Kurt Vonnegut „Žmogus be tėvynės“ (2007)

Prisipažįstu, nepirkau šios knygos. Ir taip turiu Vonnegut’o gal keturias – penkias, tokias storas ir solidžias, ten viskas didelėmis raidėmis ir keistu redagavimu atspausdinta, daug popieriaus, o esmės…va tiek, kiek mano skaitytame elektroniniame „Žmogus be tėvynės“, kur 152 puslapius galėčiau lengvai suspausti į 50,  koncentruoto turinio…

Click to access zmogus%20be%20tevynes.pdf

Kaip žinia, tai paskutinė šio rašytojo knyga – gal net tiksliau, visi jo paskutiniai surinkti tekstai, buvę atspausdinti “New York Times“. Kitaip tariant, paskutiniai šio garsaus JAV rašytojo žodžiai, vos ne testamentas…

Skaitydamas, o tiksliau ir vaizdingiau pasakius, “prarydamas“ šį tekstą, įtariau, kad tai visa K. Vonnegut’o esmė – ką jis norėjo pasakyti visa savo gyvenimo kūryba. Stilius, beje, irgi toks pat – sarkazmas, marazmas, orgazmas, kaip pasakytų S. Parulskis. Pagrindinė tema – gamtosauga, žmogaus godumas ir savanaudiškumas, trumparegiškumas ir negailestingumas…Kaip teisingai rašė internetai, šiame dėl planetos išsaugojimo pamišusiame pasaulyje, tokios temos bus aktualios dar daug laiko – įtariu, gal net daugiau nei žadamus šimtą metų.

Negali nesutikti su JAV valdžios, biurokratinio aparato, žiniasklaidos ir šiaip, tamsių bukų žmonių kritika – gyvename pokyčių laikais, ir ne viskas yra taip gražu ir gera. Pritariu autoriaus į grosteską ar absurdą įvilktiems kaltinimams, dėl mūsų planetos alinimo, taršos, branduolinio ginklavimosi ar kitų bėdų…tai nepateisinamą.

Kaip ir “Beždžionių planeta“, šis reikalas buvo dalimis pateikiamas spaudoje – na kaip J. Erlickas “Lietuvos ryte“, o dabar patogiai viskas surinkta ir sudėta į vieną vietą. Galbūt todėl viskas taip nesueina į vieną, visi tekstai tarsi kiekvienas sau. Juos jungia bendras vonegutiškas stilius ir minėtos “Greenpeace“ pažiūros. O gerai suskaičiavus, autoriaus taip mėgstamų šiknos skylučių, Bokonono eilėraštukų ir tuščių lapų knygoje daugiau nei prasmingo teksto. Nieko nepadarysi…

Trumpai tariant – perskaityta, pasijuokta, trumpai susimąstyta ir pamiršta.

P. S.: tekstas apie rašytojų garsių kūrinių “eiga“ patiko labiausiai. Pagarba!

2019 09 13

Turinys: 8/10

Gylis: 9/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,4

Kurt Vonnegut „Katės lopšys“ (2015)

Kelios mintys, užvertus paskutinį „Katės lopšio“ puslapį ir pasidomėjus, ką apie šį romaną pateikia google. Šiap jau seniai aišku, kad Kurt’o Vonnegut’o kūryba tampa savotiška kliše, naudojama, užklausus “ką aš skaitau labiausiai?“ Iš to gali sekti panašus anekdotas, žinomas apie M. Proust’ą: “Visi daug šneka apie jį, bet niekas neskaito.“

Prisipažinsiu, Kurt’as Vonnegut’as man irgi tapęs vos ne ikona, kelis kartus esu pasigyręs, jog šio barzdoto rūkaliaus ir alkoholį mėgstančio “dėdės“ kūryba man patinka. Net knygas kelias esu nusipirkęs, ir jomis tikrai nebuvau nusivylęs…išskyrus „Katės lopšiu“.

Jei kam įdomu, katės lopšys yra tūkstančių metų senumo žaidimas su virvute, rodomas dažniausiai vaikams. Atsiradęs tikriausiai tada, kad atsirado pirmoji virvutė. Senas reikalas. Štai nuoroda, kas ir kaip ten:

Mano nuomone, romanas „Katės lopšys“, persisunkęs absurdu ir grotesku, perteikia, anot vieno veikėjo lūpomis pasakyta fraze, situacijos absurdiškumą: “Kur ta katė, kur tas lopšys?“. Nieko nėra, tik fikcija, tik žaidimas…Vis dėlto, perskaičius “Katės lopšį“, tenka pridurti, o kartu ir pritarti vienam internautui (pasirodo, ne aš vienas taip galvoju): “Kur ta kūryba, kur tas rašytojas“?!

„Katės lopšys“ – istorija apie rašytoją Joną, nusprendusi parašyti knygą apie vieną iš atominės bombos kūrėjų, tokį F. Hionikerį. Šis mokslininko portretas, teisybės dėlei, yra išgalvotas; jo prototipas – “General Electric“ kartu su K. Vonnegut’u dirbęs toks Irving’as Langmuir;as. Šis tipas kadaise svajojo sukurti dirbtinį ledą, svarstė apie kiaute lindinčio vėžlio stuburo anatomijos ypatybes ir panašiai (knygoje rasime daug Hionikerio keistumų, “paveldėtų“ iš Langmuir’o). Taigi, Jona, sekdamas atominės bombos kūrėjo pėdsakais, atvyksta į autoriaus išgalvotą San Lorenso salą, vieną iš mažų “bananų“ valstybių. Čia klesti keista religija, bokononizmas, besiremianti fomomis – kvailais melais, kuriais taip lengva patikėti. Trumpai tariant, kažkoks absurdo kampelis. Netyčia Jona tampa salos valdovu, draugauja su labai dailia salos buvusio valdovo dukterimi, Mona…Galop išaiškėja galingo ginklo – ledo, galinčio sušaldyti viską aplinkui – galia, visi sušąla, sala paskęsta apokalipsėje…

Trumpai tariant, „Katės lopšys“ – dar viena fantastinė, pilna įžvalgaus humoro, neva juokelių, po kuriais slepiasi nepatogi tiesa, knyga. Autoriaus sarkazmas, absurdas su pusiau anarchija, groteskas ir visi kiti stiliais, puikiai “suėjo“ tiek išleidimo metais, puikiai tinka ir šiems laikams, ypač mūsų Tėvynei…Žinoma, kontekstai kiek skiriasi – “Katės lopšys“ išleistas 1963 – iais metais, tokiu laiku “buvo daug reikalų“ su atominiais ginklais, sovietų – amerikiečių lenktynėmis, karo baime ir grėsme. Kartu turėjo atsirasti ir gyvenimo beprasmybės, visiško  pažeidžiamumo klausimas – kas, jei rytoj prasidės atominis karas?…Neveltui romane ir nagrinėjamas makabriškas neva vieno iš atominės bombos kūrėjo gyvenimas, plius iš tikro vaizduojamas fikcinis mirtinas ginklas – viską šaldantis ledas…Kas būtų, jei šiais laikais kokia nors “bananų“ šalis, Š. Korėja ar kažkas panašaus, turėtų mirtino ginklo atsargų, o kažkas iš mūsų taptų jos karaliumi? Makabriška? Taip. Linksma? Nelabai…Viskas yra fikcija, mitas – kur lopšys, kur ta katė? Kur saugus pasaulis, kur tas šiuolaikinis protingas ir atsakingas homo sapiens?

Nepaisant visos romano gelmės, šįkart net “užkabintos“ politikos reikalų, palaipsniui viskas susiliejo į “bardaką“…Taip, skaitosi romanas ypač lengvai, kaip ir visa K. Vonnegut’o kūryba. Ir dialogai kaip Q. Tarantin’o, ir šriftas didesnis, bet…man romane pritrūko elementarios tvarkos, tinkamai “subalansuoto“ siužeto. Ilgainiui pradėjo erzinti visokios fomos, miomos ar karasai…Kažkokia mokslinė šizofrenija! Vienas iš pliusų – kad greit “prariji“, kažką “pagauni“, o vėliau ir pamiršti viską…Siužetas prastas, atsiranda vis naujų ir naujų veikėjų, visi tame epizode kažkuo svarbūs, paskui vėl dingsta…vis daugiau ir daugiau visokiausių detalių, o ką norima tuo pasakyti, niekas nežino – kūrinio gylis paskęsta melduose.

Nusipirkau, perskaičiau, padėjau į lentyną. O dabar jau ir parduodu.

2019 01 06

Turinys: 8/10

Gylis: 9/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7,4

Kurt Vonnegut „Sveiki atvykę į beždžionyną“ (2009)

Ši knyga – tai garsaus vokiečių kilmės JAV rašytojo K. Vonnegut’o apsakymų, rašytų 1950 – 1968 metais, rinkinys. Taip sakant, kai jau neturi, ką parduoti, išleidi visus rastus autoriaus straipsnius, visą rašliavą, ir tiek? Nebūtinai, nors bendras vaizdas panašus…

O apsakymų kilmės istorija intriguojanti – kaip šio rinkinio “Įžangoje“ giriasi pats autorius, kažkada, norėdamas papildomai užsidirbti (ir planuodamas pabėgti iš savo taip nekenčiamo “ofisinio“ darbo), jis pradėjęs rašyti trumpas istorijas įvairiems komerciniams žurnalams. “Playboy“ – irgi. Taigi visi 25 apsakymai kažkada džiugino amerikonų skaitytojus – vonegutiškas pasakojimas ir plika Marilyn Monroe. Nice!

Tiesą sakant, „Sveiki atvykę į beždžionyną“ perskaičiau jau seniausiai. Tada norėjau kažką brukštelti apie jį, bet neišėjo, nes…viską jau buvau pamiršęs. Teko dar kartą įveikti gana dailiai į lietuvių kalbą išverstą tekstą – jausmas panašus, nors istorijos įdomios, bet nelieka nieko…Taip, atsimenu tą pasakojimą apie ateitį, kai visi gyvens be galo, be krašto ilgai, o vienas iš gyvenimo malonumų – savanoriška eutanazija, padedant gražioms merginoms. Dar kelios fantastinės istorijos, pateikiamos “aš“ vardu…dar pasakojimas apie meilę, įsižiebusią teatro mėgėjų būrelyje…Daugiau kaip ir nepamenu, niekas neįstrigo.

Taip, šio rašytojo stilius, pasakojimo būdas, visas tas sarkazmas – marazmas – orgazmas man patinka. Toks savotiškas, jam vienam būdingas tiesus, groteskiškas, pašaipus, bet kartu aštriai gilus žvilgsnis yra jėga…Tik tos istorijos istorijėlės, nu tokios mizernos… Kažkokie seni pezalai, su išgalvotais neįtikinančiais veikėjais, kai istorija nors ir gili, bet baigiasi ir tiek. Galbūt žurnalui tinka, bet skaityti kaip grožinę literatūrą, man nelabai…Nors autoriaus mintis aiški, pagrindinė problema tiek 1950 metais, tiek dabar –  ta pati: visuomenės susvetimėjimas, baimė dėl žmonijos (plačiąja prasme – planetos) ateities, individo “aš“ nužmogėjimas. Visos istorijos – trumpos, į personažų vidinį “aš“ sunku įsigyventi, todėl ne visada “užkabina“.  Perskaitai, pamąstai ir viso gero.

Trumpai tariant, smagu, kad perskaičiau, tačiau net pačiam darosi nesmagu, kad greit pamiršau tąkart, greit pamiršiu ir dabar. “Trumpai ir aiškiai“, ne visada tampa “trumpai ir iki pat sielos gelmės“. Nors jei būtų “Žmonių“ žurnale, tikrai skaityčiau.

P. S. Viršelyje ta žvaigždutė – tai suraukta užpakalio skylė. O šalia stovi didžiulis termometras. Aišku, tokiu būdu galima pamatuoti temperatūrą…Vis dėlto, termometras rodo, kiek žmonių savanoriškai pasirinko orų ir neskausmingą išėjimą iš ateities pasaulio. Nieko nepadaryti…

2019 09 08

Turinys: 7/10

Gylis: 8/10

Eiga: 6/10

Menas: 7/10

Ech…: 7/10

7