Axel Munthe „Knyga apie San Mikelę“ (2015)

Tai viena ir tų retų knygų, kurią perskaičiau…du kartus per gana trumpą laiko tarpą. Rimtai, dar 2018 – ųjų metų vasarą “prarijau“ “San Mikelę“, ir…nieko nesupratau! Gal tai gera knyga, o panašiau, gal kažkokie pezalai? Teko dar kartą prisėsti ir vėl pradėti iš pradžių…Moralas: jei jau skaitai, tai ramiai ir giliai. Be trukdymų ir telefono šalia.

Ši knyga, o tiksliau, jos struktūra ir pagrindinė tema, yra keistos – ta kūrinio pradžioje pripažįsta pats autorius. Kartu tai tarsi koks atsiprašymas ar pasiteisinimas, kad skaitytojas neieškotų, ko nereikia, nekreiptų dėmesio į smulkmenas, priimtų viską taip, kaip yra. Viskas tvarkoj, bet ta dalis, kur autorius užtikrintai garantuoja, kad tikrai matė…gnomus?

Axel Munthe (1857 – 1949) – garsus Švedijos gydytojas, daugiau psichiatras, o čia mes sužinome, kad ir rašytojas. Parašęs keletą įdomių veikalų, „Knyga apie San Mikelę“ – jo pats žinomiausias romanas, išgarsinęs visame pasaulyje. Garantuoju, šis romanas patenka į kokį geriausių XX – ojo amžiaus knygų top50, va todėl “Pegasas“ šį kūrinį perspausdino, va todėl aš jį ir nusipirkau…

Pasakojant apie autoriaus gyvenimą, daug ką aptinkame ir „Knyga apie San Mikelę“: Axel Munthe studijavo Prancūzijoje, savo gabumu dėka tapo jauniausiu medicinos gydytoju. Savo profesinėje veikloje daug kartų susidūrė su garsiais to laikmečio medicinos korifėjais, tokiais kaip Šarko, Pasteru. Pažinojo ir garsių rašytojų, romane užsimenama apie jų gyvenimo peripetijas…Panašu, romano autorius buvo tikrai geras ir talentingas specialistas, gerbiamas tiek turtingųjų, tiek vargšų.

Jaunystėje Axel Munthe atkeliavo į Italiją, Kaprio salą, kuri jį labai sužavėjo. Čia rašytojas pasistatė vilą, romane daug laiko skiriama statybų eigai papasakoti. Autorių sužavėjo šis Italijos kampelis, jo gyventojai, istorija, o labiausiai – nuostabūs vaizdai. Jų aprašymams romane irgi skiriama daug dėmesio…

Trumpai tariant, „Knyga apie San Mikelę“ galėtų būti tiesiog autobiografinis romanas. Ir tai tikrai būtų puiki mintis – garsus gydytojas pasakoja apie tikrai įdomius savo gyvenimą, matytus įdomius patologijų atvejus…Pavyzdžiui, apie to meto prancūzų diduomenę, kai iš dyko buvimo turtingi žmonės patys sau ieškodavo ligų – ir rasdavo, iš pradžių visoms nupušusioms moterėlėms būdavo diagnozuojamas apendicitas, po to pasidarė madingas…kolitas! Arba apie vargšus italų emigrantus, gyvenančius sunkiomis sąlygomis, ir mirštančius tiesiog gatvėje. Stiprūs pasakojimai apie užkrečiamas infekcines ligas, apie skiepų pradžią, Pastero darbus, nuo difterijos ir tuberkuliozės masiškai mirštančius vaikus…Vien ko vertas pasakojimas apie garsiausius to laikmečio psichiatrus, hipnozės panaudojimą, psichinių ligonių gydymą – net nesant specialistu, tą skaityti ir vos ne matyti savo akimis buvo ypač įdomu.

Patiko, o gal kiek ir istorinę vertę turi, autoriaus pasakojimas apie paprastus italus, jų gyvenimą, dramas, papročius.  Taip pat apie kadaise šiame krašte gyvenusius imperatorius – Tiberijų, jo giminaitį Augustą, Kaligulą…Prisipažinsiu, tai mane sudomino, net privertė pasidomėti Romos imperijos geneologija.

Galima net apibendrinti – autorius sugeba puikiai perteikti medicinines, istorines žinias, yra, kaip rašo internetai, talentingas Mirties ir Gyvenimo kovų pasakotojas. Kartu jis teigia šviesiąją gyvenimo pusę, nestokoja optimizmo, visada pasakoja jautriai ir žmogiškai. Kaip matome, romanas pilnas gėrio, tai ir yra jo stiprioji pusė.

Ypač antrą kartą skaitant, nežinau, kodėl, man pasirodė, kad pasakojimas tampa panašus į Edmundo de Amicis “Širdis“ – gal todėl, kad veiksmas vyksta Italijoje prieš gerą šimtą metų, sutampa laikmetis ir vieta? O gal todėl, kad daug pasakojama apie paprastų italų gyvenimą, jų džiaugsmus ir vargą? Vis dėlto, tikriausiai todėl, kad Axel Munthe yra toks pat gėrio ir gyvenimo džiaugsmo “advokatas“ kaip ir Edmundo de Amicis. Kaip teigiama “Sen Mikelėje“ mirštančio doro žvejo lūpomis, “geras kaip jūra“…

Vis dėlto, kabliukų yra daug šiame romane, neveltui pirmą kartą perskaitęs, nieko nesupratau aiškaus…Pirma, kas krenta į akis – toks senovinis “pezėjimas“, apie Dievą, tikėjimą, angelus, rojaus vartus…Vardinčiau ir vardinčiau, o šita istorijos dalis, tiksliau, pasitaikantys viražai, mane erzino. Gali būti, kad romanas išties rašytas ne iš karto, todėl autoriui natūraliai atsirado tokių intarpų? O gal dialogus su Šv. Petru ar Šv. Roku, šunų globėjumi, Axel Munthe parašė sunkiai sirgdamas ar kitomis neaiškiomis aplinkybėmis? Gal tiesiog šis romanas, už dešimt metų švęsiantis savo šimtmetį, natūraliai yra…pasenęs?

Skaitant „Knygą apie San Mikelę“, erzindavo ir pati istorijų maišalynė – čia pasakojama apie vieną, po to staigiai, visas skyrius  – visai apie kitą, kuris nebūtinai susijęs su pirmuoju…Kalbama apie biografinius potyrius, staiga autoriui pasirodo…kažkokia dvasia? O gal velnias? Dar kitame skyriuje visai susigraudinama, kalbant apie vargšus paukštelius…kažkoks balaganas!

Trumpai tariant, šis romanas nėra kažin koks blogis, jis kaip tik teigia gyvenimą. Atmetus kai kuriuos keistus istorijos vingius, galima aptikti daug įdomių istorijų. Ir, aišku, man visai dvelkia naftalinu…todėl perskaitęs ir pasidžiaugęs, kurį laiką prie šito nebegrįšiu…

P. S.: perskaitęs pirmą kartą, internete radau visai gražių vaizdelių, su Kaprio sala ir joje esančia Sen Mikelelės vila. Yra ten ir Mėlynoji grota, ir Anakapris – viskas, apie ką skaičiau romane, iš tikrųjų egzistuoja! Tai pamatai Axel Munthe rankomis pastatytas koklonas, su skluptūromis ir antikiniu dekoru, pajunti savotišką pagarbą…Ir tikrai pažadu viską kažkada pamatyti tai gyvai. Kitą vertus, romanui tai literatūrinio grožio nedaug priduoda.

2019 05 17

Turinys: 8/10

Gylis: 7/10

Eiga: 7/10

Menas: 8/10

Ech…: 7/10

7,4

Radybos. Apie Kristų: “Senukas mielai paaiškino, jog jis yra tos nuomonės, kad Kristaus mes visai ir negarbintume, jei jis nebūtų madonos sūnus, Kiek jam žinoma, Kristus nieko nėra išgelbėjęs nuo choleros. Šventoji motina dėl jo akis išverkusi. O kuo jis atsilyginęs? “Kas tu darbo, moteriške?“ – pasakė jis.“

Apie moteris: “Minėjai, kad norėtum patikti moterims – taigi niekuomet joms to nesakyk, nešokinėk apie jas, nesileisk jų komanduojamas. Moterys, nors jos, matyt, to ir nežino, kur kas labiau mėgsta pačios klausyti, negu kad jų klausytų kiti. jos įsivaizduoja esančios mums lygios, tačiau puikiai žino, kad iš tikrųjų taip nėra – ir tai didžiausia jų laimė, nes jeigu jos būtų mums lygios, mes daug mažiau jas mylėtume. Apskritai aš apie moteris esu kur kas geresnės nuomonės negu apie vyrus, bet joms to nesakau. Jos daug drąsesnės, ligas ir mirtį sutinka kur kas tvirčiau nei mes. Jos gailestingesnės ir ne tokios tuščiagarbės. Apskritai moters gyvenime jos instinktas yra patikimesnis valdovas negu mūsų protas, ir jos ne taip dažnai daro kvailystes kaip mes.“

Antras raundas: “Moterys ne mažiau protingos už vyrus, dažnai gal net protingesnės. Bet jų protas visai kitoks. Negalima paneigti fakto, kad vyro smegenys sveria daugiau nei moters. <> Dar Atėnuose moters padėtis nebuvo žemesnė už vyro, ir jai buvo prieinamos visos kultūros sritys.“

Apie smertį: “Nejau mano akims atsivėrė nauja, iki šiol nežinoma Gyvenimo paslaptis? O gal Mirtis, ši didžioji skulptorė, jau ėmėsi darbo ir sumania ranka patobulino ir sukilnino šio kūdikio veidelį, prieš užmerkdama jam akis?

Apie atlygį medikams: “Aš visuomet parausdavau kaip vėžys, kai pacientas padėdavo man ant stalo dvidešimties frankų monetą, o jeigu įsprausdavo ją į ranką, vos susivaldydavau jam nesmogęs. Norstremas pasakė, kad tai ne kas kita, kaip tuštybė ir išdidumas, kad reikia griebti visus pinigus <>. Gydytojo darbas turėtų būti mokamas valstybės, ir gerai mokamas, panašiai kaip Anglijoje teisėjų. Tie, kuriems tokia tvarka nepatinka, tegul keičia profesiją – eina į biržą ar atidaro krautuvę. Gydytojai turėtų būti nelyginant išminčiai, visų gerbiami ir saugomi. <> Ar gali motina įvertinti pinigais savo kūdikio gyvybę, kurią jam išgelbėjai? Koks honoraras priklauso už tai, kad paguodos žodžiu ar vien rankos prisilietimu nuvijai mirties baimę, žvelgiančią iš pilnų siaubo akių? O po kiek frankų reikia imti už kiekvieną priešmirtinės agonijos sekundę, palengvintą tavo morfijaus?“

“Daugelyje priimamųjų buvo nusistovėjusi net tokia tvarka, kad pacientas turėdavo padėti ant stalo pinigus, dar nepravėręs burnos išpasakoti apie savo negalavimus. Prieš operaciją pusė honoraro būdavo paprastai mokama iš anksto. Žinau vieną atsitikimą, kai ligonis, jau gavęs chloroformo, buvo pažadintas, o operacija atidėta, kad būtų patikrinta, ar čekis nesuklastotas. Kai kuris nors iš mūsų, kylančių žvaigždžių, pasikviesdavo į konsiliumą garsenybę, didysis žmogus atiduodavo dalį savo honoraro mažajam žmogeliui, ir tai buvo laikoma savaime suprantama. “

Apie kolegas: “Mane šiurpas nukrečia vien pagalvojus, kas būtų atsitikę, jei būčiau pakliuvęs į rankas kuriai kitai tų dienų Paryžiaus chirurgijos įžymybei. Senasis tėvukas Rišė, darbavęsis kitame Otel Djė sparne, būtų neabejotinai mane numarinęs, nes gangrena ir kraujo užkrėtimas, kurie siautė viduramžiškoje šio chirurgo klinikoje, buvo jo specialybė. Garsusis profesorius Peanas, baisus Sen Luji ligoninės mėsininkas, bematant man būtų nurėžęs abi pėdas ir numetęs ant krūvos nupjautų rankų ir kojų, pustuzinio kiaušidžių, gimdų ir auglių, suverstų ant grindų jo operacinėj, kur kraujas liejosi kaip skerdykloje. Paskui didžiulėmis raudonomis rankomis, nenusiplovęs nuo jų mano kraujo, jis mikliai kaip fokusininkas būtų stvėręs peilį ir ėmęsis naujos aukos, dėl nepakankamos narkozės tebeturinčios dalį sąmonės, kol kitos, gulinčios ant neštuvų ir laukiančios savo eilės, kauktų iš siaubo. Baigęs masines skerdynes, Peanas nusišluostydavo nuo kaktos prakaitą, nusibraukdavo kraują ir pūlius, užlašėjusius ant baltos liemenės ir frako, – jis visuomet operuodavo su vakariniais drabužiais, – pasakydavo: Voila puot aujourd’hui, Monssieurs! ir, išskubėjęs iš operacinės, prašmatniu lando dumdavo į privačią savo kliniką Santė gatvėje perskrosti pilvų pustuziniui moterų, kurias grandiozinė reklama suvarydavo pas jį kaip bejėges avis į La Viletės skerdyklą.“

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s