Beatos Tiškevič „Vyvenimas“ (2018)

Nuo 07:20.

Trumpai apie šitą brūdą: prisiekiu, tikrai nenorėjau skaityti “Vyvenimo“ – kažkada teko netyčia išgirsti tos būtybės pezalų, iškart buvo aišku, kas ir kaip – prašom paklausyti, ką “rašytoja“ galvoja apie vyrus, kiek aukščiau, nuo 7 min. 20 sek. Iš principo, tai ir yra viskas, ką reikia žinoti apie “autorę“.

Knygą atidavė kolegė, sakydama, jog metė skaityti net normaliai nepradėjusi. Aš ir susiviliojau, nauja knyga, už dyką…kadangi esu skaitymo mazochistas, kodėl gi ne, pasikankinti. Tai ir buvo ne skaitymas, o kančia, lyginant su “Motinos pienu“, net neseniai “prasikankintas“ “Vėtrų kalnas“ nebeatrodė taip prastai…Ką gi, greit peržiūrėjau ir padėjau į bendrų knygų lentyną darbe.

Jei trumpai – tai net ne knyga, o pezalų rinkinys. Taip, pavyzdžiui, kaip koks plėšomas kalendorius, gi nėra romanas, o lapelių su numeriais kolekcija. “Vyvenimas“ – panašiai, tik stebina tai, jog šis šūdas patenka į perkamiausių knygų top’us, dėl ko darosi graudu…ir taip, norisi, kaip Beatai, įsisupti į paklodę ir verkti iki ryto. Kyla siaubas, kai pagalvoji, kiek jaunų žmonių perkasi tokį brūdą ir skaito…ir patenkinti šypsosi, gėrisi, egzhaltuojasi (ačiū sesei, naujas žodis)…

Kas negerai su “Vyvenimu“? Pradėkime nuo to, kad tai ne knyga, o atviras Beatos rašinėlis apie save. Jis yra infantiliškas, nelogiškas, sau prieštaraujantis, mėmiškas, kaltinantis kitus – kaip minėjau, pezalų rinkinys. Šiaip pradžia man patiko, apie Beatos karjeros pirmus žingsnius, teatrą, sunkumus darbe ir gyvenime. Tačiau vėliau supratau, kad Beata tiesiog…serga. Mano giliu įsitikinimu, Beatos bėda vadinama bipoliniu sutrikimu, kai depresiją (dešimtis kartų aprašytą gulėjimą lovoje kelias dienas) keičia manija (sportavimo pradžia, aktyvūs gyvenimas, tūsai ir baliai…ir vėl liūdesys). Nesu vilkas, man gaila jauno, kartais visai jausmingai ir uždegančiai per TV kalbančio žmogaus, bet…kodėl turiu apie tai skaityti? Ir kokią teisę ji turi žeminti visus vyrus, nors ir to pačio deklaruojamo feminizmo knygšėje kelios pastraipos, panašu, ji visiškai apie tai nesupranta nieko?

Beatos aprašyta būtybė (vis dar tikiuosi, kad ten vidinis “aš“, kitas veikėjas, ne pati Beata) – bestuburis, nuolat verkiantis, psichine liga sergantis, meluojantis ir sau prieštaraujantis iešmutis. Yra toks zoologinis vienetas, tokia pasirodė ir knygos pagrindinė veikėja. Ji visada kažkuo nepatenkinta, liūdna, kaltinanti tėvus, antrąją pusę, Lietuvą, paskui ir Maskvą, dar vėliau Azerbaidžaną…Ji gi labai protinga moteris, na ir kas, kad išore vienokia, o vidus gi labai gilus – kelis kartus net apie Dostojevskį su kažkuo šnekėjo, o su režisieriumi Nekrošiumi ir repetavo…Gaila, kad tai ir visa išmintis, nes pagrindinė veikėja visiškai tuščia ir kiaura. Tiesa, ir aseksuali. Gailestys ir liūdesys (abu žodžiai su y ilgąja. Nes kas gi man uždraus?).

Galų gale, pritariu vienai komentatoriai, net atmetus visą idiotizmą, “Vyvenime“ tik forma, be turinio. Tuščia tuščia tuščia. O visų tų pezalų esmė, ji tokia (čia, panašu, citata iš tokio Povilo Šklėriaus recenzijos):

„Man buvo nelengva.“
„Jaučiausi labai nesaugiai <…>“
„Verkėm kartu su mama.“
„Nebeturėjau jokių svajonių.“
„Buvau per jautri tai aplinkai.“
„Viskas mano viduje subyrėjo.“
„Jiems pabodo mane guosti <…>“
„Ėmiau verkti, visko gailėtis.“
„<…> ir mes abu apsiverkėm.“
„Pasikūkčiodami verkėm.“
„Aš visiškai suskydau <…>“
„Aš buvau visiškai vieniša.“
„Atsiguliau į lovą, pakišau galvą po antklode ir pradėjau balsu raudoti.“
„Atrodė, kad suplyšiu perpus <…>“
„Man labai skaudėjo širdį <…>“
„Visą kelią iki Maskvos praverkiau.“
„Maskvoje verkiau dar dvi paras.“
„Širdis pasruvo krauju <…>“
„Išskydau.“
„Kai išgirsdavau, kad skamba mano telefonas, puldavau į isteriją, pradėdavau verkti ir negalėdavau sustoti.“
„Su kiekviena diena vis labiau nykau.“
„Kaip šmėkla vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir visko bijojau.“
„O aš ir toliau gesau.“
„Jaučiausi niekur nereikalinga <…>“
„Nebejutau jokių jausmų ar emocijų, nebeturėjau jokių norų ar tikslų.“
„Galiausiai nusprendžiau numirti.“
„<…> pasikūkčiodama ėmiau verkti.“
„Jis verkdavo kartu.“

Trumpai tariant, šis šlamštas yra brūdų brūdas, jį reiktų deginti. O pavadinimą keisti į “Bybenimas“ (ai, tiesa, lyrinis to pezalų rinkinio “aš“ nenori mylėtis, jam nepatinka tai) arba geriau, į “Pezenimas“.

2019 07 01

Turinys: 5/10

Gylis: 1/10

Eiga: 2/10

Menas: 2/10

Ech…: 2/10

2,4

Andrius Tapinas “Prezidentas“ (2019)

Kaip pasakoja pats Andrius Tapinas, parašęs išgarsėjusius steampunk stiliaus fantastinius romanus “Vilko valanda“ ir “Maro diena“, jam norėjosi padaryti pertrauką ir sukurti tikrą politinį trilerį. Kadangi, tvirta Andriaus nuomone, toks kūrinys gali subręsti tik esant tam tikrai “įdomiai“ politinei situacijai, kad ir, pavyzdžiui, artėjant prezidento rinkimams. Taigi – arba dabar, arba niekada, taip savo interviu atviravo Andrius…

Antrinant O. Šurajev, kad “Knygą gali sukurti bet kas“ (čia yra iš tikrųjų jo išleistos knygos pavadinimas), viskas pavyko. A. Tapino “Prezidentas“ išleistas, dabar jau ir Lietuvos prezidentas išrinktas, finito. Vis dėlto, naujasis Andriaus romanas yra labai perkamas ir mylimas, kas dar nėra aišku dėl naujojo LT vadovo…Taigi, apie ką mes čia?

 

Ogi pasirodo, apie mūsų Lietuvą, apie jos politinio gyvenimo užkulisius. Apie intrigas, kuriomis raizgytę apsiraizgę viskas – nuo eilinio žurnalisto, iki šalies vadovo. Apie Rusijos veikėjus, kurie stengiasi visus įvykius Europoje pakreipti sau naudinga linkme, ne išimtis ir artėjantys mūsų šalies prezidento rinkimai…Romane tarsi įjungiamas atgalinio skaičiavimo laikmatis, ir visi įvykiai matuojami nuo “Likus 14 mėnesių iki rinkimų“ iki “Rinkimų diena“. “Prezidente“ sutinkame, rodos, daugelį dabartinių personažų, galėtum dėti lygybės ženklą: kadenciją baigiantis šalies valdovas R. Daubaras (aka V. Adamkus) norėtų tinkamo kandidato į savo postą. Jo protežė, jaunas ir perspektyvus Rokas Oginskis (net nežinau, gal koks Gabrielius Landsbergis), pasirodo, turi meilužę (norėčiau sužinoti ir pamatyti gyvą atitikmenį), juos abu jau “užpelengavo“ rusų samdytiniai, todėl perspektyvų dėl kandidatavimo nebėra…Bet Tautos ateities (aka konservų?) partijoje yra tokia Žemyna Rimšė (na čia tikrai panašu į I. Šimonytę…), kuri lyg ir partinė, lyg ir ne, bet sutinkanti tapti kandidate į prezidentus. Jai paramą pareiškia ir dabartinis šalies vadovas…

Kad nebūtų taip banalu ir paprasta, į rinkiminę kovą stoja kairysis radikalas Kazimieras Liaudis (Puteikis ar Tomaševskis, kas ten žino), o ir partijos viduje intrigas kelia a la Ušačko atitikmuo, viskas kaip ir mūsiškuose, jau praėjusiuose rinkimuose…O kur dar Maskvos letena – nuo koordinavimo centro rusų sostinėje iki agentų darbelių Vilniuje. Paliečiama ir oligarchijos problema, minimiems personažams bet kuris iš mūsų priskirtų kokį daug kartų per žinias matytą mockų/statkevičių/wtatever…Patiko A. Račo avataras – žurnalistas Benas Morkius, kišantis savo nosį į įvairius nešvarius reikalus, žinoma, už mūsų rytinės kaimyninės šalies pinigus…

Kas gerai “Prezidente“? Knyga yra nenuobodi, veiksmas nesustoja (apie tai pakalbėsime vėliau), dialogai panašus į tikrus, atrodo, tarsi matytum įtempto siužeto filmą, kokį vos ne politinį “Jason Bourne“ ar net dar geresnį. Gal A. Tapinas iš tiesų kada sugalvos parašyti scenarijų filmui, pagal šį trilerį? Pliusas ir už formatą – veiksmas vyksta atgaline seka, lieka vis mažiau ir mažiau laiko iki rinkimų, įtampa auga. Galų gale, ar kas nors iš mūsų atsimename lietuvišką knygą apie politikus, šių laikų įvykius (išskyrus Malūkas&co “kūrybos“, ja aš nesidomiu)? Tiek steampunk, tiek politinis trileris – nauja ir nematyta, už tai Andriui respektas.

Kas nepatiko? Na…man šis veikalas kiek bedvasis. Paaiškinsiu, kodėl: nors ir smagu, kad kūrinio dinamika yra tikroviška, bet perskaičius viską iki galo, aš…nieko gero ir nebeatsiminiau. Turiu omenyje, “Prezidente“ pastoviai bėgama ir bėgama, tas padarė tą, sutiko aną, anas sutiko dar aną, ir taip toliau. Nėra atokvėpio, pamąstymo, refleksijos, įžvalgos…veiksmas tęsiasi toliau, action! Taip, filmo scenarijui tas tiktų, skaitydamas juokiausi net – čia gi puiki medžiaga pirmam lietuviškam politiniam komiksui, tarkime, kokiame “Lietuvos ryte“ (norėtųsi geresnės reputacijos, bet nežinau tokio).

Užkliuvo ne tik chaotiškas lakstymas, bet ir…personažų vardai ir pavardės. Gal, kai esame pripratę prie to kelių šimtų veidelių iš TV, naujos pavardės nelimpa, bet trileryje rasti reikalai, na…man jie nelimpantys. Benas Morkius – nesąmonė. Žemyna Rimšė, Emilis Rimša…na netikiu, kad taip gali žmonės vadintis. Daubaras, Liaudis – gal dar dar, bet irgi, ne fontanai…Kai vos ne kiekviename naujame skyrelyje trumpai ir glaustai (ir ne visur įtikinančiai) susipažįstame su vis naujais, prastai pavadintais personažais, prie kurių jau nebegrįšime, ne kažką…Bendras vaizdas tampa panašus į bėgimą maratone vis sutinkant kažkokius nepažįstamuosius. Nelimpa ir tiek…

Abejonių ir šypsenos sukėlė pats siužetas – tarkim, na, visiškai fantastinė vieta, kai močiutė pro langą atsitiktinai pamato nepažįstamus vyrus, ir nufotografavusi viską nusiunčia savo anūkui, kuris atsitiktinai susijęs su saugumu…C’mon, nagais “pritempta“! Kažkaip netikiu, kad ir mūsų saugumas toks budrus, arba rusų agentai tokie kvaili. Ir atvirkščiai. Trumpai tariant, kai kurie siužeto vingiai nuo trilerio linksta link fantastikos. Man tai nepatiko…

“Prezidentas“ – nauji vėjai mūsų literatūroje, gaila, greičiau, rašytinėje spaudoje. Naujiena, nors ir turinti potencialo, vietomis šlubuoja dėl kai kurių autoriaus sprendimų…Kitą vertus, trilerio aštrumas, dinamiškumas įtraukia, o ko daugiau reikia, nuotykių mėgėjams? Galų gale, manęs tikrai nenustebintų, jei kai kurie įvykiai, schemos ar pokalbiai mūsų politiniame gyvenime jau buvo ar, neduok Dieve, bus.

Mano išvados: skolintis iš draugo, bet ne pirkti (aš taip ir padariau). Andriau, sorry

2019 06 25

Turinys: 7/10

Gylis: 6/10

Eiga: 9/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,2

Emily Bronte “Vėtrų kalnas“ (2018)

“Tai pasakojimas apie meilę, stipresnę už mirtį, beveik metafizines aistras, kuriose stipriai susipina prigimtis ir aplinkybės, rojus ir pragaras…“ – toks romano apibūdinimas dominuoja mūsų internetuose.  Perskaitęs “Vėtrų kalną“, bandžiau surasti “šviežesnių“ minčių, nei copy – paste aprašymas kiek aukščiau, deja…Dažniausiai akį patraukdavo ditirambai šiam nuostabiam, labiausiam labiausiam romanui ir ta pati, jau vemti verčianti, anotacija…

“Vėtrų kalnas“ – romanas apie XIX amžiaus kelių šeimų dramą Anglijoje. Taip, rašytoja Emily Bronte yra Šarlotės, geriau žinomos dėl savo romano “Džeinė Eir“, sesuo, todėl veiksmo rekvizitai, laikas ir vieta panašus. Užtat veikėjų charakteriai,  jų pateikimas ir drama kiek skiriasi.

Pss! Verta dėmesio ir pačios rašytojos Emily Bronte drama – tai vienintelis šios anksti, turint tik 29 – ius metus, mirusios klasikės romanas, patekęs į literatūros istoriją. Vienintelis, bet rimtas šūvis jos gyvenime – tai tikrai verčia suklusti ir kiek sukrečia…Radau informacijos, jog yra sukurta netgi sąmokslo teorija, esą, “Vėtrų kalną“ iš tikrųjų parašė sesuo Šarlotė, norėdama padėti Emily. Kas ten žino, kaip buvo, jei kam įdomu – skaitykit visą Bronte kūrybą.

Apie ką mes čia? Ogi gyveno tokia puiki Eršo šeima, tėvas su mama, ir du jų vaikai, Hindlis, Katerina. Vieną kartą Eršo šeimos galva į namus parsiveda tamsaus gymio vaikį, kurį randa mieste – lyg ir indiškos kilmės, gal kiek ir dar labiau egzotiškos…Pamestinuką pavadina Hitklifu. Jis auga kartu su “nuosavais“ vaikais. Žinoma, kažkas kažko nekenčiau, jaučia nuoskaudą ar tiesiog yra labiau mylimas nei kiti…Dažniausiai kliūna įvaikiui, nors patėvis jį ir gina. Hitklifas išauga į sunkios vaikystės užgrūdiną, storaodį  jaunuolį. Nors santykiai su netikra seserimi labai draugiški ir meilūs, Katerina išduoda jaunuolį, ištekėjusi už jos luomą atitinkančio kaimyninio dvaro savininko sūnaus, džentelmeno Lintono…Hitklifas kuriam laikui dingsta, o vėliau sugrįžta, trokšte trokšdamas atkeršyti. Tai jis padaro su pasimėgavimu ir be gailesčio. Romano pabaiga – kiek nustebinanti, žinant visą kontekstą, gal net romantiška…

Visas romanas – tamsus, gal net tamsesnis nei personažo Hitklifo oda…Tikriausiai jei ne 50 pilkų, tai bent 50 juodų atspalviu čia tikrai rasime. Dominuoja pasakojimas pirmu asmeniu, kadangi romano struktūra savotiška – bevardis ponas džentelmenas užklysta į “Vėtrų kalno“ vilą, ten pernakvoja, o paskui grįžta atgalios, į “Strazdų lizdo“ namus, kur jam namų ekonomė Elena Din per keletą dienų, kol šis pasveiksta, papasakoją visą Eršo ir Lintonų šeimų istoriją…Taigi turime tarsi savotiškus rėmus, kuriuose vyksta pusiau “nešvari“ drama.

Iš kur tos negatyvumas? Pagrindinis veikėjas, kurį tokiu aš laikau Hitklifą, yra šiurkštus, piktas, kerštingas tamsiaodis, apie save atveriantis tarsi juodąją skylę…“kai jis pasakė “Labos nakties!“, atrodė, tarsi siųstų po velnių“. Prie ko tik jis prisiliečia, viskas vysta, žūsta, dūžta ar verkia. Jo “misija“ ne veltui tokia – jis yra nukentėjęs, todėl keršija. “Vėtrų kalnas“ iš principo – romanas apie kerštą, ilgai brandintą ir puoselėta. Kartu tai tarsi puikus pykčio anatomijos atlasas, kur keikiamasi, mušamasi, manipuliuojama, mirštama…Sutinku, tai dar ir žmogaus prigimties, jos negražiosios pusės, liudijimas – ką tu padarytum tave išdavusiam žmogui, jei tavęs nestabdytu išsilavinimas, kultūra bei tavo super ego? Kada tu sustotum kenkti tave išdavusiems ir visai jų giminei, jei žinotum, kad jie bejėgiai, o nuoskauda dar labiau aitrėja…Kaip rašė berods St. King’as, “vyro širdis – kieta“, tuo mes net neabejojame, vaizduotėje tarsi matydami šėlstantį Hitklifą…

Kaip kažkas pastebėjo, “Vėtrų kalnas“ yra tarsi antiromanas – čia viskas virsta tragedija, eina velniop, personažai žūsta vos ne akyse. Vieni – bjaurūs pikčiurnos, kiti – išlepę nuobodos…“Vėtrų kalne“ tarsi varžomasi, kurio blogis didesnis, tai tarsi vos ne “Clash of clans“ žaidimo priešistorė. Iš vienos pusės, tai retas reiškinys literatūroje, iš kitos pusės – man tai nepatiko. Veiksmas visada yra arti konflikto, viskas krypsta blogyn arba dar blogyn – tai ne man. Žinoma, gal iš šios jaunos Emily Bronte tikėjausi panašios meilės dramos kaip “Džeinė Eir“, tačiau to tikrai nėra. Romano pabaigoje vis dėlto gimsta gėrio daigelis, du neigiami personažai susidraugauja ir atsiranda šviesos – o tai irgi atrodo šiek tiek neįtikinančiai.

Nepatiko romano sandara – beveik visą laiką prapasakojama, kambarinės lūpomis. Tai gal kiek originali schema net aniems laikams, bet veiksmas tarsi sustoja, pasakotoja Elena Din padaro pauzę, tarkim, užkuria židinį, ir vėl kol viskas įsivažiuoja…Galų gale, pats pasakojimas – nuobodus. Jei ne tie negatyvumu pritvinkę veikėjai ir įvykiai, seniai būčiau užmigęs…borring! Keista ir romane minimų šeimų giminystė, kelis kartus skaičiau ištisas pastraipas, nes nesupratau, kas ten kieno pusseserė ar svainis, kas ten už ko ištekėjo ar vedė…Tikriausiai aš ne vienas toks, nes angliškoje Wiki radau net…visą giminės medį!

Trumpai tariant, kol “Pegaso“ kolekcija pasieks pačią topų viršūnę, Senąjį Testamentą, aš, vis pirkdamas (negi dabar sustosi?) naujas šios serijos knygas, dar ne kartą snustelsiu…Klasika yra klasika, gal išsiauklėjęs džentelmenas ar ledi ir turėtų skirti Emily nuo Charlotte, bet…pasiilgau šviežienos!

2019 06 16

Turinys: 7/10

Gylis: 7/10

Eiga: 6/10

Menas: 8/10

Ech…: 7/10

7,0