Valdas Papievis “Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ (2015)

Valdas Papievio “Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – mano pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, neskaičiuojant netyčinio prasilenkimo šalia miesto bibliotekos, kai išėjęs laukan prie durų radau mano pečius siekiantį vyriškį su cigarete ir daugiakampiais akiniais. Nelaimei, tik įtariau iš nuotrupų televizijoje ar spaudoje, kad čia ne šiaip koks mokytojas iš gimnazijos, kažkas kitokio…Kitą kartą taip lengvai nepaleisiu, parlez–vous français?

Knygos mano rankose atsiradimo istorija irgi neverta didesnio dėmesio, bet labai lietuviška: nueinu gi į paštą, atsiimti kažkokiu kiniškų menkniekių.  Paštas – toks, kaip prieš 30 metų, niekas labai nepasikeitę, išskyrus grindų laminatą ir prekyba visokiais š*dukais. Knygomis – irgi. Paimu “Odilę“, nes viršelis tikrai “kabina“. V. Papievis, tikrai ne pieva, girdėtas ir lauktas, laba diena! Atsiverčiu pradžią, patį pirmą lapą, ir…ir viskas, užkabina mane, patinka ir tinka, kaina keli eurai, jaučiu gerą sandorį, imam! Kai pagalvoji – mano tos dienos high-end’as ir buvo, ne kažkiek lauktas siuntinys, o būtent pigiai įsigytas Papievis. Tai juk taip lietuviška!

O toliau – tyla, kaip OKT spektaklyje…knygelė patupėjo lentynoje, palaukė savo eilės ir buvo visa perskaityta. Reikia pripažinti,  visas tas pirminis “Vau!“ kiek sumažėjo, o tas pirmasis lapas ir liko, tikriausiai, pats svarbiausias. Kodėl? Tuoj, pakalbam…

“Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, arba kaip viena skaitytoja perdariusi, “Odilė, arba odė senatvei“ – tai ramus, melancholiškas pasakojimas apie senatvę, vienatvę ir Paryžiaus gatvę. Čia kiek rimuojasi, bet romane irgi buvo panašių elementų…Taigi, pagrindinis veikėjas prižiūri devyniasdešimties metų Odilę, tikrą paryžietę, meiliai vadinamą petite madame, mažąja dama. Jis yra ir močiutės kaimynas, nuomojasi butą iš jos. Vėliau tampa pagrindiniu ramsčiu, nebyliu partneriu, josios asistentu, slapta meile…galima visaip manyti ar interpretuoti, vieną aišku – lyrinis “aš“, nors ir akcentuoja vienatvišką savo būseną, tarsi būtų aerouoste, stipriai susigyvena su Odile. Kadangi jau pačioje pradžioje suprantame, jog pasakojimas turėtų baigtis Odilės išėjimu, visame kame lydi pasiruošimo tam, susigyvenimo, susitaikymo jausmas…ne tik Odilės, bet ir pačio pasakotojo.

Pati romano struktūra komplikuota –  mintys šokinėjančios, siužetas kaitaliojasi. Ir viskas taip lakoniškai, trumpai ir aiškiai…arba trumpai ir neaiškiai. Įterpiamas Odilės rašytas romanas, perskaitome jį per kelis kartus. Dar – nuotrupos iš Odilės dienoraščio, kuris turėjo būti sunaikintas. Nors “Odilė“ iš kelių dalių, konstrukcija sudėtinga, maišant laikus, siužetus…tarsi sumiksuota, tikrai šiuolaikiškai. Prancūziškas DJ set’as, kažin, ar visi supras?

Ne visai ir aš supratau esmę, tačiau pritariu kai kuriems skaitytojams, kad šitame keistame pasakojime pagrindinis veikėjas neaiškus – lyg ir tas “aš“, lyg ir senutė Odilė, lyg ir pats miestas ar netgi laikas? Tiesą sakant, man tai visiškai tas pats, lygiai taip pat, ar šis romanas panašus į “Eiti“, ar jis, kaip kažkas super-protingai pareiškė, lyg impresionistų drobė, vos ne Manė, Monė&co – neįdomu! Dar skaičiau, kad gal per daug prancūziškas, per daug išreklamuotas…ko aš tik neradau? Vieniems kliūna, kad va, Paryžius, vynas, kruasanai – atseit, jei būtų Vilkaviškis ir šnapsas, niekam neįdomu būtų? Kiti gi piktinasi pakartotinais tiražais, tai irgi nuodėmė?..Trumpai tariant, kuo daugiau diskusijų, tuo labiau vidinė nuojauta sako, kad čia kažkas įdomaus…

Ką aš radau ir pagavau “Odilėje, arba Oro uostų vienatvėje“? Tobulai neaiškiai, o todėl, matyt, metafiziškai ar dar kitaip, apibūdinamas laikas, vienatvė ir žmogus visame tame. Nesu skaitęs M. Proust’o (kaip kalbama “Odilės“ pagrindinio veikėjo lūpomis, “Kas gi gali perskaityti visą Proust’ą?“; arba toliau apšnekant Proust’ą, jo “Prarasto laiko beieškant“ – “visi daug kalba, bet niekas neskaito“), bet įtariu, kad to egzistencinio vienišumo, susvetimėjimo, savęs ir savo laiko pametimo jausmas, puikiai keliais sakiniais įvardintas pirmame romano lape, yra šio klasiko įtaka? Pasikartosiu, pati romano pradžia, žuvėdros ir lėktuvai, pilnas aerouostas vienas kitam svetimų žmonių, “jos kyla ir leidžiasi“…toks tobulas modern art paveikslas apie vienatvę, vienišumą, laukimą kažko. Man tai – Giorgio de Chirico, metafizinių simbolių pilni darbai – paslaptis, vienatvė ir ilgesys…Visą tai savotiškai ir radau “Odilėje“, šalia pagrindinės pasakojimo linijos, jos variacijų…

Negaliu praleisti ir veikėjo lūpomis išsprūdusio “ką aš čia veikiu?“, tokia egzistencinė abejonė ar skausmas, užklupę vienatvės akimirkomis…Tai kiek primena man patinkantį K. Navaką, jo lyriką su džiazu: “jei į nieką nežvelgčiau: neskubėčiau nieko / suvokti: gal kambariai kas rytą liautųs kartotis“. Žmogus ir kambariai, tie laikinieji aerouostai; individas ir vienatvė, buvimas ir laikas…Smagu, kad “Odilėjė“ apie kalbama daug ir iš esmės, skaitytojas vos ne pats tampa veikėju.

Įsibėgėjant istorijai, žavėdavo ir pasakotojo vidinės refleksijos, ramūs apmąstymai, saviti atradimai – personažo prisitaikymas, susigyvenimas su metafizika, visko ėjimu myriop, prasmės ir tikslo  ieškojimas. Kai atrodo, viskas prarasta, “Odilė“ numiršta, butas parduodamas ir lyriniam “aš“ reikia eiti į gatvę, atsitinka stebuklas ir viskas pasibaigia optimistiškai, su viltimi – tikra magija! Lygiai taip stebuklingai pasakotojui atrodo Paryžiaus trumpos pavasarinės liūtys, kai, atrodo, dar dar nelyja, dar lašas kitas, o po sekundės tu jau visas šlapias, tas sunkiai pagaunamas virsmo laikas, tarp…O po to – tarsi prabudimas po ilgų apmąstymų ir savirefleksijų.

Internetuose keletas moterėlių labai atvirai burnojo apie tai, kad V. Papievis skatina frankofoniją su frankofilija (gi ne pedofiliją?!) ir nėra čia ko tam pataikauti, tik dėl to visi “Odilę“ ir perka! Gerai pagalvojus, dar mokykloje, berods, apie H. Radausko posmą “aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“, kaip lietuvių literatūros pasaulėjimo simbolį, išaiškinusi lituanistė padarė meškos paslaugą – tiesiog ir norisi sulaukti daugiau tų akacijų, o ne mūsiškų beržų ir kerpių…“Odilė“ susiskaitė be jokios nuojautos, kad tai lietuvių autoriaus darbas – sutikite, tai komplimentas! Taip, gal tie prancūziški žodeliai ir tik jų atskleidžiamos prasmės irgi padarė tam daug įtakos, bet…Viskas taip europietiška, arba greičiau, pasaulietiška! Charmant!

Nesu tikras, ar patiko tos pauzės, nutylėjimai, atsidusimai…Kai kur susiskaitė vos ne kaip haiku ar trumpi dailūs etiudai. Kartais, kai pradėdavo trūkti veiksmo, apimdavo tokia pati melancholija ar liūdesys, kartais tas siužetų miksavimas išmušdavo iš vėžių? Ir tas kontrastas, tas žodžių ir raidžių skirtumas – vienur taupiai ir apgalvotai, kitur pratrūkstama, nesusivaldoma. Tikras impresionizmas! O gal tiesiog daug laiko rašytas kūrinys, kuris sulipdytas iš dalelių ir raidelių? Kartais tai pajusdavau…Ar tas tarinio nukėlimas į galą patiko, nežinau – kol skundų neradau, lyg neužkliuvau? Keistai šiek tiek, aš maniau…bet ir toliau skaičiau (va ką tik pats taip pabandžiau, vis dėlto kiek erzina).

Valdo Papievio “Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – geriausia, kas lietuviškai literatūrai galėjo nutikti, “komandiruotės“ Paryžiuje metu. Tai tarsi šviežias kruasanas,  kava su cigarete šiltą popietę, žvelgiant į didmiesčio šurmulį, ramiai apmąstant laiką, erdvę ir savo buvimą. Tai kartu ir taurus epas senatvei, pagarbą jai, kartu apdainuojant prarastą laiką, kuriam jau nebebūti. Ateitis niekada nebebus tokia, “Odilė“ ir yra elegija praeičiai, kai viskas buvo kitaip. Trapu, dužlu ir paveiku. “Lusteliai jau lydosi.“

P. S.: geriau nerasi:

https://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Buti-su-zmogumi

https://literaturairmenas.lt/literatura/du-egzistencialistai

https://literaturairmenas.lt/literatura/virginija-cibarauske-tarpines-busenos-prozoje-ir-poe-zijoje

Patiko:

“Galvoju, kad norėčiau, kai drovumo buvo daugiau nei įžūlumo, nuoširdumo – daugiau nei cinizmo, abejonių, dvejonių – daugiau nei beatodairiško pasitikėjimo savimi, kai viskas, rodosi, buvo truputį trapiau, dužliau, subtiliau, tai kas, kad galbūt truputį liūdniau.“

“Kartojimaisi šiokiadienių įpročiais virtę, o šventadienių įpročiai – ritualais, bet dienos spindis bėgant metams trumpėja, miesto masteliai – stambėja: kartais atrodo, kad sukinėjiesi po kaimelį, kuriame visi vienas kita pažįsta ir kuriame kitąsyk nė užuominų nebereikia, būna – nė žvilgsnių. Daug ką iš to, ką darai, darai tik dėl to, kad šitaip per daugelį metų įpratęs; tai – tik praėjusių metų atlaidai.“

„Nesibaigiantys oro uostų koridoriai – kaip neišsemiama, neužpildoma oro uostų vienatvė. Tikroji tavo būtis, kurią slepia buities kasdienybė. Laikas į begalybę ištįsęs, bet jo pamiršt nevalia.“

„Ar nesutiksi, Odile, kad viskas, kas bent truputėlį kitaip, nei buvo mūsų laikais, mums jau savaime prasčiau?“

“Sakau, tuomet maniau, kad Odilės ir mano pasauliai – du nesusisiekiantys arba vos vos susisiekiantys indai; dabar, kai prisimenu ką, tolyn labyn man atrodo, kad neva šalutinės melodijos, iš ūkuose skendinčių tolumų tau vos vos pasigirstančios, gali būti bylesnės už kasdienos triukšmą, kurį vadini savo gyvenimu, o neva šalutiniai keliai gali atverti daugiau ir platesnių perspektyvų nei pagrindiniai <>.“

“Tunelis. Atrodo, niekada nesibaigs. Ką šiame mieste aš veikiu? Ką kiti žmonės šiame ir kituose miestuose veikia?“

“O aš – išsitiesę ant grindinio – žiūriu į dangumi plaukiančius plunksninius debesis ir galvoju, kad norėčiau gyventi kokiame aštuntajame dešimtmetyje. Tarp gegužės maišto ir AIDS. Anais laikais, kai didieji greitkeliai buvo neseniai nutiesti ar baigiami tiesti. Kai tais dar naujais greitkeliais skriejo įdegę vaikinai, vilkintys spalvotais marškiniais atlapotom apykaklėm, ir grakščios merginos, plačiai besišypsančios, ryšinčios šalikėliais, atdarų langų skersvėjų plaikstomais: saulė, kelias ir greitis, kaip sakė Odilė. Tais laikais, kai dar ausų neūžė kvailais patarimais penkias daržoves ir vaisius būtiniausiai per dieną suvalgyti. Nė nebaugino, kad saulės spinduliai odos vėžį gali sukelti. Ir kai baudimasis kavinėse uždrausti rūkyti būtų pasirodęs toks neįmanomas, kad visi iš jo būtume tik nusikvatoję – kokią vaizduotę, brolau, reikia turėti, kad taip šmaikštautum!“

“Miestuose žmonės miega; miestuose žmonės pabunda; miestuose žmonės kyla ir leidžiasi metro eskalatoriais; miestuose žmonės dirba įvairius darbus, dažniausiai – dienomis, kartais – ir naktimis; miestuose žmonės susipažįsta, bendrauja; miestuose žmonės įsimyli, lieka ištikimi vienas kitam visą gyvenimą arba susipyksta, būna, dėl menkniekių; negali nė įsivaizduoti, kiek miestuose žmonės bet kurią paros valandą mylisi, iš meilės saldumo inkščia, dejuoja ar klykia – privačiuose butuose, viešbučiuose, kur tikrai nori.“

2020 03 06

Turinys: 8/10

Gylis: 10/10

Eiga: 7/10

Menas: 9/10

Ech…: 8/10

8,4

Mika Waltari “Sinuhė egiptietis“ (2017)

“Sinuhė egiptietis“ – senokai, dar 1945 metais, bene garsiausio suomių rašytojo Mika’o Waltari’o išleistas romanas apie dar senesnius laikus, 1390 – 1335 metus pr. Kr., menantį Egiptą. Tai iš dalies istorinis romanas, jame garsaus ir talentingo gydytojo Sinuhės akimis pasakojama apie faraono Amenchotepo IV (vėliau pasivadinusio Echnatonu) iškilimo ir nuopolio laikmetį.

Romanas, nors tiksliai ir detaliai pasakoja apie to meto paprastų bei turtingų žmonių gyvenimą, turi daug sluoksnių – šalia puikaus, meistriško, valtariško papročių bei kasdieninių detalių aprašymo, randame ir magijos, žmogaus psichologijos, politikos įžvalgų. Taip bepasakodamas ir atsimindamas “Sinuhės egiptiečio“ populiarumą bei man suteiktas teigiamas emocijas, pagalvojau – juk apie Bibliją irgi keliasi žodžiais nelengva papasakoti, šis romanas irgi tokio storio kaip Naujasis ar Sneasis Testamentas…

Pagrindinis romano veikėjas – Sinuhė, naivus, viskuo tikintis, nekilmingas egiptietis, įtėvių rastas nendriniame lopšelyje upėje Nile. Iš įmotės namų šeimininkės Kipos bei įtėvio liaudies gydytojo Senmučio įgavęs “teisingą“ bei objektyvų pasaulio suvokimą, pats pasiryžta tapti Rūmų gydytojų. Čia ir prasideda jo karjera, per kurios vingius bei viražus susipažįstame su visos šalies bei regiono istorija. Sunki karjeros pradžia, nelengvas kelias į medicinos viršūnę, darbas lūšnelėje gydant vargšus ir beturčius, numirėlių balzamavimas. Galop – įvertinimas, darbas su karališkuoju kaukolės atvėrėju, tapimas žynių sąjungininku, galu gale Sinuhė – faraono asmeninis gydytojas.

Romane kelias žodžiais užsimenama apie garsius amžininkus – sutinkame gražiąją Nefertitę, godžiąją Nefernefertitę (šita turbūt istoriškai nereikšminga), o kur dar Sinuhės draugu tapęs faraonas Echnatonas, žynys Ejė, būsimas faraonas Horemhebas, Tutanhamonas bei daugelis kitų? Kur Babilono, Mitanijos, Sirijos vadai, Kretos valdytojai, Hato (hetitų, panašu, graikų) didikai? Nors iki galo sunku patikėti, Sinuhė aplanko juos visus, tampa jų draugais ir turi ką apie tai papasakoti…

Mika Waltari, romano autorius, ne veltui dešimt ilgų metų paskyrė Egipto istorijai, jo medicinos istorijai, medžiagos rinkimui bei vertimui į suomių kalbą…Pats nė karto nebuvęs Egipte, dėl to kartais pajuokiamas egiptologų, autorius sukūrė šimtemečio, gal net jų kelių, šedevrą – “nukalė“ savo “Kalevalą“, savitomis intelektualiomis šiaurietiškomis akimis tiksliai, jautriai, subtiliai pataikęs į istorijon nugrimzdusius įvykius. Gal kai kas ir kliūna, ne visi istoriniai faktai tikslūs, gal nuo 1945 metų išaiškėjo kažkas naujo, gal ne visi duomenys iki galo patikrinti, bet romanas traukte įtraukia, susiurbia visą laiką ir nepaleidžia…Egipto politinės peripetijos, reformos, pasipriešinimas joms ir šalies žlugimas – juk tai matome ir dabar, taip vyksta ir šiuolaikiniame pasaulyje.  Mika Waltari dėka, įvykius Senovės Egipte matome, lyg jie vyktų šalia mūsų.

“Sinuhė egiptietis“ labai primena Axel Munthe “Knygą apie San Mikelę“ – atviru ir nuoširdžiu tekstu, įsigilinančiai ir užjaučiančiai pasakojant jautrias istorijas. Gal “Knyga apie San Mikelę“ kiek šviesesnė, fantastiškesnė?

Mika Waltari “Sinuhė egiptietis“ pagrindinė mintis – “kaip ir danguje, taip ir ant žemės“. Gal ir ne visai teisingai pagavau, bet keliose vietose autoriaus lūpomis teigiama – visi žmonės panašūs, tiek faraonai, tiek vargšai “mėšlinais tarpupirščiais“, tiek juodaodžiai vergai, tiek karingi hetitai, visi iš esmės vienodi – taip pat myli gyvenimą, nekenčia neteisybės, yra akli pinigams, pigiems malonumams…Niekas iš esmės per amžius nesikeičia,  tekant laikui kaip pro šalį Nilui. Tik kregždė, praskrisdama šalia, mums primena mūsų buvusius norus, svajones ir viltis, bet šiandien, daug kas priklauso nuo mūsų pačių, neretai, kaip Sinuhė, jau esančiu vienišais ar greit jais tapsiančiais…Bet jei mūsų širdis, greit būsianti sveriama ant Ozyrio svarstyklių, pilna gerų darbų, vilties dar yra.

Tokia realistinė, ne optimistinė, autoriaus pasaulėžiūra, pasirodo, adekvati romano sukūrimo laikmečiui – 1945 metai praktiškai dar pats karo sūkurys ar šalia jo, manau, tai lėmė Mika Waltari šiokį tokį nusivylimą žmogumi, matant karo negandas…Keliose vietose akcentuojama, kad žmogus gali tapti piktas kaip krokodilas, o silpnieji visada skriaudžia ir skriaus silpnesnius, ir nieko čia nepadarysi – tokius frazeologizmus galime vadinti net ir per švelniais, jei šalia pradundėjus karo mašinoms..Nepaisant to, romane apstu (apie šį žodį vėliau) gėrio, jis kupinas teigiamų emocijų, šviesaus, kartais elegiško požiūrio į žmogų ir pasaulį. Skaityti, dar ir dar!

Mika Waltari “Sinuhė egiptietis“ – viena geriausių mano skaitytų pasakojamojo pobūdžio istorinių knygų. Šio rašytojo knygas žadu/reikia perskaityti visas.

P. S. : “apstus“, “apstas“, “išdaras“, “bergždystė“ – romano vertėjos Aidos Krilavičienės, manau, taip pat ilgo darbo vaisiai. Pats tekstas toks “skanus“! Nerealiai įdomūs, tarsi senoviniai sakiniai, jų struktūra…net nežinau, kiek čia vertėjos, o kiek autoriaus meistrystės? Bet kokių atveju, viskas tobula.

“ – Ptahorai, – pasakiau, – kai nakties danguje dega Tebų šviesų pašvaistė, pajuntu meilės dilgulį.  – Meilės nėra, – griežtai atkirto Ptahoras. – Vyrui liūdna gulėti be moters. Bet, permiegojęs su moterimi, jis dar labiau nuliūsta. Taip buvo ir taip bus.“

“Kaip gydytojas norėjau jam pasakyti, kad mirtis lengva ir lengvesnė už gyvenimo skausmą, liūdesį bei kančią. Gyvenimas – tai karšta liepsna, kuri degina, bet mirtis – gilus užmaršties vanduo.“

“Žmogus bet ką gali papirkti ir apgauti. Meilę ir valdžią gali papirkti, gėrį ir blogį, savo galvą ir širdį, tačiau gimimas ir mirtis nepaperkami. <> mirties neriekia bijoti, mirtis gera. Lyginant su visa pasaulio piktybe, mirtis – geriausias žmogaus draugas. <> mirtis man regisi kaip ilgas sapnas, mirtis man kaip vėsi naktis po kaitrios dienos. Iš tiesų, Azirau, gyvenimas – karštos dulkės, o mirtis – atgaivus vanduo.“

“Nurimk, kvaila širdie, – tu nekalta, nes visa, kas pasaulyje nutinka, yra beprotystė, o gerumas ir piktybė, – betiksliai, nes pasaulį valdo godulys, neapykanta ir aistra. Ne tu kaltas, Sinuhe, nes žmogus visada toks pat, žmogus nesikeičia. Metai bėga, žmonės gimsta ir miršta, jų gyvenimas – tarsi karštas alsavimas ir gyvendami jie nebūna laimingi, o būna laimingi tik mirdami. Todėl nėra didesnės bergždystės nei žmogaus gyvenimas, ir ne tu kaltas, nes žmogus per amžius išlieka toks pat. Bergždžia gramzdinti žmogų į upę – jo širdis nepasikeis, jis išbris iš upės toks pat, kaip įbrido. Bergždžia mėginti jį karu ir nelaimėm, maru ir gaisrais, dievais ir ietimis, nes nuo išmėginimų žmogus tiktai diržta, kol tampa piktesnis už krokodilą, todėl tik miręs žmogus yra geras.“

“Atvirai tau pasakysiu, Sinuhe, kad net mintis apie vyrą man kelią siaubą, nes vyrų prisilietimai šiurkštūs ir begėdiški, o jų stangrūs kūnai gniuždo gležnas moteris, todėl manau, jog džiaugsmas, kurį vyras gali suteikti moteriai, labai perdedamas.“

“Gyvensiu verksme ir džiaugsme, liūdesy ir baimėje, gerume ir piktybėje, tiesoje ir skriaudoje, silpnume ir stiprybėje. Kaip žmogus gyvensiu žmoguje per amžius, todėl aukų mano kapui nereikia ir nemirtingumo mano vardui nereikia. Tai parašė Sinuhė egiptietis, Tas, kuris visą gyvenimą buvo vienišas.“

“žmonės vienodi – visi į pasaulį ateina nuogi, žmogaus širdis – vienintelis juos skiriantis matas. Žmogaus negalima matuoti jo odos spalva, jo kalba, žmogaus negalima matuoti jo drabužiais ir papuošalais, negalima matuoti jo turtu ar skurdu, o vien jo širdimi. Todėl geraširdis žmogus vertesnis už blogą ir teisybė vertesnė už skriaudą.“

“Viskas sugrįžta ir nėra nieko naujo po saule, žmogus nesikeičia, nors keičiasi jo padarai ir kalbos žodžiai. Todėl manau, kad ir ateity bus rašoma taip, kaip lig šiolei, nes pats žmogus nesikeičia. Mat apie melą žmonės spiečiasi lyg musės apie medaus korį ir pasakoriaus žodžio kvepia smilkalais, nors jis sėdi ant gyvulio mėšlo gatvės kampe, bet nuo tiesos žmonės bėga.“

“Nes piktybės apimtas žmogus baisesnis ir nuožmesnis už upės krokodilą. Jo širdis kietesnė už akmenį. Jo tuštybė už dulkes lengvesnė. Nugramzdink jį į upę, o jis išsidžiovins drabužius ir bus toks, koks buvęs. Nugramzdink jį į liūdesį, į neviltį nugramzdink ir, jeigu pakils, bus toks, koks buvęs. Per savo gyvenimą aš, Sinuhė, daug permainų mačiau, be viskas tebėra po senovei ir žmogus nepasikeitė. Kai kas sako, kad to, kas atsitiko, anksčiau nėra buvę, bet tai bergždžios šnekos.“

“Aš, Sinuhė, mačiau, kaip sūnus gatvės kampe užmušė tėvą. Mačiu vargšus, kylančius prieš turčius, ir dievus, kylančius prieš dievus. Mačiau, kaip žmogus, kuris kitados gėrė vyną iš aukso taurės, nupuolęs į skurdą, rieškučiomis upės vandenį samstė. Kaip tie, kurie kitados svarstė auksą, elgetavo gatvių kampuose, o jų žmonos dėl kąsnio savo vaikams už vario apyrankes parsiduodavo išsidažiusiems negrams.“

“Tad nieko nauja mano akyse nenutiko, o tai, kas atsitiko anksčiau, ir ateity atsitiks. Žmogus anksčiau nesikeitė, vadinas, nepasikeis ir ateityje. Tie, kurie ateis po manęs, bus lygiai tokie kaip tie, kurie gyveno iki manęs. Tad ar jie supras mano išmintį? Ar verta tikėtis, kad jie perskaitys mano žodžius?“

“Bet tuščiai kalbu, nes tu vis tiek nesupranti mano minčių, o tavo paties mintys – silpno ir bejėgio žmogaus mintys, bet silpni ir bejėgiai neturi teisės pasauly gyventi, o jie gimę, kad stiprieji juos sutryptos, ir teisingai, kad sutrypia. Šitaip stipriųjų kojomis bus sutryptos ir silpnos tautos, ir didieji atims iš mažųjų kąsnį. Taip buvo ir taip visada bus.“

“Mat žmogaus gyvenimas nuaustas iš daugeriopų vaizdinių, todėl tiesa žmogui skaudi ir aitri, ir tūlam verčiau, kad nužudytų jį patį, nei kad sudaužytų jo vaizdinius. Todėl tyčiomis nedaužiau žmonių vaizdinių, jei dėl savo vaizdinių jie jausdavosi laimingi ir nedarė piktybių, o tenkinos vaizdiniais.“

2020 04 06

Turinys: 9/10

Gylis: 10/10

Eiga: 9/10

Menas: 9/10

Ech…: 10/10

9,5

M. Atwood „Tarnaitės pasakojimas” (2019)

Neseniai perskaičiau šį kūrinį, todėl pasidalinsiu keliomis mintimis…Tiesą sakant, aiškiau ir tvirčiau neradau niekur:

https://www.kulturpolis.lt/knygos/margaret-atwood-tarnaites-pasakojimas/

Įdomiausia, kad kai internetuose kas nors nusitveria vieną frazę, ir jos nelabai supranta, tai tampo ją kaip šuo kaulą – man, peržvelgiant recenzijas ir atsiliepimus, įstrigo “siaubą kelianti mizoginiška distopija“, radau pusėje visų skaitytų…Nežinau, ką tai reiškia, bet baisiai moksliška. Distopija ar ne, bet šis romanas išties yra kiek creapy…

Kaip ir didelio populiarumo susilaukęs serialas (ne paslaptis, pirmiau mačiau jį, tik paskui radau knygą), šio romano stilių pavadinčiau “postapokaliptiniu“ – kas atsitinka po didelio masto katastrofos? Kaip gyvenama toliau? Kaip pasikeičia žmogus? Ir kodėl?

„Tarnaitės pasakojimas” kalba apie netolimą ateitį JAV, panašu, dabartinės Meino valstijos teritorijoje, kai naujojo judėjimo šalininkai nuverčia teisėtą valdžią, perima šalies kontrolę, ir įkurią naują Gileado respubliką. Naujoji valdžia kiek fanatiška – panašiai, kaip musulmonų nesąmonės Rytuose – todėl Gileade vyrauja toks vons ne krikščioniškas šariatas, yra įvedamos griežtos naujos, Biblija paremtos, taisyklės. Na, tas pats, jei Širinskienės sapnus paverstumėme tikrove, ir viskas vyktų padedant armijai…

Trumpai pasakojant ir visko neišpliurpiant, Gileade atsiranda “puiki“ įvairių iškrypimų sintezė: visas valdymas ir filosofijos pamatas remiasi Biblijos citatomis; bausmės už nuodėmes paįvairinamos viduramžių inkvizicijomis ir, tikriausiai nesuklysiu, Mengelės eksperimentais…O kas kenčia labiausiai? Silpnesnė visuomenė dalis, moterys.

Pasirodo, dėl kažkokio mistinio viruso (kas romanui kaip ir “prideda“ fantastikos, bet tik “iš reikalo“) vis daugiau vyrų ir moterų tampa nevaisingais. Kadangi naujoji valdžia, panaši į savotišką sektą, Biblijoje randa eilutę, jog toks senų laikų Rachelės Jokūbas, būdamas nevaisingas, su žmonos leidimu “tvarkydavo“ tarnaitę, kol ši susilaukė vaiko, tai paimama kaip dogmą. Visi svarbūs valdžios asmenys turi namuose tarnaitę, kurią išnaudoja kaip surogatinę motiną.

Va tau ir tarnaitės pasakojimas – daugiasluoksnis, kelis etapus apimantis moters, vadintos Fredine, rastų kasetinių įrašų monologas. Veiksmas “šokinėjantis“, pasakojama tai dabartinis, tai praeitis…Kartais sustojama, tarsi atsidūstama, kad “norėčiau, jog taip būtų nebuvę, bet…“, ir sukandus dantis tęsiama toliau. Pati pabaiga nustebinanti (kaip sakė mano žmona, nu nafik) – pasakojimas “įvelkamas“ į rastų įrašų nagrinėjimą, mokslinėje konferencijoje. Tai tarsi žvilgsnis iš toliau, per atstumą, į šią visą istoriją. Kartu lieka neaišku, kaip pagrindinei veikėjai sekėsi toliau, pats pasakojimas pabaigiamas klaustuku…iš įrašų nagrinėjimo galima spėti, kad Fredinė išgyveno, valio, pabaiga optimistinė.

Jei pati istorija, siužetas pusiau siaubiakas, pusiau fantastika, „Tarnaitės pasakojimo“ esmė – žmogaus psichologija, greičiau, jos kaita, evoliucionavimas ar regresija kritinių atvejų metu. Kiek gali išsigimti, nužmogėti visuomenė, šiek tiek pakeitus įprastą tvarką? Kiek žingsnių šių dienų žmogui trūksta iki koncentracijos stovyklų? Ar viskas gali būti pateisinama religija ir jos interpretacijomis? O ar padarius ir tai, visuomenė taptų tobula? Kodėl moteris ir toliau išlieka silpnoji visuomenės dalis? Ir kodėl moteris kitai moteriai tokios žiaurios?

Romanas dažnai lyginamas su G. Orwell “Gyvūlių ūkiu“, dar ir priduriama, kad viskas išlieka aktualu ir šiandien – vis dar gyvename laikmečiu, kai moterų teisės nėra lygios vyrų; išlieka gamtosaugos problemų, o kur dar nuolatinis karo pavojus? Nepaisant romano pirmojo pasirodymo datos (1985 m.), visos kūrinyje pasakojamos baimės ir fobijos išlieka aktualios ir šiandien, ratas sukasi, bet nesustoja…

„Tarnaitės pasakojimas” – kiek kitoks, su visa derama pagalba šiam teiginiui, moters romanas apie moterį. Gilus, šokiruojantis, apmąstantis ir turintis daug “tarp eilučių“. Nepaisant to, jog serialas pasirodė įdomesnis nei knyga, tai vienas įdomesnių pastaruoju metu skaitytų romanų.

P. S.: Nolite te bastardes carborundorum (neleiskite tiems šunsnukiams jūsų iškrušti).

“Niekas dar nenumirė be sekso, mes mirštame be meilės.“

“Noriu būti visiškai švari, be mikrobų, be bakterijų, kaip mėnulio paviršius.”

“Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius, liūtis ar sniegą.“

“Kaip sename anekdote: Ar kas negerai, brangioji? Ne, kodėl klausi? Tu sujudėjai. Tiesiog nejudėk.“

“Aš vėl stebiuosi vyrų gyvenimo nuogybe: dušai atviri, kūnas išstatomas apžiūrai ir palyginimui, viešas intymių kūno vietų demonstravimas. Kam to reikia? Kodėl moterims nereikia įrodynėti viena kitai, kad jos moterys? Šuniškai apsiuostinėti.“

“- Tai reiškia, gamtos neapgausi, – atsako jis. Vyrų prigimtis reikalauja įvairovės. Tai logiška, dauginimosi strategijos elementas. Tai gamtos sumanyta. <> Moterys tai suvokia instinktyviai. Kodėl jos anais laikais pirkdavosi tiek įvairiausių drabužių? Kad apgautų vyrus, kad jie manytų, jog tai vis kita moteris. Kasdien vis nauja.“

“Arba kartais, netgi vis dar mylėdama, vis dar puldama žemyn, atsibundi vidurnaktį,kai mėnesiena pro langą užlieja jo miegantį veidą,<> ir galvoji: Kas žino, ką jie daro likę vieni arba su kitais vyrais? Kas žino, ką jie kalba ir kur eina? Kas pasakys, kokie jie yra iš tikrųjų? Savo kasdieniškume?“

“Kadaise buvo sakoma, kad Dievas – tai meilė, o mes apvertėme viską aukštyn kojom, ir meilė, nelyginant rojus, visada būdavo čia pat, už kampo. Kuo sunkiau būdavo mylėti vyrą, kuris šalia, tuo karščiau tikėjome Meile, abstrakčia ir visuotine.“

“Ir dabar aš įsivaizduoju tuos Angelus ir jų bekraujes baltas nuotakas, urzgesius ir prakaitą, drėgnų gaurų susistumdymus arba, tikriau, gėdingas nesėkmes, pimpalus kaip trijų savaičių senumo morkos, varganą šalto ir negyvo kaip žalia žuvis kūno grabinėjimą.“

“Įsimylėjimas, pasakiau jam. <> Kaip jis gali taip šito nevertinti. Tarsi mums tai būtų kasdieninis dalykas, maivymasis, kaprizas. Priešingai – tai būdavo išmėginimas. Visa ko esmė, būdas pažinti save. “

Apie moterų žurnalą: “Visame kame, kas ten buvo rašoma, slypėjo pažadas. Jie prekiavo virsmais, siūlė nesibaigiančius galimybių rinkinius, nusidriekiančius kaip atspindžiai vienas prieš kitą stovinčiuose veidrodžiuose. Jie siūlė vieną nuotykį po kito, vieną garderobą po kito<>. Jie siūlė atsijauninimą, skausmo numalšinimą ir nežemišką, amžiną meilę. Tikrasis jų pažadas buvo nemirtingumas.“

“Aš tarytum cukraus vata: cukrus ir oras. Suspausk mane ir aš virsiu mažu šleikščiai gličiu seilėtu gniužulu.“

“Mūsų paskirtis daugintis, mes ne sugulovės, ne geišos, ne kurtizanės. Priešingai: padaryta viskas, kas įmanoma, kad būtume nuo tos kategorijos atskirtos. <> Mes esame dvikojės gimdos, štai ir viskas: šventi indai, nešiojamos bažnytinės taurės.“

Apie penį: “<>paskui išpampsta vėl, gale kiek paburksta ir keliauja priekin lyg per lapą, į jų vidų, trokšta matyti. Praregėti štai tokiu būdu, keliaudamas į tamsą, kuri sudaryta iš moterų, iš moters, kuri mato tamsoje, o jis tuo tarpu tik aklai stumiasi priekin.“

“Kaip jaučiasi vyras, kai jį nuolat stebi moterys. <> Kai jį vertina. <> Kai jos jį velkasi, maunasi, nusimauna, ir jis pats maunasi jas kaip kojines ant kojos, ant savo bigės, savo papildomo jautraus nykščio, savo čiuptuvo, savo švelnios šliužo akies ant kotelio.“

“Ji su viena geriausių savo suknelių – žydra su baltu papuošimu<>. Net būdama tokio amžiaus ji primygtinai nori apsikarstyti žiedais. Tuščios pastangos, sakau jai mintyse sustingusiu veidu, tau jos nebedera, tu nuvytai. Kadaise kažkur skaičiau, kad žiedai – tai augalo lyties organai.“

 

2020 05 09

Turinys: 9/10

Gylis: 10/10

Eiga: 8/10

Menas: 9/10

Ech…: 8/10

8,8