Valdas Papievis “Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ (2015)

Valdas Papievio “Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – mano pirmoji pažintis su šiuo rašytoju, neskaičiuojant netyčinio prasilenkimo šalia miesto bibliotekos, kai išėjęs laukan prie durų radau mano pečius siekiantį vyriškį su cigarete ir daugiakampiais akiniais. Nelaimei, tik įtariau iš nuotrupų televizijoje ar spaudoje, kad čia ne šiaip koks mokytojas iš gimnazijos, kažkas kitokio…Kitą kartą taip lengvai nepaleisiu, parlezvous français?

Knygos mano rankose atsiradimo istorija irgi neverta didesnio dėmesio, bet labai lietuviška: nueinu gi į paštą, atsiimti kažkokiu kiniškų menkniekių.  Paštas – toks, kaip prieš 30 metų, niekas labai nepasikeitę, išskyrus grindų laminatą ir prekyba visokiais š*dukais. Knygomis – irgi. Paimu “Odilę“, nes viršelis tikrai “kabina“. V. Papievis, tikrai ne pieva, girdėtas ir lauktas, laba diena! Atsiverčiu pradžią, patį pirmą lapą, ir…ir viskas, užkabina mane, patinka ir tinka, kaina keli eurai, jaučiu gerą sandorį, imam! Kai pagalvoji – mano tos dienos high-end’as ir buvo, ne kažkiek lauktas siuntinys, o būtent pigiai įsigytas Papievis. Tai juk taip lietuviška!

O toliau – tyla, kaip OKT spektaklyje…knygelė patupėjo lentynoje, palaukė savo eilės ir buvo visa perskaityta. Reikia pripažinti,  visas tas pirminis “Vau!“ kiek sumažėjo, o tas pirmasis lapas ir liko, tikriausiai, pats svarbiausias. Kodėl? Tuoj, pakalbam…

“Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, arba kaip viena skaitytoja perdariusi, “Odilė, arba odė senatvei“ – tai ramus, melancholiškas pasakojimas apie senatvę, vienatvę ir Paryžiaus gatvę. Čia kiek rimuojasi, bet romane irgi buvo panašių elementų…Taigi, pagrindinis veikėjas prižiūri devyniasdešimties metų Odilę, tikrą paryžietę, meiliai vadinamą petite madame, mažąja dama. Jis yra ir močiutės kaimynas, nuomojasi butą iš jos. Vėliau tampa pagrindiniu ramsčiu, nebyliu partneriu, josios asistentu, slapta meile…galima visaip manyti ar interpretuoti, vieną aišku – lyrinis “aš“, nors ir akcentuoja vienatvišką savo būseną, tarsi būtų aerouoste, stipriai susigyvena su Odile. Kadangi jau pačioje pradžioje suprantame, jog pasakojimas turėtų baigtis Odilės išėjimu, visame kame lydi pasiruošimo tam, susigyvenimo, susitaikymo jausmas…ne tik Odilės, bet ir pačio pasakotojo.

Pati romano struktūra komplikuota –  mintys šokinėjančios, siužetas kaitaliojasi. Ir viskas taip lakoniškai, trumpai ir aiškiai…arba trumpai ir neaiškiai. Įterpiamas Odilės rašytas romanas, perskaitome jį per kelis kartus. Dar – nuotrupos iš Odilės dienoraščio, kuris turėjo būti sunaikintas. Nors “Odilė“ iš kelių dalių, konstrukcija sudėtinga, maišant laikus, siužetus…tarsi sumiksuota, tikrai šiuolaikiškai. Prancūziškas DJ set’as, kažin, ar visi supras?

Ne visai ir aš supratau esmę, tačiau pritariu kai kuriems skaitytojams, kad šitame keistame pasakojime pagrindinis veikėjas neaiškus – lyg ir tas “aš“, lyg ir senutė Odilė, lyg ir pats miestas ar netgi laikas? Tiesą sakant, man tai visiškai tas pats, lygiai taip pat, ar šis romanas panašus į “Eiti“, ar jis, kaip kažkas super-protingai pareiškė, lyg impresionistų drobė, vos ne Manė, Monė&co – neįdomu! Dar skaičiau, kad gal per daug prancūziškas, per daug išreklamuotas…ko aš tik neradau? Vieniems kliūna, kad va, Paryžius, vynas, kruasanai – atseit, jei būtų Vilkaviškis ir šnapsas, niekam neįdomu būtų? Kiti gi piktinasi pakartotinais tiražais, tai irgi nuodėmė?..Trumpai tariant, kuo daugiau diskusijų, tuo labiau vidinė nuojauta sako, kad čia kažkas įdomaus…

Ką aš radau ir pagavau “Odilėje, arba Oro uostų vienatvėje“? Tobulai neaiškiai, o todėl, matyt, metafiziškai ar dar kitaip, apibūdinamas laikas, vienatvė ir žmogus visame tame. Nesu skaitęs M. Proust’o (kaip kalbama “Odilės“ pagrindinio veikėjo lūpomis, “Kas gi gali perskaityti visą Proust’ą?“; arba toliau apšnekant Proust’ą, jo “Prarasto laiko beieškant“ – “visi daug kalba, bet niekas neskaito“), bet įtariu, kad to egzistencinio vienišumo, susvetimėjimo, savęs ir savo laiko pametimo jausmas, puikiai keliais sakiniais įvardintas pirmame romano lape, yra šio klasiko įtaka? Pasikartosiu, pati romano pradžia, žuvėdros ir lėktuvai, pilnas aerouostas vienas kitam svetimų žmonių, “jos kyla ir leidžiasi“…toks tobulas modern art paveikslas apie vienatvę, vienišumą, laukimą kažko. Man tai – Giorgio de Chirico, metafizinių simbolių pilni darbai – paslaptis, vienatvė ir ilgesys…Visą tai savotiškai ir radau “Odilėje“, šalia pagrindinės pasakojimo linijos, jos variacijų…

Negaliu praleisti ir veikėjo lūpomis išsprūdusio “ką aš čia veikiu?“, tokia egzistencinė abejonė ar skausmas, užklupę vienatvės akimirkomis…Tai kiek primena man patinkantį K. Navaką, jo lyriką su džiazu: “jei į nieką nežvelgčiau: neskubėčiau nieko / suvokti: gal kambariai kas rytą liautųs kartotis“. Žmogus ir kambariai, tie laikinieji aerouostai; individas ir vienatvė, buvimas ir laikas…Smagu, kad “Odilėjė“ apie kalbama daug ir iš esmės, skaitytojas vos ne pats tampa veikėju.

Įsibėgėjant istorijai, žavėdavo ir pasakotojo vidinės refleksijos, ramūs apmąstymai, saviti atradimai – personažo prisitaikymas, susigyvenimas su metafizika, visko ėjimu myriop, prasmės ir tikslo  ieškojimas. Kai atrodo, viskas prarasta, “Odilė“ numiršta, butas parduodamas ir lyriniam “aš“ reikia eiti į gatvę, atsitinka stebuklas ir viskas pasibaigia optimistiškai, su viltimi – tikra magija! Lygiai taip stebuklingai pasakotojui atrodo Paryžiaus trumpos pavasarinės liūtys, kai, atrodo, dar dar nelyja, dar lašas kitas, o po sekundės tu jau visas šlapias, tas sunkiai pagaunamas virsmo laikas, tarp…O po to – tarsi prabudimas po ilgų apmąstymų ir savirefleksijų.

Internetuose keletas moterėlių labai atvirai burnojo apie tai, kad V. Papievis skatina frankofoniją su frankofilija (gi ne pedofiliją?!) ir nėra čia ko tam pataikauti, tik dėl to visi “Odilę“ ir perka! Gerai pagalvojus, dar mokykloje, berods, apie H. Radausko posmą “aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“, kaip lietuvių literatūros pasaulėjimo simbolį, išaiškinusi lituanistė padarė meškos paslaugą – tiesiog ir norisi sulaukti daugiau tų akacijų, o ne mūsiškų beržų ir kerpių…“Odilė“ susiskaitė be jokios nuojautos, kad tai lietuvių autoriaus darbas – sutikite, tai komplimentas! Taip, gal tie prancūziški žodeliai ir tik jų atskleidžiamos prasmės irgi padarė tam daug įtakos, bet…Viskas taip europietiška, arba greičiau, pasaulietiška! Charmant!

Nesu tikras, ar patiko tos pauzės, nutylėjimai, atsidusimai…Kai kur susiskaitė vos ne kaip haiku ar trumpi dailūs etiudai. Kartais, kai pradėdavo trūkti veiksmo, apimdavo tokia pati melancholija ar liūdesys, kartais tas siužetų miksavimas išmušdavo iš vėžių? Ir tas kontrastas, tas žodžių ir raidžių skirtumas – vienur taupiai ir apgalvotai, kitur pratrūkstama, nesusivaldoma. Tikras impresionizmas! O gal tiesiog daug laiko rašytas kūrinys, kuris sulipdytas iš dalelių ir raidelių? Kartais tai pajusdavau…Ar tas tarinio nukėlimas į galą patiko, nežinau – kol skundų neradau, lyg neužkliuvau? Keistai šiek tiek, aš maniau…bet ir toliau skaičiau (va ką tik pats taip pabandžiau, vis dėlto kiek erzina).

Valdo Papievio “Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – geriausia, kas lietuviškai literatūrai galėjo nutikti, “komandiruotės“ Paryžiuje metu. Tai tarsi šviežias kruasanas,  kava su cigarete šiltą popietę, žvelgiant į didmiesčio šurmulį, ramiai apmąstant laiką, erdvę ir savo buvimą. Tai kartu ir taurus epas senatvei, pagarbą jai, kartu apdainuojant prarastą laiką, kuriam jau nebebūti. Ateitis niekada nebebus tokia, “Odilė“ ir yra elegija praeičiai, kai viskas buvo kitaip. Trapu, dužlu ir paveiku. “Lusteliai jau lydosi.“

P. S.: geriau nerasi:

https://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Buti-su-zmogumi

https://literaturairmenas.lt/literatura/du-egzistencialistai

https://literaturairmenas.lt/literatura/virginija-cibarauske-tarpines-busenos-prozoje-ir-poe-zijoje

Patiko:

“Galvoju, kad norėčiau, kai drovumo buvo daugiau nei įžūlumo, nuoširdumo – daugiau nei cinizmo, abejonių, dvejonių – daugiau nei beatodairiško pasitikėjimo savimi, kai viskas, rodosi, buvo truputį trapiau, dužliau, subtiliau, tai kas, kad galbūt truputį liūdniau.“

“Kartojimaisi šiokiadienių įpročiais virtę, o šventadienių įpročiai – ritualais, bet dienos spindis bėgant metams trumpėja, miesto masteliai – stambėja: kartais atrodo, kad sukinėjiesi po kaimelį, kuriame visi vienas kita pažįsta ir kuriame kitąsyk nė užuominų nebereikia, būna – nė žvilgsnių. Daug ką iš to, ką darai, darai tik dėl to, kad šitaip per daugelį metų įpratęs; tai – tik praėjusių metų atlaidai.“

„Nesibaigiantys oro uostų koridoriai – kaip neišsemiama, neužpildoma oro uostų vienatvė. Tikroji tavo būtis, kurią slepia buities kasdienybė. Laikas į begalybę ištįsęs, bet jo pamiršt nevalia.“

„Ar nesutiksi, Odile, kad viskas, kas bent truputėlį kitaip, nei buvo mūsų laikais, mums jau savaime prasčiau?“

“Sakau, tuomet maniau, kad Odilės ir mano pasauliai – du nesusisiekiantys arba vos vos susisiekiantys indai; dabar, kai prisimenu ką, tolyn labyn man atrodo, kad neva šalutinės melodijos, iš ūkuose skendinčių tolumų tau vos vos pasigirstančios, gali būti bylesnės už kasdienos triukšmą, kurį vadini savo gyvenimu, o neva šalutiniai keliai gali atverti daugiau ir platesnių perspektyvų nei pagrindiniai <>.“

“Tunelis. Atrodo, niekada nesibaigs. Ką šiame mieste aš veikiu? Ką kiti žmonės šiame ir kituose miestuose veikia?“

“O aš – išsitiesę ant grindinio – žiūriu į dangumi plaukiančius plunksninius debesis ir galvoju, kad norėčiau gyventi kokiame aštuntajame dešimtmetyje. Tarp gegužės maišto ir AIDS. Anais laikais, kai didieji greitkeliai buvo neseniai nutiesti ar baigiami tiesti. Kai tais dar naujais greitkeliais skriejo įdegę vaikinai, vilkintys spalvotais marškiniais atlapotom apykaklėm, ir grakščios merginos, plačiai besišypsančios, ryšinčios šalikėliais, atdarų langų skersvėjų plaikstomais: saulė, kelias ir greitis, kaip sakė Odilė. Tais laikais, kai dar ausų neūžė kvailais patarimais penkias daržoves ir vaisius būtiniausiai per dieną suvalgyti. Nė nebaugino, kad saulės spinduliai odos vėžį gali sukelti. Ir kai baudimasis kavinėse uždrausti rūkyti būtų pasirodęs toks neįmanomas, kad visi iš jo būtume tik nusikvatoję – kokią vaizduotę, brolau, reikia turėti, kad taip šmaikštautum!“

“Miestuose žmonės miega; miestuose žmonės pabunda; miestuose žmonės kyla ir leidžiasi metro eskalatoriais; miestuose žmonės dirba įvairius darbus, dažniausiai – dienomis, kartais – ir naktimis; miestuose žmonės susipažįsta, bendrauja; miestuose žmonės įsimyli, lieka ištikimi vienas kitam visą gyvenimą arba susipyksta, būna, dėl menkniekių; negali nė įsivaizduoti, kiek miestuose žmonės bet kurią paros valandą mylisi, iš meilės saldumo inkščia, dejuoja ar klykia – privačiuose butuose, viešbučiuose, kur tikrai nori.“

2020 03 06

Turinys: 8/10

Gylis: 10/10

Eiga: 7/10

Menas: 9/10

Ech…: 8/10

8,4

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s