“Orvilis, kaip gydytojas, be jokių pastangų suprasdavo kūnus, kaip ūkininkai supranta žemę ir orus ar jūreiviai orus ir jūrą“ – taip pradedama paskutinė iš trijų knygų susidedanti trilogijos dalis, Samuel’io Shem’o “Miestelio dvasia“. Deja, nors gal ir būsiu žiaurus, paskutinė, ir/todėl pati prasčiausia. Teko skaityti ir gėrėtis “Dievo namais“, “Vargo kalnu“ – puikūs to paties autoriaus kūriniai, savo laiku sukėlę aistrų bangas, o S. Shem’ą įrašę į literatūros apie medikus Olimpą. Deja, “Miestelio dvasia“ yra šioks toks žingsnis atgal, nors 2008 m. “USA Book Awards“ ir gautas geriausios nacionalinės metų knygos titulas.
Beje, angliškai pavadinimas skamba kiek kitaip, “The spirit of the place“ išsiverčia kaip ir “Vietos dvasia“? Gal nėra esmių esmė, bet…
Romane pasakojama apie tolesnį jau ankstesnėse trilogijos dalyse sutikto gydytojo Orvilio Rouzo likimą. Vieną dieną gydytojas, beatostogaudamas Italijoje, sužino liūdnų naujienų – pasirodo, prieš dvi savaites numirusi jo motina, ir dėl korespondencijos niuansų Orvilis pavėlavęs į jos laidotuves. Prislėgtas abiejų žinių, Orvilis ryžtasi grįžti į savo gimtąjį miestą, Kolumbiją.
Čia jo laukia viską, ką gali sutikti filmuose apie JAV gyvenimą provincijoje arba, kaip teisingai pastebėjo vienas komentatorius, rašytojo J. Irving’ o romanuose: mažas miestelis, nelaiminga ir kaimietiška liaudis, traumos ir avarijos, gandai ir keistos istorijos. Tarsi mažas “Tvin Pykso“ variantas, tiesą sakant…Ne gana to, atsiranda keletas stereotipinių elementų – į rinkimus kandidatuojantis buvęs klasiokas – sadistas; skaidančios – mirusios motinos vizijos (vos ne M. Chagall’o peizažas, kas irgi akcentuojama), o kur dar meilės trikampis?
Nepasakosiu visų detalių ar istorijos vingių, bet kaip teisingai konstatavo internetai, “Miestelio dvasioje“ yra visko – ir to, ir ano; ir Italijos, ir Amerikos; ir žydų, ir filipiniečių; ir meilės, ir nemeilės; ir krūtų, ir užpakalių, ech…
…Dar viena auksinė mintis, rasta interneto platybėse, kad šis romanas – tarsi 5 kilogramai karolių, iš kurių būtų išėjęs puikus vėrinys, bet, deja, taip ir liko tie kilogramai maiše. Visko tiek daug ir tokiomis porcijomis, kad sunku suprasti esmę – ar tai dar vienas romanas apie mediciną? Iš dalies – taip, pasakojama apie miestelio gydytojo kasdienybę, iššūkius, pakilimus ir nuopolius. Bet tik tiek, jog sužinome, kad darbas sunkus, kaimiečiai (pardon, miestiečiai, bet besielgiantys kaip kaimiečiai) buki, o pagrindiniam veikėjui ten nepatinka. Ar tai romanas apie meilę? Jep! Yra trikampis, yra krūtys ir seksas, santykių viršūnė ir nuopolis…yra daug ko, bet ko nėra – tai subalansuoto šedevro apie kažką vieną.
Aš įkirtau, kad pagrindinė “Miestelio dvasios“ mintis – nereikia būti mediku, kad suprastum paprasto žmogaus godas. Nereikia baigti Oksfordo, kad padėtum kenčiančiam. Galų gale, nereikia bijoti mirties, nes tai dar vienas etapas, kuris pasitinka mus visus, ir mes turime būti stiprūs ir susitaikę…vardinčiau ir vardinčiau šio romano tezes, bet tai būtų tarsi tų pačių karolių kratymas maiše. Maiše, bet ne gėrėjimasis ant moters kaklo. Tegyvuoja meilė!
Berašydamas neigiamą pažymį, radau interviu apie “Miestelio dvasią“ su S. Shem’u:
Patiko šie žodžiai:
“Man patinka tos dienos akimirkos, kai ką nors veikdamas staiga stabteli ir pagalvoji: “Kodėl taip elgiuosi?“, o paskui pamiršti ir vėl imiesi veiklos. “Dievo namus“ parašiau Richardo Nixono apkaltos metais, “Vargo kalną“ – pirmaisiais R.Reagano prezidentavimo metais, o “Miestelio dvasią“ pradėjau, kai buvo perrinktas R. Reaganas. Naujausio romano veiksmas vyksta 2003 m., prasidėjus tam Cheney ir Busho režimo “Misija įvykdyta“ siaubui. Istorija ir man, ir mums visiems labai svarbi – ji yra palengvėjimo, kad karas baigėsi, liudininkė.“
Dar šis tas: “Jei Dievas norėtų padaryti Amerikai klizmą, – sako Volfis, – įkištų ją Altūnoje.“
“Kolumbiečiai valgo mėšlą, drybso kaip kiaulės ir rūko tiek, kad nuo nikotino visą laiką šiek tiek apsinešę, o tuo metu kancerogeninės dervos maišosi su polichlorintais bifenilais iš upės bei cemento dulkėmis ir ardo jiems plaučius bei kepenis, Tada jie sako: “Rupūs miltai, turbūt riekia eiti pas gydytoją!“
“Voli <> svarbiausia yra darbas. Tavo mama dirba Kolumbijos vaisių ir daržovių saugykloje, taip? <> – O tavo tėtis dirba Skomparcos namų griovimo ir baldų apmušimo bendrovėje, ar ne? <> – Tai štai, sūneli, tavo darbas yra kakoti į puoduką. Aš duosiu ta kakojimo sulčių, pagamintų vien tam, kad padėtų.“
“ – Amžinybė yra dabar. Kol čia neatvažiuoji, myliu tave visa savo širdimi, krūtimis, speneliais ir kojų pirštais.“
“Ar kada nors jaučiau didesnę vidinę ramybę, svarstė Orvilis, kaip tada, kai mudu, priėmę dvynukus kažkokioje Dievo užmirštoje lūšnoje, kažkokiame giliausiame užkampyje, priešaušriu važiavome namo, ir sėdėjau šalia Bilo jo juodame kadilake?“
“ – Nežinojau. Man pasisekė. Čia ir yra gydytojo darbo bjaurumas: visada turi padaryti šimtaprocentinį sprendimą turėdamas tik penkiasdešimt procentų informacijos.“
2020 04 19
Turinys: 8/10
Gylis: 7/10
Eiga: 7/10
Menas: 6/10
Ech…: 6/10
6,8
poligrafovicius 