Dar šilta ši knyga nuo mano rankų, dar palaimingai vartau jos puslapius – ką tik ją perskaičiau, greičiau, “prarijau“ visą…Štai koks yra jausmas, susigyvenus su tikra knyga, štai kaip reikia rašyti!
Dar prie paduodama man šį lobį, kažkodėl atsargiai įpakuotą į aplanką, sesė pasakiusi, kad šis romanas labai geras, ir vos ne apie mus…Tokie žodžiai intriguoja ir sudomina. Juk vien pavadinimas “Motinos pienas“ sako, jog knyga tikriausiai apie mamą, o su jomis dažno iš mūsų santykiai sudėtingi. Komplikuoti arba mažų mažiausiai, “įdomūs“…
Būsiu gal kiek naivus, bet šis romanas išties yra apie mano mamą. Apie mūsų visų, XX amžiaus pabaigos “tarybinių“ vaikų, mamas. Apie lietuvių, latvių, estų, o gal visų sovietų pavergtųjų tautų mamas, kurios augindavo vaikus, su geresnio gyvenimo viltimi. Kurios virindavo vystyklus, adydavo rūbus, skolindavo pieną kitiems naujagimiams, kurios buvo pasirengusios viskam, kad tik vaikams būtų geriau, nei joms…Oi, va matai, jau į lankas “einu“, aš vis dar skęstu “Motinos piene“.
Kaip skelbia internetai, “Motinos pienas“ – latvių rašytojos Noros Ikstenos pusiau autobiografinis romanas apie trijų kartų Latvijos moterų gyvenimą 1969-1989 metais sovietų okupuotoje Rygoje. Reikia paminėti, Nora buvo apsilankiusi šių metų “Knygų mugėje“, gaila, dar nieko nežinojau apie šį jau 2015 metais išleistą šedevrą…Romano pavadinimas, “Motinos pienas“, skirtas vietinei, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos rinkai. Kitose šalyse, o šis romanas jau išleistas D. Britanijoje, Danijoje, Vokietijoje, jis pavadintas “Sovietiniu pienu“. Verta paminėti, mūsiškas leidimas, su moterimi, gulinčia pieno vonioje, man žiauriai patiko. Taiklu ir įtaigu.
Romane kalbama dukters ir motinos balsais. Jie skirtingi, jų vidinis “aš“ vis kitoks. Mano manymu, pagrindinė veikėja yra būtent Motina – gabi, apsiskaičiusi, puikiai medicinos mokslus baigusi ir ginekologe tapusi moteris. Ji tikra patriotė, tremtinio dukra, su nerimu žvelgianti į sovietų prispaustą latvių tautą. Motinos kilimas mokslo laiptais, įveikiant rusakalbius, turtingus kolūkių pirmininkų vaikus, sudėtingas ir pilnas pavojų. Kaip viena geriausių studenčių, motina gauna kelialapį mokytis ir dirbti Sankt Peterburge. Čia ji “nusvyla“, tais laikais naujovišku būdu apvaisina vienos girtuoklio žmoną. Vėliau pati plaktuko smūgiais sutramdo smurtaujantį jis vyrą, o tada seka šios gydytojos smukimas žemyn – komisija, nuosprendis, ištrėmimas iš miesto į nuošalų rajono užkampį, kuo toliau nuo civilizacijos…Taip prasideda vidinė frustracija, motinos kova su savo vidiniais demonais, rezistencija kaimo viduryje. Skaitant romaną, tarsi pats mačiau ir užuodžiau, motinos – gydytojos prirūkytą kambarį su stiprios kavos puodeliais, pagardintais kofeino tabletėmis. O visur pilna raminamųjų ir anatomijos knygų…
Motinos dukra – viena iš svarbiausių figūrų romane. Tiesiogine ir perkeltine prasme, negavusi motinos pieno, ji kiek kitokia, negu mama. Duktė nuo vaikystės jautė motinos šaltumą, nors pati išliko prieraiši ir visada stengdavosi įsiteikti. Vėlesniu laikotarpiu būtent duktė palaikė motinos gyvastį, ją rūpindamasi, saugodama, gydydama…Tai moteris, gimusi iš atsitiktinės aitros blyksnio, ir turėjusi iškęsti visą sovietų mėsmalę, nuo burokų skutimo lauke iki NKVD tardymų. Tai mergaitė, negavusi motinos pieno ir meilės, tačiau išaugusi į tikrą patriotę ir dorą žmogų. Per jos paveikslą skelbiama apie laisvės pergalę. Būtent duktė, tarsi latviška “raudona – balta – raudona“ trispalvė, “išauga“ iš visų prasmirdusių sovietinių – kolūkinių transparantų…
Mergaitei visą laiką padeda motinos motina – taip vadinama jos močiutė. Ji – vienintelis šiltas žmogus anūkei, tai ji pripildydavo meilės stokojamą jos širdį ir sielą. Motinos motina – seno kirpimo žmogus, prisimenantis laisvą Latviją – šalį, kai, atrodo, visi gyveno laimingi ir saugūs…Jos dėka duktė išgyveną sunkią vaikystę, komplikuotą paauglystę, karčiai stebėdama vis po truputį nykstančią savo mamą.
Kaip teisingai rašoma knygos nugarėlėje, vyrų romane nedaug, jų “vaidmenys“ – antraeiliai. Taip, kažkas kažkada pasimylėjo, taip ir gimė duktė. Taip, tikrasis senelis pasipriešino okupantams, ir buvo sušaudytas…Visas gyvenimas laikėsi ant moters rankų, visa gyvybė – iš moters pieno. Panašu, net laisvės ilgesys, pasipriešinimas priespaudai, tyli rezistencija irgi persidavė per tą stebuklingą baltą gėrimą…Jis kartu ir nuodas, galintis užteršti nuo mažens, ir gyvybės eliksyras, ateinantis vos ne iš Paukščių tako (latviškai, pasirodo, Pieno tako)…Moteris romane – gyvybės pradas ir pati gyvybė. Dar simboliškiau, jog pagrindinė veikėja, motina, yra ginekologė, priimanti vaikus ar daranti abortus, žiūrint, kam ko reikia. Vyrai čia – tarsi pakraštyje, užsukantys ir daugiau neberegimi. Jiems nieko nereikia žinoti, jie tarsi svetimi…
“Motinos pienas“ – jautrus, taupus, elegiškas pasakojimas apie Moterį. Nesvarbu, jog kalbama trijų skirtingų kartų moterų lūpomis, žodžiai tie patys – per motinystę, meilę, palaikymą ir rūpestį į laisvę. Per kančias, sielvartą, palūžimą – į viltį. Motinos pienas – tarsi visą vienijantis eliksyras, kartais, tiesa, galintis ir nunuodyti. Kartu tai romanas “apie žmones, kuriems, atrodytų, nereikėtų turėti vaikų, ir apie tą visagalę jėgą, kuri suteikia patį geriausią pasaulyje jausmą.“ Kas tais atšiauriais laikais, gniuždančiu ir beprasmišku periodu galėjo moteriai suteikti tiek džiaugsmo, o gal didžiausią laimę? Ogi vaiko gimimas! Tai juk ir vilties, geresnio gyvenimo troškimas. Palinkėjimas savo atžaloms, jog “gyvenkite geriau nei mes“, juk ir yra maksimalios meilės formulė! Pasirodo, viskas užkoduota motinos piene, ir kol jo yra, net joks, taip norisi pasakyti, “ruskis“, negali tautos įveikti…
Vėl lendu į asmeniškumus, romano magija vis dar veikia. Pagalvojau, jog Rūta Šepetys “Tarp pilkų debesų“ galėtų lygiuotis šalia “Motinos pieno“, bet “Debesys“ man labiau skysti ir neturi tiek dvasios…Gal Vandos Juknaitės kai kurie moters charakteriai panašus į “Motinos pieno“ motiną, bet irgi kiek trūksta gylio. Laura Sintija Černiauskaitė? Gal. Kažkodėl kirba mintis, jog Nora Ikstena taupiai ir teisingai rinkdama žodžius ir pasakydama nedaug, bet tiesiai į taikinį, užburia ir vis nepaleidžia, va ir visas receptas.
“Motinos pienas“ – vienas iš geresnių pastaruoju metu skaitytų romanų. Pasirodo, net ir vyrams…
Įstrigo: “Mano mamos pergalė glūdi ne bevaisėje kovoje prieš režimą, o visai kitur, – ji padėjo šimtams moterų tapti motinomis“.
“Jos čia nebuvo, bet ji čia buvo. Aš įsibridau į vandenį iki kulkšnelių. Šiltas kaip pienas, girdėjau motiną tariant.“
„Mano pienas buvo kartus, nežinios pilnas, pragaišties pienas. Aš apsaugojau nuo jo savo vaiką“.
“Paveikslėlis su Dievo Motina apvirto kita puse. Pochoža na Vas, panaši į Jus, ten buvo parašyta.“
“Aš tik konstatuodavau faktą. Ir nemėginau joms pasakoti, ką pati buvau mačiusi savo akimis, kaip mažasis vaisius vengia instrumento, kuris jį išgremžia iš motinos gimdos. Ir kad tą daro dvi moterys – abi sąmoningai. Ir kad vyrai apie tai nieko nežino ar nenori žinoti, nes tau juk moterų reikalai ir moterų pasaulis“.
“<>moterys man atnešdavo parodyti savo pūstažandžius. Pagimdžiusios juos guolyje didžiajame narve. Kuriame mes bedieviškai gyvenom.“
“Jis suėdė savo vaiką ir po to numirė iš laisvės ilgesio, pasakiau aš. <> Ir kodėl jis suėdė savo vaiką, paklausiau motinos. Tikriausiai gelbėjo jį nuo narvo, atsakė motina ir stipriai mane apkabino.“
“Viskas kitaip – paraleliniame pasaulyje karaliauja laisvės chaosas, kvepia žole ir kvepia sperma.“
Jis paklausė: “Ar jūs tikite Dievą?“ Tai buvo netikėtas klausimas. Buvo sunku į jį atsakyti čia, kur visa, kas dieviška, nutildyta praktikinėje pažinimo medžiagoje. “Man dar neteko jo sutikti“, – atsakiau.“
2019 06 01
Turinys: 9/10
Gylis: 10/10
Eiga: 10/10
Menas: 9/10
Ech…: 10/10
9,6
poligrafovicius 