomijos pamokoms? Jei tą jau įtarėte, kaip dėl viso kūno panaudojimo mokslo tikslams, pavyzdžiui, naujų kulkų daromai žalai įvertinti? Manote, taip nebuvo daroma? Klystate.

O gal pasodiname negyvėli į automobilį ir pažiūrime, kas atsitinka per avariją? Taip jau buvo padaryta! Lėktuvų katastrofos? Taip. Ar nukirsta galva mato? Jau tyrinėta…o gal prisiuvame galvą prie kitos galvos? Šuns ar žmogaus?…

Vieną didžiausių įspūdžių paliko skyrelis apie JAV esančią įstaigą, gyvai tiriančią, kaip natūraliomis sąlygomis irsta žmogaus kūnas – vos ne miškelis su įvairaus “šviežumo“ lavonais, nosį riečiantis kvapas ir kirmėlių armija…nujo…O kur dar afrodiziakai, magiški patiekalai iš žmogaus kūno dalių? Kanibalizmas?..

Didžiausias autorės nuopelnas yra ne tik iki smulkmenų ištirti faktai, mokslinė medžiaga, begalės interviu ar betarpiškas dalyvavimas kai kuriuose eksperimentuose. Mane sužavėjo jos orus požiūris į visą tai, kas lieka iš mūsų, išėjus sielai. Nors tai nebe “aš“, nejuntame paniekos, baimės ar išgąsčio – autorė moka įtikinti ir nuraminti, viskas pateikiama correct.

Trumpai drūstai: gal dėl meninės ar mokslinės – liekamosios knygos vertės būtų ir galima pasiginčyti, tačiau “Negyvėliai“ yra ta knyga, kurią tikrai verta perskaityti.

2019 01 17

Turinys: 10/10

Gylis: 8/10

Eiga: 9/10

Menas: 7/10

Ech…: 9/10

8,6

John Fowles “Prancūzų leitenanto moteris“ (2017)

Užverčiu paskutinį puslapį ir vis dar negaliu nuspręsti, patiko ar nepatiko šis romanas…Nors “Prancūzų leitenanto moteris“, anot John Fowles, pačiam atrodė geriausiai pavykęs kūrinys, nors šis romanas patenka tarp šimto geriausių XX amžiuje angliškai parašytų knygų…nors buvo sukurtas geras filmas pagal šią knygą – visą tai yra klišės, ir su jomis galiu nesutikti, arba sutikti tik iš dalies.

 “Prancūzų leitenanto moteris“ – romanas apie dviejų jaunų žmonių meilę XIX amžiuje, Anglijoje. Pagrindinis veikėjas, kaip tais laikais būdavo įvardinama, džentelmenas Čarlzas Smitsonas, susižavi dešimt metų jaunesne Ernestina, ir žada ją vesti. Pora džiaugiasi gyvenimu, artėjančia bendra šeimynine laime, bet…Netikėtai pamatęs kitą moterį, Sarą Vudraf, Čarlzas ja savotiškai susižavi, galop įsimyli, ir tada prasideda veiksmas – gal visko ir nepasakoju?

Reikia pažymėti, kad personažai yra kiek stereotipiniai: Čarlzas – senos aristokratiškos giminės, turintis baroneto titulą, bet ne per daugiausiai turtingas. Jo sužadėtinė Ernestina – prakutusio prekybininko vienturtė duktė, kiek palepusi, bet pateikiama kaip teigiamas personažas. Kitoj supynių pusėje – Sara, varginga, bet gera išsilavinimą turinti, iš neturtingos šeimos kilusi prasčiokė. Čia ir atsiranda, kaip dabar madinga sakyti, interesų konfliktas: Čarlzas –  sąlyginai neturtingas, bet didiko titulą turintis jaunikis. Jis tarsi įkūnija senąją britų imperiją – Viktorijos laikų, bet tuo metu jau “nueinantį“, hierarchijos, titulų ir socialinių įsipareigojimų pasaulį. Ernestina – turtinga, bet nekilminga, todėl ambicinga, kaip ir jos tėvas. Vestuvės porai – puiki partija, visi įgytų tai, ko trokšta. Tik viena bėda – vaizduojama Anglija po truputį keičiasi, pragmatiška pinigų ir titulų sąjunga jau nebėra pati laukiamiausia esybė, svarbūs ir…jausmai?

Čia pasirodo kita meilės trikampio dalis – Sara. Šios merginos dramą “žino“ visas miestelis – ji buvo įsimylėjusi vedusį laivo kapitoną, kuris ją pametęs, vien dėl šio fakto mergina laikoma vos ne paskutine kekše…Reikia pripažinti, Saros portretas – stiprus ir įtikinantis. Ji – protinga, intelektuali, turinti vidinio šarmo, gal todėl ir mokanti sudominti vyrus. Mergina žvėriškai stipri, ryžtinga, turinti savo nuomonę, galinti, jei tik nori, tenkinti savo aistras…

Būtent individo psichologija, įtikinantis romano personažų vidinis “aš“, moters – vyro pasaulio nagrinėjimas, vos ne preparacija, ir yra stiprioji rašytojo John Fowles pusė. Tą jau supratau iš kito romano, “Kolekcionieriaus“ – žmogaus vidinį “aš“ autorius pažįsta kaip nuluptą. Ir nors “Kolekcionierius“ gilinasi į aukos ir jos kankintojo santykius, kartu su “Prancūzų leitenanto moterimi“ jie puikiai telpa į psichologinių romanų rėmus. O va paskutinysis, ką tik perskaitytas, toje srityje man pasirodė visa galva ir stipresnis.

“Prancūzų leitenanto moteris“ turi pretenzijų būti ir istoriniu romanu. Kas keisčiausia, nors ir parašytas 1969 metais, jis puikiai reprezentuoja senuosius geruosius britiškuosius karalienės Viktorijos laikus…tikrai ne “Džeinė Eir“, bet…Mane sužavėjo vos ne kiekviename skyriuje pasitaikantis to laikmečio aprašymas, situacijos paaiškinimas, pateikiant pavyzdžius ar net citatas. Iš pradžių glumindavo kiekvienos skyrelio pradėjimas epitafija, bet kodėl gi ne? Taip tarsi pateikiamas kontekstas, arba greičiau – trumpai nusakoma skyriaus esmė:

“Jei mūsų laikais norite nieko neveikti ir išlaikyti padorumą, geriausia apsimesti, jog esat užsiėmęs rimtu moksliniu darbu…“ L. STEVEN. KEIMBRIDŽO VAIZDELIAI (1865).

Kam viso to reikia? Kodėl čia kalbama apie liberalizmo įsigalėjimą, čia peršokama ir užsimenama apie Hitlerį? Tai susiję su plačiu autoriaus požiūriu, per žmogaus psichologiją link tautos istorijos pokyčių. Užsiminiau, kad Britų imperija tuo metu išgyveno perversmą, nuo savotiško feodalizmo link kapitalizmo. Vieniems priklausė titulai, kitiems – verslas, ir tai sudarė savotišką konfliktą. Ne mažesnis dėmesys skiriamas žmogaus moralei – nors viešnamių tuo metu šalyje buvo dešimt kartų daugiau nei šiais laikais, jei eilinis vaikinas ilgiau spokso į merginą, tai jau tragedija! Ar tai galima pavadinti “tramdomo seksualumo bei žiaurios veidmainystės“ pasauliu, kaip rašoma knygos aprašyme, nežinau, bet romane pateikiama meilės istorija su visomis subtiliomis detalėmis bei to laikmečio analize intriguoja. O kur dar religijos, etikos klausimai, politikos pokyčių analizė, Darvino evoliucijos teorijos aptarimas?

Dar daugiau, kai kurie komentatoriai romaną norėtų matyti kaip “Britų seksologijos istorijos“ dalį – išties, apie to laikmečio aistras, jų slopinimą, savotišką anglišką frustraciją pasakojama daug ir su istorinių šaltinių citatomis. Viename skyrelyje išsamiai aptariama kontracepcijos problema ir sprendimo būdai – maišelis, akto nutraukimas arba makšties kempinė. Kitur pasakojama apie didžiulę veidmainystę:

“Kokį mes regime devynioliktą amžių? Tai buvo laikas, kai moteris laikyta šventąją – ir kai trylikos metų mergaitę galėjai nusipirkti už keletą svarų sterlingų <>. Kai Anglijoje bažnyčių pastatyta daugiau negu per visą šalies istoriją – ir kai Londone šešiasdešimt namų teko vienas viešnamis (mūsų laikais – šešiems tūkstančiams).

Kalbant apie nuviliančius “Prancūzų leitenanto moters“ aspektus, visose šio romano recenzijose atkreipiamas dėmesys į keistą struktūrą – ir aš pats suskaičiavau bene tris galimas šios istorijos pabaigas. Prisipažinsiu, nesupratau to prasmės, todėl tai kiek nuvylė…Apskritai, mano manymu, tai ne modernaus romano ženklas, o autoriaus klaida, kai jis, pasakodamas kažkokią situaciją, pradeda pezėti, a la, “kaip man dabar viską užbaigti, gal tarkim, kas jis…“. Tada visa istorija ir psichologija griūna, o lieka…nebeaišku, kas? Pabaigoje papasakojama viena šviesi versija, kaip viskas gražiai “išsiriša“, tada, po kelių pastraipų, visai kitokia.  Kažkuriame epizode pasirodo…ir pats rašytojas, visą laiką tarsi stebėjęs iš šono ir įlindęs į pasakojimo eigą. Modernu tai ar…lengvabūdiškai kvaila?

Jei šis romanas būtų automobilis, jis gautų didelį pliusą už savitą psichologiją, istorijos interpretaciją ir puikų jos “suplakimą“ kartu su britų visuomenės moralės bei seksualumo raidos antologija. Įžvalgi to laikmečio analizė su istorinių šaltinių citatomis – irgi pliusas.

Vis dėlto, nesuvaldytas siužetas, kuris vietomis išvis praranda savo funkciją, pradingsta tarp faktų, autoriaus garsių pasvarstymų ar apmąstymų…Man tai joks modernumo ženklas.

2019 02 06

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,0