“Sinuhė egiptietis“ – senokai, dar 1945 metais, bene garsiausio suomių rašytojo Mika’o Waltari’o išleistas romanas apie dar senesnius laikus, 1390 – 1335 metus pr. Kr., menantį Egiptą. Tai iš dalies istorinis romanas, jame garsaus ir talentingo gydytojo Sinuhės akimis pasakojama apie faraono Amenchotepo IV (vėliau pasivadinusio Echnatonu) iškilimo ir nuopolio laikmetį.
Romanas, nors tiksliai ir detaliai pasakoja apie to meto paprastų bei turtingų žmonių gyvenimą, turi daug sluoksnių – šalia puikaus, meistriško, valtariško papročių bei kasdieninių detalių aprašymo, randame ir magijos, žmogaus psichologijos, politikos įžvalgų. Taip bepasakodamas ir atsimindamas “Sinuhės egiptiečio“ populiarumą bei man suteiktas teigiamas emocijas, pagalvojau – juk apie Bibliją irgi keliasi žodžiais nelengva papasakoti, šis romanas irgi tokio storio kaip Naujasis ar Sneasis Testamentas…
Pagrindinis romano veikėjas – Sinuhė, naivus, viskuo tikintis, nekilmingas egiptietis, įtėvių rastas nendriniame lopšelyje upėje Nile. Iš įmotės namų šeimininkės Kipos bei įtėvio liaudies gydytojo Senmučio įgavęs “teisingą“ bei objektyvų pasaulio suvokimą, pats pasiryžta tapti Rūmų gydytojų. Čia ir prasideda jo karjera, per kurios vingius bei viražus susipažįstame su visos šalies bei regiono istorija. Sunki karjeros pradžia, nelengvas kelias į medicinos viršūnę, darbas lūšnelėje gydant vargšus ir beturčius, numirėlių balzamavimas. Galop – įvertinimas, darbas su karališkuoju kaukolės atvėrėju, tapimas žynių sąjungininku, galu gale Sinuhė – faraono asmeninis gydytojas.
Romane kelias žodžiais užsimenama apie garsius amžininkus – sutinkame gražiąją Nefertitę, godžiąją Nefernefertitę (šita turbūt istoriškai nereikšminga), o kur dar Sinuhės draugu tapęs faraonas Echnatonas, žynys Ejė, būsimas faraonas Horemhebas, Tutanhamonas bei daugelis kitų? Kur Babilono, Mitanijos, Sirijos vadai, Kretos valdytojai, Hato (hetitų, panašu, graikų) didikai? Nors iki galo sunku patikėti, Sinuhė aplanko juos visus, tampa jų draugais ir turi ką apie tai papasakoti…
Mika Waltari, romano autorius, ne veltui dešimt ilgų metų paskyrė Egipto istorijai, jo medicinos istorijai, medžiagos rinkimui bei vertimui į suomių kalbą…Pats nė karto nebuvęs Egipte, dėl to kartais pajuokiamas egiptologų, autorius sukūrė šimtemečio, gal net jų kelių, šedevrą – “nukalė“ savo “Kalevalą“, savitomis intelektualiomis šiaurietiškomis akimis tiksliai, jautriai, subtiliai pataikęs į istorijon nugrimzdusius įvykius. Gal kai kas ir kliūna, ne visi istoriniai faktai tikslūs, gal nuo 1945 metų išaiškėjo kažkas naujo, gal ne visi duomenys iki galo patikrinti, bet romanas traukte įtraukia, susiurbia visą laiką ir nepaleidžia…Egipto politinės peripetijos, reformos, pasipriešinimas joms ir šalies žlugimas – juk tai matome ir dabar, taip vyksta ir šiuolaikiniame pasaulyje. Mika Waltari dėka, įvykius Senovės Egipte matome, lyg jie vyktų šalia mūsų.
“Sinuhė egiptietis“ labai primena Axel Munthe “Knygą apie San Mikelę“ – atviru ir nuoširdžiu tekstu, įsigilinančiai ir užjaučiančiai pasakojant jautrias istorijas. Gal “Knyga apie San Mikelę“ kiek šviesesnė, fantastiškesnė?
Mika Waltari “Sinuhė egiptietis“ pagrindinė mintis – “kaip ir danguje, taip ir ant žemės“. Gal ir ne visai teisingai pagavau, bet keliose vietose autoriaus lūpomis teigiama – visi žmonės panašūs, tiek faraonai, tiek vargšai “mėšlinais tarpupirščiais“, tiek juodaodžiai vergai, tiek karingi hetitai, visi iš esmės vienodi – taip pat myli gyvenimą, nekenčia neteisybės, yra akli pinigams, pigiems malonumams…Niekas iš esmės per amžius nesikeičia, tekant laikui kaip pro šalį Nilui. Tik kregždė, praskrisdama šalia, mums primena mūsų buvusius norus, svajones ir viltis, bet šiandien, daug kas priklauso nuo mūsų pačių, neretai, kaip Sinuhė, jau esančiu vienišais ar greit jais tapsiančiais…Bet jei mūsų širdis, greit būsianti sveriama ant Ozyrio svarstyklių, pilna gerų darbų, vilties dar yra.
Tokia realistinė, ne optimistinė, autoriaus pasaulėžiūra, pasirodo, adekvati romano sukūrimo laikmečiui – 1945 metai praktiškai dar pats karo sūkurys ar šalia jo, manau, tai lėmė Mika Waltari šiokį tokį nusivylimą žmogumi, matant karo negandas…Keliose vietose akcentuojama, kad žmogus gali tapti piktas kaip krokodilas, o silpnieji visada skriaudžia ir skriaus silpnesnius, ir nieko čia nepadarysi – tokius frazeologizmus galime vadinti net ir per švelniais, jei šalia pradundėjus karo mašinoms..Nepaisant to, romane apstu (apie šį žodį vėliau) gėrio, jis kupinas teigiamų emocijų, šviesaus, kartais elegiško požiūrio į žmogų ir pasaulį. Skaityti, dar ir dar!
Mika Waltari “Sinuhė egiptietis“ – viena geriausių mano skaitytų pasakojamojo pobūdžio istorinių knygų. Šio rašytojo knygas žadu/reikia perskaityti visas.
P. S. : “apstus“, “apstas“, “išdaras“, “bergždystė“ – romano vertėjos Aidos Krilavičienės, manau, taip pat ilgo darbo vaisiai. Pats tekstas toks “skanus“! Nerealiai įdomūs, tarsi senoviniai sakiniai, jų struktūra…net nežinau, kiek čia vertėjos, o kiek autoriaus meistrystės? Bet kokių atveju, viskas tobula.
“ – Ptahorai, – pasakiau, – kai nakties danguje dega Tebų šviesų pašvaistė, pajuntu meilės dilgulį. – Meilės nėra, – griežtai atkirto Ptahoras. – Vyrui liūdna gulėti be moters. Bet, permiegojęs su moterimi, jis dar labiau nuliūsta. Taip buvo ir taip bus.“
“Kaip gydytojas norėjau jam pasakyti, kad mirtis lengva ir lengvesnė už gyvenimo skausmą, liūdesį bei kančią. Gyvenimas – tai karšta liepsna, kuri degina, bet mirtis – gilus užmaršties vanduo.“
“Žmogus bet ką gali papirkti ir apgauti. Meilę ir valdžią gali papirkti, gėrį ir blogį, savo galvą ir širdį, tačiau gimimas ir mirtis nepaperkami. <> mirties neriekia bijoti, mirtis gera. Lyginant su visa pasaulio piktybe, mirtis – geriausias žmogaus draugas. <> mirtis man regisi kaip ilgas sapnas, mirtis man kaip vėsi naktis po kaitrios dienos. Iš tiesų, Azirau, gyvenimas – karštos dulkės, o mirtis – atgaivus vanduo.“
“Nurimk, kvaila širdie, – tu nekalta, nes visa, kas pasaulyje nutinka, yra beprotystė, o gerumas ir piktybė, – betiksliai, nes pasaulį valdo godulys, neapykanta ir aistra. Ne tu kaltas, Sinuhe, nes žmogus visada toks pat, žmogus nesikeičia. Metai bėga, žmonės gimsta ir miršta, jų gyvenimas – tarsi karštas alsavimas ir gyvendami jie nebūna laimingi, o būna laimingi tik mirdami. Todėl nėra didesnės bergždystės nei žmogaus gyvenimas, ir ne tu kaltas, nes žmogus per amžius išlieka toks pat. Bergždžia gramzdinti žmogų į upę – jo širdis nepasikeis, jis išbris iš upės toks pat, kaip įbrido. Bergždžia mėginti jį karu ir nelaimėm, maru ir gaisrais, dievais ir ietimis, nes nuo išmėginimų žmogus tiktai diržta, kol tampa piktesnis už krokodilą, todėl tik miręs žmogus yra geras.“
“Atvirai tau pasakysiu, Sinuhe, kad net mintis apie vyrą man kelią siaubą, nes vyrų prisilietimai šiurkštūs ir begėdiški, o jų stangrūs kūnai gniuždo gležnas moteris, todėl manau, jog džiaugsmas, kurį vyras gali suteikti moteriai, labai perdedamas.“
“Gyvensiu verksme ir džiaugsme, liūdesy ir baimėje, gerume ir piktybėje, tiesoje ir skriaudoje, silpnume ir stiprybėje. Kaip žmogus gyvensiu žmoguje per amžius, todėl aukų mano kapui nereikia ir nemirtingumo mano vardui nereikia. Tai parašė Sinuhė egiptietis, Tas, kuris visą gyvenimą buvo vienišas.“
“žmonės vienodi – visi į pasaulį ateina nuogi, žmogaus širdis – vienintelis juos skiriantis matas. Žmogaus negalima matuoti jo odos spalva, jo kalba, žmogaus negalima matuoti jo drabužiais ir papuošalais, negalima matuoti jo turtu ar skurdu, o vien jo širdimi. Todėl geraširdis žmogus vertesnis už blogą ir teisybė vertesnė už skriaudą.“
“Viskas sugrįžta ir nėra nieko naujo po saule, žmogus nesikeičia, nors keičiasi jo padarai ir kalbos žodžiai. Todėl manau, kad ir ateity bus rašoma taip, kaip lig šiolei, nes pats žmogus nesikeičia. Mat apie melą žmonės spiečiasi lyg musės apie medaus korį ir pasakoriaus žodžio kvepia smilkalais, nors jis sėdi ant gyvulio mėšlo gatvės kampe, bet nuo tiesos žmonės bėga.“
“Nes piktybės apimtas žmogus baisesnis ir nuožmesnis už upės krokodilą. Jo širdis kietesnė už akmenį. Jo tuštybė už dulkes lengvesnė. Nugramzdink jį į upę, o jis išsidžiovins drabužius ir bus toks, koks buvęs. Nugramzdink jį į liūdesį, į neviltį nugramzdink ir, jeigu pakils, bus toks, koks buvęs. Per savo gyvenimą aš, Sinuhė, daug permainų mačiau, be viskas tebėra po senovei ir žmogus nepasikeitė. Kai kas sako, kad to, kas atsitiko, anksčiau nėra buvę, bet tai bergždžios šnekos.“
“Aš, Sinuhė, mačiau, kaip sūnus gatvės kampe užmušė tėvą. Mačiu vargšus, kylančius prieš turčius, ir dievus, kylančius prieš dievus. Mačiau, kaip žmogus, kuris kitados gėrė vyną iš aukso taurės, nupuolęs į skurdą, rieškučiomis upės vandenį samstė. Kaip tie, kurie kitados svarstė auksą, elgetavo gatvių kampuose, o jų žmonos dėl kąsnio savo vaikams už vario apyrankes parsiduodavo išsidažiusiems negrams.“
“Tad nieko nauja mano akyse nenutiko, o tai, kas atsitiko anksčiau, ir ateity atsitiks. Žmogus anksčiau nesikeitė, vadinas, nepasikeis ir ateityje. Tie, kurie ateis po manęs, bus lygiai tokie kaip tie, kurie gyveno iki manęs. Tad ar jie supras mano išmintį? Ar verta tikėtis, kad jie perskaitys mano žodžius?“
“Bet tuščiai kalbu, nes tu vis tiek nesupranti mano minčių, o tavo paties mintys – silpno ir bejėgio žmogaus mintys, bet silpni ir bejėgiai neturi teisės pasauly gyventi, o jie gimę, kad stiprieji juos sutryptos, ir teisingai, kad sutrypia. Šitaip stipriųjų kojomis bus sutryptos ir silpnos tautos, ir didieji atims iš mažųjų kąsnį. Taip buvo ir taip visada bus.“
“Mat žmogaus gyvenimas nuaustas iš daugeriopų vaizdinių, todėl tiesa žmogui skaudi ir aitri, ir tūlam verčiau, kad nužudytų jį patį, nei kad sudaužytų jo vaizdinius. Todėl tyčiomis nedaužiau žmonių vaizdinių, jei dėl savo vaizdinių jie jausdavosi laimingi ir nedarė piktybių, o tenkinos vaizdiniais.“
2020 04 06
Turinys: 9/10
Gylis: 10/10
Eiga: 9/10
Menas: 9/10
Ech…: 10/10
9,5
poligrafovicius 